PAVEIKSLĖLIŲ KNYGŲ INTERPRETAVIMO KODAI IR IMPLIKUOTAS SKAITYTOJAS
Fikcionalumas
Barthes’o modelio seminis kodas padeda suprasti literatūros personažus. Seminis – tai susijęs su ženklu, taigi šis kodas leidžia suprasti personažus kaip ženklus, signifikantus, kurie priešpriešinami gyviems signifikatams.
Norėčiau papildyti Barthes’o apibrėžimą svarbiu aspektu. Išgalvoti personažai tėra išgalvotų topų dalis. Ne taip seniai fikcionalumo sąvoka buvo aktualiausia naratyvo teorijos diskusijų tema. Mažiems vaikams, o dažnai ir nepatyrusiems suaugusiems skaitytojams kyla sunkumų suvokiant tikrovės ir fikcijos santykį bei literatūros tradicijas. Taigi seminį kodą reikia taikyti plačiau, ne tik analizuojant personažus, bet ir aprėpiant visus fikcinių tekstų aspektus.
Kitaip nei yra realiame gyvenime, išgalvotas tekstas – tai sukonstruotas atrinktų įvykių ir veikėjų, specialiai sukurtų autoriaus, kad bendrautų su skaitytoju ir sukurtų tam tikrą efektą, rinkinys. Realiame gyvenime pasaulį suvokiame vadovaudamiesi pojūčiais: rega, klausa, lyta, uosle ir skoniu. Tikrovės suvokimas yra sudėtingas procesas, reikalingas abstraktaus mąstymo, tačiau vis tiek paremtas asmenine ar perduota empirine patirtimi. Grožinėje literatūroje pasaulis kuriamas pasitelkiant kalbą, taip pat ir vizualiąją. Išgalvoto pasaulio vaizdas gali sužadinti jutiminį suvokimą, tačiau tiesiogiai mūsų juslių nepaveiks. Iš išgalvoto, lingvistiškai perteikto pasaulio mintyse sukonstruojame vaizdinį, kuris remiasi mūsų empirine ir literatūrine patirtimi. Be to, jei esame pažengę skaitytojai, remdamiesi išgalvoto pasaulio vaizdu, galime daryti tam tikras išvadas.
Gebėjimas suvokti fikcionalumą – svarbiausia pažengusio skaitytojo savybė. Net jei naratyvas remiasi tikrove, tai vis tiek meno kūrinys. Detalių (žodinių ar vizualiųjų) tikslumas nedaro literatūros tikroviškesnės. Tekstas gali sukurti ir išlaikyti tikrovės iliuziją, tekstas taip pat gali šią iliuziją sugriauti, primindamas skaitytojui, kad tai tėra fikcija. Tekstas gali balansuoti ant tikrovės iliuzijos ir fikcijos ribos. Literatūros tekstas gali vaizduoti pasaulį, prieštaraujantį mūsų empirinėms žinioms. Pavyzdžiui, vaizduoti raudoną žolę ir žalią saulę. Šiuolaikinės paveikslėlių knygos dažnai pasitelkia „neįmanomos erdvės“ elementus; šią techniką pamėgo ekspresionistai. Taikyti tokius elementus ne tik galima, tačiau ir pateisinama, nes autoriai gali konstruoti fikcines erdves kaip tik jiems patinka, nebūtinai suteikdami ženklams referentus.
Tiek žodžiai, tiek paveikslėliai gali neturėti referento, t. y. būti tušti signifikantai. Paveikslėlių knygose dažnai žaidžiama tokiomis galimybėmis, pateikiant neegzistuojančius referentus. Jos paprastai vadinamos nesąmonių, absurdo knygomis, tačiau yra labai naudingos mokant vizualiojo suvokimo. Įsivaizduojami pasauliai, pavyzdžiui, fantasy knygose, reikalauja kitokių literatūrinės analizės gebėjimų. Kita vertus, fantastiniai pasauliai sustiprina nutolimo nuo tikrovės pojūtį ir paremia fikcionalumo supratimą. Tačiau mažiesiems ir vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau įsijausti į fantastinį pasaulį, kuris labai skiriasi nuo realaus, bet net ir labai tikrovę primenantis išgalvotas pasaulis niekada nebus iki galo užbaigtas. Be to, kalba paprastai yra struktūriškai apibrėžta, tai reiškia, kad išgalvotas pasaulis neišvengiamai bus daug geriau struktūriškai apibrėžtas ir sutvarkytas nei tikrovė.
Metafikcija leidžia atkreipti skaitytojo dėmesį į fikcionalumą. Suprasti metafikciją gana nelengva. Paveikslėliai turi didelį metafikcinį potencialą. Kita vertus, jei skaitytojas žino apie metafikcinių vizualiųjų elementų egzistavimą, tai jų ieškos ir tuose tekstuose, kur jie ne tokie akivaizdūs.
Ontologinė išgalvotų personažų padėtis, t. y. jų santykis su realiais žmonėmis ar kitais tekste nesančiais objektais, priklauso nuo mūsų požiūrio į meną kaip į mimetinį ar semiotinį. Jei literatūrą suvokiame kaip tiesioginį tikrovės atspindį, ją interpretuojame kitaip, palyginti su interpretacija, kai literatūrą laikome grynu pramanu. Mimetiniu požiūriu besivadovaujantis skaitytojas literatūros personažuose ieškos motyvacijos, realių psichologinių paveikslų ir priežastingumo. Semiotinio požiūrio besilaikantis skaitytojas sutiks, kad literatūros personažai neturi savo valios, kad jie skiriasi nuo realių žmonių. Personažai gali būti visiškai pavaldūs siužetui ir neturėti jokių psichologinių savybių, pavyzdžiui, pasakų didvyriai. Jei personažus, kurie sukurti ne mimetiniu pagrindu, analizuosime iš mimetinės perspektyvos, veikiausiai jie mums pasirodys neįtikinami ir lėkšti. Neteigiu, kad semiotinis skaitymo būdas geresnis. Suprasdami personažus, skaitytojai apdoroja tekstinę informaciją ir geriau suvokia visą tekstą. Kai kuri informacija, pavyzdžiui, išorinis apibūdinimas, yra tiesioginė, o kai ką reikia numanyti, pavyzdžiui, iš personažo veiksmų. Daugelyje paveikslėlių knygų žaidžiama ironiškomis priešpriešomis – žodžiai prieštarauja paveikslėliuose vaizduojamiems veiksmams ar išvaizdai ir atvirkščiai. Buvo diskutuojama, ar maži vaikai supranta ironiją (pvz., Kümmerling-Meibauer, 1999). Kad ir ką sakytume, gebėjimas suprasti ironiją yra viena iš literatūrinės kompetencijos dalių, ir seminis kodas leidžia skaitytojams įvertinti vienas kitam prieštaraujančius faktus. Ironija skatina teksto ir skaitytojo sąveiką.
Kalbant apie personažus, paveikslėlių knygos turi daugiau galimybių nei romanai. Paveikslėliais galima parodyti daugiau ir veiksmingiau negu žodžiais. Tačiau ir jų galimybės ribotos. Paveikslėliai nepaprastai naudingi išorei apibūdinti – iš karto matome, kaip personažas atrodo. Todėl neretai jie daug iškalbingesni už žodžius. Kita vertus, paveikslėliai tik netiesiogiai nurodo personažoamžių, jie neturi nominatyvinės funkcijos – negali pasakyti personažo vardo. Taip pat jie negali tinkamai pavaizduoti santykių ir šeiminių ryšių (brolio ir sesers, motinos ir dukters). Norėdamas interpretuoti ir suprasti personažus iš ikonoteksto, skaitytojas turi taikyti seminį kodą.
Paveikslėliai gali parodyti, kad personažai nėra žmonės. Yra gausybė paveikslėlių knygų, kuriose veikia gyvūnai, tačiau tekstas nebūtinai tai pasako. Literatūrinės kompetencijos sąvokai taip pat priklauso gebėjimas suprasti, kad, pavyzdžiui, antropomorfiniai gyvūnai simbolizuoja vaikus ir suaugusiuosius. Tiesą sakant, tai labai didelė našta skaitytojams, nes tikrovėje kalbančių ir žmonėms protu nenusileidžiančių gyvūnų nėra. Kita vertus, vaikai dažnai žaisdami personifikuoja gyvūnus, žaislus ir kitus negyvus daiktus, todėl jiems lengviau suvokti paveikslėlių knygose neretai vaizduojamus kalbančius gyvūnus, tačiau taip pat išnyksta riba tarp tikrovės ir fikcijos. Kartais riba tarp gyvūno ir žmogaus vos juntama, ir tokiais atvejais būtina geriau suprasti personažų ontologiją. Paveikslėlių knygų personažai gali būti ir abstrakčios figūros, tačiau seminis kodas padės jas atitinkamai interpretuoti remiantis, pavyzdžiui, spalva, forma, dydžiu ir padėtimi puslapyje.
Paveikslėliai gali perteikti personažo nuotaiką ar proto būseną (laimingas, liūdnas, piktas, susirūpinęs), tačiau jų galimybės atvaizduoti sudėtingas psichologines būsenas yra ribotos. Nebent pamirštume mimetinį interpretavimo lygmenį ir pereitume prie simbolinio – o tai jau kitas Barthes’o kodas.
Gilesnė reikšmė
Simbolinis kodas padeda skaitytojui suprasti simbolinę/nemimetinę teksto reikšmę. Semiotikoje simboliai yra sutartiniai, susiję su savo referentais sutartiniu ryšiu. Dekoduojant simbolius, empirinės žinios menkai praverčia, nes toks dekodavimas priklauso nuo tradicijų, nuo siuntėjų (koduotojų) ir gavėjų (dešifruotojų) susitarimo. Tai, kad tamsaus miško vaizdą interpretuojame kaip pavojų, plaukiančius laivus – kaip, tarkim, laisvę, audras – kaip neramų protą, vaivorykštę – kaip viltį, tėra nusistovėjusi tradicija. Jauniesiems skaitytojams tokios simbolinės reikšmės dar gali būti svetimos. Žodiniu lygmeniu paprasčiausius simbolius išreiškia perkeltinė prasmė, įskaitant palyginimus, metaforas ir metonimiją. Vizualiajame lygmenyje egzistuoja universalūs simboliai (rožė – meilė, mėnulis – liūdesys ir t. t.) ir tik retkarčiais pasitaiko naujų, kuriems suprasti reikia daugiau patirties interpretuojant literatūros tekstus. Neretai simboliai yra neaiškūs ir prieštaraujantys patys sau. Pavyzdžiui, lietus gali simbolizuoti liūdesį arba gyvybės jėgą.
Kalbant apie literatūrinę kompetenciją, reikia pasakyti, kad skaitytojai pirmiausia turi žinoti, jog tokių simbolinių kodų yra. Literatūros tekstai yra daugiareikšmiai, tai reiškia, kad juos galima interpretuoti mažiausiai dviem lygmenimis: tiesiogiai ir netiesiogiai. Nepatyrę skaitytojai tekstus dažnai analizuoja tik tiesiogiai. Puikus to pavyzdys – gausybė paveikslėlių knygų, kuriose pasakojama apie kelionę į įsivaizduojamą pasaulį. Tiesioginė, arba mimetinė, interpretacija istoriją traktuoja kaip nuotykį, nes siužetas paprastai būna tradicinis: ko nors ieškojimas arba gėrio ir blogio kova. Nors skaitytojai ir suvokia, kad istorija pramanyta, tačiau neatkreipia dėmesio į metaforinius pasakojimo lygmenis, kurie, pavyzdžiui, gali nagrinėti baimes, susirūpinimą, tėvų ir vaikų konfliktus, sielvartą ir kitus stiprius jausmus, neišreikštus žodžiais, tačiau pabrėžtus pasitelkiant paveikslėlius. Personažo jausmus gali atspindėti paveikslėliai, vaizduojantys pabaisas, pavojingus gyvūnus (dažnai vilkus), tamsą. Skaitydami apie šiuos, atrodytų, tiesioginės grėsmės nekeliančius pavojus, vaikai išmoksta kovoti su savo baimėmis ir agresija. Nematomi ar kiaurai sienas pereinantys personažai neretai simbolizuoja tėvų aplaidumą. Simboliniu lygmeniu istorijos veiksmas vyksta vidiniame personažo gyvenime, svajonių pasaulyje.
Neretai ir gana tikroviškose istorijose apstu simbolių. Tuščia kėdė, kurioje sėdėjo senelis, simbolizuoja mirtį, tačiau neįgudęs skaitytojas veikiausiai to nepastebės. Laisva pasakojimo struktūra, vartojamos spalvos ir kitos regimosios ypatybės skatina ieškoti simbolių. Paveikslėlių rėmai ar jų nebuvimas yra galinga meninė priemonė simboliniam įkalinimui ir išlaisvinimui pavaizduoti. Kai kurie vizualieji simboliai, tarp jų ir spalvos, turi lytį. Nėra sutapimas, kad tekste minimi suaugusieji paveikslėliuose nepavaizduoti (vizualusis praleidimas – paralipsė). Taip stipriau išryškinamas vaiko vienišumas. Paveikslėliai perteikia subjektyvų personažo suvokimą, o žodžiai – visažinį pasakotoją. Vieta puslapyje, pavyzdžiui, centre ar kampe, išreiškia personažo savigarbą, dvasinę būseną ir papildo jo portretą. Norint visa tai suprasti, reikia taikyti nemimetinius kodus.
Nors paveikslėlių galimybės, kaip jau minėjau, yra ribotos, kalbant apie personažų vidinį portretą, yra daugybė būdų jais pavaizduoti įvairias būsenas pasitelkiant sudėtingus simbolius ir kitus vizualiuosius perkeltinės kalbos elementus. Jauniesiems skaitytojams, kurie dar nemoka aiškiai išreikšti savo jausmų žodžiais, tokia technika tikrai patiks, jei, žinoma, jie supranta simbolinį kodą. Paveikslėlių knygose lapas be žodžių neretai pasitelkiamas stiprioms emocijoms perteikti. Prieš tuščią lapą gali būti trumpas sakinys. Bežodis lapas, kaip jau minėjau, reiškia naratyvo pauzę. Nepaminėta dvasinė būsena leidžia skaitytojams patiems panaikinti šią spragą. Interpretacijų skaičius – begalinis.
Paveikslėliai skatina simbolius dekoduoti, pavyzdžiui, perteikdami įvykius taip, kad neaišku, ar tai sapnas, ar tikrovė. Žodžiai ir paveikslėliai papildo vienas kitą ir sukuria savotišką įtampą, skatinančią ieškoti daugiau reikšmių.
Tekstas, kontekstas, intertekstas
Ir galiausiai – referencinis kodas, kuris, anot Barthes’o, nurodo kultūrinį kontekstą. Kalbėdama apie šį kodą, taip pat norėčiau išplėsti Barthes’o apibrėžimą, aptardama kontekstą. Socialinis istorinis kontekstas yra pats paprasčiausias, tačiau ir jį suprasti nelengva. Skaitytojai turi suvokti, kad literatūros tekstai kuriami įvairiais istorijos laikotarpiais ir atspindi epochą, kurioje buvo parašyti ir išleisti. Paprasčiausias pavyzdys – drabužiai, būdingi tam tikrai epochai. Knygos veiksmo vieta ir laikas yra arba gali būti labai svarbūs kūrinio parašymo laikotarpiu, tačiau nieko nereikš skaitytojams, gerai neišmanantiems istorijos. Paveikslėlių knygose vaizduojamus tėvų ir vaikų santykius, socialinių institucijų darbą taip pat reikia analizuoti atsižvelgiant į atitinkamą laikotarpį. Įvairių šalių ir kultūrų knygos ne tik skiriasi naratyvo struktūra ir vizualiosiomis priemonėmis, kurios gali gerokai gluminti skaitytoją, tačiau taip pat atspindi tų šalių papročius ir tradicijas. Tokiais atvejais kultūrinis dekodavimas yra būtinas.
Svarbus ir ideologinis kontekstualizavimas. Paveikslėlių knygos, kalbančios apie, šiandienos akimis žvelgiant, pernelyg konservatyvias vertybes, skaitytojus vis tiek gali sudominti siužetu. Kritikų liaupsinamų aukšto meninio lygio knygų ideologija gali būti visiškai pasenusi. Vaiko ir vaikystės temos yra ypač svarbios. Pradedantieji skaitytojai, taikantys proairetinį ar hermeneutinį ir seminį kodus, gali vis tiek nesuvokti ideologinių aspektų. Be to, žodinio ir vizualiojo naratyvų ideologijos gali skirtis. Jie net gali ironizuoti vienas kitą. Lengva apkaltinti knygą konservatyvių vertybių propaganda tekste ir nepastebėti visai ką kita bylojančių paveikslėlių. Gebėjimas atpažinti literatūrinį kontekstą – labai svarbi literatūrinės kompetencijos dalis. Diskutuodami apie paveikslėlių knygas, paprastai kalbame apie intervizualumą, paveikslėlių ir teksto ryšį. Intervizualumas panašus į intertekstualumą, tik šiuo atveju kalbame ne apie tekstų, o apie paveikslėlių santykį su kitais. Intervizualumas ne taip jau seniai buvo išsamiai išanalizuotas (Beckettt, 2001). Dažnai buvo keliamas klausimas, ar paveikslėlių knygos, kuriose gausu intervizualiųjų elementų, tikrai skirtos vaikams. Intervizualiojo raštingumo galima išmokti. Paveikslėlių knygų ir kitų tekstų – vizualiųjų ir žodinių, istorinių ir šiuolaikinių, populiarių ir mažiau žinomų – skaitymas skatina skaitytojus ieškoti tekstų ryšio, pastebėti vizualiąsias aliuzijas ir pasikartojančias temas to paties autoriaus knygose.
Tapimas skaitytoju
Jau turėtų būti aišku, kad interpretacinių kodų, pradedant paprastu (proairetiniu) ir baigiant sudėtingiausiu (referenciniu), struktūra yra hierarchinė. Kadangi literatūrinė kompetencija plėtojama pamažu, tokia tvarka ir reikėtų mokyti jaunuosius skaitytojus vizualiojo suvokimo technikos. Implikuotas tekstų skaitytojas priklauso nuo teksto sudėtingumo. Jei tekstas paprastas, skirtas skaityti taikant proairetinį kodą, vargu ar verta kapstytis giliau. Kita vertus, sudėtingesnį tekstą gali skaityti ir juo mėgautis ir mažiau pažengę skaitytojai. Tekstą, kurio beveik neįmanoma perskaityti pasitelkus proairetinį kodą, mažiau išprusę skaitytojai veikiausiai ignoruos. Normali pažengusio suaugusio skaitytojo reakcija galėtų būti tokia: „Ši knyga ne vaikams.“ Net ir gražiausiais piešinėliais išmarginta knyga gali būti menkos meninės vertės.
Aptardamas kodus, Barthes’as išskiria dvi meninio teksto rūšis: vieni sukurti laikantis įprastų tradicijų, kiti jas laužo ir sąmoningai apgaudinėja skaitytoją. Žinoma, dauguma vaikiškų paveikslėlių knygų priklauso pirmajai rūšiai, jas dekoduoti nėra sunku. Jų kūrėjai atsižvelgia į vaikų pomėgius, poreikius ir suvokimą. Daugumoje paveikslėlių knygų paveikslėliai neatlieka jokios funkcijos, tik patraukia pirkėjo akį arba išvis yra nereikalingi – vien atkartoja žodinį tekstą. Sutinku, žodžiai ir paveikslėliai negali būti visiškai nereikalingi, nes tai kitokio tipo semiotiniai ženklai. Vis dėlto daugelis paveikslėlių knygų, ar veikiau vaikiškų knygų su paveikslėliais, parduodamų įprastiniuose knygynuose, vargiai skatina vizualųjį raštingumą, nes jose žodžiai ir paveikslėliai kalba apie tą patį. Jaunajam skaitytojui iliustracijos gali patikti, tačiau jos nepaskatins vaiko stengtis geriau suprasti knygą.
Kritikų dažniausiai analizuojami tekstai yra sudėtingi ir reikalauja iš skaitytojo daugiau pastangų. Anot Barthes’o teorijos, vieni tekstai yra monologiniai, kiti – dialoginiai, paremti teksto ir skaitytojo dialogu. Jokiu būdu neteigiu, kad vieni iš jų yra aukštesnės meninės vertės, tačiau jie tikrai geriau tinka mokyti jaunuosius skaitytojus vizualiosios kompetencijos.
Iš anglų k. vertė Tomas Einoris
Šaltiniai
Evelyn Arizpe, and Styles Morag, Children Reading Pictures: Interpreting Visual Texts, London: Routledge, 2000.
Roland Barthes, S/Z, New York: Hill & Wang, 1974.
Sandra Beckett, „Parodic Play with Painting in Picture Books“, Children’s Literature, 29 (2001), p. 175–195.
Jonathan Culler, Structuralist Poetics. Structuralism, Linguistics and the Study of Literature, London: Routledge, 1975.
Jacques Derrida, Writing and Difference, London: Routledge, 1978.
Janet Evans (red.), What’s in the Picture? Responding to Illustrations in Picture Books, London: Paul Chapman, 1998.
Wolfgang Iser, The Implied Reader: Patterns of Communication in Prose Fiction from Bunyan to Beckett, Baltimore: Johns Hopkins UP, 1974.
Bettina Kümmerling-Meibauer, „Metalinguistic Awareness and the Child’s Developing Concept of Irony: The Relationship Between Pictures and Texts in Ironic Picture Books“, The Lion and the Unicorn, 23 (1999), 2, p. 157–183.
Perry Nodelman, „The Implied Viewer: Some Speculations About What Children’s Picture Books Invite Readers to Do and Be“, CREArTA, 1 (2000), 1, p. 23–43.
Lawrence Sipe, and Caroline McGuire, „Picturebook Endpapers: Resources for Literary and Aesthetic Interpretation“, Children’s Literature in Education, 37 (2006), p. 291–304.
Lawrence Sipe, and Sylvia Pantaleo (red.), Postmodern Picturebooks: Play Parody, and Self-referentiality, New York: Routledge, 2008.
Talking Beyond the Page, London: Routledge, 2009.
_________________________________________
* Pirmoji šio straipsnio dalis publikuota 54-ajame žurnalo numeryje. Straipsnis spausdinamas gavus autorės leidimą. Pirmoji publikacija leidinyje New Impulses in Picturebook Studies, ed. Teresa Colomer and Bettina KummerlingMeibauer, Routledge, 2010. Šio straipsnio skaitytojams gali būti naudingas lietuvių kalba išleistas Jeremy’io Hawthorno Moderniosios literatūros teorijos žinynas, Vilnius: „Tyto alba“, 1998.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)