„Aš esu Otutė, o mano tėvas – Tosas“
„Aš esu Otutė, o mano tėvas – Tosas“, – skardžiu balseliu dainuoja raudonplaukė mergiūkštė (mergaite nelabai pavadinsi – per daug jau ji berniukiška, bet jeigu jau mergiūkštė, tai pati smagiausia ir išdykėliškiausia). Taip prasideda Olandijoje populiarus serialas apie Otutę ir jos tėvą, kupinas muzikos, spalvų, dainų ir kalbančių pelių. Serialas, kulinarijos laida, dainos – visko apie šią mergaitę galima rasti internete. O radęs įsitikini, kad Annie’s M. G. Schmidt sukurta Otutė* Olandijoje labai populiari. Ar taps ji tokia ir Lietuvoje?
Annie Maria Geertruida Schmidt (Anė Marija Gertrūda Šmit) mums jau pažįstama. Jos knygos apie Viplalą prieš gerą dešimtmetį buvo išleistos Hanso Christiano Anderseno premijos laureatų serijoje („Lietaus“ leidykla), o prieš porą metų pasirodė apsakymų ciklai apie Jipą ir Janikę („Alma littera“). Taigi Lietuvos vaikai jau žino, kas yra Viplala ir kad vėliau Viplala sugrįžo.
Otutėje, kitaip nei Viplaloje, nėra jokių nykštukų ar kitokių stebuklingų padarų. Tai gana realistiška knyga. Tačiau šį realistiškumą griauna tai, kad paukščiai ir gyvūnai yra Otutės draugai ir kalba su žmonėmis lyg niekur nieko. Tiesa, tik su Otute ir jos tėvu. Kiti žmonės paprasti ir buitiški: bijo pelių ir valgo paštetą iš strazdų. Autorė nieko nemoralizuoja, nieko neaiškina, viskas paprasta ir natūralu: gyvūnai – Otutės ir jos tėvo draugai, ir tiek.
Dėl tų kalbančių gyvūnų Otutę galėtume apibūdinti kaip nesudėtingo siužeto buitinę literatūrinę pasaką. Mergaitė gyvena tik su tėčiu. Kadangi knyga pasirodė 1980 m. – problemų prozos klestėjimo laikotarpiu, – nepilnos šeimos motyvas atrodo labai suprantamas. Tačiau autorė šio motyvo nedramatizuoja ir net nepasakoja, kur ir kodėl dingusi mergaitės mama. (Tai, žinoma, irgi sustiprina, paryškina kūrinio pasakiškumą.) Šeima nepilna, Otutė dėl to yra gal kiek berniukiška, bet labai labai laiminga – nesvarbu, kad neturi nuolatinių namų. Ji visuomet mūvi kelnes ir negyvena normaliai.
Nelaimė Otutę ištinka tada, kai atsiranda dvi visiškai normalios jos tetos, kurios jai nuperka suknelę ir išmeta jos peles. Taigi vaiko gyvenimas su mylinčiu tėvu pateikiamas kaip puikus darnaus gyvenimo pavyzdys. Tą darną trikdo tik vienas, bet labai svarbus rūpestis, kuris, beje, tampa siužeto varikliu: Tosas neturi popierių, kaip sakoma knygoje, arba, kad būtų aiškiau, – asmenį ir virėjo profesiją patvirtinančių dokumentų. Taigi jis priverstas dirbti be sutarties, jį bet kada galima išvaryti. Tad jis ir dirba virėju vis kitame viešbutyje, o kai išvaromas (dažniausiai dėl jam būdingų įsiūčio priepuolių), juodu su Otute klajoja po šalį, gyvena automobilių stovėjimo aikštelėse ir paupiuose. Bet ir tam reikia popierių – nors jau kitokių. Žavią ironiją pajuntame scenose, kai popierius (visokiausius, kokius tik randa) ima nešti paukščiai, o ant vieno tokio popieriaus Otutė nupiešia tėvo portretą. Tas popierius pasirodo besąs didžiai vertingas ir atneša Otutei su tėvu ramų gyvenimą bei galimybę turėti savo viešbutį.
Siužeto situacijos iš pradžių gal kiek kartojasi: Otutė su tėvu dirba, tėvą ištinka įsiūčio priepuolis, juos išvaro, jiems padeda paukščiai, tėvas vėl įsidarbina. Tačiau kai po kelių tokių išvarymų pamanai, jog pasakojimas truputį monotoniškas, staiga atsiranda kapitonas, Tosas išplaukia į jūrą, pasirodo dvi keistos tetos, atsiranda psichiatrijos ligoninė… O knygos gale prasideda jau net labai dinamiškas chaosas, atsiranda kelios siužeto linijos, viskas labai greitai kinta, o skaitytojas ima laukti tos numanomos geros pabaigos.
Visa knyga kupina gerumo. Pirmiausia pats Tosas – geras virėjas, nes nešaudo strazdų, o strazdų paštetą, kurio taip pageidauja viešbučio svečiai, padaro iš vištienos. Aišku, tai melas, bet šiuo atveju – šventas. Gerumo atmosferą kuria ir įvairiausiose situacijose gelbstintys, tegul kartais ir naiviai, paukščiai: sužinoję, kad Otutei reikia popierių, ima gabenti jai visokios makulatūros. Galiausiai knygelėje esama jautrios ir labai paprastos filosofijos. Pavyzdžiui, varnas Kvarkas svarsto: „Gyvis, turįs vardą, yra nevalgomas, su juo reikia kalbėtis, supranti? Jeigu gyvis turi vardą, jis yra asmuo“ (p. 73). Tačiau šios mintys nuoširdžios ir natūralios, varnas tiesiog nuolat prašo kartoti, kad pelių vardai – Liudvikas ir Siuzė, mat pelės yra Otutės draugės, ir žinodamas jų vardus Varnas nebenori jų sulesti. O ir pačios pelės juokingos – pabėgo su Otute iš namų, kad pamatytų platųjį pasaulį ir surastų pelių svajonių šalį, bet išsigąsta mažiausio pavojaus ir taip ir nepasiryžta atsiskirti nuo virėjo. Lengvai ironizuojamas ir suaugusiųjų pasaulis. Ypač popierių, be kurių neįmanoma gyventi, idėja. Jei neturi popierių, tau labai sunku, bet užtenka, kad draugiškas antikvaras apsikabinėtų senais medaliais, ir jis jau gali daryti įtaką visoms psichiatrijos ligoninės seselėms. Labai įtaigus, paveikus ir artimas tėvo ir dukters ryšys bei didžiulis jų ilgesys išsiskyrus. Iš tiesų Otutė – tiesiog gerumo ir jausminių spalvų kupina knyga, mokanti draugiškumo visiems, nuo žmonių iki peilių, ir optimizmo, net kai labiausiai nesiseka.
Pasigilinę į Otutės paveikslą, suprasime, kad gal ji ir nėra pati svarbiausia veikėja. Nelabai daug galėtume apie ją papasakoti. Kur kas daugiau pasakytume apie žmones ir gyvūnus, kurie ją supa. Pati mergaitė išmintinga ir gera, atrodo gana suaugusi, logiškai mąsto ir labai rūpinasi savo tėvu, ypač kai jį ištinka siautulio priepuolis. Tačiau, regis, ji tik jungia veikėjus ir netampa labai ryškiu personažu, charakteriu. Gal ir gerai. Taip skaitytojas gali lengviau su ja tapatintis ir kartais galbūt patikėti, kad visas pasakojimas – apie jį patį.
Otutės istorija, ko gero, nebūtų tokia patraukli, jei ne iliustracijos. Lietuvos skaitytojai gauna progą grožėtis tikrosiomis Fiep Westendorf iliustracijomis. Sakau tikrosiomis, nes ši dailininkė labai ilgai bendradarbiavo su Schmidt ir pelnė ne vieną apdovanojimą už bendrą jųdviejų darbą, taigi tiesiog neįmanoma atskirti teksto nuo šių piešinių. Išsitaršiusiais plaukais Otutė, raudonskruostis Tosas su didele virėjo kepure ir daugybė paukščių iškart patraukia, padeda įsiminti personažus ir kuria jų charakterius. Lengvai ironiškos ir šmaikščios iliustracijos labai pagyvina pasakojimą.
Gražus ir knygos vertimas. Puikiai išversti vardai (bent jau puikiai skamba lietuviškai, nes olandiškai, deja, nemoku ir palyginti negaliu): varnas Kvarkas, viešbučio savininkas ponas Pats. Pagrindinė veikėja Otutė – gražus išgalvotas vardas. Olandiškai jis rašomas Otje. Bent jau kiek ieškojau, tokio vardo Olandijoje nėra, taigi jis, matyt, sukurtas rašytojos. Lietuvoje mergaitė gavo lietuviškesnį vardą, primenantį mažybinę formą, kažkiek panašų į Onutę, lengvai įsimenamą ir gerai skambantį. Otutė lietuvių skaitytojams tikriausiai artimesnė, lengviau ištariama nei Otjė.
Kiek abejočiau dėl kito vardo vertimo. Šuniukas Hepis pareiškia Otutei nesąs toks jau ir laimingas: „Esu vardu Hepis […]. Bet visai nesu hepi. Mano šeimininkė, mano ponia, paliko mane čia, pas durininką, o pati iškeliavo. Ar tu irgi ne hepi?“ (p. 86). Tai turėtų būti aliuzija į anglišką žodį happy (laimingas), bet prisipažinsiu, kad man pačiai teko pagalvoti, ką tas hepi, juo labiau taip parašytas, turėtų reikšti, todėl nežinau, ar tai lengvai supras vaikai. Galbūt vertėjo tą vardą lietuvinti, pavadinti šunį kad ir Laimiu? Kita vertus, jei olandiškame tekste vartojamas anglų kalbos žodis, lyg ir logiška jį palikti. Tik, regis, Olandijos televizija seniai transliuoja filmus angliškai, vaikai yra labiau pratę prie šios kalbos, patys ja kalba. Neteigiu, kad Hepis blogai, tik abejoju, ar iki galo aišku. Kaip ir dėl žargono vertimo. Ne kartą kuris nors veikėjas atsako okei. Nežinau, galbūt ir natūraliai skamba, gal tai ir būdinga lietuvių šnekamajai kalbai, bet diskutuočiau, ar tikrai reikėjo palikti anglicizmą. Šiaip ar taip, knygos vertimas iš esmės puikus, ir džiugu, kad lietuviškai galime skaityti dar vieną H. Ch. Anderseno premijos laureatės knygą.
Annie M. G. Schmidt 2007 m. Olandijoje įtraukta į svarbiausių šalies istorijoje asmenybių sąrašą greta Anne’s Frank ir Vincento van Gogho. Tai didžiulis rašytojos pripažinimas. Manau, kad ir pradinukai Otutę galėtų įsirašyti į mėgstamiausių savo knygų sąrašėlį, nusijuoktų iš Kvarko, mylėtų Tosą ir visai nepyktų, kad kartais jį ištinka siautulio priepuoliai. Juk visai smagu turėti tokį tėtį.
_________________________________
* SCHMIDT, Annie M. G. Otutė / iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Fiep Westendorp. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 160 p.: iliustr. ISBN 9 789955 683919
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)
