Išlikimo drama, arba Dar viena robinzonada
Pastaruoju metu pasirodančios „10+“ serijos knygos yra truputį kitokios, nei buvome įpratę matyti: tai linksmos, komedinės (turiu galvoje Alexo Shearero Kaip aš buvau sužadėtas), tai su detektyvo elementais (Louiso Sacharo Maži žingsneliai), tai su stipriu nuotykių pradu. Kaip nuotykių literatūros kūrėjas dažniausiai pristatomas ir čia recenzuojamos knygos autorius Garis Paulsenas, pats save laikantis „tik antros kartos amerikiečiu“. Mat jo tėvo šeima į Ameriką atvyko iš Danijos, o motinos giminės – iš Norvegijos ir Švedijos. Beje, Paulsenas gimęs 1939 m. gegužės 17 d. – taigi dar spėsite papildomai įsirašyti jo vardą tarp ateinančių metų vaikų literatūros datų.
Nepasakysi, kad Brajano kirvis* (originalo kalba knyga pasirodė 1987 m.) visiškai atitrūkęs nuo būdingosios „10+“ serijos problematikos – skyrybų. Trylikametis Brajanas Robsonas po tėvų skyrybų vasarą „turėjo gyventi su tėvu. Mokslo metais – su motina. Šitaip sakė teisėjas, pasižiūrėjęs į dokumentus ant stalo ir įsiklausęs į teisininkų kalbas. Į kalbas. Į žodžius“ (p. 12). Pasakojimas ir prasideda vasarą, kai Brajanas iš Niujorko valstijos Hamptono miesto skrenda į Kanados naftos telkinius, kur dirba tėvas. Mažo krūmynlėktuvio lakūną ištinka širdies smūgis, krūmynlėktuvis nukrinta į ežerą Kanados šiaurės miškuose, Brajanui pavyksta iš jo išsikapanoti. Ir nors šeimos drama beveik per visą pasakojimą vis išnyra, vis tvinkčioja herojaus sąmonėje, ją nustelbia išlikimo drama, tipiška robinzonados situacija: Brajanas atsiduria laukinėje gamtoje visiškai vienas, be ryšio su civilizuotu pasauliu. Ir taip praleidžia penkiasdešimt keturias dienas. Jam labai praverčia per katastrofą prie juosmens išsilaikiusi motinos dovana – kirvelis (ši detalė pasufleravo knygos pavadinimą).
Ekstremalioje situacijoje Brajanas prisimena savo anglų kalbos mokytoją, „kuris nuolat kartodavo, kad reikia pasitikėti savimi, mąstyti ryžtingai, nieku gyvu nepasiduoti“ (p. 52). Po kurio laiko, kai „visko buvo per daug, tiesiog per daug, nebepakenčiama“ (p. 12), Brajanas pravirksta, bet tuoj pat suvokia, „kad savęs gailėjimasis nieko neduoda“ (p. 12). Žodžiu, autoriui svarbi herojaus dvasinė laikysena, moraliniai imperatyvai, kurie padeda išlikti.
Suprantama, kad išlikimo dramos pagrindas – maistas. „Ką Brajanas buvo skaitęs ar matęs, kad dabar žinotų apie maitinimąsi laukinėje gamtoje? […] Taip, matė laidą per televiziją apie oro pajėgų lakūnus, kokius jie turėjo apmokymus. Išgyvenimo kursus“ (p. 63). Autorius ne sykį ir, ko gera, sąmoningai kalba „apie televizijos naudą“ – iš jos gautos žinios padeda Brajanui susiorientuoti, atpažinti dar niekad nematytą aplinką, pritaikyti žinias. Taigi herojus randa uogų, vėžlio kiaušinių, įsigudrina sugauti žuvų, sugeba savadarbiu lanku nusišauti ir išdarinėti paukštį. Žinoma, didžiausia Brajano – tarsi pirmykščio žmogaus – sėkmė ir laimė yra ugnies įkūrimas. O tam reikėjo labai daug kantrybės. „Taip daug visur reikėjo kantrybės – laukti ir mąstyti, ir daryti kaip pridera. Taip daug visur kur, taip daug kur gyvenime reikėjo kantrybės ir mąstymo“ (p. 143). Tai, žinoma, dar viena skaitytojui siunčiama dvasinio gyvenimo pamoka.
Knygos anotacinė kortelė baigiasi teiginiu, kad ši apysaka ir „apie gamtą“. Išties kūrinio pažintinis lygmuo labai svarbus, pateikiamas tarsi nejučiom, siejamas su Brajanui iškilusiais pavojais, pavaizduojamas, o ne papasakojamas. Brajanas susiduria su lokiu, dygliakiaule, vilku, skunku, jį užpuola briedė. Knygos autoriui – keliautojui, laukinės gamtos žinovui, – atrodo, puikiai pažįstamas tų gyvių elgesys, įpročiai, išvaizda. Kaip ir visa gamtinė literatūra, šis pasakojimas teigia mintį, jog gyvoji gamta nėra grėsminga, nėra agresyvi. Gyvūnai tik siekia išlikti ir apsiginti.
Tai, kad Paulseno knyga yra ne banali nuotykinė istorija, o turiningas kūrinys, patvirtina ir dėmesys gamtos grožiui, tam tikras gėrėjimasis juo: „Staiga grįžo mintimis prie ežero. Čia buvo didžiulis grožis – beveik neįtikimas. Saulė sprogdino dangų, trenkte trenkė per jį su vakaro žara, ir toji spalva nusileido į ežero vandenį, užplieskė medžius. Nuostabus grožis. Taip norėjosi pasidalyti juo su kuo nors“ (p. 166).
O vis dėlto turbūt iš pastarosios citatos pajutote, kad net ir grožėdamasis autorius lieka vyriškai santūrus, nuosaikus, pasakojimas neįgyja ypatingo poetiškumo ar lyrizmo. Taip, Brajano kirvis – labai vyriška knyga. Pasakotojas objektyvus, žvelgiantis į herojų iš šalies, pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau laikantis minimalaus atstumo nuo herojaus. Kitaip ir negali būti XX a. pabaigos prozoje paaugliams. Tiek išoriniai, tiek vidiniai gyvenimo procesai – virsmas – minimaliai atskleidžiami ir visada įvardijami, apibendrinami: „Pilvas iš bado subliuško. Saulė buvo jį apkepinusi, daugiau nei apdeginusi, jis buvo apsvilęs. […] Tačiau turbūt labiau už kūną pasikeitė protas, arba proto būklė – vyko proto virsmas“ (p. 105). Vos ne kaip moksliniame tekste, knygos epiloge irgi pateikiamos išvados, apibendrinimas: „Daugelis permainų, kaip paaiškėjo, buvo negrįžtamos. Brajanui gerokai išlavėjo gebėjimas pastebėti, kas aplinkui dedasi. Ir tinkamai reaguoti. Tokią savybę jis turės visą gyvenimą. Taip pat jis tapo mąslesnis ir prieš ką nors sakydamas ramiai viską apgalvodavo. Valgis, visas valgis, net ir nemėgstamas, nesiliovė jo žavėjęs“ (p. 188–189).
Kaip užsiminta, autorius pateikia skaitytojui žinių apie gamtą ir daro tai pasinaudodamas labai paprastu triuku: Brajanas esą daug ką buvo matęs per televiziją. O dabar atpažino. Tačiau jeigu kas nors skaitytoją suintrigavo, jeigu kokia nors gamtos realija liko neatspėta, – visa tai irgi rasime epiloge: sužinosime, kas buvo tos „gyvybės uogos“, kurių pirmiausia užvalgė Brajanas, kokiuose lazdynuose slapstėsi kvailapaukščiai (arba apykaklėtosios jerubės), kokių žuvų Brajanas pasigaudavo, kokios rūšies vėžlių patelės kiaušinius aptiko.
Žodžiu, Paulseno knygoje viskas pasakoma aiškiai ir iki galo, čia nieko „nereikia atspėti“, kaip kad apie kūrinio potekstės sunkumus kartais ironiškai kalba paaugliai. Siužeto raida nuosekli, vidinė įtampa ir intriga išlaikytos iki galo, ypač logiška pabaiga. (Neišduosime jos, kad neatimtume malonumo. Mat Brajano kirvis yra iš tų knygų, kurių skaitymo malonumo pagrindas – intriga. Iš tų knygų, kurių skaityti antrą kartą nereikia. Ir vis dėlto tai geras ir prasmingas kūrinys.)
Paulsenas yra parašęs apie 200 knygų, trys jo kūriniai (tarp jų ir Brajano kirvis) įrašyti į J. Newbery’io garbės sąrašą. Autorius iš skaitytojų gauna daugybę laiškų. Atrodo, kad jam nutiko panašiai kaip mūsų Zuikos padūkėlio autoriui: visiškai užbaigtą kūrinį skaitytojų pageidavimu teko pratęsti, o dėl to – sukurti kitą pabaigos variantą paliekant Brajaną miške žiemai. Jau išleistos penkios knygos apie šį herojų.
P. S. Įdomiai sutapo, kad sėsdamas rašyti šios recenzijos gavau kolektyvinį sveikinimo laišką iš savo bičiulių, kuriuos atradau prieš penkmetį, – iš Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos skaitytojų. Vienas iš jų, šeštaklasis Žygimantas, rašo: „Ačiū už geras knygas! Jūsų rekomendacijos pasiteisina. Tikrai. Prašom pasiūlyti daugiau knygų berniukams…“ Tai štai, mielasis Žygimantai, Paulseno Brajano kirvis kaip tik tau, šeštokui berniukui, tavo draugams ir bendraamžiams. Smagaus ir prasmingo skaitymo!
___________________________________
* PAULSEN, Gary. Brajano kirvis / iš anglų k. vertė Vilmantas Vilkončius; iliustr. Rima Maminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2008. – 192 p.: iliustr., 10+, ISBN 978-9955-24-954-2
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)
