SKOLA KNYGAI, arba PENKERI VAIKYSTĖS METAI BE MOKYKLOS (Pasisakymas gavus geriausios 2009 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

 

Romos Kišūnaitės nuotr.
Romos Kišūnaitės nuotr.

Nedaug tetrūko, ir aš, kaip ir Vytautas Didysis, savo karūnos būčiau nesulaukęs… Taigi jaučiuosi pagerbtas, lyg ir grąžinęs savo skolą, apie kurią norėčiau pakalbėti rimčiau.

Atsinešiau čia porą nušiurusių knygų iš buvusios Paukštakių pradinės mokyklos bibliotekos, kadaise padėjusios man išeiti į žmones. Tą Žemaitijos mokyklėlę (Plungės rajone) baigiau per karą, 1943-iaisiais, o tolesni mano mokslai nutrūko net penkeriems metams. 1944 m. rudenį Žemaitijoje vėl šeimininkavo bolševikai, sovietų valdžia. Mes gyvenome visai šalia „Paukštakinės“, mačiau, kaip atvykę naujieji „švietėjai“ iš mokyklos spintų glėbiais neša ir verčia į malkinę visas ten išlikusias „buržuazines“ knygas ir mokyklos archyvą.

Tada man pavyko pasiglemžti keliasdešimt knygų, kuriomis saugumo dėlei turėjau pasidalyti su draugais. Tos knygos mane šio to mokė ir guodė, o kartais net žadino svajonę pačiam kada nors parašyti apie tai, ką esu išgyvenęs.

Taigi turiu štai prieš 80 metų Lietuvoje ėjusio Raudonojo Kryžiaus laikraščio vaikams Žiburėlis komplektą ir labai rimtą Mūsų senovės leidinį. Neišsaugojau, deja, Juozo Paukštelio Našlės vaiko, Mykolo Vaitkaus Rytmečio žygių, Stepo Zobarsko prozos kūrinių.

Knygos, kurias buvau išdalijęs kaimynams, vėliau „dėl šventos ramybės“ buvo sudegintos, suplėšytos prakurams ir „šnapšės butelkoms“ užkimšti.

Norėčiau stabtelti prie to Žiburėlio, kuriame buvo visko: istorijos ir gamtos mokslo žinių, verstinės ir savos literatūros, įvairiausių naujienų ir humoro. Dabar mes tokio laikraščio neturime, o gal ir nereikia. Nežinau.

Tarp tų mano pasisavintų knygų buvo dar viena vertybė, kurios pavyzdžių taip pat neišliko. Tai mokyklos antspaudu pažymėti liniuoto popieriaus lapai su anksčiau „Paukštakinę“ baigusių ketvirtokų egzaminų diktantais.

Nuo vaikystės esu įpratęs branginti duoną ir popierių, kurių anuomet dažnai pritrūkdavome. Bet kokie tai buvo diktantai! Kokia daili, rūpestinga rašysena! Ir tik dvi trys klaidos. Kaip tame diktanto sakinyje: „Kartą piemenėliai miške valgė duoną, ir vienas trupinėlis nukrito ant žemės.“ Tik trupinėlis… Dabar ne kiekvienas abiturientas galėtų su jais susilyginti.

Esu senas bambeklis. Prisipažįstu. Man iš tiesų liūdna dėl vis didėjančio abejingumo mūsų gimtajai kalbai, knygai ir mokyklai. Savo skolą vaikystės knygoms stengiuosi grąžinti su tam tikru nerimu: ar tik mano pinigėliai nėra pasenę arba gerokai nuvertėję? O tais litais, kuriuos šiandien jūs man paskyrėte, papildysiu savo vardinių stipendijų VPU lituanistams fondą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 2 (54)

Apžvalgos

DAILININKŲ DIALOGAS SU VAIKAIS (apie 2009 m. vaikų knygų iliustracijas)
SU MEILE – APIE MEILĘ (Keli žvilgsniai į verstines 2009 m. vaikų ir paauglių knygas)

Straipsniai

PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ INTERPRETAVIMO KODAI IR IMPLIKUOTAS SKAITYTOJAS

Pokalbis

KĄ SKAITO ITALIJOS VAIKAI

Mano vaikystės skaitymai

VISI ATEINAME IŠ VAIKYSTĖS

Sukaktys

RADIKALIOJI SENELĖ (Anne’s-Catharinos Vestly 90-osioms gimimo metinėms)

Laiškai

Populiariausios paauglių knygos
Kokios knygos patiko pradinukams?
Rašytojas kaimynas
Laiškas rašytojui

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2009 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai