DAILININKŲ DIALOGAS SU VAIKAIS (apie 2009 m. vaikų knygų iliustracijas)

 

 

 

 

Įžvalgūs menotyrininkai pažymi, kad nūnai gyvename vizualiosios kultūros eroje. Vaizdo galia tapo tokia didelė, kad vaizdu žmonėms galima įsiūlyti viską, pradedant muilu ir baigiant politinėmis idėjomis1. Tokį poveikį vaizdas daro ir suaugusiajam, o vaiką, suprantama, jis veikia keleriopai stipriau. Tad ką mūsų vaikams siūlo knygų iliustruotojai, turintys tiesioginę prieigą prie pašnekesių su jais? Iš kelių šimtų 2009 m. išleistų vaikų knygų nemažai yra verstinės literatūros, pasiekusios mūsų skaitytojus drauge su užsienio dailininkų iliustracijomis. Tarp jų esama tiek komercinio pobūdžio, tiek ir originalia menine verte pasižyminčių darbų. Šioje apžvalgoje jos nebus aptariamos, ir klausimas, apie ką su mažaisiais skaitytojais kalbasi, ką siūlo mūsų vaikams dailininkai, čia adresuojamas grožinę literatūrą iliustravusiems saviškiams.

Bendrėlesnės tendencijos ir bėdos

„Pirštų pasakos“. Rimo Valeikio iliustr.
„Pirštų pasakos“. Rimo Valeikio iliustr.

Ieškant atsakymo į ką tik iškeltą klausimą, akivaizdžiai regimi kone visas pernai išleistas knygas siejantys bendrumai. Pirmiausia, jau kuris laikas knygas ženklina gera spaudos kokybė, kuri kiekvieną meniniu požiūriu daugiau ar mažiau pasisekusią knygą daro patrauklią ir taip, kad ir netiesiogiai, kelia knygos prestižą nūnai gausėjančių jos pakaitalų kontekste. Kita vertus, tiek nuotaikos, tiek plastiniu minties raiškos požiūriu margame iliustracijų fone tėra vos kelios užuominos į populiariosios kultūros vaizdinius. Paradoksalu ir nelinksma, kad disnėjiškumas įsiskverbė į lietuvių liaudies pasakos Eglė žalčių karalienė (leidykla „Trys nykštukai“), kurią iliustravo Rima Maminskaitė, paveikslus: gamtovaizdį, veikėjų charakteristikas, kuriose rokokiška XVIII a. prancūzų aristokratų prabanga susimaišė su jai nebūdingu „cheminiu“ koloritu ir įsismelkė net į mūsiškės lietuviškos pirkios vidų. Šalia didžiulės knygos „Trijų nykštukų“ leidykla dar išleido mažą, sutrumpintą jos kopiją su tomis pačiomis iliustracijomis. Šios iliustracijos paneigia tiek vaizdų komponavimo, tiek baltiškų elementų simbolikos, tiek ir spalvyno tradiciją. Keista eklektika pasižymi ir Rimo Valeikio piešiniai Agnės Gintalaitės Pirštų pasakose („Ekspress leidyba“). Greta populiariosios kultūros įvaizdžių juose esama ir fotografijai būdingų komponavimo principų, kai tarytum kadras pritraukiamas labai arti, ir net toks elementas (jis visoje knygoje tėra vienas; tai – pypkė), kuris tarsi ne pieštas, o nufotografuotas. Nelengva išvardyti ir visą plejadą vienas su kitu mažai ką bendra turinčių veikėjų bei apibūdinti komponavimo arba vaizdų, objektų parinkimo principus. Jei ne iliustracijose kelissyk pasikartojančios fantastinių veikėjų figūrėlės, galima būtų pamanyti, kad piešinius kūrė ne vienas, o keletas žmonių.

Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą”. Jonės Krivaitės iliustr.
Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą”. Jonės Krivaitės iliustr.

O jei ir vienas, tai tikrai nei Lietuvoje gyvenęs, nei ką girdėjęs apie knygų iliustravimo laimėjimus ar jo istoriją. Ištikimybe tai istorijai paženklinta Jonės Krivaitės iliustruota Vinco Krėvės Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą („Žaltvykslė“). Taupiomis meninėmis priemonėmis, beveik monochrominiu koloritu, gerai apgalvota detalių atranka Krivaitė sukūrė monumentalų ansamblį, kur iliustracijos ir tekstas sudaro visumą. Jo anaiptol nepavadinsi sausa prieškarinių knygų, idealizavusių liaudies kalbos stilistiką, kopija. Dailininkės kūrinys tik dar sykį paliudija, kad tradicija turi neregėtai daug galimybių interpretuoti. Ji gali būti ir sunkiau atpažįstama – tokia kaip, pavyzdžiui, Albinos Varnienės papasakoto Vilniaus siaubūno („Alma littera“) iliustracijose, kurias piešė Lina Kusaitė. Ją mena tik duslokas spalvynas ir keli liaudiški atributai, tačiau senajai grafikai nebūdingą piešinių, vaizdų kaitos tempą, fragmentinį komponavimą čia, aišku, lemia ir paties pasakojimo dinamika. Nors ir smarkiai bei neregėtai transformuota, ši tradicija blyksi ir rimtai nerimtoje Mariaus Jonučio knygoje Kirminas paukštis („Tyto alba“), kurią pats autorius ir iliustravo. Ne veltui ši knyga įvertinta už netikėtumą – tiek teksto, tiek iliustracijų. Nesileidžiant į piešinių, kerinčios jų dermės su tekstu analizę, verta pažymėti, kad knygos iliustracijos kuo akivaizdžiausiai rodo, kuo gali virsti paprasčiausios formos, šimtąsyk matyti ornamentų motyvai tikro meistro rankose.

„Kirminas paukštis“. Mariaus Jonučio iliustr.
„Kirminas paukštis“. Mariaus Jonučio iliustr.

 

„Vilniaus siaubūnas“. Linos Kusaitės iliustr.
„Vilniaus siaubūnas“. Linos Kusaitės iliustr.

 

Monochrominis vaizdas – paaugliams

„Septyni miegantys broliai“. Giedriaus Jonaičio iliustr.
„Septyni miegantys broliai“. Giedriaus Jonaičio iliustr.

Į monochrominį vaizdą dažniausiai linkstama iliustruojant knygas, kurios skirtos ne patiems mažiausiems skaitytojams, o paaugliams, jau nebenorintiems pasaulio matyti tokio, kokį jį regi vaikai (nerūpestingą, linksmą, spalvotą), bet dar nepajėgiems į jį žvelgti taip, kaip geba suaugusieji (be iliustracijų pagalbos). Išskirtinėmis, nebanalų dramatiško paauglystės lūžio supratimą liudijančiomis iliustracijomis galima laikyti Giedriaus Jonaičio piešinius Kazio Sajos apysakai Septyni miegantys broliai („Alma littera“). Ovalinės kompozicijos, subtiliai atveriančios literatūros kūrinio potekstes, siūlo svetingas ir talpias erdves skaitytojo vaizduotei.

Vienuma vaikui, žinoma, yra nevaikiškai sunkus išgyvenimas. Iš jos neatsigręžiant bėgama įvairiais keliais. Kai kurios knygos siūlo ir tokius, kuriuose lengva užsimiršti ir paprasta gyventi. Jonaičio siūlymai kitokie. Nepaneigdamas vienumos jausmo kraupumo, kurį atitinka tikrovės dėsnių nepaisantis, materialiajame lygmenyje negalimas realistiškai nupieštų elementų jungimas į vieną vaizdą, Jonaitis anaiptol juo nepiktnaudžiauja ir nežaidžia. Priešingai – jį meistriškai suvaldo švelniai pereinančiais pilkumo tonais, vengdamas ryškaus juodos ir baltos spalvų kontrasto, juvelyriškai smulkiu formą modeliuojančių štrichų ritmu. Atsakymas į klausimą, ką mūsų dailininkai siūlo paaugliams, darosi aiškus: Jonaitis siūlo patikėti, kad tame grėsmingame artumo ir meilės paieškų etape esama ne vien siaubo, bet ir nepakartojamo su niekuo nesulyginamų vizijų stebuklo ir grožio. Pasisekimo, patikėjus grožio galia, autorius, aišku, niekam negarantuoja, nes menas tokių įgaliojimų neturi. Tačiau patikėti jaunąjį skaitytoją pašnekesiui su tokiu kūrėju yra tiesiog saugu. Kaip ir, pavyzdžiui, su Rimantu Rolia, iliustravusiu Martyno Vainilaičio Mauliuką („Kronta“), kuriame, nevengdamas vizualizuoti tekste atskleidžiamų maištingojo angelo Mauliuko ydų, dailininkas profesionaliai valdo bauginančią siužeto posūkių įtaigą.

„Šešėlis ant akmeninio suolelio“. Linos Kusaitės iliustr.
„Šešėlis ant akmeninio suolelio“. Linos Kusaitės iliustr.

Nors stilistiškai ir nepanašios į Jonaičio ar Rolios piešinius, bet panašias galimybes skaitytojui siūlo ir Kusaitės iliustracijos švedų rašytojos Marios Gripe’s apysakoms …ir baltieji šešėliai miškuos ir Šešėlis ant akmeninio suolelio („Nieko rimto“). Magiški herojės išgyvenimai į popieriaus lapą perkelti netiesiogiai. Rusvame iliustracijų fone tėra vos viena ar kelios grakščiu, plaukiančiu siluetu pasižyminčios figūros. Fragmentiškai pamodeliuota jų apimtis, vos kelios spalvotos detalės (pavyzdžiui, žemyn slystantis raudonas kaspinas, baltas tarytum kaukė veikėjos veidas) neužima viso iliustracijos ploto. Šie piešiniai veikiau primena ne akademinę studiją, o meistrišką eskizą, visada pasižymintį nebaigtumu. Tačiau kaip tik šios detalės suteikia piešiniui ypatingą emocinį atspalvį ir siūlo skaitytojui galimybę, pasitelkus vaizduotės galią, prisidėti prie emociškai virpančios tuščios erdvės apgyvendinimo savais vaizdiniais. Marios Gripe’s Nepaprastą Agnesės Sesilijos istoriją („Nieko rimto“) iliustravusios jaunos dailininkės Martos Žuravskajos darbas šiemet Tarptautinės vaikų knygos dienos proga buvo apdovanotas kaip reikšmingiausias debiutas. Apysakai būdingą psichologizmą, mistiką, nuojautų, nelytimo, nematerialaus pasaulio reikšmę žmogaus gyvenimui Žuravskaja perteikė kitaip nei Kusaitė. Jos juvelyriškai smulkūs piešinių elementai tarytum pasiklysta pilkoje akvarelės erdvėje. Kitaip nei Kusaitė, stebuklo, tik Norai pažįstamų ženklų paslaptingumą Marta perteikė ne herojų paveikslais, o visame atvarte sukomponuotomis keistomis erdvėmis, kuriose nėra ribos tarp interjero ir išorės, netgi – tarp viršaus ir apačios.

„...ir baltieji šešėliai miškuos“. Linos Kusaitės iliustr.
„…ir baltieji šešėliai miškuos“. Linos Kusaitės iliustr.

 

„Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“. Martos Žuravskajos iliustr.
„Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“. Martos Žuravskajos iliustr.

Kur kas lakoniškesni vaizdai atsiveria Gendručio Morkūno knygoje Velniškai karštos atostogos („Nieko rimto“). Juos sukūrė Lina Žutautė. Tiesa, tų vaizdų taip pat labai nedaug. Galima sakyti, kad dailininkė tiesiog paliko skaitytoją be jokios vaizdinės nuorodos. Tačiau tamsiomis, keistos tekstūros lapų paraštėmis ji vis dėlto suteikė knygai estetišką ir patrauklų vaizdą.

Spalvingieji vaizdai mažiesiems

„Beveik varlės“. Pauliaus Juodišiaus iliustr.
„Beveik varlės“. Pauliaus Juodišiaus iliustr.

Mažesnieji skaitytojai iš dailininkų tikisi kiek kitokio vadovavimo ir laukia kitų „patarimų“. Nepaisant amžiaus ypatumais paremtų reikalavimų iliustracijoms, dailininko darbą kaip pasisekusį ar nepasisekusį (gal net tiksliau – kūrybišką ar tik pataikaujantį skaitytojui) galima įvardyti pagal vieną požymį – stilingumą. Rasos Aškinytės pasakų knygos Beveik varlės („Kronta“) scenos, kurias sukūrė Paulius Juodišius, šį požymį turi. Piešiniuose įvairūs vandens augalai ir gyvūnai, įkomponuoti švelnaus mėlio fone (jame yra ir knygos tekstas), patiria keistas formų metamorfozes, kiekvienoje iliustracijoje keisdami savo pavidalus. Tiesiog nuostabu, kad jie išlaiko stilingas formas, netapdami beformiai ir atgrasūs. Vertinant ugdomuoju požiūriu, šias iliustracijas tikrai galima laikyti pavyzdinėmis, kaip, beje, ir emociškai bei semantiškai erdvesnius Jūratės Račinskaitės fotomontažus Ramutės Skučaitės eilėraščių knygoje Jei nereikėtų skubėti („Nieko rimto“). Tai, kad iliustracijos prašosi minėtų epitetų, nieko keista. Pati poezija reikalauja vietos savosios melodikos ir metaforų aidui, ir peršviečiami iliustracijų vaizdai su išblukusiais, retsykiais vos matomais paukščių, augalų kontūrais tampa erdve, kurioje jis gali nevaržomai skrieti.

Gražiausios 2009 m. knygos vardą IBBY Lietuvos skyriaus komisija šiemet skyrė Linos Dūdaitės iliustruotai Gintaro Beresnevičiaus pasakai Kaukų šeimynėlė („Nieko rimto“). Dailininkė sukūrė labai dinamišką ir tikra to žodžio prasme pasakišką kaukų šeimynėlės pasaulį. Tiesą sakant, galima tik stebėtis, kad, pavyzdžiui, toks žinomas ir taip gausiai dailėje taikomas principas kaip žiūros taško varijavimas (vaizdas komponuojamas taip, lyg matytum jį iš viršaus, arba taip, tarytum žvelgtum į jį iš apačios) iliustracijose yra retokas. Juo pasinaudojusi, Dūdaitė parodė tai, ko jokiu būdu nepamatytume žvelgdami į vaizdą anfas. Todėl nuotykių kupiną veikėjų gyvenimą jaunasis skaitytojas regi beveik visais rakursais ir gali suvokti kaip pasiūlymą į tai, kas įprasta, pažiūrėti kitaip. Varijuojami žiūros taškai leidžia vaizdus suvokti kaip nuolat kintančius. Judėjimo įspūdį dailininkė kuria ir iliustracijose esančiais judančiais daiktais: po lapus važinėja vazonėlis su stilizuotu vyšnios medeliu, torto gabaliukas, su ratukais arba ant rogių pavažų įtvirtinta vonia. Kaip ir kai kurios kitos detalės, šie elementai iliustracijose kartojasi. Tačiau su monotonija tai neturi nieko bendra, nes, atsidūrę kaskart vis kitoje aplinkoje, pažįstami daikteliai naująją vietą daro jau tarytum pažįstamą, matytą, jaukią ir šiltą. Šių detalių, iliustracijose esančių vaizdų grupavimo ritmas paveikslus daro emociškai niuansuotus, atliepiančius tai, kas apibūdina pačius kaukus. Čia, anot autoriaus, kuris nors jų inkščia, dejuoja, vaitoja, niurzga, čia – geidžia paragauti aviečių pyrago, nes „negi neš seneliui, neįsitikinę, kad skanus“.

„Kaukų šeimynėlė“. Linos Dūdaitės iliustr.
„Kaukų šeimynėlė“. Linos Dūdaitės iliustr.

 

Pabaigos palinkėjimai

Neretai girdime, kad dabartiniai vaikai yra kitokie, nei buvome mes. Ir tai neginčijama tiesa. Tačiau nenorėčiau nei sutikti su teiginiu, kad jiems reikia nepaliaujamos dinamikos, tam tikros dozės siaubo, nei pritarti argumentui, kad jei knygoje to nėra, tai ji vaikams nepatraukli. Jei jau nepatraukli, vadinasi, per stipriai buvo tuo šeriami ir dėl to pernelyg suvešėjo jų nuolatinės įtampos ar destrukcijos poreikis. Būtent todėl reikalavimai iliustracijoms, kurios skirtos patiems mažiausiems skaitytojams, visada yra labai dideli. Tačiau kaip tik čia dažniausiai jų ir nepaisoma. Antai reikia labai daug pastangų, kad Astos Kisielienės knygos Labas, raide („Tyto alba“), sudarytos kaip skaitymo pradžiamokslis, viršelyje, kurį sukūrė Edita Suchockytė, įžvelgtum kablelį, padėtą prieš kreipinį… Arba, tarkim, „Trijų nykštukų“ leidyklos išleistame Vaikų lange į pasaulį nė su žiburiu nerasi nurodyta nei knygos dailininko, nei leidimo metų. Tad vargiai galima tikėtis, kad, patiems kūrėjams taip suvokiant ugdomąją knygos vertę, dailininkų ir vaikų dialogo rezultatai džiugins ateityje. Tokia neatida sudaro kuo puikiausias prielaidas skleistis ką tik minėtiems poreikiams.

Šie reikalavimai drauge yra ir nuoširdžiausias palinkėjimas tiems, kurie, pasitelkę knygą, mėgins su vaikais kalbėtis šiemet.

________________________________

1 Stephen Addiss, Mary Erickson, Art History and Education, Illinois, 1993, p. 116.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 2 (54)

 

Įžanginis

SKOLA KNYGAI, arba PENKERI VAIKYSTĖS METAI BE MOKYKLOS (Pasisakymas gavus geriausios 2009 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

SU MEILE – APIE MEILĘ (Keli žvilgsniai į verstines 2009 m. vaikų ir paauglių knygas)

Straipsniai

PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ INTERPRETAVIMO KODAI IR IMPLIKUOTAS SKAITYTOJAS

Pokalbis

KĄ SKAITO ITALIJOS VAIKAI

Mano vaikystės skaitymai

VISI ATEINAME IŠ VAIKYSTĖS

Sukaktys

RADIKALIOJI SENELĖ (Anne’s-Catharinos Vestly 90-osioms gimimo metinėms)

Laiškai

Populiariausios paauglių knygos
Kokios knygos patiko pradinukams?
Rašytojas kaimynas
Laiškas rašytojui

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2009 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai