VISI ATEINAME IŠ VAIKYSTĖS

– 2010 m. birželį švęsite garbingą 80 metų jubiliejų. Iš metų perspektyvos atsigręžkime ir pasižiūrėkime į Jūsų praeitį. Taigi tradicinis klausimas – kas yra Jūsų tėvai, ar turite brolių, seserų, kur Jūsų gimtinė?

– Gimiau Dzūkijoje, tuometinėje Alytaus apskrityje, Bugonių kaime. Ten dar ir dabar išlikęs gyvenamasis namas, kai kurie pastatai, bet jie jau priklauso kitiems. Sodyba išsiskyrė iš kitų šiame kaime: didelis kiemas ir sodas, graži veranda, visur daug medžių. Gyvenamojo namo ir klėties stogai buvo skardiniai. Apsilankęs mano tėviškėje nuo Joniškėlio kilęs bendradarbis pasakė, kad gyveni kurorte, kam tau Palangos reikia. Juolab kad ne per toliausiai keli ežerai ir ežerėliai. O ir Nemunas ne už kalnų. Matyt, dėl to tėviškė patraukė ir kino kūrėjų dėmesį. Čia gimė juosta Perskeltas dangus.

Nedidelės, gražiai tvarkomos kaimo kapinaitės atkreipia ir keliu pro jas pravažiuojančiųjų dėmesį. Jose palaidoti ir mano proseneliai, seneliai, tėvai. Ir dabar prisimenu prie jų kapų stovėjusį aukščiausią visose kapinėse kryžių, kurį sunaikino laikas. Man, vaikui, atrodė, kad kryžius aukštesnis ir už ten augančias pušis, artėja prie dangumi plaukiančių debesų.

Mano motina buvo vietinė, šio kaimo gyventoja. Tokių kaip jos pavardžių (Padegimas) kaime buvo kone pusė. Motina buvo labai darbšti, rūpestinga. Anksti tapusi našle, nepalūžo, norėjo, kad vaikai mokytųsi. Leido mane į gimnaziją, paskui – studijuoti į Vilnių, nors man esant abiturientu mirė jos tėvas, mano senelis, o brolis mokėsi Kaune. Vėliau patyrė dar daugiau vargo, kai brolis pateko į Sibiro lagerius.

Motina buvo linksma, mėgo dainuoti. Vėliau sužinojau, kad gražiai jos dainuojamos dainos buvo ne tik liaudies dainos, bet ir poetų S. Valiūno, A. Vienažindžio, P. Vaičaičio, Maironio, K. Sakalausko-Vanagėlio ir kt. posmai. Stebiuosi motinos tėvo, savo senelio, ir jo trijų brolių veiklumu, ryžtingumu ir rizika. Jie, paprasti, nemokyti žmonės, XX a. pradžioje išvažiavo į Ameriką. Senelis, grįžęs po Pirmojo pasaulinio karo, nusipirko kaimynystėje esančio dvaro žemės.

Tėvas buvo atėjęs į žentus iš gretimo kaimo. Jo tėvas čia anksčiau atsikraustė iš Užnemunės. Kalbėta, kad ją palikęs dėl tam tikrų priežasčių, pakeitęs pavardę, tačiau ir naujoje vietoje buvęs vadinamas ta senąja, Stonkaus, pavarde.

Nors turėjome daugiau kaip 30 ha žemės (pirmaisiais tarybinės okupacijos metais šį skaičių viršijanti žemės dalis buvo nacionalizuota, jos savininkus imta vadinti buožėmis, daugumą šeimų išvežė į Sibirą), bet lengva nebuvo. Senelio nupirkta žemė buvo nederlinga, beveik visa ketvirtos, prasčiausios, rūšies arba nerūšinė, be to, dar spaudė skolos už įsigytą žemę.

Augome trys vaikai: du broliai ir sesuo. Ačiū Aukščiausiajam, visi dar esame gyvi. Kiekvienas vaikas turėjome po tėvo pasodintą beržą, kurie išaugo aukšti, tiesūs, šakoti. Atvažiavęs į tėviškę, kiekvieną kartą atgaudavau jėgas stovėdamas po savo medžiu. Kaip būdavo gražu rudenį, kai visas didžiulis kiemas spindėdavo nuo beržų auksinių lapų, o raudoni sodo obuoliukai, krisdami ant svirno, kuriame miegojau, skardinio stogo, skambėjo man lyg gražiausia muzika.

Man einant penktus metus, mūsų šeimą ištiko didžiulė nelaimė. Mirė tėvas, nesulaukęs nė trisdešimt trejų metų. Padėtis pablogėjo, reikėjo samdyti berną. Bet negalėčiau pasakyti, kad mes, vaikai, patyrėme sunkią našlaičio dalią. Kartu su mama gyvenę seneliai, senelio sesuo mumis rūpinosi ir globojo kaip savo tikrus vaikus…

– Ar buvo knygų Jūsų vaikystės namuose? Ar prisimenate savo vaikystės knygas? Gal turite įsimintiniausią knygą ar autorių?

– Į šį klausimą sunkoka atsakyti jau vien dėl to, kad nevienodai nurodomos vaikystės amžiaus ribos. Vaikų teisių konvencija vaiku laiko asmenį iki 18 metų. Psichologai ir edukologai taip pat nevienodai nurodo šio amžiaus tarpsnio ribas. Vieni tvirtina, kad vaikystės amžius baigiasi maždaug su pradžios mokyklos baigimu, kiti – jis tęsiasi ilgiau… Gerai prisimenu kambario kampe stovėjusią etažerę. Ten buvo laikomos maldaknygės, viena kita pasakų knygelė, kurias skaitydavo arba sekdavo mama. Geriausiai prisimenu mamos dažnokai skaitomą tuomet populiarią vokiečių rašytojo didakto K. Schmidto viduramžių motyvais parašytą knygą Genovaitė, kurios klausydamas susigraudindavau. Domėjausi prenumeruojama spauda: Ūkininko patarėju, ypač jo priedu Jaunasis ūkininkas, religiniu žurnalu Lurdas. Etažerėje būdavo nemažai dėdės, studento, atneštų žurnalų. Mane domino jų iliustracijos.

Lankydamas pradžios mokyklą, gyvenau tėvų namuose. Beveik neturėdavome laisvo laiko skaityti. Laukdavo „vyriški“ ir „moteriški“ darbai. Tekdavo mušti sviestą, skusti bulves, plėšyti plunksnas, ganyti gyvulius, girnomis malti, žoliauti triušiams, karvėms, ravėti ir laistyti daržus, akėti, varyti arklius kuliant maniežu, malkas skaldyti, gyvulius šerti ir pan. Paauglystėje ardavau, kuldavau spragilu, šienaudavau. Per tuos darbus vasarą ne visada pavykdavo išsimaudyti. Nors ir buvome apkrauti darbais, bet supratome, kad jie yra reikalingi, tai neišvengiama kaimo gyvenimo būtinybė, niekada jų nevengdavome. Ir dabar esu įsitikinęs, kad tie darbai padėjo tolesniame gyvenime: ugdė pareigingumą, darbštumą, apsaugojo nuo dykaduoniavimo, tinginystės.

Gyvenant kaime, elektros nebuvo. Vakarus leisdavome prie žibalinės lempos. Karo metais ne visada gaudavome ir žibalo, todėl tekdavo grįžti į „balanos gadynę“. Degant balanai skaityti būdavo beveik neįmanoma: imdavo graužti, perštėti akis. Sąlygos skaityti labai pagerėjo įstojus į Merkinės gimnaziją ir apsigyvenus miestelyje (tiesa, kartais ir ten nebūdavo elektros).

Pradžios mokykloje ir gimnazijoje pirmiausia skaičiau lietuvių rašytojų kūrinius. Prisimenu B. Brazdžionio ir K. Binkio vaikų poezijos knygeles. Ypač populiari buvo K. Binkio pjesė „Atžalynas“, kurią vaidindavome (ir man teko būti joje „aktoriumi“). Su malonumu skaičiau P. Mašioto Ir aš mažas buvau. Patraukė kai kurie V. Pietario, P. Cvirkos, J. Biliūno, Šatrijos Raganos kūriniai. Ankstokai susipažinau su vienu kitu A. Vienuolio, A. Vaičiulaičio kūriniu. Aukštesniosiose klasėse pradėjau labiau domėtis užsienio literatūra.

Mokydamiesi gimnazijoje mėgdavome eilėraščius, jų posmus išmokti atmintinai, įvairiomis progomis juos deklamuoti, įrašyti į tuomet populiarius draugų prisiminimų albumėlius. Ypač populiarūs buvo Maironio, A. Miškinio, S. Nėries ir kitų poetų posmai.

Dar išliko atmintyje A. Miškinio posmas, mano įrašytas į albumėlį („Turbūt ir austi nebemoki, / Kasdien keistesnė vis darais, / Prašoksi dalią su berniokais / Giliais nedėlių vakarais…“). Regis, toks švelnus pasišaipymas tiko adresatei. Ji per šokius kartais pamiršdavo kai kuriuos savo darbus. Be to, man labai patiko paskutinės šio posmo eilutės.

Kai kurie gimnazistai išmoko atmintinai ir prozos kūrinių ištraukų. Prisimenu, kaip vieną 1942 m. spalio dieną beveik visa gimnazija pėsčiomis pasiekė už 5 km nuo Merkinės esantį V. Krėvės gimtąjį kaimą, kad paminėtų jo 60-mečio jubiliejų. Keli gimnazistai gražiai atmintinai skaitė V. Krėvės kūrinių ištraukas. Man ir dabar V. Krėvė yra vienas iškiliausių ir artimiausių rašytojų jau vien dėl to, kad, pavadinęs Dainavos šalį „visų gražiausia ir garsiausia šalimi“, talentingai ir su didele meile ją apdainavo.

Man regis, kad mūsų laikų mokinių požiūris į knygas buvo kiek kitoks nei dabartiniais laikais. Į jas žiūrėta, su jomis elgtasi pagarbiai. Vienas mano kartos rašytojas yra pasakęs: „Prieš paimdami knygą, nusiplaudavome rankas.“ Deja, dabar taip būna retai. Gal ir todėl, kad tų knygų begalė.

– Ar turėjote žaislų, kokie jie buvo?

– Į šį klausimą tiksliai negalėčiau atsakyti. Paprastai kaime žaisdavo mergaitės, daugiausia su lėlėmis. Berniukai, galima sakyti, žaislų ir neturėdavo. Tiesa, mano brolis mėgdavo ką nors iš medžio drožinėti, pjaustyti. Buvo padaręs miniatiūrinį plūgelį, mažas akėčias. Ganydami kartais jais žaisdavome. Jau sakiau, kad mes iš mažens turėjome įvairiausių darbų, todėl žaisti nebūdavo laiko.

Pradėję lankyti mokyklą, ten žaisdavome klases, kvadratą, futbolą, spardydavome kamuolį, mėgome žaisti slėpynes. Gimnazijoje tada populiarus buvo tinklinis, didėjo susidomėjimas krepšiniu. Sprogusią kamuolio kamerą ne visada galėdavome pataisyti. Tada į sviedinį prikišdavome visokių skudurų, žolių. Bet tokio kamuolio negalėjome mušti į žemę, o tik perdavinėti vienas kitam ir mesti į krepšį. Greitai atsisakėme tokio „krepšinio“.

– Papasakokite apie savo pradžios mokslus, gimnaziją Merkinėje. Koks buvo mokytojo autoritetas anais laikais? Gal prisimenate kokį ryškų pedagogą?

– Merkinėje lankiau gimnaziją, o 1937 m. pradžios mokyklą pradėjau lankyti gimtajame kaime. Mokykla buvo paprastame ūkininko name. Viename namo gale mokėsi vaikai, o kitame – gyveno jo šeimininkai. Prisimenu kieme stovėjusius bičių avilius. Mes specialiai bičių neerzindavome, bet jos įgeldavo ne tik prisiartinus prie avilių, bet kartais ir toliau esant. Ištindavo žandas, lūpos, pasigirsdavo verksmai. Tokį bičių „puolimą“ ir man teko patirti, regis, du kartus.

Gal po metų ar dvejų ta mokykla, kaip ir kituose gretimuose kaimuose, buvo uždaryta: mokiniai pradėjo mokytis ką tik pastatytoje Ryliškių pradžios mokykloje. Ryliškiai buvo ne paprastas kaimas. Stovėjo bažnyčia, klebonija, špitolė, buvo policijos nuovada, pašto agentūra, viena ar dvi krautuvės. To meto spaudoje rašyta, kad Ryliškių mokykla yra didžiausia ir gražiausia kaimo pradžios mokykla visoje Lietuvoje. Buvo pateikta ir jos nuotrauka: mokykla mūrinė, dviejų aukštų, su pusrūsiu. Mes, gyvenantys arčiau Ryliškių, ateidavome pažiūrėti jos statybos. Ne tik mes, bet ir suaugusieji stebėjosi, kaip darbininkai ant nugarų neša į antrą aukštą plytas. Tarybiniais metais kurį laiką mokykla buvo vidurinė, o gal prieš dvejus metus neliko jokios. Priežastis – nėra mokinių. Įdomu, kad 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio sukakčiai Ryliškiuose pastatytas cementinis paminklas išliko per visą okupacijos laikotarpį, išliko ir žodžiai jame.

1942 m. pradėjau mokytis Merkinės gimnazijoje. Merkinė buvo daugiau kaip dešimt kilometrų nuo tėviškės, todėl reikėjo samdytis butą. Gimnaziją baigiau 1949 m. Tai buvo paskutinė gimnazijos laida. 1949–1950 m. m. pradžioje visos gimnazijos Lietuvoje buvo pertvarkytos į vidurines mokyklas. Važiuodami studijuoti užsukome į savo buvusią mokyklą. Nustebome pamatę ant klasės durų lenteles: 9, 10, 11 klasė (vasarą neskaitėme spaudos, todėl nežinojome apie pertvarkymus). Gimnazijos paskutinė klasė buvo aštunta. Mes, tos laidos abiturientai, galėjome ir dabar galime pašmaikštauti: buvome itin gabūs, nes į aukštąsias mokyklas įstojome baigę tik aštuonias klases (nuo 1950 m. m. baigiamoji mokyklos klasė buvo vienuoliktoji).

Mūsų kartos mokiniai su pagarba atsiliepia apie visus savo mokytojus. Jų autoritetas buvo didžiulis. Gimnazijoje dirbo tikrai kūrybingų mokytojų, nusipelniusių visai šaliai asmenybių, kurių pavardės minimos enciklopedijose. Lietuvių kalbą ir literatūrą mums dėstė rašytojas, žurnalistas Julius Būtėnas. Žymus politikos ir karinis veikėjas, du kartus buvęs krašto apsaugos ministru, dirbęs docentu Kauno ir Vilniaus universitetuose, mokėjęs daug kalbų Teodoras Daukantas labai įdomiai dėstė geografiją, mokėjo bendrauti su mokiniais. Tarsi ir dabar jį matau vieną 1944 m. birželio dieną prie atdaro namo lango maloniai besišypsantį ir sveikinantį pravažiuojančius pro šalį mane su broliu. Po kelių dienų artėjant frontui jis išvažiavo iš Merkinės. Gimnazijos vicedirektorius Jonas Kuzmickis, literatūros tyrinėtojas, rašytojas, žurnalistas, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą aukštesniųjų klasių mokiniams. Išeivijoje J. Gailiaus slapyvardžiu parašė daug straipsnių, knygų. Šie vokiečių okupacijos metais dirbę mokytojai, išskyrus J. Būtėną, pasitraukė į Vakarus. 1944–1945 m. m. pradžioje savo kuklumu ir nuoširdumu mus patraukė jaunas bažnyčios vikaras, būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius, pusiau legaliai mokęs mus tikybos (vėliau mokymai nutrūko, matyt, buvo uždrausti).

– Studijavote lituanistiką Vilniaus pedagoginiame institute. Ar buvo Jums dėstoma vaikų literatūra? Ar reikia, Jūsų manymu, šią discipliną dėstyti šiandien aukštojoje mokykloje?

– Tuomet VPI vaikų literatūrą dėstė vienas žinomiausių vaikų literatūros specialistų būsimasis profesorius (tada vyr. dėstytojas) Vincas Auryla. Įsitikinęs, kad ši disciplina būsimiems filologams būtina.

– Jūsų mokslinio domėjimosi objektas kurį laiką buvo proletarinė lietuvių literatūra. Prie tų autorių priskiriami Julius Janonis, Eugenija Tautkaitė… Jų buvo rašyta ir vaikams. Ar tie tekstai šiandien aktualūs? Antai Šiaulių dramos teatras buvo pastatęs įdomų ir labai populiarų spektaklį vaikams „Vaikų dienos“ pagal J. Janonio kūrinį…

– Tuometinėje lietuvių literatūros istorijos programoje vaikų literatūra buvo nagrinėjama atskirai. Pavyzdžiui, Lietuvių literatūros istorijos antro tomo (1958) skyriuje apie J. Janonį nekalbama apie jo kūrybą vaikams. Manau, kad peizažiniai J. Janonio eilėraščiai „Žiemą“, „Pirmos snaigės“, „Rudenį“, „Pavasaris“, „Pavasario aidai“, memuarinė apysakaitė „Vaikų dienos“ ir kt. nuoširdumu, išgyvenimų tikrumu, paprastumu būtų įdomūs ir dabar.

– Esate monografijų apie Miglovarą ir Jovarą autorius. Ar šių poetų kūryba turi kokių nors sąsajų su vaikų literatūra? Pirmasis lietuvių eilių rinkinys vaikams – Mato Grigonio Kvietkelis (1913). O Jovaras juk anksčiau, 1906 m., išleido rinkinį Žibutė. Ar nėra kokių paprastų, bet meniškų tekstų, kurie galėtų būti laikomi ir vaikų lektūra, galėtų būti jų skaitomi? Gal ir Šiauliuose esančiame Jovaro muziejuje yra kokios įdomios medžiagos vaikų literatūros tyrėjams?.. Beje, šiemet švenčiame 165-ąsias aušrininko Juozo Miliausko-Miglovaros ir 130-ąsias Jono Krikščiūno-Jovaro gimimo metines.

– Miglovaros ir Jovaro kūryba turi sąsajų su vaikų literatūra. Iki Pirmojo pasaulinio karo pastarojo eilėraščių buvo išspausdinta Lietuvių laikraščio vaikų skyriuje, Šaltinio laikraščio priede Šaltinėlis. Tuomet ypač populiarūs Jovaro eilėraščiai „Ko liūdi, berželi?“, „Tylus, tylus vakarėlis“, „Pavasario rytas“, kai kurie Miglovaros eilėraščiai visiškai tiktų skaityti vaikams. Dar Vaižgantas, teigiamai vertindamas gamtinius Miglovaros eilėraščius, sakė, kad „Pavasario diena“ ir „Vasaros daina“ „prašyte prašos į vaikų chrestomatiją“.

– Išleidote didelį veikalą Šiaulių krašto literatūros panorama, domitės regionine kūryba ir kūrėjais. Kuriuos Šiaulių krašto autorius išskirtumėte kaip įdomius, aktualius vaikų literatūrai? Kuris (-ie) jų būtų ryškiausias (-i)? Gal kokią knygą derėtų aktualizuoti, pristatyti Rubinaičiui, gal leidėjai ką galėtų perleisti dar kartą?

– Lietuvių literatūroje yra rašytojų, kurie daugiausia rašė vaikams (K. Kubilinskas, M. Vainilaitis, A. Matutis), jie priskiriami vaikų literatūrai. Šiaulių regione tokių kūrėjų nebūta. Galėtume paminėti iš šio regiono kilusius, jame gyvenusius arba gyvenančius rašytojus, parašiusius reikšmingų kūrinių ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Tai J. Avyžius, V. Valsiūnienė, Šatrijos Ragana, Žemaitė, J. Biliūnas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, V. Petkevičius, M. Valančius, E. Selelionis. Mano darbe šių ir kitų rašytojų kūryba vaikams, galima sakyti, beveik neaptarta. Gal būtų galima praplėsti šio krašto literatūros analizę būtent šiuo aspektu aptariant jų kūrybą? Iš mano knygoje apžvelgtų mažiau žinomų ar beveik nežinomų literatų vienas kitas daug dėmesio skyrė vaikams. Būtų galima paminėti V. Lukšą, V. Zaleskytę-Velkienę, Z. Sadauskaitę. Manyčiau, kad šiame kontekste ryškiausia pastarosios kūryba, kurią būtų galima aptarti išsamiau. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia jaunosios Urtės Uliūnės kūrybinis žodis.

– Ką manote apie šiandieninę vaikų padėtį mūsų visuomenėje. Vis išgirstame apie patyčias mokykloje, įvairius incidentus… Ar apie tai turi kalbėti vaikų literatūra?

– Padėtis prasta. Gal niekad tokios nebuvo. Tvirtinama, kad, apklausų mokyklose duomenimis, fizinį ir psichologinį smurtą patiria per 60 proc. moksleivių. Kartais tokios patyčios baigiasi tragiškai. Manau, jog taip įvyko ir dėl to, kad ilgą laiką buvo kalbama daugiausia apie mokinių teises, beveik užmiršus pakalbėti apie pareigas. Toks požiūris būdingas daugeliui žiniasklaidos leidinių. Manau, kad ir mokytojų bendruomenė, jos vadovai nebuvo šiuo klausimu reiklūs. Tik neseniai paskelbta, kad mokytojams atstovaujantis Lietuvos švietimo darbuotojų profesinių sąjungų centras kreipėsi į valstybės institucijas dėl teisinės atsakomybės taikymo įžūliai besielgiantiems moksleiviams. Tame kreipimesi pabrėžiama, kad dabar paaugliai, žinodami, jog nebus nubausti, dažnai tyčia pažeidžia viešąją tvarką, o mokytojai neretai yra bejėgiai prieš siautėjantį šešiolikos metų neturintį paauglį.

Vaikų literatūra ne tik turi, bet ir privalo kalbėti apie tuos dalykus, kalbėti subtiliai, vengdama nuobodžios didaktikos. Čia būtų galima pasimokyti iš geriausių praeities rašytojų.

– Kokius šiuolaikinius autorius vertinate (nebūtinai vaikų literatūros)? Kokius kūrinius išskirtumėte, kodėl?

– Manau, kad šiuolaikiniai rašytojai J. Aputis, Just. Marcinkevičius, M. Mar tinaitis, A. Baltakis, V. Bubnys, R. Gra  nauskas, R. Skučaitė įtikinamai, įtaigiai kelia dabartinio gyvenimo problemas, puoselėja ir gina amžinąsias vertybes. Tai galima pasakyti beveik apie visus jų kūrinius.

– Kokia Jūsų namų biblioteka? Ar turite vaikų literatūros? Kokias knygas saugote, branginate?

– Mūsų namų biblioteka yra įvairi. Turime „Pasaulinės literatūros biblioteką“, „Siluetų“ seriją, meno albumų, literatūros mokslo, dėstymo metodologijos knygų. Yra leidinių kitomis kalbomis, senų žurnalų. Anksčiau buvome sukaupę daug vaikų literatūros knygų, kurias atidavėme Šiaulių rajono bibliotekoms.

– Jūsų žmona – buvusi ŠU dėstytoja, rašanti eiles Eglė Prėskienienė¹. Ar kalbatės apie literatūrą, meną, vaikų kultūrą? Kokios temos ir problemos domina Jūsų, filologų, šeimą?

– Mūsų namuose niekada netrūksta kalbų apie literatūrą, meną, teatrą. Kai žmona rašė vadovėlius mokykloms, dažnai kalbėdavome apie vaikų literatūrą. Dabar šios kalbos retesnės. Yra bendrų domėjimosi objektų (net atsakymus į kai kuriuos klausimus aptarėme kartu), bet turime ir skirtingų. Aš domiuosi literatūrologija, memuarais, politiniu ir visuomeniniu gyvenimu, XX a. Lietuvos istorija, ypač pokario laikotarpiu, kraštotyros knygomis, įvairiausia spauda. Žmona daugiau skaito apie dailę, muziką, teatrą, literatūrą.

– O ką skaitė dukra, anūkė? Gal garsiai skaitydavote Jūs? Kokia knygų skaitymo vieta Jūsų namuose, šeimoje?

– Dukra daug skaitė ir tebeskaito įvairių šalių literatūros, kai kurias knygas užsienio kalba. Kai dukra augo, kurį laiką jai skaitydavome iš vaikų literatūros, sekdavome pasakas. Greitai ji išmoko skaityti ir ketverių jau skaitė pati. Anūkei beveik neteko skaityti knygų ir sekti pasakų, nes ji gyveno ir augo ne pas mus. Mūsų šeimoje daug skaitoma. Aš velku knygas iš įvairių bibliotekų, vieną kitą nusiperkame. Vis nutariame, kad reikėtų mažiau varginti akis, bet šio nutarimo įgyvendinti dar nepavyko.

– Ar mėgstate pasakas? Ar tai amžinas žanras?

– Žmona vakarais mėgsta klausyti per radiją aktorių skaitomų pasakų vaikams. Anksčiau rašytojai daugiau sukurdavo pasakų, dabar, atrodo, tokie atvejai retesni. Įsitikinę, kad pasakos bus amžinas žanras, nors yra ir kitokių nuomonių.

– Kokius autorius ir knygas patartumėte skaityti šiuolaikiniam jaunimui?

– Dabartinis jaunimas dėl suprantamų priežasčių skaito mažiau nei mūsų laikais. Yra ir tokių jaunuolių, kurie sakosi neimą knygos į rankas. Nemaža jaunimo dalis žavisi vien pramogine, populiariąja literatūra, kuri iš tikrųjų yra laisvalaikio skaitymai. Derėtų daugiau skaityti lietuvių ir užsienio literatūros klasikų. Pasirinkti padėtų spaudoje, internete pateikiamos naujų knygų anotacijos, jų pristatymai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai kasmet renka naujausių lietuvių literatūros knygų dešimtuką. Šios atrankos kriterijus – meninė kokybė. Siūlyčiau rinktis ir iš šio sąrašo.

– Ar pritariate teiginiui, kad vaikų literatūra nėra „žemesnio rango“ lektūra, kad vaikas, paauglys – ypatingas, reiklus skaitytojas?

– Visiškai pritariame. Kai kurių nuomone, net „aukštesnio rango“. Tam tikra prasme vaikams rašyti sunkiau. Kai kurie mokytojai klasėje su vaikais „leidžia knygas“. Vieni mokiniai rašo, kiti iliustruoja, treti sugalvoja pavadinimus. Tokia veikla mokiniams teikia daug džiaugsmo, jie labiau domisi bibliotekoje esančiomis vaikų knygomis.

– Jūs ilgai vadovavote Šiaulių pedagoginio instituto Pedagogikos fakultetui, buvote dekanas. Prisimenu, kiek daug tada programose būsimiems pradinių klasių mokytojams buvo vaikų literatūros – didžiuliai, išsamūs kursai. Dabar bėra skiriama vos vienas kitas kreditas. Kaip Jūs vertinate tai, kad vaikų literatūra pradinių klasių mokytojams (!) taip mažai bedėstoma?

– Nuo to laiko pradinėse klasėse daug kas pasikeitė. Kitos programos, kiti vadovėliai. Dabar kalba integruojama į literatūros mokymą. Tačiau pradinėse klasėse ir lietuvių, ir užsienio šalių literatūra yra labai svarbi, todėl, manyčiau, nebūtų tikslinga taip susiaurinti vaikų literatūros kursą.

– Pasigirsta ir minčių, kad pradinių klasių mokytojams nebereikia aukštojo universitetinio išsilavinimo. Kokia Jūsų nuomonė? Kokio lygio specialistai ruoš mūsų vaikus?

– Pradinių klasių mokytojus galėtų rengti ir universitetai, ir kolegijos. Neretai universitetams priekaištaujama, kad jie studentus silpniau parengia praktiniam darbui mokyklose. Matyt, yra dalis tiesos. Dėstytojų ryšiai su pradinėmis klasėmis galėtų būti glaudesni. Man regis, Pedagoginiame institute dėstytojai aktyviau dalyvavo pradinių klasių mokytojų rengimo procese: daugiau jų rašė vadovėlius, mokymo priemones, dalyvavo rengiant programas.

– Ką manote apie būtinumą plėtoti regioninę kultūrą? Ar normalu, kad matyti aiškios pastangos sutelkti mokslo potencialą (ir finansinius išteklius) tik centre, daugiausia Vilniuje? Ar nereikėtų kryptingai skatinti regionų plėtros, jų kultūros (taip pat ir vaikų kultūros)?

– Pritariu tokiam dabartinės padėties apibūdinimui ir siūlymams.

– Ką manote apie pavyzdžio jėgą. Juk negali jaunoji karta augti be pavyzdžių, idealų. Kokius autoritetus iškeltumėte, į ką lygiuotis turėtų ar galėtų mūsų jaunoji karta? Kaip tie idealai, autoritetai keitėsi nuo Jūsų vaikystės, jaunystės laikų?

– Tiesą sakote, kad jaunoji karta negali augti be idealų, be pavyzdžių. Juos rodyti, formuoti pirmiausia turėtų tėvai, kurių pavyzdys, elgesys daug lemia vaiko gyvenime. Nemažai padėtų ir jų nuoširdūs pasakojimai apie savo vaikystę. Kai kurie psichologai mano, kad blogas auklėtojas, kuris neprisimena savo vaikystės. Tačiau šioje auklėjimo sistemoje atsirado didelė spraga. Nemažai tėvų išvykę, o likę ne visi reikiamai rūpinasi savo vaikais. Masinės informacijos priemonės nepanaudoja savo galimybių. Kai kurios televizijos, laikraščiai, žurnalai, vaikydamiesi reitingų, kurių patikimumas labai abejotinas, pamiršta bendražmogiškas, amžinąsias vertybes, o kartais net jas griauna. Akivaizdu, kad daug kas pakito, bet manau, kad gyvenime ne viskas keitėsi į gera.

– Jūsų palinkėjimas Lietuvos vaikams, jaunimui, taip pat lituanistams ir pradinių klasių mokytojams.

– Palinkėjimas bendras visiems: augti, dirbti, džiaugtis gyvenimu, svajoti ir turėti viltį.

______________________________________

¹ Eglė Eleonora Prėskienienė – Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. – Šiaulių universiteto) docentė, parašiusi nemažai vadovėlių pradinei mokyklai (Gimtasis žodis 3 ir 4 klasėms ir kt.), su bendraautore Valerija Ramonaite parengtas Ąžuolėlis, Gimtasis žodis ir kt. Vadovėliai buvo leidžiami daug kartų, kai kurie verčiami į lenkų kalbą, spausdinami Brailio raštu. Parengta mokymo priemonių studentams: Raiškusis skaitymas (1983), Žodžio menas (1992), Žodžio meno pagrindai (1999). 2002 m. išleista jos eilėraščių-impresijų knyga Akimirkos. Yra paskelbusi straipsnių, recenzijų ir apie vaikų literatūrą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 2 (54)