Laiškas rašytojui

Paauglių nenoras skaityti – tikras „pragaro katilas“, apie kurį tenka šokti ne vienam literatūros mokytojui. Įvairiomis priemonėmis stengiamasi sudominti kokia nors knyga: be eilinių užklasinio skaitymo pamokų, organizuojami įvairūs konkursai, teminiai knygų pristatymai, susitikimai.

Nusišypsojo laimė, kad į Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ vykusį susitikimą su rašytoju V. Račicku buvo pakviesti ir „Minties“ gimnazijos pirmokai (devintokai). Maloniai nudžiugino, kad kartu su kvietimu gavome penkias naujausio rašytojo romano Baltos durys knygas. Pasitarę nusprendėme perskaityti knygą ir parašyti rašytojui laišką.

Ne kartą esu pastebėjusi, kad patys įtikinamiausi agitatoriai yra bendraamžiai. Pirmieji atsiliepimai buvo užkrečiantys, o po vieno mokinio žodžių, kad „jei tokią knygą būčiau skaitęs anksčiau, ko gero, būčiau tapęs geru skaitytoju“, romanu susidomėjo ir vaikinai. Norinčių skaityti knygą susidarė eilė. Per nepilnas tris savaites ją perskaitė 24 mokiniai.

Džiugu, kad įvairios žiniasklaidos priemonės pasistengė, jog šiemet, 2010-aisiais, išleista knyga, pasiekusi dar ne visas bibliotekas, jau žinoma skaitytojams. Kiek suprantu, prie populiarinimo prisideda ir pats autorius, mielai dalyvaudamas susitikimuose su jaunimu. Kadangi knyga parašyta vyresniesiems paaugliams, tai ir norėčiau į ją pažvelgti savo mokinių akimis: kas juos patraukė, nuliūdino ar pralinksmino…

„Suintrigavo jau pats viršelis. Jame pavaizduoti keturi skirtingi veidai. Tradicinis jaunuolis, kažkokios nelabai aiškios moterys ir paskutinis – nei žmogus, nei schema… Ant viršelio nedidelėmis raidėmis užrašyta: Zuika padūkėlis. Prisiminiau šią knygą ir pamaniau, kad ir Baltos durys bus pasakojimas apie vaikus, gal paauglius“ (Tomas). Skaitydama mokinių mintis apie knygą, mačiau, kokie skirtingi žmonės jie yra: kas patinka vieniems, dažnai nepatinka kitiems: „Iš tiesų pats viršelis nesudomino, tačiau pavadinimas intrigavo, norėjosi sužinoti, kas tos baltos durys ir kas už jų slypi“ (Augustė). Pavadinimas patiko ir Karolinai, nes „nėra banalus, siejasi su istorija, ir tik perskaitęs knygą gali jį suprasti. Baltos durys, kaip aš supratau, – tarsi užkoduota Geno istorijos pabaiga.“

Daug ginčų kilo dėl Dėdelio: vieniems šis veikėjas pasirodė visiškai nereikalingas, antriems trukdė susikaupti (Sidas: „Kai kas nors įvykdavo ir taip žudomai įdomu būdavo, susidurdavau su Dėdelio pasakomis, kurias norėdavau praleisti.“), treti jį laikė įdomiu personažu (Paulius: „Įsimintinas veikėjas Dėdelis, t. y. Geno senelis, nors jo niekas taip ir nevadino. Jo pasakojimai įsiterpdavo į visumą ir pagyvindavo, pralinksmindavo.“). Gaila, kad mokiniai nesuvokė esminės šio veikėjo svarbos. Ją susitikime atskleidė pats rašytojas: Dėdelis vienintelis geba pasipriešinti blogiui. Daug ginčų sukėlė fragmentiška kūrinio kompozicija: vieni tai, kad pasakojama skirtingų veikėjų lūpomis, laikė vertybe, kitiems tai trukdė įsijausti į istoriją, blaškė…

Be abejo, abejingų romano pagrindinio veikėjo Geno gyvenimo istorijai nebuvo. Atpažino mokiniai ir savo kalbą. Jaunimo žargonas priartino knygos istoriją prie gyvenimo: „Jei mums nutiktų taip, mes tikrai nesijuoktume ir stengtumėmės padėti tiems, kuriems reikia“ (Jovylė); „O labiausiai patiko, kad minima puiki muzika, pavyzdžiui, „Scorpions“ (Agnieta); „Trumpai aprašomi įvykiai Geno gyvenime palieka erdvės pačiam skaitytojui nuspręsti, kaip baigėsi viena ar kita situacija. Ir man patiko, kad viskas nepatiekta skaitytojui ant lėkštutės“ (Karolina).

Mokiniai kviečia kitus jaunuolius perskaityti šią knygą: tada jie „gal supras, kas gali atsitikti jų draugams arba jiems patiems, jei įklius į šį liūną“ (Laimis); „Šią knygą rekomenduočiau perskaityti tiems, kurie mano, kad pasaulis gali sugriūti dėl vienos mažos smulkmenos, tačiau nesuvokia, kad gali būti daug rimčiau ir blogiau“ (Augustė); „Manau, šią knygą turėtų perskaityti ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji. Suaugusiesiems padėtų suprasti jaunimo gyvenimą, na, o jaunimui – pasimokyti iš klaidų“ (Greta).

Kad knyga greičiau pasiektų mūsų gimnazijos skaitytojus, vieną Baltų durų egzempliorių pirmokai nupirko gimnazijos bibliotekai dovanų.

Mokiniai pageidavo knygos tęsinio: „Įdomu sužinoti, ką darys Geno artimieji, kai jis mirė pravėręs baltas duris“ (Agnieta). Bet rašytojas nedvejodamas pasakė, kad tęsinio nebus, bet knygų apie jaunimą dar sulauksime.

Ir gimnazistai, ir aš pati likome patenkinti puikia proga perskaityti lietuvių rašytojo knygą apie jaunimo gyvenimą ir galimybe susitikti su jos autoriumi. Už tai esame dėkingi mielai kaimynei – vaikų bibliotekai „Žalioji pelėda“.

Adelė Samuolienė,

Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 2 (54)

 

Įžanginis

SKOLA KNYGAI, arba PENKERI VAIKYSTĖS METAI BE MOKYKLOS (Pasisakymas gavus geriausios 2009 m. vaikų ir paauglių knygos premiją)

Apžvalgos

DAILININKŲ DIALOGAS SU VAIKAIS (apie 2009 m. vaikų knygų iliustracijas)
SU MEILE – APIE MEILĘ (Keli žvilgsniai į verstines 2009 m. vaikų ir paauglių knygas)

Straipsniai

PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ INTERPRETAVIMO KODAI IR IMPLIKUOTAS SKAITYTOJAS

Pokalbis

KĄ SKAITO ITALIJOS VAIKAI

Mano vaikystės skaitymai

VISI ATEINAME IŠ VAIKYSTĖS

Sukaktys

RADIKALIOJI SENELĖ (Anne’s-Catharinos Vestly 90-osioms gimimo metinėms)

Laiškai

Populiariausios paauglių knygos
Kokios knygos patiko pradinukams?
Rašytojas kaimynas

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2009 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai