RADIKALIOJI SENELĖ (Anne’s-Catharinos Vestly 90-osioms gimimo metinėms)

 

Elin Prøysen nuotr.
Elin Prøysen nuotr.

Anne-Catharina Vestly – garsiausia XX a. norvegų vaikų rašytoja. Taip pat ir viena novatoriškiausių. Ir galbūt pati mylimiausia – būtent dėl to, kad buvo žinoma tokiai daugybei žmonių tokį ilgą laiką. Ir todėl, kad ji kalbėjo mums savo balsu.

Anne-Catharina Vestly mirė 2008 m. gruodžio 15 d. būdama beveik 89 metų. Ši žinia žiniasklaidoje sukėlė nacionalinio gedulo proveržį. Juk visa Norvegija siejo su ja savo vaikystės prisiminimus. Mano įžanginiai žodžiai paimti iš kalbos, kurią pasakiau sausio 4 d. Oslo Šv. Trejybės bažnyčioje per atsisveikinimo ceremoniją, kai Norvegijos valdžios atstovai vainiku ir ministro pirmininko kalba pagerbė rašytoją. Tokios pagarbos sulaukia nedaugelis kultūros asmenybių. Kokia tokio pripažinimo istorija?

Čia pateiksiu keletą rašytojos biografijos momentų ir aptarsiu žiniasklaidos istoriją, kurią ji kūrė (ir kuri sukūrė ją), o vėliau panagrinėsiu jos kurtą literatūrą su savitais personažais. Galiausiai apibrėšiu reiškinį, kurio vardu vadinasi ir šis straipsnis, – radikalioji senelė.

Keletas biografijos ir asmenybės bruožų

Anne-Catharina Vestly gimė 1920 m. Renoje1, vidurinės klasės šeimoje, kurią sudarė šešeriais metais vyresnis brolis Mentzas (vėliau tapęs visapuse kultūros asmenybe), namie šeimininkaujanti motina, turinti pedagoginį išsilavinimą, ir gal kiek ekscentriškas tėvas, įgijęs vaistininko išsilavinimą ir vadovavęs nuosavai įmonei, bet taip pat rašęs knygas, kurias paprastai leisdavo savo lėšomis. Viskas ėjosi gerai, kol trečiojo dešimtmečio viduryje pašlijo finansinė šeimos padėtis. Nuo tada šeima daug kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Kai Anne-Catharina buvo vienuolikos, mirė tėvas. Visi labai sielvartavo, bet motina narsiai rūpinosi savo nedidele šeima, juos supo giminės ir draugai. Namie svarbus vaidmuo teko muzikai ir literatūrai. Anne-Catharina liko gyventi su motina Lilehamerio miestelyje, kol išlaikė abitūros egzaminus.

Yra gerų šaltinių apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Ji pati parašė žavingą autobiografiją su daugybe savo nuotraukų: 1990 m. pasirodė Vaikystės skiautinys (norv. Lappeteppe fra en barndom), o po dešimties metų – jo tęsinys Beveik visas žmogus (norv. Nesten et helt menneske). 1990 m., kai rašytoja šventė septyniasdešimtmečio jubiliejų, Norvegijos valstybinis radijas ir televizija (NRT) parengė du ilgus interviu su ja. Man pačiai teko daug bendrauti su Vestly: praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje buvau jos leidyklos redaktorė, o vėliau ji tapo ištikima Norvegijos vaikų literatūros instituto2 rėmėja ir drauge. Taip pat esu rašiusi apie ją Norvegijos vaikų literatūros istorijoje (1997–2005).

Turbūt mažai kas patikėtų, kad tokią asmenybę kaip ji galėjo kamuoti drovumas – ir vaikystėje, ir vėliau. Bet ji pati tai labai pabrėžia. Pasakodama apie šį jausmą vaikystėje, rašytoja užsimena, kad nepasitikėjimas savimi iškart išnykdavo, vos tik jai pavykdavo įsijausti į kito žmogaus vaidmenį. Ji pasakoja apie mėgėjų teatrą, kuriame vaidino būdama dešimties: „Niekada nepamiršiu, kad kai prasidėdavo spektaklis ir salė būdavo pilnutėlė, su manimi atsitikdavo kažkas keista […]: pajusdavau savyje jėgas, kurių lig tol nepažinojau […], ir nebebijodavau salėje esančių žmonių.“3

Svajonė tapti aktore tapo didžiąja jos paslaptimi. Ir nors saugumo siekianti mama (nieko keista) geranoriškai bruko jai visiškai bergždžią sekretorės išsilavinimą, meniška prigimtis atvedė ją į teatrą.

Kai šeima persikėlė į Oslą, Vestly, kuri buvo mokiusis muzikos ir galvojo apie pianistės karjerą, keletą metų atidavė teatro scenai. Viskas prasidėjo nuo savotiško vieno aktoriaus spektaklio, kuriame ji skaitė savo tekstus. Vėliau Vestly susipažino su teatro žmonėmis. Po karo ji keletą metų vaidino Oslo teatre „Studioteateret“. Atsitiktinumai ir brolio Mentzo ryšiai Norvegijos valstybiniame radijuje atvedė ją į radijo laidas „Šeštadienio valandėlė vaikams“ ir „Valandėlė mažiesiems“. Tačiau ten ją taip pat atvedė ir gebėjimas pasinaudoti palankia proga bei su bebaimiu baimingumu pulti į naujus išbandymus. Šis žingsnis buvo sėkmingas, nes čia Vestly atsiskleidė kaip menininkė. Savo radijo laidomis vaikams žiniasklaidos istoriją beveik vienu metu kūrė universalių menininkų trijulė – Thorbjørnas Egneris, Alfas Prøysenas ir Anne-Catharina Vestly.

Kad suprastumėte didžiulę šių trijų rašytojų proveržio jėgą, turiu priminti žiniasklaidos padėtį ankstyvaisiais pokario metais. Iki maždaug 1960 m. Norvegija teturėjo vieną radijo kanalą, kurio bendra transliacijų trukmė – dvylika su puse valandos. Nuo 1958 m. (bet ne anksčiau!) radiją galėjo girdėti visa šalis. Artistiškoji trijulė užkariavo visų šeimos kartų simpatijas visoje šalyje. Taip pat šie menininkai išplėtė vaikų kultūros ribas, suteikė jai platesnį kontekstą. Sakoma, kad radijas suvienijo Norvegiją. O „Šeštadienio valandėlė vaikams“ vieną atsitiktinai parinktą 1953 m. rudens šeštadienį subūrė prie radijo 94 proc. visų vaikų ir 46 proc. visų suaugusiųjų, vyresnių nei šešiolikos metų! „Valandėlės mažiesiems“ statistika ne mažiau įspūdinga: 1953 m. duomenimis, 85 proc. vaikų (3–7 m.) ir 22 proc. suaugusiųjų.

Egneris, Prøysenas ir Vestly mokėjo ir pasakoti, ir dainuoti, ir muzikuoti. Jie priklausė tai pačiai kartai, kuri apie 1940 m. pasitelkė visus savo talentus ieškodama pragyvenimo šaltinio ir menininko kelio. Vestly kūryba buvo realistiškiausia. Visi trys rašytojai kūrė literatūrą iš radijo vaidinimų. Vestly sėkme radijuje susidomėjo socialdemokratinės pakraipos leidykla Tiden Norsk Forlag ir paprašė knygos rankraščio. Ir šįkart apstulbusi, Vestly pasiūlymą priėmė ir dabar mums visiems žinomai istorijai suteikė knygos pavidalą. Vėliau – vis naujos radijo laidos ir vis naujos knygos, metai po metų, net pusę šimtmečio. Pirmiausia išeidavo radijo laida, vėliau pasirodydavo knyga. Knygas iliustravo Vestly vyras Johanas Vestly, o po jo mirties 1993 m. šį darbą perėmė pati rašytoja!

Kūryboje – miesto vaiko kasdienybė

Iš pradžių išskirkime bendrą kūrybos bruožą. Nuo paties pirmojo knygų ciklo, kuris pasirodė praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, vyraujanti jos knygų tema – miesto vaiko kasdienybė ir vaikų bei suaugusiųjų santykiai. Kūrinių veiksmo vieta netrukus persikėlė iš miesto centro į tankiau gyvenamą ir konfliktiškesnę aplinką naujame priemiestyje. Taip mažųjų knyga tapo atvira visuomenės problemoms. Netrukus išsiplėtė ir šeimos perspektyva – nuo tradicinės šeimos iki šeimos platesne prasme ir įvairių kolektyvinių, mažiau įprastų šeimos darinių. Laužydama nusistovėjusias normas, rašytoja tuo pat metu sutelkė dėmesį į lyčių vaidmenis, taip pat ir mažųjų knygose. Vėliau ji išplėtė perspektyvą nuo lyčių lygybės iki integracijos.

Dėmesio centre – vaikų ir suaugusiųjų tarpusavio santykiai. Taigi tekstai neretai ne mažiau įdomūs ir suaugusiesiems, daugelis recenzentų knygose įžvelgė esant „tėvų pedagogikos“.

Cikle apie Olę Aleksandrą (penkios knygos 1953–1958 m.) Vestly ypač šiuolaikiškai pavaizdavo aplinką. Miesto dinamiką rašytoja piešė susižavėjusio vaiko akimis. Vestly sukūrė literatūros personažą, su kuriuo miesto vaikai galėjo tapatintis, knygelių mažiesiems tikrovė rėmėsi miesto gyvenimo reiškiniais.

Mažųjų literatūros tradicijoje, kur lig tol vyravo kaimo idilė ir nostalgiški prisiminimai, kartu su Vestly padvelkė nauji vėjai. Jos novatoriškumas sulaukė pasipriešinimo. „Valandėlė mažiesiems“ iš pradžių buvo rengiama su ritminiais žaidimais ir nesudėtingomis dainelėmis pagal „Eterio vaikų darželio“ koncepciją, ją vesdavo ikimokyklinio auklėjimo pedagogas. Kai laidos vairą perėmė Egneris, Prøysenas ir Vestly, pedagoginė koncepcija buvo palikta nuošalyje. Mat atsirado kai kas nauja! Pasakojimas, originali muzika, dainavimas ir tikri artistai. Tai buvo menas mažiesiems. Originalus menas mažiesiems.

Bet ne visiems tai buvo priimtina. Vaikų psichologei, kuri dirbo NRT konsultante, nepatiko istorijos apie miesto kasdienybę. Ji kovojo už pirminę, pedagoginę, laidų koncepciją. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui, NRT pareiškė Vestly, kad miesto aplinkos visiems jau per akis. Keista, juk parduodamų knygų skaičius rodė, kad Vestly turi daugybę gerbėjų. Vis dėlto Vestly nenusileido, ir jai buvo leista toliau kurti laidas.

Kad Vestly iš pradžių sulaukė pasipriešinimo, nėra plačiai žinoma ir šiandien galbūt nelabai stebina, bet daugelis girdėjo, kad ji gavo grasinamų laiškų4 (Vaikystės skiautinys, p. 156), kai leido Olės Aleksandro mamai prabilti apie tai, kad jo mažoji sesutė ar broliukas auga jos pilve (taigi turi iš ten išlįsti, o ne būti atskraidinti gandro!).

Toji audra nurimo, bet, be abejonės, buvo nelengvas išbandymas jaunai ir ne itin savimi pasitikinčiai Anne’ei-Catharinai.

Pasakojimo stiliaus ir požiūrio naujumas

Ar Vestly tuo metu buvo radikali asmenybė? Iš tikrųjų tai ne. Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad viešuomenėje egzistavo tam tikra pedagoginė vaikų kultūros ir literatūros kontrolė. Tai, kokia literatūra rekomenduotina mokykloms ir bibliotekoms, iš dalies buvo viešas reikalas (Valstybinė bibliotekų priežiūros tarnyba leido „rekomendacinius sąrašus“).

Vestly novatoriškumą lėmė ne vien tai, kaip savo vaikų knygose ji vaizdavo aplinką. Nauja buvo ir pati kreipimosi forma, šnekamosios kalbos tonas, skirtas klausytojui vaikui. Šią formą sukūrė naujoji žiniasklaidos priemonė – radijas, atėjęs į visų žmonių namus; ji buvo būdinga ir Egneriui su Prøysenu. Vestly, kaip ir jie, turėjo įgimtą gebėjimą įsijausti į gyvą ir nuostabos kupiną mažo vaiko santykį su pasauliu. Parinkdama situacijas ir konkrečias detales, kurias geba suvokti mažieji, ji rado įvairių raiškos būdų. Tam reikia aiškios atminties ir gebėti įsigyventi į vaidmenis.

Bėgant laikui, savitas Vestly pasakojimo stilius sulaukė ir kitokios kritikos. Kai kam jis pasirodė per saldus, per vaikiškas. Kadangi Vestly buvo labai populiari tarp visų šeimos narių, lengvai pasimiršdavo, kad visų pirma ji kreipiasi į mažuosius, t. y. ikimokyklinukus. Būtent jiems ji skyrė daugiausia dėmesio. Todėl galėjai pamanyti, kad ji rašo pernelyg paprastai. Pavyzdžiui, įvairių šeimų paveiksluose buvo lengva nepastebėti radikalumo ar šiuolaikiškumo, nors nebuvo nei savaime suprantama, nei įprasta, kaip šeimos nariai bendrauja tarpusavyje, kad vaikai išklausomi ir pastebimi.

Jauna austrų mokslininkė Claudia Gawrilowicz, savo magistro darbe nagrinėjusi Vestly literatūrinį pasaulį, viename straipsnyje, kuris pasirodė Norvegijos vaikų literatūros instituto metraštyje5, ypač pabrėžia vieną jos kūrybos bruožą. O būtent tai, kad, rinkdamasi naujus motyvus ir išsakydama radikalų požiūrį į lyčių vaidmenis, Vestly „dar radikalesnė […] savo požiūriu į vaiko vaidmenį suaugusiųjų ir vaikų santykiuose. Tais laikais, kai daugumoje šeimų dar vyravo tėvo autoritetas, jos vaizduojamos šeimos jau primena tai, ką šiandien vadiname „derybų šeimomis“. Nors derybos šeimos kontekste „gana naujas istorinis reiškinys“, Gawrilowicz atskleidžia, kad Vestly knygose tokią šeimą randame jau praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, pavyzdžiui, knygoje Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis (norv. Åtte små to store og en lastebil, 1957).

Kad ir kaip vadintume pačią Vestly – radikalia ar neradikalia, – jau šeštajame dešimtmetyje ji buvo šiuolaikiška dirbanti mama, turinti namuose darbo kabinetą (ir nieko nespėjanti!). Tokių mamų tais laikais nebuvo daug. Vėliau rašytoja persikėlė gyventi į priemiestį. Tad naujuosius laikus ji patyrė savo kailiu.

Vestly yra pasakojusi, kaip rasdavosi nauji jos knygų ciklai: vieni šaudavo į galvą staiga, kiti kildavo iš vidinių vaizdinių. Antai parašyti ciklą apie Jaunėlį ir Mažėlį (norv. Lillebror og Knerten) paskatino tai, kad ji rengėsi tapti krikštamote ir turėjo sukurti kalbą vaikui, kuris – visai kaip ji pati – buvo jauniausias šeimoje. Ir tai ją įkvėpė.

Šiame 1962 m. pradėtame cikle, labiau nei ankstesniuosiuose, šeimos tematika orientuota į problemas. Tėvas dirba toli nuo namų, naujasis namas per brangus, ir mama turi pradėti dirbti, tad jauniausias šeimos vaikas daug laiko praleidžia vienas. Pagrindiniu ciklo motyvu tampa savotiškas asmenybės susidvejinimas: Mažėlis, lėlė iš pušies šakos, tampa artimu keturmečio Jaunėlio draugu. Tai suteikia rašytojai daugiau kūrybinės erdvės, pavyzdžiui, leidžia kurti veikėjo portretą remiantis dialogu6.

Imtis knygų apie mergaitę Aurorą paskatino viena radijo laida, kurioje Vestly išgirdo, kaip keli rimti vyrai niekinamai pareiškė niekuomet nestumsią vaikiško vežimėlio. Po kiek laiko rašytojai toptelėjo kaip tik toks vaizdinys: vyriškis stumia vaikišką vežimėlį, o šalia eina maža mergytė.

Miesto tematikos šiuolaikiškumas

Knygų apie Olę Aleksandrą herojus iš miesto centro persikrausto į priemiestį. Kito ciklo knygose mama, tėtis, aštuoni vaikai ir senelė apsigyvena miške, miesto pakraštyje, ir pamažu įsitraukia į priemiesčio bendruomenę.

Anksčiau autorė vaizdavo paprastą mažo vaiko gyvenimą tradicinėje šeimoje, kurios centras – Olė Aleksandras. Cikle apie aštuoneto vaikų šeimą Vestly aprašė sodresnį ir judresnį šeimos gyvenimą skurde, kai visi išbandymai pasitinkami nepaprastai išradingai. Cikle apie Aurorą rašytoja pristato išties naują miesto aplinką. Gyvenimas priemiestyje tuomet buvo nuolatinė visuomenės svarstymų tema. Įvykių arena tapo Tiriltopenas. Miesto gyvenimas čia kitoks, atsiranda vietos ir nesaugumui. O pristatydama naujoviškos struktūros šeimą (namie dirbantis tėtis mokslininkas ir mieste dirbanti mama) rašytoja žengia svarbesnį žingsnį (šeimos) politikos link – ji imasi nagrinėti lyčių vaidmenis. Pirmoji ciklo knyga Aurora iš Z namo (norv. Aurora i blokk Z, 1966) vadinama vaikišku tendencijų romanu, – ir šiuo požiūriu Vestly buvo viena pirmųjų!

Nauja ir tai, kad Aurorą Vestly kuria kalbėdama mažos mergaitės lūpomis. Taip atsiranda pirmoji iš kelių patiklių, narsių ir rūpestingų mergaičių (vėliau buvo Guro ir Elen Andrėja). Apie lygių galimybių problematiką rašytoja santūriai, bet aiškiai pasisakė jau pirmojoje knygoje, o dabar tai tapo tema.

Viršelio dail. Johanas Vestly
Viršelio dail. Johanas Vestly

Knygose apie mergaitę Guro (1975–1981) toliau plėtojamas priemiesčio paveikslas. Čia ryškūs bendrystės idealai, kurie svarbūs visoje jos kūryboje. Šeimos ir lygių galimybių problematiką Vestly reiškė naujomis formomis, kurios atitiko visuomenės raidą: Guro mamai ji davė tradiciškai vyrišką profesiją, ir tam tikra prasme ji nutolo nuo tradicinės šeimos. Naujas, platesnis šeimos modelis apima ir viengungius, ir iširusias šeimas. Knygose apie Guro aprašyta daugelio aštuntojo dešimtmečio vaikų tikrovė7.

Aurora buvo saugus vaikas, kuris, padedamas šeimos, turi atlaikyti naujos aplinkos iššūkius, tuo tarpu Guro padėtis prastesnė. Ji neteko tėvo, todėl su mama kraustosi į kitą miestą. Pirmoji ciklo knyga Guro pasirodė aštuntojo dešimtmečio viduryje, 1975 m. Vaikų literatūra atsivėrė vaikystės išbandymams. Ir vėl Vestly pavaizdavo narsią mergaitę: „Guro sėdėjo traukinyje ir atrodė labai rami. Bet jos galvoje knibždėjo neramios mintys: mergaitė galvojo apie viską. Ji galvojo apie tai, kas nutiko šiandien, ir apie tai, ką matė, žvalgydamasi pro traukinio langą, bet užvis daugiausia galvojo apie ašaras mamos akyse: mamai buvo gaila išvažiuoti, tačiau ji tvirtino ašarojanti dėl peršalimo, nes nenorėjo, kad Guro suprastų ją verkiant.“8

„Guro“. Johano Vestly’o iliustr.
„Guro“. Johano Vestly’o iliustr.

Čia rašytoja galėjo nemažai pasiremti savo pačios prisiminimais – ji minėjo, kad buvo gera semtis iš daugelį metų – visą gyvenimą – slėgusio sielvarto. Guro ciklas pasakoja apie gebėjimą dorotis su gyvenimo sunkumais: gebėjimą rasti išeitį, įgyti draugų. Apie tai, kad yra ir išeitis, ir draugų. Ir kad reikia kalbėtis! Visi Vestly vaikai jaučia tėvams empatiją: jie supranta arba klausia, jie prisideda prie problemų sprendimo. Vaikai, visai kaip suaugusieji, mato, kas vyksta aplinkui, ir savaip padeda. Vestly pasaulis persmelktas abipusės pagarbos, tolerancijos, įsiklausymo ir pripažinimo.

Senelės paveikslas

Kuo daugiau skaitai ir galvoji apie Vestly, jos knygas ir personažus (ypač dabar, kai jos nebėra tarp gyvųjų), tuo aiškiau, mano manymu, iškyla jos pačios paveikslas. Matyti, kad tarp rašytojos ir jos sukurtų pagrindinių veikėjų nėra didelio atstumo. Jai tiesiog patiko būti su savo veikėjais. Ji negalėjo lengvai jų paleisti ir rašė tol, kol, sulaukusi daugiau kaip 80 metų, jau nebepajėgė!

Bet, savaime suprantama, aiškiausiai ji tapatinosi su senele iš ciklo apie aštuonis vaikus. Ir kaip tik apie ją aš noriu pakalbėti išsamiau. Koks pačioje pradžioje tai buvo personažas, vėliau tapęs rašytojos alter ego? Daugelis turbūt prisimena (iš knygos ar filmo) pirmąjį epizodą su senele ir pirmuosius žodžius, kuriuos ji ištaria, kai šeima pagaliau ją suranda pasislėpusią traukinyje: „Bijau išlipti. Čia visur toks triukšmas! […] Maniau – pasėdėsiu ir palauksiu, kol traukinys apsisuks ir išvažiuos atgal, – dejavo senelė. – Juk tada vis tiek jau būčiau buvusi mieste.“9

Kitaip tariant, iš pradžių ji yra kone humoristinė figūra, tipinis personažas, kaip iš tikrųjų ir visi kiti, – juk įdomiausia čia yra kolektyvas, šeima plačiąja prasme. Bet antroje knygoje, pasirodžiusioje po metų, senelė jau figūruoja pavadinime: Aštuoni vaikai ir senelė miške. Ir ji darosi vis aktyvesnė. Mama suserga, senelė imasi praktinių reikalų ir įgyvendina savo sumanymus: pradeda miške pardavinėti vaflius, auginti viščiukus. Ji žaidžia su vaikais, kupina džiugesio ir baimės (labai būdingas bruožas), atrakcionų parke važinėja mašinėle ir žaidžia indėnus. Vėliau senelė įsigyja karvę, kuri taip pat tampa šeimos ir miško sodybos dalimi.

Nors Vestly vaizdavo vaikų išgyvenimus, būrio vaikų ir miške gyvenančios šeimos paveikslas išėjo labiau kolektyvinis, o ne individualus. Bet štai senelės figūra kūryboje yra iškili, ji artima tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Jai būdingas atviras vaiko žvilgsnis ir gebėjimas įsijausti, be to, su amžiumi įgyta kantrybė ir atlaidumas. Senelė tapo idėjų reiškėja, rašytoja jai leido pasirodyti ir kituose cikluose. Jeigu apskritai galima kalbėti apie rašytojos alter ego, tai senelė yra to pavyzdys10.

Didžiosios šeimos paveiksle tematizuojami tarpusavio santykiai ir vienybė, tai tampa tikro gyvenimo džiaugsmo išraiška. Čia esama nuosaikumo ideologijos, kurią galima suvokti kaip civilizacijos kritiką. Bet Vestly tonas tolimas moralizavimui. Ypač senelė nepaiso įprastinių normų, ji atidi ir žmonėms, ir gyvūnams, visada randa išeitį ar tinkamą žodį.

Senelės ir šeimos gyvenimo paveikslas nėra tikroviškas, tačiau realiai įsivaizduojamas kaip savotiška džiaugsminga versija. Nenuilstamai kantrias mamas, kurios vaizduojamos kūryboje, taip pat reikia suvokti labiau kaip idealą, nei bandymą sukurti realistinį modelį. Vestly nėra realistė ta prasme, kad atspindi tikrovę. Ji kuria malonias alternatyvas.

O kaipgi radikalioji senelė? Iš ko susideda Vestly radikalumas?

Apie tai taip pat kalba minėtoji Gawrilowicz. Iš pradžių ji cituoja Christine’s Hermann straipsnį „Großmutter – große Mutter. Stereotype über die ältere Frau in der Kinder- und Jugendliteratur“ (1992): „Šiuolaikinės močiutės vaikų literatūroje ir toliau atstovauja tokioms vertybėms kaip harmonija ir stabilumas. Hermann teigia, kad senelė pasikeitė išoriškai ir atrodo šiuolaikiškesnė, bet vidumi ji išlieka ta pati tradicinė figūra. Kitaip tariant, savo gyvenimo aprašomos senelės neturi, jų gyvenimo centras – šeima. Jos nereiškia norų ir neturi asmeninių interesų.“ O toliau Gawrilowicz prieina prie tokios išvados: „Anne’sCath. Vestly senelės figūra – visiška naujausiosios vaikų literatūros „šiuolaikinės senelės“ priešingybė. Ji – pažangi senelė. […] jos gyvenimo šūkis atsispindi šiame sakinyje: „Gerai, kad niekada ne vėlu mokytis“ (Aurora og Sokrates, 1969, p. 33)11.

„Tėtė, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Boriso Markevičiaus iliustr.
„Tėtė, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Boriso Markevičiaus iliustr.

Ir šiaip neeilinėje aštuonių vaikų šeimoje senelė iš pradžių pasirodo kaip kuriozinė figūra. Jos poreikiai labai kuklūs, o tai šeštajame dešimtmetyje nėra labai įprasta. Rašytoja tam skiria daug dėmesio – kaip savotiškai šeimos bendradarbiavimo dvasiai ir išradingumui (pavyzdžiui, senelė miega virtuvėje ant suolo, mat tai vienintelė laisva vieta). Jau tuo ji yra vestliška, žaisminga ir netradicinė, visiškai nepaisanti įprastinių normų. Ji yra pati savimi. Aš tai vadinu draugiškumo alternatyva.

Senelę galėčiau palyginti su Pepe. Ar ji – savotiška Pepė realybės pasaulyje? Su sijonu ir aulinukais? Iš pažiūros – suaugusi Pepė? Taip pat kaip ji trokštanti padėti. Staiga išdygstanti iš senelių namų. Tokia pat smalsi, įžvalgi ir gebanti rasti išeitį. Lyg rašytoja turėtų vaizduotėje susikūrusi draugę – senelės figūrą, kurią prireikus įkelia į pasakojimą.

Iš pradžių senelė tik netradicinė. Pamažu ji iškyla kaip vis ryškesnė asmenybė. Ir būtent ji keičiasi labiausiai – ir šioje šeimoje, ir vėliau, pamažu įeidama į visą Tiriltopeno pasaulį kaip kokia žynė.

Ji kaip vaikas tiria pasaulį, atranda aplinką, pamažu susipažįsta su didmiesčiu ir Tiriltopeno priemiesčiu. Vėliau senelės veiksmų erdvė vis labiau plečiasi. Ji pradeda keliauti – po savo šalį ir užsienį, o galiausiai nuvyksta net į Afriką. Ir jai nėra jokių kartų skirtumų, ji susiranda įvairaus amžiaus draugų iš skirtingų šalių ir kultūrų.

Tolerancijos idėjos

„Mortenas, senelė ir Martė“. Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustr.
„Mortenas, senelė ir Martė“. Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustr.

Senelė yra supratinga ir tolerantiška, o apie tuos, kurie atrodo svetimi, anūkui Mortenui aiškina: „Žinai, žmonės skirtingi. Taip pat ir Norvegijoje“ (p. 117). Jai įdomūs visi žmonės, todėl ji nesupranta, kodėl kiti nusiteikę prieš imigrantus: „Jų tiek daug, – pasakė viena iš jų, – ir jie negali arba nenori būti kaip mes, bet tuomet aš nesuprantu, kodėl jiems reikia čia būti. Jie nenori rengtis kaip mes, nenori valgyti kaip mes – jie perka visai kitokias daržoves nei mes, ar pastebėjai? Juk taip? – staiga ji pasakė senelei. – Vargina, kai aplinkui tiek daug svetimų žmonių. / – Nejaugi? – tarė senelė“ (p. 99). Štai kokia narsi ir ryžtinga galiausiai tapo senelė. (Abi citatos iš knygos Elen Andrėja ir senelė (norv. Ellen Andrea og mormor, 1992). Vestly ir vėl buvo viena pirmųjų – šįkart iškeldama imigrantų problematiką mažiesiems skirtoje literatūroje. Laikraščio „Dagbladet“ recenzentė Linn Ullmann rašinyje „Valio senelei“ ką tik pasirodžiusią knygą apibūdino taip: „[…] neįprasta, smagi ir protinga knygelė apie visuomenę, kuri šiandien atrodo kitaip negu tada, kai 1975 metais išėjo pirmasis kūrinys apie senelę. […] neįkyriai, nemoralizuodama ir nemokydama Vestly savo pasakojimą audžia iš senelės susitikimų su naujais pasauliais.“ Tuomet ji (ir senelė – arba atvirkščiai) susipažino su Gambijos, Šri Lankos, Hondūro, Pakistano ir Indijos žmonėmis ir kultūra pati ten nevažiuodama. Nereikia niekur važiuoti, teigė ji, juk pasaulį galima pažinti bendraujant su atvykėliais iš svetur.

1996 m. pasirodė Senelė ir dar viena Rozos viešnia (norv. Mormor og en til hos Rosa). Ji buvo sumanyta kaip paskutinė knyga apie senelę. Ja ir noriu baigti, nes tam tikra prasme galbūt tai buvo radikaliausias ir drąsiausias senelės ir Vestly žygis karjeros saulėlydyje – dešimtojo dešimtmečio viduryje vienai nukakti į Lagosą Nigerijoje!

Knygoje Aštuoni vaikai ir senelė keliauja po Daniją (norv. Mormor og de åtte ungene på sykkeltur i Danmark, 1986) senelė per šeimos atostogas susipažįsta su dainininke Roza iš Nigerijos12. Jiedvi susidraugauja ir iš pradžių bendrauja piešiniais, o vėliau palaiko ryšį laiškais ir piešiniais. Knygoje Elen Andrėja ir senelė (1992) Roza atvyksta į svečius į Norvegiją. O paskui vieną dieną ateina kvietimas vykti atsakomojo vizito į Nigeriją! Roza yra pasiturinti ir gali sumokėti senelei ir jos palydovui už kelionę. Senelė nusprendžia vykti su Elen Andrėja, kuriai dvylika metų.

Dar reikia pridurti, kad kai Vestly kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją patarimo dėl kelionės, kilo nemenkas sąmyšis paaiškėjus, jog visų gerbiama šalies vaikų rašytoja, būdama septyniasdešimt šešerių, ketina viena vykti į Lagosą Nigerijoje! Ją mėginta atkalbėti, bet veltui. Jos sūnaus žodžiais, negalima buvo leisti jai savarankiškai turistauti Lagose, tad galiausiai Vestly tapo Norvegijos ambasados Nigerijoje viešnia.

Perskaičiusi knygą dabar, praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po jos pasirodymo, matau, kad ji nusipelno didesnio dėmesio, nei sulaukė. Prieš daugiau kaip dešimtį metų toks gaivus požiūris į kultūrų įvairovę knygoje, skirtoje mažiesiems, iš tikrųjų buvo ir sensacingas, ir vertas susižavėjimo.

Knygoje nesudėtingai perteikiama Nigerijos išnaudojimo istorija (seno jūrininko, senelio Anderseno, kuris pats ten lankėsi, lūpomis). Konkrečiai papasakojama apie vergų prekybą (mat viešnios apsilanko vergų forte). Kritikuojamas norvegų neišmanymas ir išankstinis nusistatymas. Bet labiausiai stebina, kad komentuojama aktuali situacija, pavyzdžiui, susijusi su korumpuota (kelių) policija, ir ji grindžiama skurdu. Pasakojant apie politinį nesaugumą, parodomas žurnalistas, kuris kai kada turi slapstytis. Aprašoma visuomenė, kur nuolat reikia saugoti savo turtą. Skurdas ir pinigų troškimas yra viso blogio, taip pat ir vergų prekybos, priežastis. Viskas pasakojama vaikui priimtinu tempu, į aplinką žvelgiama senelės ir Elen Andrėjos akimis – be perdėto dramatizmo, problemišką padėtį pateikiant kaip foną.

Gyvai pasakojama apie žmonių susitikimus, pavyzdžiui, turguose ar gatvėse – ten, kur žmonių spūstyje reikia lankstumo, ir kaip tai išgyvena senelė ir Elen Andrėja. Kalbama, kaip pagarbiai ir draugiškai ten žiūrima į pagyvenusius žmones, tokius kaip senelė. Daugiausia dėmesio skiriama šeimos, kurioje jiedvi apsistoja, kasdieniam gyvenimui. Skaitytojas supranta, kad mokykla yra visuomenės gėris, kuris čia prieinamas ne visiems. Ir kad yra gatvės vaikų, turinčių išgyventi realybėje, kur vyresnieji apgaudinėja mažuosius.

Viršelio dail. Eglė Gelažiūtė- Petrauskienė
Viršelio dail. Eglė Gelažiūtė- Petrauskienė

Sau būdinga maniera rašytoja palieka viltį – visi laukia geresnių laikų (ir kai kas dėl to dirba). Dėmesys sutelkiamas į gyvybingą šeimos ir miesto gyvenimą, ne į problemas. Bet rašytoja leidžia senelei parodyti, kad ji supranta daugiau, negu pasakoma. Senelė kalba: „[…] žinai, iš rimtųjų mes čia negyvenome. Mes kaip ir turistavome, o šitaip daug nesužinosi.“ Grįžusi namo ji nusprendžia, kad Afrikoje „baisiai išlepo“, mat ten visi šypsodamiesi paisė jos senyvo amžiaus.

Knyga rodo, kad senelė žiūri į pasaulį tokiomis pat akimis kaip ir namie – be jokio išankstinio nusistatymo „svetimų žmonių“ atžvilgiu. Mano galva, Vestly su savo pamatinėmis vertybėmis buvo politiškesnė (kad ir kokia paprasta) ir radikalesnė, nei aplinkiniai galėjo įžvelgti.

Turėdama įgimtą gebėjimą įsijausti į mažų vaikų mąstyseną, savo mene Vestly buvo universali. Kurdama unikalų personažą – senelę, kuri laužo visas senelių vaizdavimo vaikų literatūroje tradicijas, kuri yra nenuilstamai išradinga, turtingos vaizduotės ir žaisminga, – ji buvo tiesiog vestliška!

Norvegija pagerbė rašytoją visomis šalies kultūros ir literatūros premijomis, tarp kurių – Kultūros ministerijos vaikų literatūros premija, Norvegijos knygų leidėjų Bragės garbės premija, Norvegijos kultūros tarybos garbės premija, galų gale karališkasis Šv. Olavo ordinas ir daugybė premijų iš įvairių visuomenės gyvenimo sričių.

Vestly buvo šiltas ir mokantis bendrauti žmogus, neturintis nė trupučio tuštybės. Ji nemėgo tuščių kalbų ir skambių žodžių – taip ji ir rašė. Kalbos priemonėmis kūrė savo personažus. Kone gyveno su jais. Literatūriškai pasakysiu, kad ji nupiešė mums visiems „galimybių pasaulį ir draugiškumo alternatyvą“. Ir kodėl nepasitelkus skambių žodžių ir neužbaigus Norvegijos ministro pirmininko žodžiais. Atsisveikinimo ceremonijoje Jensas Stoltenbergas pabrėžė Anne’s-Catharinos Vestly svarbą visuomenei ir pasakė: „Ji prisidėjo prie to, kad Norvegijoje būtų laisviau ir erdviau gyventi.“

Ir aš darau išvadą, kad radikalioji senelė buvo jos minčių reiškėja!

Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė

__________________________________

1 Miestelis prie geležinkelio stoties Rytų Norvegijoje.

2 Šio straipsnio autorė Karin Beate Vold daug metų buvo minimo instituto direktorė. (Red. past.)

3 Anne-Cath. Vestly, Lappeteppe fra en barndom, Oslo, 1990, p. 102–103.

4 Ibid., p. 156.

5 Per Olav Kaldestad, Karin Beate Vold (red.), Årboka Litteratur for barn og unge 2009, Oslo, 2009.

6 Ciklas ekranizuotas: pirmoji dalis − 2009 m., antroji − 2010 m.

7 1980 m. sukurtas ir televizijos filmas.

8 Anė Katrinė Vestli, Guro, iš norvegų k. vertė Danutė Krištopaitė, Vilnius: Vaga, 1981, p. 5.

9 Anne-Cath. Vestly, Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis, iš norvegų k. vertė Leonas Petravičius, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p. 25.

10 Esama ir išorinio panašumo, nes rašytoja pati vaidino senelę scenoje ir kine.

11 Žr.: Claudia Gawrilowicz, „Anne-Cath. Vestly og mulighetenes univers“, Årboka Litteratur for barn og unge, 2009, p. 107–116.

12 Istorija papasakota per radiją aštuntajame dešimtmetyje, bet knyga parašyta daug vėliau.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 2 (54)

 

Įžanginis

SKOLA KNYGAI, arba PENKERI VAIKYSTĖS METAI BE MOKYKLOS (Pasisakymas gavus geriausios 2009 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

DAILININKŲ DIALOGAS SU VAIKAIS (apie 2009 m. vaikų knygų iliustracijas)
SU MEILE – APIE MEILĘ (Keli žvilgsniai į verstines 2009 m. vaikų ir paauglių knygas)

Straipsniai

PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ INTERPRETAVIMO KODAI IR IMPLIKUOTAS SKAITYTOJAS

Pokalbis

KĄ SKAITO ITALIJOS VAIKAI

Mano vaikystės skaitymai

VISI ATEINAME IŠ VAIKYSTĖS

Laiškai

Populiariausios paauglių knygos
Kokios knygos patiko pradinukams?
Rašytojas kaimynas
Laiškas rašytojui

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2009 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai