PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ INTERPRETAVIMO KODAI IR IMPLIKUOTAS SKAITYTOJAS

Nors labai stengiamės išmokyti vaikus skaityti ir įtikinti juos bei suaugusiuosius, kurie supažindina vaikus su šiuo malonumu, kaip tai svarbu, vyrauja nuomonė, kad vaizdinis raštingumas yra visiškai natūralus dalykas, kurio išmokstama savaime. Esama pakankamai įrodymų, kad maži vaikai reaguoja į paveikslėlius (pvz., Arizpe ir Styles, 2002), tačiau reagavimas ir suvokimas toli gražu ne tas pats. Vizualiojo skaitymo gebėjimų automatiškai neįgyjama – tikriausiai visi esame girdėję ganėtinai naivių ir primityvių studentų samprotavimų apie paveikslėlių knygas.

Intelektinei vaiko raidai vizualusis raštingumas toks pat svarbus kaip ir gebėjimas skaityti rašytinius tekstus. Jei galima išmokyti (ir mokoma) skaityti, vadinasi, vizualiojo raštingumo taip pat reikia mokyti. Nors buvo atlikta daug empirinių tyrimų, nagrinėjančių, kaip ketverių ir šešerių metų vaikai reaguoja į paveikslėlius (pvz., Evans, 1998, 2009; Sipe ir Pantaleo, 2008), tarp jų ir labai rimtų darbų (Sipe ir McGuire, 2006), suvokimo procesas ir gebėjimas dekoduoti sudėtingą žodžių ir paveikslėlių sinergiją (arba sąveiką) dar nėra gerai ištirtas. Tai savotiškas paradoksas, nes pastaruoju metu paveikslėlių knygos analizuojamos daug dažniau nei kitos vaikų literatūros sritys. Ir išties esu jau ne kartą tvirtinusi, kad nors dar nėra išsamios vaikų literatūros teorijos, turime gerai išplėtotą daugiamodalinės  komunikacijos teoriją, įskaitant paveikslėlių knygas. Tačiau šiuo metu dar pernelyg mažai žinome, kaip jaunieji skaitytojai supranta paveikslėlių knygas ir kokį poveikį tos knygos jiems daro.

Šioje semiotika paremtoje esė kalbėsiu ne apie tai, ar vaikai supranta kai kuriuos daugiamodalinių tekstų aspektus, o apie implikuotą skaitytoją – skaitytoją, kurį galima sukurti remiantis tekstu (Iser, 1974). Paveikslėlių knygų tyrimuose vartojama implikuoto žiūrėtojo sąvoka (pvz., Nodelman, 2000). Tokiuose tyrimuose svarbiausia vieta tenka gebėjimui analizuoti literatūrą (Culler, 1975). Taigi aš kalbėsiu apie kompetentingus ir nekompetentingus, išprususius ir neišprususius skaitytojus, nesuteikdama šiems terminams jokio aukštinamojo ar menkinamojo atspalvio.

Roland’as Barthes’as novatoriškame veikale S/Z apie orientuotą į skaitytoją semiotiką teigia, kad skaitytojai taiko šiuos skaitymo kodus:

• proairetinį;
• hermeneutinį;
• seminį;
• simbolinį;
• referencinį.

Aptarsiu, kaip šie kodai susiję su vizualiuoju raštingumu ir koks jų vaidmuo daugiamodaliniame tekste.

Tačiau pirmiausia apžvelgsiu vizualiojo raštingumo pagrindus. Kaip ir visos komunikacijos rūšys, vizualioji komunikacija remiasi ženklų užkodavimu ir dekodavimu. Suprasti pačioms paprasčiausioms, t. y. tokioms, kuriose nėra teksto, vaikų paveikslėlių knygoms, pavyzdžiui, abėcėlės pradmenims ir skaičiavimo knygelėms, užtenka vizualiojo dekodavimo pagrindų. Paveikslėliai gali būti labai įvairūs – nuo nuotraukų iki abstrakčių piešinių. Vizualiojo raštingumo esmė – suprasti signifikanto (šiuo atveju paveikslėlio) ir signifikato ryšį. Keli paveikslėliai gali turėti tą patį referentą (pvz., kamuolys, automobilis, katė), tačiau paveikslėlių knygų skaitytojai turi suprasti, kad signifikantų, paveikslėlių, gali būti įvairių, bet jų referentas tas pats. Paveikslėliai yra dvimačiai, tačiau vaizduoja trimatį pasaulį. Jie gali būti ir nespalvoti. Paprastai mes labiau linkę tikėti nuotraukomis ir tikrovę vaizduojančiais paveikslėliais, o abstraktūs ar iškraipyti vaizdai veikiausiai bus priskiriami fikcijai. Empirinių tyrimų duomenimis, net kūdikiai atitinkamai reaguoja į formas, pavyzdžiui, žmonių veidus. Tai reiškia, jog jie geba dekoduoti portretinius simbolius. Implikuotas paveikslėlių knygos skaitytojas turi turėti šiuos vizualiojo raštingumo pradmenis – tik tokiu atveju galima kalbėti apie supratimą ir reikšmes.

Siužeto dekodavimas

Proairetinis, arba anticipacinis (spėjamasis, numatomasis: lot. anticipatio – iš anksto susidarytas vaizdinys – Red. past.), kodas leidžia skaitytojui suprasti siužetą. Kad galėtų tai padaryti, skaitytojui reikia pradinių žinių apie naratyvą, laiko ir priežasties elementus tekste. Nors tai atrodo akivaizdu, tačiau nereikia manyti, jog jaunieji skaitytojai tikrai suvokia, kad vienas įvykis eina po kito ar kad vienas įvykis yra kito rezultatas. Laiką vaikai supranta miglotai, o priežastims ir padariniams suvokti būtina tam tikra kognityvioji branda. Dar daugiau pastangų reikia norint pritaikyti empirines žinias išgalvotam naratyvui.

Laikiškumas ir priežastingumas – pagrindiniai naratyvo struktūros elementai. Nors pasakojimas gali būti gana padrikas, yra privalomi šie siužeto elementai: įžanga, dėstymas, kulminacija ir pabaiga. Jei šie elementai nėra lengvai atpažįstami, sunku suvokti tekstą kaip užbaigtą, rišlų pasakojimą. Taip pat darome prielaidą, kad veiksmai ir įvykiai susiję priežasties ir padarinio santykiais. Jei nėra priežastinių jungčių, naratyvą suprasti sunkiau. Laikiškumas ir priežastingumas naratyve yra stipresni nei realybėje – taip daroma tyčia. Tiesą sakant, kuo šie elementai stipresni, tuo naratyvas geresnis. Geriausi naratyvai – tradicinių pasakojimų (mitai, liaudies pasakos) ir šabloniškos literatūros, kurios naratyvo struktūrą dažnai mėgdžioja ir vaikų literatūra. Tai paaiškina, kodėl šie naratyvai, įskaitant ir kūrinius vaikams, dažnai vadinami paprastais: šiuo žodžiu norima pabrėžti lengvai atpažįstamą kūrinio struktūrą. Kadangi paveikslėlių knygų forma paprastai neleidžia per daug nukrypti nuo tradicinio siužeto, bent jau ne paviršutiniškai, šios knygos dažnai laikomos paprastomis. Tačiau tariamas paprastumas reiškiasi tik pačiame pradiniame siužeto lygmenyje, dažnai net neatsižvelgiama į teksto ir paveikslėlių sąveiką.

Taikydami proairetinį dekodavimą, skaitytojai sąveikauja su tekstu, remdamiesi jau įvykusiais veiksmais ir laukdami, kas nutiks toliau. Tai reiškia, kad kiekvienas įvykis kreipia į tolesnius, o tolesnius geriausia suprasti ir paaiškinti remiantis prieš tai įvykusiais. Jaunasis skaitytojas, žinantis pagrindinius siužeto elementus, iš anksto tikisi konflikto, jo sprendimo ir – daugeliu atvejų – laimingos pabaigos. Šios žinios leidžia jam daryti išvadas apie įvykusius veiksmus ar suprasti personažų poelgius ir tikslus.

Pats svarbiausias paveikslėlių knygos kodas – jos nuoseklumas. Meno kritikai į šią ypatybę neretai nekreipia dėmesio ir kiekvieną iliustraciją vertina pavieniui, kaip atskirą meno kūrinį. Žinoma, toks metodas nėra blogas, tačiau bendras knygos supratimas nukenčia. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad net ir tie, kurie mokosi vaikų paveikslėlių knygų iliustruotojo amato, ne visada suvokia nuoseklumo principą.

Kitaip nei rašytinis tekstas, paveikslėliai yra atskirti vienas nuo kito, ir skaitytojas turi suprasti, kad juos sieja laiko ir priežasties santykiai, kad viename paveikslėlyje vaizduojamas veiksmas vyksta prieš pavaizduotąjį kitame paveikslėlyje arba po jo ir kad tarp šių paveikslėlių paprastai esama priežasties ir padarinio ryšio. Skaitytojas turi suvokti, kad paskesniame paveikslėlyje pavaizduotas veiksmas vyksta po minutės, valandos, dienos ar savaitės. Rašytiniame tekste šių spragų lengvai išvengiama vartojant laiko rodiklius. Jie gali būti paprasti, pavyzdžiui, „tada“, „po to“, „vėliau“, arba konkretūs – „kitą rytą“. Tiesą sakant, paveikslėlių knygose sėkmingai vaizduojami pasikartojantys veiksmai. „Jis darė tą ir aną, ir dar kažką“ – rašytiniame tekste tokie pasikartojimai negalimi. Žodžiai, nusakantys pasikartojantį veiksmą, pavyzdžiui, „visada“ arba „kasdien“, rodo, kad tas veiksmas kartojasi, nors paminėtas tik vieną kartą. Čia žodžiai ir vaizdiniai papildo vienas kitą ir sukuria sudėtingą laikiškumą, kuriam suvokti reikia gerų literatūros žinių. Jei paveikslėlių knyga yra be žodžių, gali užtekti ir empirinių žinių numanyti, kad, pavyzdžiui, po paveikslėlio, kuriame veiksmas vyksta dieną, bus paveikslėlis, kuriame pavaizduota naktis, ir kad tai rodo laikiškumą. Puslapių maketas, ypač atverstų kairiojo ir dešiniojo puslapių kontrastas, leidžia lengviau dekoduoti laikiškumą ir priežastį.

Kita vertus, paveikslėliai tame pačiame puslapyje gali vaizduoti du ar daugiau veiksmų, taip darydami užuominą į lygiagrečias siužeto linijas, kurios plėtojasi tuo pačiu metu ar vėliau. Priklausomai nuo savo gabumų skaitytojai susies siužeto linijas arba nuspręs, kad jos yra nesusijusios, arba visai susipainios. Jei siužeto linijos yra susipynusios, skaitytojai padarys išvadą, kad atskiri paveikslėliai yra tarpusavyje susiję, – taip naratyve nebelieka spragos. Paveikslėlių knygose šalutinė siužeto linija dažnai pasitelkiama kaip metafikcinis pagrindinės siužeto linijos komentaras. Norint įžvelgti ryšį, būtini geri dekodavimo gebėjimai.

Neretai paveikslėlių knygose vaizduojami įvykiai nėra aiškiai chronologiškai išdėstyti ir neturi priežastinių ryšių. Kiekvienas įvykis, dažnai vaizduojamas vienu paveikslėliu, yra užbaigtas, tačiau naratyvas yra minimalus – pagrindinių siužeto reikalavimų (konfliktas ir jo sprendimas) nėra arba jie tik numanomi. Galime abejoti, ar tokios knygos lavina literatūros gebėjimus, tačiau ir vėl susiduriame su teksto ir paveikslėlio santykio problema. Net ir tokie skurdūs naratyvai gali būti nepaprastai sudėtingi, kupini psichologinių ir filosofinių aspektų. Atidžiai skaitant, galima pastebėti laiko ir priežasties elementų, susieti paveikslėlius.

Paveikslėlių knygos materialumas leidžia daryti daugiau prielaidų. Vienas iš paveikslėlių knygų ypatumų – būtinybė versti puslapius, todėl tarp puslapių turi nebelikti naratyvo spragų. Sakinys, einantis per du puslapius, daro užuominą į vizualiojo naratyvo tęstinumą (yra paveikslėlių knygų, kurių tekstas tėra vienas sakinys po paveikslėliu). Panašus ir klausimų, raginančių versti kitą puslapį, poveikis, pavyzdžiui: „Kaip manai, kas nutiko toliau?“ Taip paveikslėlių knygos skatina interaktyvųjį skaitymą. Tiesą sakant, gera paveikslėlių knyga užkerta kelią pasyviam skaitymui. Paveikslėlių knygos su atlenkiamaisiais paveikslėliais, judamosiomis dalimis, iškarpomis ir kitomis grynai materialiomis priemonėmis, kurios visos sudaro proairetinį kodą, skatina interaktyvumą.

Puslapio maketas (atskiri paveikslėliai, atversti kairysis ir dešinysis puslapiai, dinamiškas vieno paveikslėlio išdėstymas abiejuose puslapiuose) padeda rutulioti siužetą. Nelinijinė paveikslėlių prigimtis skatina įvairias skaitymo kryptis, nors kai kurios detalės gali nurodyti skaitymo tvarką. Sudėtingi paveikslėliai verčia skaitytoją sustoti ir apžiūrėti juos dar kartą, sukurdami naratyve pauzę. Tokiu atveju vaikai ypač atidžiai nagrinėja paveikslėlius, sutelkdami dėmesį į žodinius kodus, nekantrauja atversti kitą puslapį.

Kalbant apie siužetą, žodžiai ir paveikslėliai gali vienas kitą papildyti. Pagal tai, kaip yra išdėstyti puslapyje arba kaip žodinis tekstas atspindi paveikslėlį, žodžiai gali nukreipti dėmesį į paveikslėlius. Vizualioji siužeto linija gali prasidėti nuo knygos viršelio, gali būti plėtojama antraštiniame lape, priešlapyje. Siužeto linija gali baigtis knygos nugarėlėje, o ši savo ruožtu gali nuvesti skaitytoją į pasakojimo pradžią. Kitaip tariant, vartojant proairetinį vizualųjį ir daugiamodalinį kodą, atsiranda daugiau galimybių pasakojimui sukurti, palyginti su vien tik žodiniu tekstu.

Reikšmės suvokimas

Vartojant hermeneutinį kodą, kuris glaudžiai susijęs su proairetiniu, kūrinys interpretuojamas paties teksto atžvilgiu. Gebėjimas sekti siužeto liniją nebūtinai iš karto leidžia gerai suprasti pasakojimą, jo užslėptas reikšmes. Tam būtina kita dekodavimo strategija. Tačiau taikyti hermeneutinį kodą taip pat reikia mokytis. Iš pradžių skaitytojai turi suprasti, kad tekste slypi kita, toli gražu ne visuomet akivaizdi reikšmė. Net ir suaugusieji ne visada ieško tos paslėptos reikšmės – neretai jiems užtenka siužeto linijos. Pati mintis, kad pasakojime glūdi gilesnė reikšmė, jaunajam skaitytojui gali pasirodyti bauginanti. Be to, kai kuriuos tekstus labai sunku interpretuoti, pavyzdžiui, ieškoti paslėptos minties nesąmoningame tekste yra laiko švaistymas. Kadangi daugelis šiuolaikinių paveikslėlių knygų yra tyčia nerimtos (bereikšmiai ženklai, paveikslėliai be referento), ieškoti jose gilesnės prasmės yra bergždžias reikalas, todėl hermeneutiniai kodai priklauso nuo teksto tipo.

Jacques’as Derrida savo veikaluose kalba apie tekstą kaip apie brikoliažą (1978), primenantį labiau paplitusią sąvoką montažas ar net koliažas. Šis požiūris gali padėti skaitant paveikslėlių knygas, kuriose reikšmė sukuriama sumaišant žodžius ir paveikslėlius. Pagrindinis dekonstrukcijos principas – logocentrizmo ir Derridos sukurto termino différance (nepanaikinama skirtis) supriešinimas. Remiantis šiuo modeliu, ieškoma vienos teksto prasmės, nulemtos išorinio dėsnio (logos). Prasmė suprantama kaip nuolat kintanti priklausomai nuo interpretacijų. Taigi dekonstrukcinės analizės tikslas – ieškoti savotiškų plyšių – naujų teksto prasmių. Tokių plyšių paveikslėlių knygose gausu, tačiau sėkminga interpretacija taip pat perša prielaidą, kad skaitytojas apie galimus plyšius numano ir jų aktyviai ieško. Kadangi logos taip pat gali reikšti žodis, logocentrizmo atmetimas teikia užuominą, kad skaitant paveikslėlių knygas žodis nėra pagrindinis elementas ieškant užslėptų prasmių.

Vadinasi, paveikslėlių knygų skaitytojai pirmiausia turi suprasti, kad šiose knygose prasmę sukuria žodžių ir paveikslėlių sąveika. Ieškoti prasmių tik žodiniame tekste, o taip dažnai pasitaiko, ypač mokykloje, – beprasmiška. Aptarinėti knygos turinio problemas, pavyzdžiui, lyčių ar etninius skirtumus, vaikų ir tėvų santykius, karą ar mirtį, nekreipiant dėmesio į paveikslėlius, – taip pat abejotinai naudinga veikla, nes paveikslėliai gali smarkiai sustiprinti arba iškreipti žodinio teksto mintį ir plėtojamas vertybes.

Specifinis daugiamodalinio teksto interpretavimo aspektas būtent ir yra jo daugiamodalumas – prasmė sukuriama mažiausiai dviem lygmenimis. Be to, prasmė yra ne vien žodinio teksto ir piešinėlių suma – tai jų sąveika. Tai šiuolaikinės paveikslėlių knygų analizės pagrindas, apie kurį plačiau kalbėti nereikia. Garsųjį hermeneutinį ratą galima puikiai pavaizduoti paveikslėlių knygos skaitymu: nuo žodžių pereinama prie paveikslėlių ir nuolat prie jų grįžtama, kaskart geriau suvokiant kūrinį. Be to, kadangi paveikslėliai yra nelinijiniai, prie jų galima grįžti ir grįžti, iš pradžių į juos žvelgiant gana paviršutiniškai ir pamažu gilinant suvokimą. Taigi geresnis siužeto linijos, naratyvo supratimas priklauso nuo regimojo išprusimo lygio. Žodinė ir vizualioji siužeto linijos gali būti abipusiškai ištęstos, viena kitą papildančios arba viena kitai prieštaraujančios, gali net nepriklausyti viena nuo kitos. Viena žodinė siužeto linija gali turėti kelias vizualiąsias ir atvirkščiai. Žodinė gali būti paprasta, o vizualioji – sudėtinga ir atvirkščiai. Galimų interpretacijų skaičius yra begalinis, nes, anot Derridos, prasmė kas kartą bus kitokia.

Paveikslėlių knygų be žodžių siužeto linijos griežtai neapibrėžtos, yra daugybė galimų interpretacijų, net jei paveikslėliai ir gana paprasti. Kai naratyvą sudaro nuosekliai vienas po kito einantys veiksmai, lengva teisingai suprasti paveikslėlius, laiko aplinkybes ir priežastinius ryšius (proairetinį kodą), tačiau tai nereiškia, kad visuomet yra tik viena teisinga interpretacija. Vizualusis naratyvo glaustumas ar išplėstumas priklauso nuo to, kaip skaitytojas jį suvokia. Tai įrodė empiriniai tyrimai, kurių metu vaikų buvo prašoma žodžiu atpasakoti paveikslėlių knygą.

Sudėtingesni bežodžiai naratyvai meta dar daugiau iššūkių. Detalių gausa lemia begalinį įmanomų interpretacijų skaičių ir neįmanoma pritaikyti jokio hermeneutinio kodo. Tokiu atveju naratyvumo laipsnis gana žemas, o vienintelis dėmesį prikaustantis veiksmas – puslapių vertimas. Literatūrologai tokias paveikslėlių knygas vadina sudėtingomis arba ambivalentiškomis. Tačiau galimų interpretacijų gausa nereiškia, jog tokias knygas sunku interpretuoti. Jaunieji skaitytojai gal ir negali aiškiai išdėstyti, ką suprato, tačiau tikrai sugeba suvokti net ir labai sudėtingus paveikslėlius, ypač pasipraktikavę ar kieno nors padedami.

Kai paveikslėlius lydi žodžiai, paveikslėliai gali pabrėžti žodinę siužeto liniją. Būtina pažymėti, kad Vakarų paveikslėlių knygose paveikslėliai skaitomi iš kairės į dešinę – kaip ir tekstas. Šalyse, kuriose skaitoma iš dešinės į kairę, tokia pat tvarka skaitomi ir paveikslėliai, ir tokias knygas verčiant dažnai sugriaunamas ikonotekstas. Dar viena gana paplitusi technika – tas pats personažas viename puslapyje pavaizduojamas keletą kartų judesiui ir laiko tėkmei nurodyti. Paveikslėlių seka taip pat reiškia užuominą į judėjimą. Smulkus arba stambus, priartintas arba atitrauktas paveikslėlių vaizdas – tai tik keletas vizualiųjų priemonių siužeto linijoms paremti, tačiau joms suprasti būtinas hermeneutinis dekodavimas.

Interpretuojant paveikslėlių knygas, neretai ignoruojama veiksmo vieta ir laikas. Paveikslėlių knygose labai svarbi regimoji erdvė. Paveikslėliai geriau nei žodžiai perteikia įvairius erdvinius aspektus. Daugelyje paveikslėlių knygų paveikslėliai pasitelkiami pasakojimo vietai ir laikui nusakyti, pavyzdžiui, pavaizduojant metų laikų kaitą, veikėjų paveikslams sustiprinti, nuotaikai sukurti ar perteikti informacijai, kurios rašytiniame tekste nėra. Net jei vieta ir laikas nėra labai svarbūs siužeto linijos požiūriu, jie vis tiek sukuria bendrą vaizdą. Vizualieji tekstai turi savo tradicijas, kurias reikia suprasti. Vakarų mene gyvuoja tam tikros perspektyvos vaizdavimo tradicijos. Perspektyva leidžia suvokti daiktų dydį ir padėtį erdvėje arba atstumą tarp jų. Be to, galima taikyti negatyviosios erdvės techniką, t. y. nenaudoti fono ir veikėjus ar svarbius objektus vaizduoti baltame plote. Tai dažnai pabrėžia veikėjo svarbą. Negatyviosios erdvės techniką taip pat reikia dekoduoti.

Taikant daugiamodalinį hermeneutinį kodą, iš anksto daroma prielaida, kad asmuo puikiai geba interpretuoti vizualiuosius ir žodinius tekstus bei suvokia, kaip šie du elementai sąveikauja kurdami reikšmes.

(Tęsinys kitame numeryje)

Iš anglų k. vertė Tomas Einoris

Šaltiniai

Evelyn Arizpe, and Styles Morag, Children Reading Pictures: Interpreting Visual Texts, London: Routledge, 2003.

Roland Barthes, S/Z, New York: Hill & Wang, 1974.

Sandra Beckett, „Parodic Play with Painting in Picture Books“, Children’s Literature, 29 (2001), p. 175–195.

Jonathan Culler, Structuralist Poetics. Structuralism, Linguistics and the Study of Literature, London: Routledge, 1975.

Jacques Derrida, Writing and Difference, London: Routledge, 1978.

Janet Evans (red.), What’s in the Picture? Responding to Illustrations in Picture Books, London: Paul Chapman, 1998.

Wolfgang Iser, The Implied Reader: Patterns of Communication in Prose Fiction from Bunyan to Beckett, Baltimore: Johns Hopkins UP, 1974.

Bettina Kümmerling-Meibauer, „Metalinguistic Awareness and the Child’s Developing Concept of Irony: The Relationship Between Pictures and Texts in Ironic Picture Books“, The Lion and the Unicorn, 23 (1999), 2, p. 157–183.

Perry Nodelman, „The Implied Viewer: Some Speculations About What Children’s Picture Books Invite Readers to Do and Be“, CREArTA, 1 (2000), 1, p. 23–43.

Lawrence Sipe, and Caroline McGuire, „Picturebook Endpapers: Resources for Literary and Aesthetic Interpretation“, Children’s Literature in Education, 37 (2006), p. 291–304.

Lawrence Sipe, and Sylvia Pantaleo (red.), Postmodern Picturebooks: Play Parody, and Selfreferentiality, New York: Routledge, 2008.

Talking Beyond the Page, London: Routledge, 2009.

_______________________________

* Straipsnis spausdinamas gavus autorės leidimą. Pirmoji publikacija leidinyje New Impulses in Picturebook Studies, ed. Teresa, Colomer and Bettina Kummerling-Meibauer, Routledge, 2010. Šio straipsnio skaitytojams gali būti nau dingas lietuvių kalba išleistas Jeremy’io Hawthorno Moderniosios literatūros teorijos žinynas, Vilnius: Tyto alba, 1998.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 2 (54)