Ar tikrai nepatogi ir būtina?
Knygyne renkantis knygą įdomu pasižiūrėti, kokį reklaminį masalą kabina leidykla, norėdama įtikinti, jog kūrinys išskirtinis. Šįkart, aišku, tradiciškai neapsieita be „vizitinės kortelės“ – „Heroino autorius“. O knygos pabaigoje autorius dėkoja savo geradariams, pasidalijusiems informacija, įkalbėjusiems parašyti knygą ir netgi padėjusiems įsijausti, – suprask, rašytojo talentas į visumą sulydė tikrą kasdienybę. Dar vienas viršelio įrašas: „Nepatogi, bet būtina.“ Iškart galvoje ima suktis du atseit intriguojantys klausimai: kuo nepatogi ir kodėl būtina? Į tai atsakyti galima tik perskaičius kūrinį. Taigi dar viena Heroino autoriaus Melvino Burgesso knyga Nikas Deinas* iš leidyklos „Alma littera“ serijos „Beveik suaugę“. Bent jau išvaizdos požiūriu Heroinui neprilygstanti.
Skaitoma knyga kėlė prieštaringų minčių: viena vertus, ilgainiui ėmė slėgti nuo joje vaizduojamo smurto, kita vertus, joje atskleista didžiulė visuomenės piktžaizdė, kurios neįmanoma išgydyti, jeigu jos neįvardysi ir nebūsi atviras. Dar didesnį įspūdį padarė knygoje nurodyti įvykių metai: „Ėjo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji.“ Nejučia pagalvoji: o kas pas mus Lietuvoje tada dėjosi? Dainavo spaliukai, trimitavo pionieriai, posėdžiavo komjaunuoliai, vaikų namuose buvo kovojama dėl duonos kąsnio. Iš užsienyje gyvenančių giminaičių gautos nuotraukos ir atvirukai žavėjo gražiais paveiksliukais ir tarsi šnibždėjo apie ten esamą tikrą pasakų karalystę. Ir še tau, po beveik trisdešimties metų skaitome, kad toje pasakų karalystėje, kaip teigiama Burgesso knygoje, tarpo nusikaltėlių irštvos, vešėjo „sistema, keletą dešimtmečių ugdžiusi itin nuožmius ir smurtingus vyrus šalies kalėjimams“, gudriai užmaskuota tariamu geranoriškumu.
Knygoje Nikas Deinas papasakota kriminalinė istorija dar kartą patvirtina pranašiškus Williamo Shakespeare’o Hamleto žodžius: „Kantrybės, siela! Nes darbai pikti / Iškils, nors ir po žemėm užkasti!“
Pagrindinis knygos veikėjas Nikas Deinas – keturiolikos metų paauglys, tingintis rytą keltis ir eiti į mokyklą, išėjęs iki jos nenueina, nes kur kas maloniau kortuoti, spardyti kamuolį, rūkyti cigaretes ar užtraukti žolės. Nuo per didelės narkotikų dozės mirus Niko motinai, toks nerūpestingas gyvenimas akimirksniu pasuka visai netikėta kryptimi. Niko, kaip nepilnamečio, neturinčio giminių ir sunkaus vaiko, ateitimi ima rūpintis socialinė darbuotoja. Jos požiūriu, „paaugliai – gryniausias košmaras“, tad tinkamiausia jiems vieta – internatas. Suprantama, ji numatė tokį, kuriame Nikas nestokotų priežiūros ir dėmesingumo, – Mančesterio Medou Hilą. Deja, ponia Bets matė tik fasadinę internato pusę, todėl vadovavosi klaidinga nuomone ir net nenutuokė, kas laukia berniuko tame internate – savotiškoje nacių koncentracijos stovyklos atmainoje.
Pažintis su Medou Hilu, anot ponios Bets, didžiai gerbiama institucija, Nikui padaro prastą įspūdį: „Čia kaip kokioje šunidėje.“ Kitokio ir negalėjo padaryti, jeigu net pats internato direktorius savo įstaigą vadina liūnu, o čia patekusius vaikus, kadangi jie kitiems nereikalingi, – padugnėmis. Pirmas sutiktas berniukas Oliveris, pavedžiojęs Niką ir aprodęs jam patalpas, apibendrino be išlygų: „blogiau nebūna“. Čia pasakotojas daro ekskursą į ateitį ir skaitytojas sužino daugiau, negu pirmą dieną patyrė Nikas: „Ir ne tik praeities jis neteko, bet ir ateities. Nors Nikas to dar nesuvokia, už aukštų internato sienų liko visos viltys, visi siekiai ir troškimai. Jo svajonės niekada nebeišsipildys. […] Jį apglėbė skurdo ir baimės pasaulis – tik Nikas kol kas nė nesuvokia, koks jis baisus.“
Buvimas internate Nikui išties virto košmaru: nepratęs nuolaidžiauti, tuoj pat užsitraukė nemalonę ir buvo mušamas, spardomas. Už peštynes su berniukais gaudavo per nugarą biliardo lazda, kurios kirčių gausiai atseikėdavo prižiūrėtojas ponas Tomsas. Nugara virto ištisine žaizda, Nikas kasnakt verkdavo, kol galų gale nuo nesibaigiančios agresijos prarado net laiko nuovoką. Kaip tik tokiu momentu atsiranda Tonis Krilas – direktoriaus pavaduotojas, garsėjantis atjauta ir atsidavimu auklėtiniams, mat yra įsirengęs butą, į kurį kviečiasi gerai besielgiančius berniukus, kad jie aiškiau suvoktų gyvenimo laisvėje ir internate skirtumą. Bute galima atsipalaiduoti, žiūrėti televizorių, maudytis vonioje, krimsti saldainius ir gauti cigarečių. Po nepakeliamo smurto ir skausmo Nikui tai buvo didžiulė atgaiva, ir jis besąlygiškai patikėjo Krilo geranoriškumu. Nikas nesuprato ir negalėjo suprasti Krilo užmačių, nes viskas buvo gudriai suplanuota ir nekėlė nė menkiausio įtarimo, iki jis tapo Krilo seksualinių įgeidžių auka. Krilas išnaudojo berniukus, priviliodamas juos įvairiomis malonėmis, o tuos, kurie susitaikydavo ir nesipriešindavo, netgi perleisdavo savo sėbrams. Po tariamu Krilo rūpestingumu slypėjo didelis ir nebaudžiamas nusikaltimas, žalojantis berniukų psichiką. Būtent šito ir negalėjo žinoti socialinė darbuotoja ponia Bets, nes ponas Krilas jai paprasčiausiai melavo dėdamasis gailestingumo įsikūnijimu.
Pasijutęs bejėgis ir pažemintas, išduotas žmonių, kuriais pasitikėjo, apimtas nevilties, savo tūžmastį Nikas nukreipia į Oliverį, nes šis, žinodamas viską, kas vyksta bute, jo neperspėjo: „Visas tas liūdesys, visa neteisybė, smurtas, priekabės – visa, kas jame kaupėsi nuo tos dienos, kai mirė mama, dabar išsiliejo šiuo baisingu antpuoliu prieš visai nekaltą vaiką.“ Atsitokėjęs Nikas suvokė nusikaltęs Oliveriui ir visą gyvenimą jautėsi skolingas už padarytą nežmonišką skriaudą. Tolesni įvykiai pasipila dar didesne pykčio, prievartos, patyčių, sadizmo lavina. Nikas išžaginamas pedofilų, vėliau su bičiuliu jam pavyksta pabėgti iš Medou Hilo, bet nesėkmingai; sugrąžinti atgal, abu mušami, murkdomi šaltame vandenyje. Antrą kartą jie vis dėlto pabėga, bet nepavyksta Oliveriui, kuriam Nikas bandė padėti. Ir vėliau Nikas nepamiršo Oliverio, jo ieškojo, bet niekada nesusitiko – apie Oliverį niekas nieko nežinojo. Sistema veikė nepalikdama pėdsakų.
Ištrūkęs iš internato, Nikas, suprantama, turėjo slapstytis. Jis bandė prisiglausti pas buvusią motinos draugę, bet tai buvo pavojinga, ir galiausiai Nikas rado prieglobstį pas nusikaltėlius. Vienas jų – Benas Džonsas – buvo ypač žiaurus. To priežastis, be kita ko, ne kas kitas, o Tonis Krilas. Visiškai atsitiktinai Krilą, sėdintį su berniuku kavinėje, mačiusiam Džonsui vėl užverda neapykanta, privedanti prie žmogžudystės. Džonso žiaurumas radosi ir brendo internatuose, kur jis gyveno nuo ketverių metų ir buvo pedofilų išnaudojamas. Tai jį nepataisomai sugniuždė: „Kažkur pačioje gelmėje, užkastas nepasiekiamose gilybėse, užrakintas tamsiausioje Džonso širdies naktyje, drebėjo ketverių metukų berniukėlis, ištisą ketvirtį amžiaus pro ašaras negalintis prisišaukti pagalbos.“ Ši nuolatinė baimė prikeldavo jame tūnantį negailestingą žvėrį, kuris galop privedė ir prie savižudybės. Džonso likimas ir yra atsakymas į klausimą, kokius nusikaltėlius ugdė internatai.
Nikas išdrįso viską atskleisti dabartinei visuomenei, nes ankstesnioji kaip tik ir buvo ta, kuri klausydamasi tiesos jausdavosi nepatogiai: „Žmonėms buvo taip nejauku girdėti apie šiuos prievartos atvejus, kad jie nenorėdavo teršti tokiomis bylomis savo įstaigų ir net teismų.“
Taigi liko atsakyti į klausimą, ar iš tiesų knyga nepatogi ir būtina. Nepatogi greičiausiai dėl pedofilijos temos, nors šio žodžio tarp reklamos „švyturėlių“ nėra. Dabar Lietuvoje ši tema mirgėte mirga žiniasklaidoje. Ko gero, ir koks mūsiškis rašytojas panašiai galėtų „nepatogią“ knygą suregzti. Be abejo, skaityti nepatogu, nes knyga glumina ir pribloškia žiaurumu. O ar būtina? Nebūtina galėtų būti nebent tuo atveju, jeigu visuomenė būtų visiškai garantuota, kad ši istorija tėra literatūrinė išmonė.
____________________________________
* BURGESS, Melvin. Nikas Deinas / iš anglų k. vertė Dalius Norkūnas. – Vilnius: Alma littera, 2010. – 377 [3] p. ISBN 978-9955-38-557-8
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)