KAS SKAITO, TAS TURI...

– Pakviesta į „Mano vaikystės skaitymų“ rubriką, kaip Tau įprasta, smagiai pašmaikštavai: „Spaudos draudimo metai seniai praėję, per karą knygų spinta nesudegė, prieš sovietų valdžią vaikystėje nekovojau, Zuikio Puikio atmintinai nemoku – ką įdomaus galėčiau papasakoti?“ O vis dėlto negi Tavo vaikystės ir paauglystės laikas be jokių ypatingų ženklų, požymių? Kaip tas laikas Tau atrodo dabar? Kaip jį apibūdintumei?

– Man atrodo, kad pats ypatingiausias anų laikų ženklas – laiminga vaikystė. Tikrai nepamenu jokių sukrėtimų, be nelaimingų paaugliškų įsimylėjimų ir žinios antroje klasėje, kad teks nešioti akinius. Lankiau lopšelį, paskui – savaitinį darželį, dar paskui – Vilniaus 22-ąją vidurinę (dabar – Mikalojaus Daukšos) mokyklą. Gerai mokiausi, ypač gerai skaičiavau ir rašiau rašinėlius, nuo aštuonerių metų lankiau baleto būrelį, visomis galimomis progomis deklamavau eilėraščius (garsiai ir išraiškingai), nes niekad nejaučiau scenos baimės. Vasaras leisdavau pionierių stovyklose, kur buvo išties smagu. Ten pamėgau karstytis po medžius – ir dabar mėgstu. Namie turėjau katę Micę (po jos – Mikę, Murzą, o dabar – Kapitoliną ir taksą Muką), tad išmokau rūpintis gyvūnais, išsiugdžiau atsakomybės jausmą. Jokia politika nesidomėjau, nors mano močiutė keikė sovietų valdžią kada tik galėjo ir negalėjo, nes Mozūrų šeima iš Prienų rajono Mačiūnų kaimo turėjo būti ištremta (senelis buvo mokytojas, ir to užteko), bet močiutė pabėgo iš komendantūros, tad šeimai gan ilgai teko slapstytis. Bet tai sužinojau gerokai vėliau iš močiutės užrašytų prisiminimų. Buvau pleputė, tai mama mane saugojo, pernelyg daug nepasakojo, kad kam neišplepėčiau. Žodžiu, buvau visiškai eilinė, teisinga, pernelyg dideliais talentais neapdovanota mergelė, kuri stengėsi mokykloje atsakinėti „iš vadovėlio“ ir gerai mokėsi. Dabar žvelgiant atgal viskas atrodo lengva, linksma, net juokinga. Ir, svarbiausia, tai buvo knygų laikotarpis. Laaaaabai daug skaičiau.

– O štai konkretesnis klausimas: papasakok apie namus, kuriuose augai, vaikystės aplinką, kasdienybės ypatumus, mamos pedagogiką. Ar tiesa, kad vaikystės namuose gyveni iki šiol?

– Į mažutį Vilniaus standartinio penkiaaukščio butuką trečiame aukšte buvau „atkraustyta“ sulaukusi šešių mėnesių. Tebegyvenu šiame bute iki šiol, nors jis labai mažas ir nepatogus. Neįsivaizduoju, kad negalėčiau pro langą matyti mūsų žalio, gėlėmis užsodinto kiemo, kuriame tiek laiko pražaista su kaimynų vaikais. Negalėčiau palikti už lango augančio uosio, į kurį vaikystėje žvelgdavau persisvėrusi per balkono turėklus ir spėliodavau, kada jo viršūnė pasieks mūsų langus. Jau seniai jis praaugo mūsų namą, o jo šakose žiemą čiauška zylės, nes jau daug daug metų jas lesinu. Kiek pamenu, mūsų namuose visuomet buvo knygų. Ir jų skaičius didėjo geometrine progresija, nes mama turėjo pažįstamą knygų pardavėją, ir tai buvo pats geriausias „blatas“. Mamai esu dėkinga, kad knyga tapo mano kasdienybe, nes ji man kas dieną garsiai skaitė, pirko ir dovanojo knygas gimtadieniui ir Naujiesiems metams, apie jas namuose kalbėdavome. Vėliau aš jai garsiai skaitydavau, kai ji megzdavo ar gamindavo. Mums abiem knyga buvo viena didžiausių vertybių. Mamai apskritai esu dėkinga už visą savo kultūrinį išprusimą. Kinas, teatras, parodos, klasikinės muzikos koncertai, baletas ir opera – įklimpusi į visa tai buvau nuo labai ankstyvo amžiaus. Mama mane augino viena, namie pinigų pritrūkdavo batams ir drabužiams, net skanesniam kąsneliui, bet niekuomet – knygoms (jos buvo pigios), kultūros renginiams. Mamos sesuo daugiau nei trisdešimt metų gyveno Leningrade, tai kaskart ten nuvykusi Ermitaže ir Rusų muziejuje praleisdavau po kelias dienas, o namo veždavausi knygų rusų kalba, nes teta irgi daug skaitė, ypač istorinių romanų, tai padėdavo išsirinkti. Dabar tvirtai pasakyčiau, kad tokia, kokia esu, išaugau tik mamos dėka, tad greičiausiai ji buvo nebloga pedagogė. Ir diržo esu gavusi (ir labai pelnytai), ir pamylėta. Mama manimi pasitikėjo, mano mokslų nekontroliavo, o aš stengiausi tą pasitikėjimą pateisinti.

– Koks Tavo požiūris į mokyklą? Ar jauti aiškią ribą tarp pradinių klasių ir vidurinės mokyklos? Ar išliko atmintyje ir širdyje nors vienas mokytojas? Kas tai lėmė?

– Mokyklą „pragyvenau“ kažkaip nejučia. Tai buvo rutina – nei labai nuobodu, nei labai įdomu. Gal tik vienuoliktos klasės pabaigoje staiga viskas labai įkyrėjo, tai ėmiau praleidinėti pamokas. Pradinių klasių mokytoja buvo neįdomi, man atrodo, mes jai – irgi. Šviesiausias pradinių klasių atsiminimas – grojimas metalofonu. Man labai patiko daužyti metalines plokšteles lazdele ir išgauti melodijas. „Du gaidelius“ ir „O kai aš…“ grojau tobulai. Tai vienintelis mano muzikinis išsilavinimas. Įdomiau pasidarė nuo 9 klasės, kai perėjau į vadinamąją literatūrinę klasę, nors mokytis joje buvo sunkiau. Atmintyje išliko vienas mokytojas – fizikos. Labai mėgo tyčio tis iš merginų, kurioms fizika nesisekė. Nebuvau tarp jų, bet buvo skaudu už drauges, tai puldavau jų ginti, už tai pelniau mokytojo nemalonę ir sumažintą egzamino pažymį. O širdyje išliko dvi mokytojos: lotynų kalbos  – Aleksandra Bendoriūtė-Veličkienė ir rusų kalbos – J. Titova. Lotynų kalba man patiko, mokytoja turėjo puikų humoro jausmą ir net sudėtingiausias taisykles paaiškindavo lyg žaidimą. Vėliau universitete Bendoriūtė-Veličkienė mums dėstė antikinę literatūrą. Ją buvo įsimylėjusi visa mūsų grupė. Rusų kalbą išmokau kieme, nes mūsų – žinybiniame Lietuvos banko – name gyveno daug rusakalbių vaikų, tad rusiškai laisvai kalbėjau ir skaičiau dar paauglystėje. Ir mokytojai Titovai esu dėkinga už visą rusų klasikinę literatūrą, o ypač – už Aleksandro Grino kūrinius, kuriuos skaičiau jos patarta. Eugenijaus Onegino, Rusų moterų dalis mokėjau atmintinai, o Karas ir taika taip ir liko man viena nuostabiausių knygų.

– Visi Tave pažįstantys seniai įtarėme, o dabar jau ir pati pasisakei, kad vaikystėje labai daug skaitei. Kokie pirmieji susitikimai su knygomis? Kas įsiminė? Ar turi vaikystės knygą?

– Tikrai vaikystėje skaičiau ir skaičiau, ir skaičiau. Rytą, dieną, vakare, valgydama, po valandą mirkdama vonioje, išvykose į gamtą, paplūdimyje, traukinyje, eidama gatve, mokykloje per pertraukas ir net per pamokas. Mokytojos atimdavo po suolu skaitomą knygą, tai paskui maldaudavau grąžinti, nes ji būdavo iš bibliotekos. Geriausias dalykas – namie neturėjome televizoriaus, tai ir neįpratau jo žiūrėti. Skaityti išmokau gal penkerių. Nepamenu kaip, nors dabar jau žinau – piktograminiu būdu. Mama raidžių nemokė, tik sekdavau jos skaitymą susirangiusi šalia, tekstą greitai įsimindavau, o paskui „skaitydavau“ jį savo jaunesniam pusbroliui, kuris irgi buvo ir liko prisiekęs skaitytojas. Mudu net žaidimus pagal perskaitytas knygas žaisdavome, spektaklius statydavome. Pamenu, kaip Vytukas trypčiojo man už nugaros, kol skubiai skaičiau Jules’io Verne’o Matiją Šandorą, nes turėjome jį žaisti (tai reiškia „leistis žaibolaidžiu nuo kalėjimo bokšto“ ir kristi nuo sofos ant grindų). Iš Trijų muškietininkų buvau Aramis, nes jis filme buvo gražiausias. Bet nebuvau knygų rijikė – atsimindavau iš jų viską, mama retkarčiais net patikrindavo, netikėdama, kad galima tiek neįtikėtinai daug skaityti ir viską prisiminti.

Neturiu vienos vaikystės knygos. Jei imčiau vardyti, turbūt gerą lentyną privardyčiau tokių, kurios apsigyveno manyje. Mane tebelydi mintys ir apie daktarą Dolitlį, ir apie Mauglį, ir Nežiniuką, ir Alisą, ir Nilsą Holgersoną, ir trolį Mumį. Brolių Grimmų ir Hauffo pasakos, Aleksandro Volkovo knygos apie Smaragdo miestą buvo vienos mėgstamiausių. Johnny’io Gruelle’o Skudurinės Onutės pasakėlės paskatino mane pradėti siūti lėles ir medžiaginius žaisliukus. Atmenu, kaip susirūpinusi klausinėjau mamos, kur gauti saldaininių širdelių, nes be jų lėlės negalėjo būti „tikros“. Jei dabar reikėtų kur nors sprukti ir būtinai pasiimti vaikystės knygų, čiupčiau seną mamos dovanotą Anderseno pasakų leidimą (tai pirmoji knyga, privertusi mane suprasti, kad yra ir giluminė pasakos prasmė) ir visas Tove’s Jansson knygas apie Mumius.

– O mokykla ar skatino skaityti? Kaip prisimeni literatūros pamokas? Ar paauglystėje, kaip ir dauguma, buvai nusigręžusi nuo knygų?

– Mano santykis su mokykliniais skaitymais gana komplikuotas. Dar iš pradžių kaip sąžiningai mokytojų paliepimus vykdantis vaikas skaičiau knygas pagal užklasinio skaitymo literatūros sąrašus, bet gan greitai įsitikinau, kad pati susirandu gerokai įdomesnių. Kartą pateikiau mokytojai pilną prirašytą užklasinio skaitymo sąsiuvinį, o ji man parašė dvejetą, nes jame tarp 24 per vasaros atostogas perskaitytų knygų nebuvo nė vienos „iš sąrašo“.

Labai ilgai skaičiau vaikų knygas, todėl kai mokykloje prisikasėme prie Hamleto ir Fausto, buvau dar nesubrendusi tokiems filosofavimams, o tekstuose man pritrūko šviesos ir optimizmo. Bet gamta suteikė gebėjimą „pilstyti“, tai rašinėlius rašiau neprastus. Nepamenu bent kiek įdomesnių literatūros pamokų, nes jų metu buvome mokomi galvoti taip, kaip nurodyta vadovėlyje, ir nors man Hamletas pasirodė kiek trenktas ir be reikalo panikuojantis, mokytoja ir vadovėlis pabrėžtinai teigė kažką didžiai filosofiška apie atsaką į klausimą „Būti ar nebūti?“ Šiuo atveju mane į teisingą kelią sugrąžino kino filmas su Inokentijumi Smoktunovskiu-Hamletu. O jau senoji lietuvių literatūra – Donelaitis, Poška, Strazdas, Žemaitė – man, cholerikei miestietei, niekada kaime nebuvusiai ilgiau kaip pusdienį, buvo grynas siaubas. Iškentėjau juos. Jie vogė mano laiką, kurį galėjau leisti su kur kas įdomesnėmis knygomis. Studentiškos talkos kolūkyje požiūrio nepakeitė.

Mano paauglystė buvo ne mažiau knyginė nei vaikystė. Aš nenutolau nuo skaitymo, kaip kad paaugliams pasitaiko. Daugelis mano draugių nebuvo skaitytojos, tad man su jomis buvo neįdomu, o ir dienotvarkė buvo gan griežta: pamokos–namų darbai–repeticijos (4 kartus per savaitę)–pagalba mamai, nebuvo kada plepalioti su draugėmis „apie bernus“.

– Tai apibendrink, kokias knygas atsinešei iš vaikystės ir paauglystės? Ar gali apibūdinti, tipologizuoti save kaip skaitytoją?

– Skaičiau visas knygas iš eilės: ir grožines, ir pažintines, ir apie princeses, ir apie chemijos „stebuklus“, ir apie dailę, ir bet kieno biografijas, o jau apie gyvūnus – tai be eilės. Visada buvau „skysta ant nykštukų“ (prašau netaisyti – taip sakydavo mano močiutė). Kazio Sajos peldai, Nikolajaus Nosovo trumpuliai, Astridos Lindgren Nilsas Karlsonas, Mykolo Sluckio Pagrandėlis ir Liepiniukas buvo mano mylimiausi. Ir dabar patinka skaityti apie nykštukus (skoliniautojai, Viplala, Terry’io Pratchetto piktai ir nomai…), mėgstu miniatiūrinius „kaip tikrus“ daikčiukus arba galvoju apie savo aplinkos daiktų pritaikomumą nykštukų pasaulyje. Stotyse nepraeinu pro ratu važinėjančius traukinių modelius su miniatiūriniais žmogeliukais. Vaikystėje buvo viskas įdomu, o dabar suprantu – buvau šiek tiek vienpusė skaitytoja, nes visuose tekstuose pirmiausia ieškojau žinių. Net romantiškieji paauglystės skaitymai, vos atslūgus sentimentams, mane skatindavo pasidomėti tai istorija, tai geografija, tai papročiais ar religijomis. Perskaičiusi Gylį ir atitinkamą laiką paverkusi, pamenu, vis bandžiau išsiaiškinti, kas ten per kovos vyko toje Italijoje. O Nežiniukas Mėnulyje man padėjo išlaikyti politinės ekonomijos egzaminą universitete, nes jame gan aiškiai pateiktos žinios apie akcines bendroves. Ir prie tų vaikystės knygų vis grįždavau ir grįždavau. Vis tiek Mikės Pūkuotuko, Mažojo Princo ir trolio Mumio mamos išmintimi niekas nepralenkia. Ir dabar vis pasitaiko knygų, kurias skaitau po kelis kartus – tol, kol galvoje prisisuka kažkoks varžtelis ir suprantu, kodėl užkibau. O kai tik suprantu, pasidaro nebeįdomu, ir knyga keliauja į antrą eilę (mano lentynose knygos stovi dviem eilėm). Tarp tų, ant kurių vis dar „kabu“, yra ir vaikų ar paauglių knygų.

– Tavo gyvenime buvo pasipainiojusi matematika. Ar tai likimo klaida? Kodėl galų gale pasirinkai studijuoti bibliotekininkystę?

– Ir matematika pasipainiojo dėl skaitymo. Perskaičiau visas Vladimiro Liovšino knygas apie Nuliuką ir Nykštukiją ir nutariau, kad jei jau ten taip įdomu… Matematikos fakultete buvo įdomu, bet man neužteko vaizduotės sukinėti balno formos figūrą ašių sistemoje ir skaičiuoti jos koordinates. Tai buvo gera pamoka apie „nesavas roges“ ir „svetimą lėkštę“. Bet tos studijos vėliau paakino nebijoti kompiuterio. Dabar visiems studentams patariu: pasijutote ne savo rogėse – laiku išlipkite lauk, nekankinkite savęs ir savo dėstytojų.

Kad yra tokia specialybė bibliotekininkystė, sužinojau iš savo bendraklasės, kuri ją studijavo, kol aš Matematikos fakultete vaikiausi menamąjį vienetą ir liekamąjį Koši elementą (yra ten tokia juokinga uodegėlė ξ). Tad po vienerių matematinių metų ir dar po vienerių metų poliravimo priemonių laboratorijoje, kur nemažai sužinojau apie batų tepalus, įstojau į bibliotekininkystę. Manyje giliai giliai – dar nuo darželio – gyveno tokia dvinarė mintelė: vaikai ir knygos. Labai norėjau dirbti su vaikais – būti auklėtoja, mokytoja (pašaliniai norai: konditere, aktore, veterinare, rašytoja). Bibliotekininkystė padėjo tai sujungti. Rugsėjo pirmąją, kai pirmame kurse reikėjo rinktis specializaciją, net nepagalvojau, kad galėčiau rinktis ne vaikų bibliotekas. Tai buvo ir taip aišku – knygos ir vaikai.

– O šokis? Plačioji visuomenė Tave labiau žino kaip šokio kritikę (mat lektologų ir literatūrologų per televiziją beveik nerodo). Ką toji sritis Tau reiškia dabar?

– Pirmąkart su šokiu susidūriau darželyje. Per Naujuosius metus turėjau šokti snaigę, bet man netiko nė viena auklėtojos pagaminta popierinė karūna – galva buvo per didelė. Auklėtoja pasakė: „Su tokia galva tik galvoti, o ne šokti.“ Labai dėl to išgyvenau, o mama mane įtikinėjo, kad galvoti – ne ką blogiau, nei šokti snaigę.

Lankiau klasikinio ir šiuolaikinio šokio kolektyvą Polėkis lyg ir savo malonumui, nors padirbėjau ten ir pedagoge, ir repetitore. Vėliau susidomėjau šiuolaikiniu šokiu, lankiau įvairių pedagogų ir choreografų pamokas. Skandalingasis Jurijus Smoriginas buvo vienas iš mano mokytojų, šokau jo sukurtuose šokio spektakliuose ir kompozicijose. Kai 34 metus prašoki repeticijų salėje ir scenoje (taip pat ir Operos teatro), tai lieka tavyje kaip įsisenėjusi liga. Kitaip imi žiūrėti į šokį – iš vidaus. Dabar iš bibliotekininkystės valgau duoną, o iš šokio – sviestą, nes šiek tiek dėstau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, rašau kritikos straipsnius. Turiu net vieną mokinę, kurią mokiau šokti, sudominau šokio vertinimu, o šiemet ji baigė „šokiologijos“ studijas Berlyne.

Žiūrėti gerą šokio spektaklį man tas pat, kaip ir skaityti gerą knygą. Patinka gliaudyti metaforas, ieškoti giluminių prasmių. Tai labai panašu. Nemėgstu lėkštų literatūros kūrinių, nemėgstu lėkštų šokio spektaklių. Itin atidžiai žiūriu šokio spektaklius, sukurtus pagal literatūros kūrinius. Pirmiausia būtinai tuos kūrinius perskaitau, paskui stengiuosi įžvelgti, ar choreografas tik tiesmukai perpasakoja paviršinę istoriją, ar vis dėlto mėgina įsigilinti, naujai pamatyti, kurti savas prasmes. Ir skaitau knygas apie šokį. Beje, trys šokio kritikės iš Šiaurės šalių ir viena amerikietė, su kuriomis man teko susitikti, yra baigusios bibliotekininkystės studijas, JAV šokio kritikas Edwinas Denby buvo poetas, o Paulas Parishas – filologas. Matyt, kažkas sieja humanitarus ir šokio kritikus.

– Grįžkime prie bibliotekininkystės. Iš esmės jau paaiškinai, kodėl pasirinkai vaikų ir mokyklų bibliotekų specializaciją. O ar tikrai norėjai dirbti bibliotekininke? Kaip vertini dabartinę vaikų bibliotekų padėtį Lietuvoje? Kaip žiūri į vaikų bibliotekininkus, tarp kurių jau nemažai ir Tavo studenčių?

– Labai norėjau dirbti vaikų bibliotekininke. Baigusi universitetą buvau pakviesta dirbti tuometinės Respublikinės bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje ir jau iš anksto gardžiavausi būsimu darbu, nes mano šviesiausi prisiminimai – skaitytojų aptarnavimo praktika Respublikinėje pedagoginėje bibliotekoje. Bet docentė Genovaitė Raguotienė pasiūlė likti Bibliotekininkystės katedroje. Ir likau, nors dar porą metų Vaikų literatūros skyriaus vedėja Vanda Stankevičienė vis kalbino ateiti dirbti. Ėmiau gilintis į vaikų knygų leidybą, vaikų skaitybą, kuri mane domino dar studijų laikais, nes vis bandžiau suprasti, kodėl skaičiau ir mėgau tam tikras knygas.

Vaikų bibliotekų padėties Lietuvoje nesiimčiau skubotai vertinti. Tam reikėtų daug daugiau pamatyti, nei esu mačiusi. Po to, kai apsilankiau Danijos, Švedijos, Suomijos, Olandijos, JAV vaikų bibliotekose, suprantu, kad mūsų vaikai skaito mažiau, o bibliotekos – gerokai pilkesnės. Ypač Vilniuje, kur keli filialai įrengti butuose. Bet apsilankiusi Tadžikistano ir Mongolijos vaikų ir mokyklų bibliotekose, suprantu, kad Lietuvoje dar labai gerai.

Ir vaikų bibliotekininkių sutinku visokių – ir prastesnių, ir geresnių. Stebiuosi tomis, kurios visiškai nesidomi vaikų literatūra, vaikų skaitymo psichologija, aptarnavimo galimybėmis, perspektyvomis, užsienio patirtimi. Jos ir taip „viską žino“. Kartais kalbu vaikų bibliotekininkėms kokiame seminare ir matau, kad įdėmiai klausosi vos kelios, o kitos sėdi tik „dėl paukščiuko“ ir vis žvilgčioja į laikrodžius. Ir netikiu, kad tai dėl mažų atlyginimų. Tiesiog žmonės nieko nesiekia, gyvena „ai, bus gerai“ principu.

Šiurpstu nuo žmonių, kurie mano, kad skaityti laisvalaikiu – tai veltui švaistyti laiką. Juk tiek puikių kvailysčių rodo mūsų televizija! Žiūrėk ir kvailėk! Susiduriu su vaikais, su studentais, kurie gali išvardyti Simpsonų šeimynėlės narius, bet nieko nežino apie trolių Mumių šeimyną, Bembį pažįsta tik iš Disney’aus animacijos. Net Haris Poteris jiems – tik nelabai vykusių filmų veikėjas. Nežinau, apie ką kalbėti su studentais, kurie pirmomis studijų dienomis pareiškia, kad nemėgsta skaityti (tiesa, kiek pritildę balsą). Kai kurie taip ir baigia universitetą nei kalbėti, nei rašyti nemokėdami taip, kaip turėtų žmogus, baigęs aukštuosius mokslus. Tokių sutinku ir LMTA – trokštančių tapti aktoriais, bet nežinančių, kas yra Ana Karenina ar net Hamletas.

Bet kasmet pasitaiko ir studentų, kurie susidomi vaikų skaityba, vaikų literatūra. Jiems ir dėmesio skiriu daugiau. Kai kurie iš jų paskui ieško darbo būtent vaikų literatūros skyriuose. Jie tarsi atranda naują pasaulį, pažvelgia į vaikystę iš šono.

– O dabar – vėl prie vaikų literatūros. Kokias knygas atradai, pamėgai jau profesionaliai susilietusi su knyga? Kokius autorius ypač mėgsti, vertini? Kokių knygų, Tavo nuomone, vaikas ar paauglys negali likti neskaitęs?

– Tai kad nežinau, kada ta profesionale tapau… Baigusi studijas? Skaitau ir klasikines, ir naujas vaikų knygas (norėčiau skaityti daugiau, bet para akivaizdžiai sutrumpėjo). Labai pamėgau skaityti kritikos straipsnius (o mokykloje nekenčiau), knygas apie vaikų literatūrą ir skaitymą. Mėgstu Gripę ir Lindgren, dievinu Tovę Jansson. Kai tapsiu pensininke, ko gero, skaitysiu vien tik vaikų literatūrą, nes vis tiek, matyt, teks suvaikėti… Tai kodėl to nepadarius maloniai? Kiek prisibijau tos šiuolaikinės paauglių literatūros – nuomonės, kad paaugliai turi skaityti apie gyvenimo realybę ir taip jai pasirengti. Taip, turi, bet kodėl būtinai ta realybė dažniausiai siejama su paauglių žiaurumais, yrančiomis šeimomis, pykčiu, kerštu, narkotikais? O kur literatūra apie kasdienį gerumą, gailestingumą? Ar gyvenime to jau nebėra, neverta apie tai kalbėti? Kur knygos apie šiuolaikines polianas? Klasikinėje literatūroje pateikiama siekiamybė, o šiuolaikinėje – vengtina realybė. Juk paaugliai – kaip kempinės, viską sugeria, viską nori pabandyti. Jei išgirsta, kad kažkas kažką mušė ir filmavo, ir patys taip elgiasi, nes jie – pilka masė, nenori atsilikti, išsiskirti. Norime, kad vaikai išaugtų gerais žmonėmis, bet nenurodome kelio, tik „supažindiname su esamomis problemomis“ ir paliekame juos vienus tas problemas spręsti. Tiesa, nuo kai kuriose knygose pateiktų „teigiamų“ pavyzdžių, tiesmukos didaktikos ir sentimentalaus „gerų vaikučių“ šlovinimo susuka pilvą.

Nenoriu būti ta senamade močiute, kuri bruka vaikui savo vaikystės knygą, nes ji „padėjo man tapti gera mergaite“, bet manau, kad visi vaikai turėtų perskaityti nemažai vaikų literatūros klasikos. Ji ir amžinąsias vertybes pateikia, ir kalbą lavina. O šiuolaikinė literatūra – ji kiekvienai kartai sava, kitokia, ką jau čia bepatarsi. Nebent tai, jog pasaulyje yra tiek gerų knygų, kad prastą tekstą verta mesti šonan ir ieškoti kitos atgaivos sielai.

– Esi viena iš nedaugelio tų, kurie dėmesingai vertina vaikų knygų iliustracijas, paveikslėlių knygas. Kokie Tavo vertinimo kriterijai ir kokias vertinimo problemas įžvelgi? Kokius iliustruotojus ypač mėgsti?

– Namuose turėjome daug dailės albumų, mano mama puikiai piešė. Tad nuo pat ankstyvos vaikystės buvau labai priekabi iliustracijoms. Per televizorių močiutės namuose Kaune kartais pamatydavau Lenkijos televizijos rodomų Disney’aus filmukų. Buvau įsimylėjusi aiškią, tvirtą ir labai plastišką tos studijos dailininkų liniją, mokykloje net perskaičiau knygą apie Disney’ų rusų kalba.

Knygos paveikslėlį mėgstu vertinti dvejopai – kaip atskirą kūrinį ir kaip teksto iliustraciją. Pirmasis aspektas padeda atidžiau įsižiūrėti į vaikų norus, paveikslėlių suvokimą, antrasis – į tai, kaip dailininkas suvokia tekstą, kaip jį traktuoja, t. y. į ikonotekstą. Neturiu meninio išsilavinimo, negaliu vertinti iliustracijos kaip meno kūrinio, visada sieju jį su vaiko psichologija, pedagogika ir literatūros tekstu. Todėl kartais mane pribloškia knygų meno ekspertų vertinimai, nes tiksliai žinau – vaikai į premijuotą knygą net nepažvelgs (prisimenu ir žymių savo vaikystės iliustruotojų knygas, kurių paveikslėlius „taisiau“) arba, atvirkščiai, – spalvingas kičas juos patrauks, bet ne dėl neišprusimo, o kad pačių mažiausiųjų dar rega neišvystyta, patirtis ribota, metaforos dar jiems nesuvokiamos.

Labai mėgstu iliustracijas, kuriose susipina realizmas ir fantastika, mėgstu senąsias realistines klasikinių vaikų knygų iliustracijas. Neseniai buvau Maskvoje, aišku, įlindau į knygyną, kur apstulbau nuo rusų iliustruotojų darbų. Dešimt Alisos Stebuklų šalyje leidimų – vienas už kitą įdomesnių. Mėgstu Dore iliustracijas Charles’io Perrault pasakoms, manau, kad niekas geriau už Ernstą Shepardą neiliustravo Mikės Pūkuotuko ir Vėjo gluosniuose. Labai mėgstu Sveno Nordqvisto iliustracijas. Apskritai Šiaurės šalių iliustruotojai man patinka savo tikslumu ir lakoniškumu. Iš lietuvių dailininkų mėgstu kai kurias Kęstučio Kasparavičiaus (ypač tuos spalvingus kiaušinius), Linos Dūdaitės iliustracijas. Tiesiog dievinu Stasį Eidrigevičių, nors tikrai žinau, kad vaikams jis per painus, pernelyg metaforiškas.

– Vieni vaikai skaito, o kiti – ne. Ir viskas. Taip pasakytų Tavo mėgstamas Mikė Pūkuotukas. O kaip tai paaiškintų ir apibendrintų Vita Mozūraitė, žvelgdama į savo gyvenimo kelią nuo vaikystės iki dabar?

– Ir aš pasitelksiu Mikę Pūkuotuką: vieni turi protelio, o kiti – ne. Kas turi, tas skaito… Kas skaito, tas turi…

– Ačiū už pokalbį.

Redakcijos prierašas. Ši publikacija buvo „rengiama spaudai“ 2010 m. liepos 12-ąją, tai yra per patį Didįjį Vitos Mozūraitės Gimtadienį. Visų Jūsų vardu siunčiame jai „puodynaitę Visokiems Daiktams susidėti“ ir „labai gražiai ilgą užrašą“: GIMGIMTATA DIDADODUDŪNONO PROGAGAGA.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)