„UPĖ YRA LAIKAS...“

– Susitinkame po Vėlinių, kai visi važinėjome po gimtąsias vietas, lankėme kapus… Kur lankėtės Jūs, kur tas kraštas, kuriame gimėte, augote?

– Mano kraštas – tai Žvirgždės kaimas. Gatvinis kaimas, mažai jį palietė kolektyvizacija ir melioracija nerėžė per akis, paliko prie Pasvalio–Vabalninko vieškelio kiek sujauktas, apipešiotas. Ten ir lankaus per Vėlines, susitinkam broliai, platėjanti giminė. O mano vaikystėj Žvirgždė buvo kaip koks žalias kalnas, medžiais apaugęs. Eini, lendi kaip į urvą. Nueini toliau – ir kaimo nematyti. Atrodė, kad kaimas tik čia ir galėjo būti. Aplinkui lieknai, palieknės, pavasariais apsipylusios purienų auksu, ievų sidabru. Ir padūmavę toliai. Kai prasidėjo kolūkiai, sumanė iškirst sodybų medžius ir statyti tvartus. Miško nėra, o čia – beržai, ąžuolai, uosiai. Dar atsimenu, kaip tėvas su kirviu stovėjo pakluonėj, kad jo medžių, senelio sodintų, neiškirstų. Sako: „Vyrai, nelaisiu…“ O tie: „Tai nešk alaus…“ Atnešė tėvas kibirą alaus, išgėrė, apsiverkdami visi išsiskirstė… Visų sodybose medžių augo. Patys žmonės paskui, kad jais kolūkis nepasinaudotų, išpjovė. Karstams, kalbėjo, patys sodinom, gražinom ir patys sunaikinom. Ir pasiliko toks apipešiotas paukštis, nieko ten neliko. Liko tik didžiausias ąžuolas prie mūsų namo, kuris iš toli matyti. Aukštai svaigią galūksnę kelia.

– Tebėra namas, kuriame gimėte?

– Namas perstatytas. Išliko tik fotografijose. Senasis kaimas sudegė per Pirmąjį karą. Taip pateko į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės karo metų dienoraščių puslapius. Sudegė Daniliškių, Žvirgždės ir kiti kaimai, rašė ji. Per Antrąjį karą kaimas išliko. Mums atrodė, kad kaimas yra pasaulio pakrašty, Krinčinas toli, kiti kaimai už lieknų, mes vieni ant žvyro kalno tabaruojam. Kalneliau vienas kitas vienkiemis nutūpęs…

– Krinčinas jau buvo miestelis?..

– Taip, pirmoji mūsų sostinė. Per Krinčino bruką ratais važiuojant dantys barškėdavo… Sakydavo, kad nereikia būt išsižiojusiam. Dabar, man atrodo, miestelis išaugęs, bet susigrūdęs, praradęs pirmykštį jaukumą, o būdavo lyg delnais pakylėtas. Aikštėj, kur per atlaidus arklius statydavo ienas aukštyn užversdami, namų pristatė, prie pat bažnyčios. Mano vaikystėj viskas buvo aiškiau. Krinčine buvo trys gatvės: dvi Kapų ir trečia mūsų. Kaip nustebau pamatęs, kad ir mūsų miestelio gatvės turi savo pavadinimus. Mielas miestelis, su savo istorija. Jis buvo Krinicinas. Krinica – šaltinis, Krinčino verdenės… Besirausdamas po Krinčino istoriją Algimantas Krinčius nustatė, kad rašytinė miestelio istorija prasidėjo 1554 m. Tada buvo Paversmiai. 1579 m. jau minimas Krinčino miestelis. Kurbskių laikai.

Kita sunkiai vaikams pasiekiama riba buvo Pasvalys tarp savo didžiųjų upių: Svalia, Lėvuo, toliau Mūša, Pyvesa… Žiūrėdavom nuo išvežtųjų sodybos tvoros, įžiūrėdavom bažnyčios bokštus. Ir šiandien nežinau, ar aš tikrai tuos bokštus matydavau, bet žavėdavaus jais kaip suaugusieji…

– Papasakokite apie šeimą, tėvus.

– Aš esu jauniausias. Mes keturi broliai buvom ir sesuo. Broliai: Juozas, Jonas, Antanas, Mykolas. Sesuo Elena. Dabar likom tik trys broliai.

Tėvas Antanas, Pirmam pasauliniam kariavo, pateko į nelaisvę. Jis buvo Rytprūsiuos, ten, kur žuvo skulptorius iš Baravykynės Ulianskis. Neturėjo ko valgyt ir pasidavė. O paskui juos vokiečiai varėsi, valgė bulves sušalusias, burokus, kur ką rasdavo… Dirbo pas ūkininkus, su prancūzais. Pabėgo, bėgo į Prancūziją, bet vėliau apsigalvojo, grįžo pėsčias namo, parsiklausė. Kai sakydavom, kad toli be dviračio į Krinčiną, tai tėvas rėždavo: „Aš iš germanijų parsiklausiau namo, o jūs negalit į Krinčiną pėsčiom…“ Vieną savo knygą taip ir pavadinau: Kada parsiklausim namo. Tėvas turėjo eiti ir į Japonų karą, bet kol su visais giminaičiais, gyvuliais ir medžiais atsisveikino, atsibučiavo, tas karas ir baigėsi… Tik iki Volgos nuvežė. Akrintų pasižiūrėt…

Grįžus iš nelaisvės ant savo kojų reikėjo gyvent: kaimas sudegęs, likusi tik mūsų jauja. Joje mama gyveno, mūsų močiutė. Žvirgždės poemoj rašiau: „žila močiutė dilgėles šienauja“… Pjovė dilgėles sriubai virt, o čia sūnus grįžta iš karo. Tėvukas buvo vienas, seserys nutekėjusios kitur. Pasistatė namus, viską atsistatė ir pradėjo gyventi. Visa Žvirgždė taip atsistatė.

– O mama vietinė buvo?

– Taip, iš kaimyninio kaimo. Salomėja Žitkevičiūtė. Didelė jos giminė buvo, vieni į Karsakiškį kėlėsi, kiti į Ameriką buvo išvažiavę, grįžę Panevėžy apsistojo. Žinomiausias iš jų – Jonas Žitkus, Žitkevičius, fotografas. Tai jis fotografavo visus sovietų žiaurumus Panevėžy, vėliau jau galgotos Sibire… Susituokė, kai namą jau buvo pasistatęs.

– Ar tėvai turėjo kokį išsilavinimą?

– Tėvas buvo kaimo giedorius. Išlydėdavo žmones ir vis dejuodavo, kad nebus kas jį išlydi. Išlydėjo jį su pakratymais giedodami – taip giedodavo. Jis mokėsi kažkur pas daraktorius. Taip pat ir mama. Giedodavo iš maldaknygės, svarbu žinoti, kur atsiversti… Raides pažinojo iš matymo, kaip žmones.

O išlydėt eidavom ir vaikai, buvo tokia pareiga. Likę namuos klausydavomės, kaip išgieda, pasitinka Krinčino varpai.

Prisimenu žiemos vakarus mūsų namuose, kai susirinkdavo: kas mezga, kas ado, kas verpia, padainuodavo, pagiedodavo. Tėtis vis vydavo virves, iš kurių, kaip vėliau pamatėm, miškiniai „mezgėsi“ neperšaunamas liemenes. Vyriausias brolis mėgdavo skaityt knygas garsiai. Krėvę visą žinojom. Aš vogdavau knygas, o brolis vakarais skaitydavo. Šito vakarojimų „išsilavinimo“ niekad nepamiršiu. Taip įsiterpiau į kalbą, gyvą ir šviesią, vis dar ją tokią sapnuoju, prisimenu, galiu visus kaimynus pamėgdžiot kaip paukštelius sodybos medžiuos.

– Iš kur vogdavote?

– Iš spintos pradinėje mokykloje. Kai ką duodavo pati mokytoja, bet klasėj buvo tokia užrakinta knygų spinta, ten – uždraustos knygos. Buvo 1947 metai. Mokykloj padėdavo krūveles knygų, iš jų galėjai pasirinkt, parsinešt namo. O spinta užrakinta amžinai. Kažko ten krapščiausi, užkišau ranką, o ten – atsiknojusios lentos. Ir ištraukiau knygą – Krėvės Raganių. Senais, aptrintais viršeliais. Viskas buvo sudeginimui toj spintoj sukrauta. Tarp tų uždraustų knygų buvo ir Binkio Kiškių sukilimas. Graži, didelė knyga, iliustruota. Kaip ją parsinešt? Į karmoną, tokią medinę, gražiai kaip kraitinė skrynia išmargintą gėlytėm dėželę knygoms ir sąsiuviniams, netilpo, tai aš už nugaros užsikišau. Kokia baimė, kad mokytoja ar mokiniai nepamatytų… Pradinė mokykla buvo ūkininko sodyboj, vienkiemy, tarp Žvirgždės ir Daniliškių. Nebėr jos. Ilgai toj vietoj pasėliai vešlūs juoduodavo, bet jau išsilygino, pranyko ir vieta. Mokykloj buvo keturios klasės vienoj patalpoj, ėjo karo metais nesimokę bernai, pašaukti atsakinėt kibindavo mokytoją… Sakydavo: „Rytoj nelauk manęs – arsiu, sudie, brangioji…“ O mokytoja gražuolė buvo… Klostuota, juodalksnio žievėm dažyta suknia.

Taip ir voginėjau, užsikišdavau už marškinių, paskui vėl atnešdavau atgal su ta pačia baime. Krėvės tomeliai tai maži, gerai, o buvo ir didesnių. Krėvę broliui tekdavo skaityt po kelis kartus. Ko neįkirtom, tai Vaižganto Pragiedrulių. Vėl prašydavo Krėvę parnešt. Kvailai dariau, kad tas knygas atgal grąžindavau, juk reikėjo išnešti jas visas. Išgelbėti nuo ugnies. Bet kad taip buvom mokyti: paėmei, padėk į vietą… Įdomiausia buvo, kad Kiškių sukilimą – ir tą sunaikino. Mes, vaikai, dar ganydami žaisdavom: „Meška sausą uosį išrovus puola pirmoji varovus…“ Kiškių sukilimas – įspūdingiausias mano vaikystės skaitymas. Krėvė buvo gražu, bet mes, vaikai, kartais užsnūsdavom besiklausydami. Kita knyga, kurią jau pats perskaičiau ganydamas, buvo Etelės Voinič Gylys. Ta knyga pas mus pateko visai kitaip. Brolis parvežė ar iš Biržų, ar iš Pasvalio, bet čia jau buvo vėliau, trečioj ar ketvirtoj klasėj, vasarą. Ilgai ją skaičiau. Nežinau kodėl, bet jaučiau, kad ji man atstoja brolį, kuris tuo metu ne savo valia statė Dneprogesą…

– Kuo ji buvo įspūdinga?

– Pasinėriau į sau nesuprantamą pasaulį – meilės, ištikimybės, maišto… Mano mintyse, zyliojančiose paskui knygos veikėjus, viskas buvo perkelta į mūsų palaukęs, Virbynės alksnynėlius, Maskolynės ganyklas, prie Stašynės laukinės obels… O kokia ta obelis buvo galinga – kaip kokia bažnyčia, katedra, gyva bažnyčia, kaip gruodo obuoliukų pilna! Daug ko nesupratau, bet priėmiau kaip duoną, visus veikėjus lyginau su supančiais žmonėmis: Krinčino klebonu Antanu Gobiu, kalviu savižudžiu Vladu Žitkevičium… O kur dar kaimo gražuolės, iš gėlių darželių į kolūkių laukus išvarytos, mergičkos, barsčiusios gėles per procesijas, į burokų vagas sutupdytos… Jos visos buvo šalia, kiekviename knygos puslapyje. Kartais pagalvoju, gal ta knyga buvo mano biblija?

– O ką mokytoja duodavo skaityti? Ir kodėl?

– Prisimenu, ten buvo Baltaplunksnė, parašyta mokytojo Albino Andriulionio. Man labai patiko tie piešiniai. Dabar aš ją suradau, iš naujo išleista. Pasirodo, piešiniai yra Antano Rauduvės, nuo mūsų krašto. Nuo Daujėnų. Tai galėjo būti pirmoji Rauduvės iliustruota knyga. Mes, vaikai, prašydavom, kad ją skaitytų, bet vyresniems žmonėms nelabai apie paukštelius patikdavo…

Mokytoja duodavo kažkokias lyg rusų šalies pasakas – tokia stora knyga, ilgai ją nešiojomės pirmyn atgal, bet garsiai jos neskaitė. Sakydavo, baisybių prirašyta, vis slibinai besočiai… Kaip ruskiai. Visų ir neprisimenu. Nedaug tų knygų ir tebuvo.

– Bet mokytoja skatino skaityti?

– Taip, ir ne šiaip sau skaityt. Turėdavom ir papasakoti, ką skaitėm. Garbės reikalas buvo mokėti ką nors papasakoti. Mergaitės išmokdavo atmintinai ir kad žeria atsistojusios… Bet mokytoja sakydavo – ne, taip nieko nesuprasi, papasakok. Mums tai buvo toks nepamokinis bendravimas su mokytoja, nes knygas keisdavo po pamokų. Taip arti prie mokytojos glausdavomės, tartum buvom saugesni, išdidesni, pasitikintys savimi. Išsirenki knygą, o mokytoja klausia – kodėl šitą, o ne aną? Reikėjo sugalvoti kodėl, gal noriu ką nors arba apie ką nors sužinoti. Klausdavo, kada skaitysi, po kokių darbų bus laiko. Atrodo, ieškojo kiekvieno skaitymuose kažkokios sistemos, formavo ją. Pamenu, sakydavo, kad nereikia skaityt kaip laikraščio (tada rajono laikraštis buvo „Stalino vėliava“), nes knyga tave mokys pažinti, daugiau sužinoti, tai jau tavo darbas, veikla. Dar sakydavo – skaitydami susidėliokit klaustukus ir šauktukus. Nelabai supratom, ką tai galėtų reikšti. Mokytoja ne kalbėdavo apie knygas, bet žavėdavosi, kaip man atrodė, jomis. Tas jos palyginimas: „Kaip išversit akmenį iš dirvos? Paimsit dalbą. Ir knygoj yra dalba – žodis. Mokėkit juo pasinaudot. Pajudinsit akmenis.“ Mes ja labai tikėjom, tokius ji mus ir sužavėdavo. „Neskaitykit man, skaitykit sau, tada pažinsit, sužinosit…“ Neatmenu jos nei pavardės, nei vardo. Mokytoja. Mokytojavo labai trumpai. Paskui išvažiavo ir… Nežinau kur.

Dar prieidavau prie Krinčino varpinėj sukrautos mirusio kunigo bibliotekos. Iš ten imdavau žurnalus. Kartą parsinešiau, rodos, „Židinį“. Ten buvo Brazdžionio „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“. Brolis pamatė, perskaitė garsiai, visi nustėro, supyko, kad šitaip prisišauksim nelaimę, prieš sovietus, dar kaimą supleškins… Sakau, čia iš varpinės… Iš ten buvau parsinešęs Tulauskaitės Vėjo smuiką su autografu klebonui, Miciūtės Žiburius pelkėse, dar kažką… Buvo ten ir storų knygų, vokiškų, visi žurnalai: „Žvaigždė“, „Ateitis“, „Pavasaris“, „Misijos“, „Kuntaplis“…

O pradinės mokyklos spinta dingo su visom knygom. Ją kažkur išvežė, į rajoną ar kur. Vis sakydavo: „Atvažiuos vyr. pionierių vadovė.“ Kai laukdavo jos atvažiuojant, tai mokytoja mus pamokydavo: „Nesakykit, kad tėvai neleidžia, sakykit, kad patys nenorit į pionierius stot.“ Nes jei tėvai neleidžia, tai, aha, o kas tavo tėvas, kiek žemės turėjo ir panašiai… Tai ir sakydavom, kad nenorim, ir viskas. Toks filosofinis pokalbis būdavo. O bažnyčion einat? Sakydavom – norim einam, norim – ne… Iš pradžių kartu su mokytoja į bažnyčią eidavom, prie mokytojos laikydavomės, o paskui ji pasakė: „Vaikai, eikit vieni, be manęs“…

– Kokie dar ryškiausi vaikystės prisiminimai?

– Man įspūdingiausi būdavo kaime rudenį patalkiai. Į patalkius visada kviesdavo ir mokytoją. Su mokytoja rengdavom vaidinimus. Įvairiai persirengdavom, kas avinu, kas gerve ar arkliu… Mokytoja dainuoja, ploja į taktą delnais. Visus išjudina. Mus kviesdavo ir į kaimynų patalkius. Su tais vaidinimais. Patalkiams specialiai darydavo alų, kepdavo pyragus, kiaulę pjaudavo. Būdavo vakarojama, dainuojama, kad net lempa tupčiodavo. Kartais užeidavo miškiniai… Mūsų, vaikų, mokyt nereikėjo, sutūpdavom po diemedžiu prie kryželio ir saugodavom. Žinojom, kad taip reikia, mes viską žinojom, bet svetimiems visada atsakydavom: nežinau, nemačiau, negirdėjau…

– Ar daug būdavo tų artistų?

– Penki, šeši. Mokytoja iš kažkur tekstus mums nurašydavo: gervės kalbą, avino badymąsi… Tėvelis sakydavo, kad prieš karą tie patys talkininkai lyg ir iš kitur ateidavo su savo kaukėm, vaidintojai, su savo kažkokiais klausimais padainavimais. Reikėjo mokėt atsakyt, taip pat su padainavimais. Juos pavaišindavo. Buvo tokia tradicija. Prisimenu ir kaip ateidavo Trys karaliai… Bandydavom juos atpažinti, smalsu mums, vaikams, būdavo. Ar tikrai negras suodžiais nusidažęs?

Kita mokytoja, kurios jau ir pavardę žinojom, net vestuvėse jos buvom, su suaugusiaisiais didelį vaidinimą su dainom ir šokiais parengė, visi ėjom žiūrėti. O tėvelio daržinės pašalėj buvo lentos, brangios lentos, grabui, per karą išbuvo, nesudegė. Naktį broliai slapčia tas lentas pakrovė ir išvežė – sceną padarė. Tėvelis ir neatpažino, kad jo ten lentos buvo. Paskui naktį jas parvežė, vėl sukrovė, bet jis pastebėjo, kad rušytos… „Tai kas čia dabar, vaikai, ar kas nenorėjo pavogt?..“ – „Ne, nu kad ne…“ Pokary eidavau ir į Kalėdų eglutę, dar prisimenu latviškus saldainius su popieriukais… Ir kaip gera būdavo jaujoj miegoti per linų mynimo talkas, kaip kvepėdavo… Dabar talkų nebėra, dabar talkos prilygintos nelegaliam darbui, gali būti persekiojamos įstatymais… Labai saldu ir gera būdavo miegot ir ant salyklo (daiginamų miežių). Jį apklostydavo ir leisdavo mums, mažiesiems vaikams, miegoti. Salyklas įkaitęs, mums šilta, ir tam salyklui, sako, gerai būdavo…

– O kokia buvo vadinamoji namų pedagogika – santykiai su tėvais: ar griežtai versdavo prie darbo, ar pramogų leisdavo daug?

– Žinot, kiekvienam būdavo savi darbai, ir niekas dėl jų nesiginčydavo. Nuobodžiausia būdavo krauti malkas į pašalę – padavinėti tas pliauskas vyresniesiems, o taip norėdavosi pačiam krauti… Bet kad nepasieki…

Visi turėjom savo darbus. Jei ko nepadarai, nespėji – pribėgs sesuo ar brolis ir padarys. Buvo toks gyvenimas. Su plunksnų plėšymu žiemą, visada su skaitymais, su ketu ant ledo, rogutėm, miško vežimu. Pasodina ant rąstų, paragina arklį, ir jis šnopuoja namo. Kaime buvo kalvė, stebuklų miestas. Visko ten buvo, kaip mieste: gelžgalių, pasagų, plūgų, šnekų, blevyzgų, barnių… Prie kalvės gyvenimas putojo, per kraštus vertės kaip umpalais išeinančios verdenės. Ir tie kvapai, kaip Pajiešmenių gelžkelio stoty.

Mojavos dar buvo – gegužinės pamaldos. Kas pirmesnis ir greitesnis perbėgdavo per kaimą su tokiu zvaneliu, kviečiančiu į mojavą. Čia laimė būdavo – nutveri ir leki su tuo skambalu pašėlusiai kurkiančių varlių panosėj… Mano krikšto mama labai gražiai giedodavo. Žiūrėdavau į ją – man taip gražu, kaip ji gieda: „O kad man ta laimė kaip šventai Kotrynai…“ O bernai apšnekinėdavo, kad pabrokija visus, todėl ir senmergiauja… Aš galvodavau, matyt, ta Kotryna buvo ištekėjusi…

Vaikų reikalas buvo papuošti mojavai patalpą – purienų parnešti, ievų. Rinkdavosi gryčioj su laisva seklyčia. Buvo kaime kažkokia darna, pilnatvė, sunku nusakyt, ką tada jautėme, bet mojavų laiku buvom drąsus, išdidūs, saugūs. Norom nenorom kažkas atsitikdavo gero ir gražaus. Kiekvienas pavakarys kaip nuotykis. Tai dabar bendruomenes kuria, o tada jos savaime buvo. Kitaip negalėjo išgyventi. Pavasariais visos palieknės geltonuodavo purienom, man gražiausios gėlės iki šiol. Ievos baltuodavo. Virsmas. Tie metų laikai keičiasi… Sueidavo ir vyrai, naktigonėj arklius palikę. Lyg į ritualą – pasišnekėti. Vaikai visur kartu. Tik mokykla mus atskirdavo. Išblaškė vaikus ir kolektyvizacija. Kaip mušdavomės su tais, kurių tėvai jau buvo pasirašę… Pagrindinis ginklas buvo… arkliašūdžiai, ypač žiemos metu, kentėdavo kupros kolkoznikų vaikų, kol visi tokie tapome.

– O paskui – į Krinčiną?..

– Į Krinčiną. Ten buvo septynmetė mokykla. Tada man plačiau atsivėrė ta varpinė su knygom. Pasiimdavau raktą ir pasiknaisiodavau. Atmosfera jau buvo kita – 1950 metai. Sunkus, savotiškas laikas. Nauji mokymosi dalykai. O mes juk kaimiečiai, kaimo jurgiai. Klasėj per Stalino konstitucijos pamoką liepė paskaityti Majakovskio eilėraščio ištrauką ir pasakyti savo išvadas. O ten buvo kalbama, kad išnaudotojų krašte, toj prakeiktoj Amerikoj, baltieji valgo švarius vaisius, o juodukai – nešvarius. Man viskas buvo aišku: tingi nusiplaut… Ir buvau išjuoktas, kad nemąstau, čiagi diskriminacija… Štai kur šauktukas. Tai mūsų kaime labiausiai diskriminuojamas buvo toks Ladzė, kuris gerdamas kelias dienas nesiprausdavo. Kaip sako, prausias tas, kuris tingi kasytis… Baigiau septynmetę 1953-iaisiais, su Stalino mirtim. Vis galvoju tai aprašyt. Kai mirė Stalinas, prisimenu, einu į mokyklą ir matau – laukais kažkokia moteriškė raudodama lekia, pribėga, apkabina mane: „A znaješ, bernukas, atec Stalin numiroooo…“ Ir toliau lekia per laukus. Aš uždusęs į mokyklą: pirmas sužinojau, pranešiu! Bėgu per šventorių, o mokykloj jau visi žino. Šaukia man: „Stalins nusibaigė…“ Atvažiavo vyr. pionierių vadovė, išdalijo visiems lapelius, rašysit pareiškimus į pionierius draugo Stalino garbei. Šniukši, kurie ne pionieriai. Niekas nerašo. Nenorim pagerbt Stalino nusibaigimo. „Tėvai neleidžia?“ – „Ne, mes nenorim…“ Senos mūsų maldelės. Miesčionys jau seniai visi buvo pionieriai, su kaklaraiščiais lakstydavo, tik į bažnyčią eidami nusirišdavo… Pradėjo temt, o kovo mėnuo – mums dar pėsčiom eit… Ir kiną, „Tarzaną“, atvežt žadėjo, – nieks nesirašo. Bet du, kurie pirmam suole sėdėjo, vis gąsdinami plieninės liniuotės kirčiais panosėj, verkšnodami parašė. Išvažiavo su tais dviem pareiškimais. Mes, kaimiečiai, didvyriais pasijutom. Einam, žiūrim: kažkokie žiburiai vaikšto… Pasirodo, tėvai, liktarnėm pasišviesdami, ieškot išėjo, kas atsitiko – Stalinas mirė, vaikai negrįžta… Sakė, diržo jūsų vyr. pionierių vadovei reikia – vaikus gąsdint. Kitą rytą vėl naujiena: ant ubagyno tvoros ir mokyklos kažkas antitarybinius žodžius užrašė, sulėkė visi, fotografą atsitempė, rašto pavyzdžius rinko… O vakare į kiemą įdardėjo tų, kurie įstojo į pionierius, tėvas, alaus tuščią statinę apžergęs. Sako: „Kainavo, tai kainavo, bet rupūžiokus išrašiau iš tų pijanierių.“

Keista buvo mokykla. Lyg šviesi, bet su ubagyno tvaikeliu. Šalia tikras buvęs ubagynas. Prie jo – didelis medinis kryžius. Vieną dieną jį nuvertė, gal malkoms. Žinoma, geriausi mokiniai buvo tie, kurie atvilkdavo mokytojai ar direktoriui žąsį ar vištą… Man keista būdavo. Žiemą gyvendavom pas žmones, aš buvau apgyvendintas pas zakristijoną Antaną. Keliese buvom klapčiukai, iš bažnyčios eidavom į mokyklą kartu su vargonininku. Vargonininkas muziką dėstė. Buvo ir pionierių. Turėjau savo globėją pionierę, kuri visiems vadovaudavo, tai manęs niekas neskriausdavo… Mama kepdavo labai skanias bandeles, tai dalydavausi tom bandelėm su ja… Už viską reikia mokėti. Iš tų laikų manyje daug dar paslapčių tūno, daug klaustukų ir šauktukų. Auksinių rankų klebonas Gobis, iš Panevėžio atkeltas. Meistravodavo, gerą balsą turėjo, chorą ant kojų pastatė. Biblioteką turėjo, mes ten meno albumus pažiūrėdavom. Knygų ir parsinešt namo galėdavau..

– Tai mokykloje buvote geriau už kitus išsilavinęs…

– Mokykloj toks mano išsilavinimas niekam nebuvo įdomus. Svarbiausia, kad gerai išmokai, kas užduota iš vadovėlio, – ir viskas. Pamenu, reikėjo išmokti koncertui eilėraštį, ir aš išmokau tokį eilėraštį iš „Židinio“… Tai, pasirodo (vėliau išsiaiškinau), buvo Kazio Bradūno eilėraštis. Mokytoja klausia iš kur, atnešk tą laikraštį…

Prisimenu, kaip mokytoja vedė visą klasę ant Ąžuolpamūšio piliakalnio, kažką bandė pasakot apie karžygius, svarstėm, kur jie čia tilpo – tiek mažai vietos… Buvo kapinės – senosios, apleistos, su zakristijonu bandėm tvarkyt, įdomiausių paminklų iš brūzgynų išlaisvinom. Tokios buvo Krinčino istorijos pamokos. Kitos pamokos – knygos arba kokie nors darbai, tarkim, tyliai po pamokų kur nors eidavom keliese susitarę ko nors pažiūrėt: kur pelėda gyvena, kaip žemę melioruoja. Kitur – Ropo dvaras ir kapinės, kur vaidenasi… Vis kažką tokio susirasdavom. Pamenu, man kaliošas nulėkė nuo kojos ir Stalino portreto stiklą sudaužė…Tai buvo alaso: „Pa- sa- ky- sim, pa- sa- ky- sim…“ Tėvas turėjo aiškintis. Paskyrė baudą – įsirašyt į kažkokį kooperatyvą ir nusipirkt dešimt kilogramų vatos. Tuo visa kooperacija ir baigėsi. Dar vežė malkų vežimą mokytojai…

– O vidurinė – Pasvaly?…

– Pasvaly. Keista, kai pagalvoji apie mokyklą, – vienas dalykas buvo pamokos, kurias reikėjo išmokt, o kitas – lyg ir užsiėmimas sau, kuris buvo brangesnis, savesnis, geidžiamas. Apie Pasvalį, Petro Vileišio paminklą būtų galima valandas šnekėt. Čia viskas buvo kitaip, buvom suvisuomeninti kaip padargai, kartais apie tai nesinori ir kalbėt, o kartais norisi labai daug ką pasakyt. Nežinau, kuris jausmas nugalės. Bet mes ten buvom, buvo išskirtinė (tegu kiti nepyksta) mūsų klasė. Mus valdė baimė, o mes stengėmės ją nugalėt. Išsiverždavom iš klasės ir lėkdavom padebesiais. Štai šito nieks negalėdavo uždrausti. Čia daugiausia buvo klaustukų ir šauktukų. Bet pradinė visada stovėjo prieš akis: naujų aplinkybių tinklas jos neužtemdė. Gal tai buvo ne mokymasis, o minčių sistemos ieškojimas. Dabar jau skaitymas buvo grynai individuali veikla. Skaitymas tapo tikrovės pakeitimo įrankiu… Šviesiausias mokykloj kampas buvo ten, kur kabojo Petro Kalpoko paveikslas „Vakaras“.

Buvau įsimylėjęs H. Heinės „Šiaurės jūrą“. Ji visa tilpo pavasarį patvinusiame Lėvenyje. O, koks tai grožis: sutemos, bangų šniokštimas, tame šniokštime – tūkstančiai garsų. Taip gali veržtis tik laikas…

– Kas lėmė mokslus po vidurinės?

– Man vis atrodė, kad kažkokia teisybė turėtų būti, – gal todėl rinkausi teisės mokslus. Konstitucija mums buvo lyg gražiai parašyta. Kokį tik vadovėlį beatsiverti, pirmas sakinys: „Draugas Stalinas moko…“ Vienas studentas teisininkas buvo iš gretimo kaimo. Studijų Lietuvoj nebaigė, baigė Mordovijoj… Po 1956 metų. Buvau vaikiškai įsikalęs į galvą, kad kažkokia tvarka turėtų būti… Baigėm vidurinę, neduoda charakteristikos, siunčia į gamybą. „Jeigu norit stot, prašom, važiuokit, charakteristiką universitetas gaus.“ Atvažiuoju stot į Teisės fakultetą, dėstytojas Valiukas, nuo Kupiškio, pažinau iš tarmės, sako: „Tai palaukim tos charakteristikos…“ Laukiu laukiu – pagaliau! Bet komjaunimo komitetas, nors komjaunimui nepriklausiau, nerekomenduoja mokytis, siunčiamas į gimtąjį kolūkį. Rašė idėjiškai nebrandžius eilėraščius. Sako, čia nelabai gerai, gal tu eik į kariuomenę… Trejus metus… Po to lengvai įstojau į Teisės fakultetą. Jau antram kurse žinojau, kad teisininku nedirbsiu. Bet baigiau.

– Rašyti pradėjote jau mokykloje?

– Rašinėdavau sienlaikraščiui šventėms, mokytoja prirašydavo pionieriškus sveikinimus. Neseniai suradau kelis eilėraščius… Po kariuomenės neberadau savo knygų. Turėjau mokykloj besimokydamas sukaupęs bibliotekėlę, susitaupydavau bandelėms ir pirkdavau knygas. Pirmą knygą pirkau Krinčino krautuvėj. Žiūriu, stovi: silkės, vinys ir knygutė Linksmosios apysakaitės. Nesupratau – čia silkėm vyniot ar parduoda… Versta iš rusų kalbos, gal Gogolio? (Tokiu pavadinimu 1948 m. buvo išleistos tarybinių tautų pasakos. – Red. past.) Plonais viršeliais, pavarčiau… Sako: „Nori, pirk, dvi buvo, vieną mokytoja nusipirko. Du rubliai…“ Sakau: „Rytoj, trūksta pinigų…“ Atėjau kitą dieną, nusipirkau – turėsiu savo knygą. Prisimenu, tėvas pasakojo, kad jie turėjo knygų, bet visos supleškėjo, kai namai degė. Buvo su baisiais paveikslais apie pragaro kančias, visokius nusidavimus, griekus ir pranašystes…

Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus buvau išlošęs. Susilažinau su šeimininku, pas kurį gyvenau, kad suvalgysiu kilogramą medaus tik stikline vandens užsigerdamas. Jis tada man atiduos tą knygą, kurios taip norėjau. Valgau valgau, o jis atėmė iš manęs dubenį, sako: „Čia pusantro kilogramo buvo, suėdei, kiaule…“ Atidavė jis man tą knygą – amžinatilsį šeimininkas iš Vyšnių gatvės… Taip įsigijau Brazdžionį.

– Tai jau mokykloje turėjote polinkį į humanitarinius dalykus?

– Taip, bet buvo ir noras ieškot kažkokios teisybės, kurios nėra… Tik dangaus tvarinys knygų pasaulyje…

– Kaip vis dėlto atėjote į literatūrą, apsisprendėte rašyti? Ir kodėl pradėjote rašyti ir vaikams?

– Rašinėdavau, kaip sakiau, septynmetėj mokykloj, kas paprašydavo kokiai panelei eilėraštį parašyt… kad ir už pasivažinėjimą dviračiu. Patikdavo tie mano eilėraščiai. Panelė sirpsta, o aš su dviračiu važiuoju… Labai mėgau skaityt. Niso – tokia buvo stora knyga, nepamenu autoriaus (Pavelo Luknickio romanas (1950 m. išleistas, 507 p.). – Red. past.). Aš ją perskaičiau iš užsispyrimo, nes jos niekas neskaitydavo. Po to jaučiausi laimingas. Bet kokią knygą skaitydavau siekdamas ką nors įdomaus išsirinkti. Skaitydavau ilgai, grįždavau atgal, man žodžiai patikdavo, ką nors užsirašydavau. Įsivaizduodavau savo dialogą su knygos herojais…

Vaikams pirmą knygelę parašiau apie Vengriją – Prie Dunojaus vengrų žemė. Buvau kupinas įspūdžių. Nuvažiavau į kaimą, ten brolio vaikai maži, netyčia mintyse paeiliuodamas ir surašiau. Antra – Tarp žalių krantų – jau rimtesnė… Iš aukuro ugnies – vyresniems. Man atrodė, kad tokį nusiteikimą, savo krašto meilę tikrai galima ugdyt eilėraščiais. Ir jeigu pastebėjote, ten yra ne šiaip, bet Raigardas, Stelmužės ąžuolas… Maniau, kad tai gali turėt naudos, kad to reikia paaugliams. Reikia jų kely palikt ženklus, kuriuos susirastų, sektų jų kryptimi. Net rašiau ciklą apie darbininkus. Tai, ką vaikai deklamavo mokyklose, buvo jiems nesuvokiama: tėvynė, tėvynė, mano tėvynė TSRS… Kartą susitikime mokykloj pasakiau: „Užmirškit, tėvynė – tai pirmiausia jūsų kiemas, nuo lietuvių kalbos prasideda tėvynė…“ Mokytoja užsiraukė: „Man taip galit pasakyt, o ne mokiniams, dar kas nors praneš Švietimo skyriui…“ Gana greit atsirūgo. Kai Algimantas Zurba mane, bedarbį, norėjo įdarbinti „Moksleivio“ redakcijoje, komjaunimo centro komitete prisiminė ir nesutiko. Įsiminė mane tokia blondinė…

Pirmąją knygelę paaugliams leido sunkiai. Redaktorė sakė taip: „Kol čia nebus eilėraščio apie komjaunimą, taip reikalingo mūsų jaunimui, tol tavo šitie propagandiniai eilėraščiai neis…“ Aš galvojau – kodėl propagandiniai?.. Man norėjosi įvardyt dalykus, kurie reiškia tėvynę, kalbą, išvogtą istoriją. Parašiau, nunešiau, išleido…

– Ir tada rašėte ir dabar rašote ir visai mažiems…

– Išėjo neseniai knygelė Ar teisybę reik sakyt? Labai seniai parašyta. „Kronta“ leidžia knygelę Jojam varnų kaustyt – apie paukščius, su kompaktine plokštele, kurioje paukščių balsai įrašyti. Visas vasaras plaukiojam su šeima ir draugais Dzūkų upėm, susikaupė žodžių ir paukščių balsų. Rodžiau ornitologams. Jiems patiko.

O kita – Devyni dangūs. Jūros dainelės – apie jūrą, iš vasarojimų su palapinėm pajūry. Keturių dainelių muziką parašė Algimantas Bražinskas. Laukiu, kada išeis. Dar turiu apie kalnus – Kaip kalbsta kalnai. Pavadinimas gal nelabai vaikiškas. Kalnai nekalba, bet vis tiek kažką šneka, na, kalbsta. Aš taip manau. Iš kelionių po kalnus. Ir dar turiu rankraštį Ukum pukum (eilėraščiai iš pernykščio sniego) – iš dainelių, žodžių žaidimų sukurti eilėraščiai. Susidomėjo „Gimtasis žodis“. Gal išdegs? Tegu vaikai vartosi per galvą žodžiuos ir savo vaikiškuos darbuos.

– Važinėdavote susitikti su skaitytojais, po Vaikų knygos šventes. Ką iš vaikų rašytojų gražiausiai prisimenate?

– Man teko važinėti su daugeliu. Kadangi dirbau Rašytojų sąjungoj, važinėjau daug. Įbrendi į vaikų būrį… Būdavo, skaitai eilėraščius, bet nejauti ryšio nei su vaikais, nei su kolega. O su kai kuriais poetais labai gerai jausdavausi. Tuomet kitoks ryšys ir su vaikais atsiranda. Taip būdavo su Violeta Palčinskaite, Martynu Vainilaičiu. Net eilėraščių skaitymas neprailgdavo, lyg pratęsdavom vienas kitą, tarsi kalbėdavom eilėraščiais. Jie labai geri poetai. Įdomūs Leonardo Gutausko sekami eilėraščiai (būtent sekami, bet ne pasakos), nuteikiantys bendravimui, atradimams.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Vengrija?

– Buvo proga nuvažiuoti pirmą kartą, ir paskui važiuodavau kas dveji metai. Mano bičiulis literatūros istorikas, vertėjas Andree Bojtaras mane iškviesdavo, tokia tvarka buvo. Norėčiau ką nors jo išleisti Lietuvoje. Dabar jis lietuvių–vengrų kalbų žodyną sudarė. Pas jį pasijusdavau laisvas, kaip savo kaime. Keliaudavom po visą Vengriją. Atsirado draugų – rašytojų, dailininkų, vertėjų. Ten sustodavo laikas, upės pradėdavo tekėti prieš saulę, išgydydavo kūną ir sielą. Išverčiau trejetą vengrų poetų knygelių. Per Vengriją mane pasiekdavo išeivių knygos.

– Galima sakyti, kad Vengrija atvedė Jus į vaikų literatūrą.

– Taip… Palyginti su mumis, tuomet pas juos buvo šviesiau. Buvo išlikę visi senieji paminklai. Ta knygutė – Už Dunojaus vengrų žemė – parašyta per labai trumpą laiką. Man Vengrija darė didelę įtaką. Kai buvo Vengrijos įvykiai, revoliucija, 1956 metai, mes mokėmės vidurinėj mokykloj. Auklėtoja buvo Danutė Bačkytė, kardinolo Bačkio giminaitė, mus agitavo į komjaunimą, kad nors vienas įstotume… Būdavo mokykloj politinformacijos, kas ką laikraščiuose skaitė. Mes sakydavom: radijas ne taip kalba. „Tai kokį jūs radiją klausot?..“ O mūsų Vyšnių gatvėj kažkas turėjo radiją. Mes nueidavom vakare vėlai, po langu susėsdavom ir klausydavom Amerikos balso, labai aiškiai girdėdavom. Net buvau suradęs kelis savo eilėraščius mokyklinius – naivūs jie, – buvau parašęs apie Vengriją Prieš slavus sukilo pagal Maironio Jau slavai sukilo…

Mes, keli mokinukai, turėjom savo bibliotekėlę – knygų rasdavom miestelio palėpėse, įvairiausių: apie paskutinę rusų kunigaikštytę, dekabristus, Odesos bolševikų žiaurumus… ir smetoninių lietuvių rašytojų. Išliko Antano Biliūno Išpažintis Lietuvai, karo cenzūros konfiskuota. Dedikuota Česei: „Jau po pavasario, naktį žiedai ir žvaigždės tyliai krenta…“ Turėjom pistoletą, mokėmės šaudyt, bet kai avelė anapus Lėvens pradėjo nesvietiškai mekent, baigėm tas pratybas. Ginklą atėmė 1966 metais Rasose iš mano kaimyno, to paties Mordovijos universitetų auklėtinio.

– Dar 1975 m. Pasvalio mokykloje pradėjote kurti dailės galeriją. Ja tebesirūpinate iki šiol…

– Kai mokiausi, ten buvo trys paveikslai: Antano Žmuidzinavičiaus „Nemunas ties Jurbarku“, Petro Kalpoko „Vakaras“ ir Jono Šileikos „Kauno Linksmakalnis“… Magija būdavo – atsižiūrėt negalėdavai… Man visada tie paveikslai asocijuodavosi su tuo, ką buvau matęs pas kleboną Gobį… Buvo mokyklai penkiasdešimt metų, aš tada gyvenau Kaune ir galvojau ką nors jos labui padaryt. Sutikau Antaną Martinaitį, nuėjom į „Tulpę“, sako: „Buvau vakar pas draugus, kuriems buvau prieš tris metus paveikslą padovanojęs, ir pamačiau jį tualete, nišoj…“ Labai supykęs, išplėšė… Sakau: „Nežinojai, kam dovanot, – padovanok mano mokyklai…“ Po to sutikau Ričardą Vaitiekūną… Nugabenom į mokyklą jau apie trisdešimt darbų. Taip ir prasidėjo… Pasiūliau visiems, kurie baigia mokyklą, padovanot jai paveikslą ir taip gausinti kolekciją… Dabar jau yra apie trys šimtai paveikslų, reikia galeriją statyt prie mokyklos, nes jau perkrauti koridoriai. Dingo iš mokyklos Smetonos portretas. Aš tai buvau matęs tik Staliną. Kitoj pusėj nutapytą: pasvaliečiai taupūs, panaudojo tą pačią drobę… Buvo paslėptas ant aukšto.

– Visai neseniai išėjo Jūsų knyga jaunimui „Erškėčių krūmas pamariuos“. Ar sąmoningai, jau rašydamas, skyrėte ją jaunimui, ar taip nusprendė leidėjai?

– Taip, jau anksčiau buvau užsisvajojęs jaunimui parašyti tokias dvi knygeles – šitą, kuri jau išėjo, ir dar kitą, apie pokarį, – Kai mes ėjom poterių mokytis. Toji dar nebaigta, šlifuojama, nedidelė tokia. Ten nebus nei šaudymų, nei kokių nors komandų. Tiesiog tai, ką vaikai matė eidami tokį netolimą kelią iki miestelio, kiek jiems tai buvo įdomu ar siaubinga. Miestelis buvo pirmoji sostinė visiems iš kaimo išėjusiems. Toks buvo sumanymas.

– Tas praeities laikas Jums visada rūpėjo, bet kodėl dabar vėl prabudo praeitis, prisiminimai, kas skatina būtent dabar kreiptis į jaunimą?

– Norėjosi sava kalba jaunimą pakalbint. Man atrodo, kad tie prisiminimai, kurie parašyti, nelabai jiems, ne dabartiniam jaunimui. Galbūt jei aš, pokario metų vaikas, tada būčiau skaitęs, kas parašyta apie Sibirą, vienaip būčiau priėmęs, o dabartiniai priima visai kitaip. Mes daug žinojom iš laiškų. Man atrodo, kad knygose kartais per daug moralizuojama. Jaunimą tai atbaido. Norėjosi sudėlioti kai kuriuos akcentus, kurie, mano supratimu, nepaliesti daugelio mūsų autorių. Norisi, kad jaunimas jaustų, kas yra tėvynė. Toks paprastas, bet pamatinis žodis.

– „Erškėčių krūmas pamariuos“ – lyg ir poetinė proza… Jos paantraštė – „baladė“.

– Tiesiog taip norėjosi. Paklaustumėt, kas tai yra baladė, – aš nežinau… Aš ne filologas. Prisimenu gražią Adomo Mickevičiaus baladę… „Pas Budrį trys sūnūs…“ Nežinau apibrėžimų, niekada nestudijavau literatūros. Norėjau, kad tai būtų baladė. Daug dėmesio skyriau kalbai. Juk skaitant knygas susiformuoja kalbos pojūtis. Kaip bučiuojantis – meilė kaitrėja… Man atrodė, kad jei užsikabins už kelių sakinių, tai pradės skaityti, gal susidomės, galėsim pabendrauti, susikibti už krūtų.

– Knygoje daug retų žodžių. Ar čia Jūsų iš kaimo atsinešti, ar yra ir sukurtų?

– Kai ką sukurti išėjo netyčia. Be to, pastebėjau, kad ne visada kokio nors žodžio reikšmė, duodama „Lietuvių kalbos žodyne“, sutampa su ta, kurią girdėjau savo kaime ar kur kitur beklajodamas. Kalba mane visada domino. Jei ne niūrūs pokario laikai, tai aš nebūčiau pradėjęs ieškot teisybės nuo kokios ketvirtos klasės, gal būčiau studijavęs kalbą. Nes tai toks labirintas, į kurį įėjus nebeįmanoma išeiti, bet malonu klaidžioti. Ir paklysti.

– Ar savo vaikams knygas skaitydavote?

– Turiu sūnų, anūką ir dukrą. Vaikai labai anksti išmoko skaityti, tiesa, iš pradžių vaizduodavo, kad skaito. Neidavo miegoti, kol nepaskaitydavau, net parodydavo, nuo kurios iki kurios vietos. Kai augo dukra, beveik visi tada rašė pasakas – pavyzdžiui, Avyžius, Žilinskaitė… Bet jos nėra tikrai vaikiškos… Manieji klausydavo viską – skaityk jiems nors ir laikraštį… Skaitymas vaikui svarbus kaip procesas. Labai geros knygos Žilinskaitės, bet mano vaikai nelabai atidžiai jų klausydavos. Matydavau, kad dar kažkuo kitu užsiėmę, mintyse kur nors klaidžioja, nors sako – skaityk, skaityk… O gal taip ir reikia? O jei paimi trumpą pasakėlę arba noveliukę kokią paskaitai, – dar pakartok… Taip būdavo, kai skaitydavau Bitės Vilimaitės apsakymėlius, Gutausko eilėraščius… Ką dabar… Jie turi pamėgtas knygas su autorių autografais, tai ne mes – nuo silkių išgelbėtas linksmas pasakaites…

– Skaitant Jūsų poeziją įsiminė labai graži metonimija: „upė yra laikas“…

– Žinot, kai pirmą upelę pamačiau, tai man atrodė, kad tai griovys, o vis dėlto buvo mūsų gimtasis Jiešmuo, kuris teka per Krinčiną. Stovėjau ilgai, žiūrėjau, kaip vanduo teka, čia užkliūva, čia vėl pasileidžia… Lapas plaukia, skaičiavau, per kiek laiko praplauks… Buvo kaip laikrodis, kurio aš dar neturėjau ant rankos… „Upė yra laikas“ – mano iš vaikystės atsineštas… Pasidomėję kitų poezijos knygom, surastume mano žodžių pateisinimą. Ir juose neįvardytas laikas teka, drumsčiasi, sūkuriuoja, sietuvom bliksi.

– O kaip Jums dabar atrodo ta upė? Ar ilga? Ar gyvenimas Jums ilgas?

– Labai labai trumpas. Nespėji per dieną nieko… Vaikystė buvo ilgesnė. Iki prasidėjo mokykla. Keliai ilgesni, tolumos ilgesnės… Kol nueini iki miško, nepažindamas to laiko… Į upę prasmengam visi ir gyvenam danguj. Pasižiūrėkit, ir jūs ten. Kiekvienoj knygoj yra upė. Ji visada prasminga. Ji žavi mane kaip mano pirmoji mokytoja, nes aš ja tikiu. Ir mokytoja. Na, vėl grįžtam prie pradinės, prie Tėvynės langų. Kaip mes juose atrodom?

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)