Neoptimistinis realizmas

Kas imtųsi apibūdinti, koks yra šiuolaikinio paauglio gyvenimas? Turbūt labai įvairus, kaip ir būdinga gyvenimui. O štai literatūroje ir kine pastaruoju metu nusistovėjo kelios klišės: sudėtingas ne tik tėvų, tėvų ir vaikų, bet ir bendraamžių bendravimas, mokykloje neišvengiamas smurtas, paauglys anksti susiduria su seksualiniais santykiais. Kad pabėgtų nuo nepakeliamų problemų, griebiasi narkotikų. Žėrintis prekybos centrų pasaulis yra greta kriminalinės tikrovės, kuri įvelia paauglius į vagystes arba išnaudoja seksualiai. Taip, viso to esama ir Dianos Leesalu, jaunos estų rašytojos, gimusios 1982 m., antrajame romane Žaidimas yra tikrovė*. Vis dėlto neskubėčiau prikabinti jam etiketės „nieko nauja“. Autorė iškelia į paviršių socialinius dalykus, kuriuos labai norėtume ignoruoti, bet nekreipiant į juos dėmesio neįmanoma gyventi tarp kitų žmonių. Romano metodą anglakalbės kultūros įvardytų kaip hard realism. Remiantis recenzuojamąja knyga, lietuviškai tą terminą labiausiai tiktų versti kraupusis realizmas. Romanas skirtas aukštesniųjų klasių mokiniams, bet skaitydama niekaip nepajėgiau atsiriboti nuo savo – pedagogės – požiūrio. Ir man kur kas įdomesnis ne kraupusis, o realistinis romano klodas: kas lemia žmonių santykius, koks yra tėvų ar mokytojų poveikis paaugliams?

Romano veiksmas vyksta šių dienų Estijoje, mums artimoje ir gerai pažįstamoje posovietinėje erdvėje. Siužetas susuktas meistriškai. Kūrinyje du pasakotojai: devyniolikametė Mirjam pirmuoju asmeniu kalba apie savo studentiško gyvenimo pradžią Tartu universiteto bendrabutyje; pakaitomis trečiuoju asmeniu pasakojama apie jos dvylikos metų brolį Miką – tada pasaulis matomas jo požiūriu. Veiksmas užsimezga, kai Mikas, nematydamas išeities iš susidariusios labai painios padėties, uždega savo mokyklos sporto salę; to dar negana – gaisre atsitiktinai žūva žmogus. Mikas pabėga iš namų. Kur? Į Tartu. „Mikas net nežinojo, ką tiksliai tikisi ten rasti. Tačiau šią akimirką sesuo atrodė daugiausia vilties teikianti sąsaja su tikrove“ (p. 172). Miko viltys nepasiteisina: sesuo jam nepadeda ir Mikas žūva. Romanas neturi vaikų ir paauglių literatūrai lyg ir privalomos laimingos atomazgos. Tiesa, pabaigoje vienas ratas užsidaro: netikusi Mirjam ir Miko mama grįžta į šeimą ir yra labai gera nauja mama gatvės vaikui Sašai. Tačiau ši laimingos pabaigos klišė tik pabrėžia autorės ironiją – iš tiesų niekas nepasikeičia, nes realios gyvenimo problemos primetamos spręsti… psichologui. O psichologas nepajėgus to padaryti. Svetimų problemų jis net nesupranta. Nebent gali išrašyti narkotinių medžiagų, kad tikrovė taip smarkiai neskaudintų.

Nors dėl paaugliško žargono Mirjam atrodo infantili, jos charakteris labiau meniškai užbaigtas, poelgiai labiau psichologiškai motyvuoti. Jos brolis Mikas kuriamas kaip ypatingas vaikas, turintis ekstrasensinių nuojautų, ypatingų matematinių gebėjimų, brandžių įžvalgų. Kam to reikia autorei, sunku pasakyti – kad būtų labiau gaila, kai jis žus? Ar paprasto nelaimingo dvylikos metų berniuko nebūtų buvę gaila?

Romano pasaulyje Mikui jo gebėjimai visiškai nepraverčia. Atvirkščiai, jis elgiasi neįvertindamas aplinkybių: dalyvaudamas apiplėšime, tyčia įjungia apsaugos signalizaciją – sukelia pavojų ne tik sau, bet ir draugui Sašai, įsigyja labai pavojingą priešą. Romano pradžioje atrodo, kad visos Miko problemos kyla iš jo išvaizdos – jis toks negražus, kad nemyli pats savęs ir kartą net sėdi namie užsimovęs ant galvos maišelį, kol mama pradeda verkti. Atrodo, būtent dėl negražumo jis nepelno klasės draugų simpatijų. Be to, jie nemėgsta Miko, nes jis moksliukas, visų įmanomų olimpiadų laimėtojas. Vėliau paaiškėja dar viena priežastis: Mikas – visų nekenčiamo mokyklos direktoriaus sūnus. Mokytojai bara jį dažniau negu kitus ir mokytojų neapykantą perima mokiniai. O estų kalbos mokytoja netyčia išprovokuoja tiesioginį klasės neapykantos Mikui proveržį, tik pakeisti ši mokytoja nieko negali: ji nėra bloga moteris, ji tiesiog labai kvaila.

Šiaip jau visi romano suaugusieji pasižymi išskirtiniu kvailumu. Visi jie ignoruoja realybę. Suaugusieji prisirankioję kažkokių nuostatų, taisyklių, kurių reikalauja laikytis: „Mokyklos teritorijoje rūkyti negalima. Tą žinojo visi. Tai buvo juodu ant balto užrašytas vidaus taisyklių vienuoliktas punktas. Išsyk po to, kuriame sakoma, kad mandagus mokinys nespjaudo į bendramokslių maistą, guašu nepiešia lytinių organų ant jų drabužių, nekiša jų žemyn galva pro trečio aukšto langą, o jei trumpai ir aiškiai – mandagus mokinys mandagiai elgiasi su kiekvienu suknistu žmogumi šioje žemėje“ (p. 35). Jokios taisyklės neapibrėžia visų galimų konkrečių patyčių, taigi Mikas visa tai yra patyręs. Bet paprašyti pagalbos jis negali, nes tėvas mano, kad „vyras privalo mokėti apsiginti“ (p. 22). Apsiginti, kai skriaudžia daug vyresni? Už skriaudimą niekas nebaudžia, bet baudžia, kai pagauna rūkant. Apie bausmes reikėtų kalbėti atskirai. Į bausmę paaugliai romane reaguoja kaip į nemotyvuotą suaugusiųjų smurtą ir atsako smurtu. Negalėdami pasiekti direktoriaus, muša ir žemina jo sūnų.

Miko ir Mirjam tėvas, mokyklos direktorius Voldemaras Janteris, – įdomus charakteris. Jis įkūnija patį populiariausią ir bejėgiškiausią pedagoginį principą: žino elgesio normą ir reikalauja jos laikytis. Ir visada jaučiasi esąs teisus. Miką dešimtokai apspjaudė, sukišo jo vadovėlius į klozetą ir privertė nuleisti vandenį, kūno kultūros pamokoje bendraklasiai lipančiam virve nusmaukė žemyn trumpikes. Viso to neištvėręs Mikas pabėga iš pamokų. Tėvo reakcija: „Nenoriu girdėti jokių pasiteisinimų, bet jei kas nors panašaus atsitiks dar kartą, aš supyksiu kaip reikiant, – tėškė piktai ir išlėkė iš kambario“ (p. 64). Gal dėl to, kad tėvams visiškai neįdomus vaikų požiūris, vaikai atitinkamai vertina ir tėvų nuomonę: „Ar pastebėjote, tėvams viena nors ketvirtį valandos trunkanti rėkimo sesija per dieną reikalinga kone mirtinai? Be šito per dieną susikaupęs mėšlas liktų jų viduj ir naktį jie tikriausiai regėtų košmarus. Priežastį parėkti jie visuomet randa. Mokykloje gautas šūdinas pažymys arba likę nesuplauti indai, arba kišenėje rastas cigarečių pakelis. O per didelė telefono sąskaita jiems tikras skanumynas. Lyg koks suknistas džemas čiulpinuke“ (p. 102). Teisi ar neteisi Mirjam šitaip kalbėdama?

Suaugusiųjų ir paauglių pasauliai romane niekaip nesusieina. Bendrabučio budėtoja reikalauja, kad pažymėjimą rodytų net ir tie studentai, kuriuos pažįsta iš matymo, nes ją išbarė viršininkė. Budėtoja neleidžia Miko pas seserį į bendrabutį, apšaukia jį vien dėl to, kad jam dvylika. Formaliai ji teisi: tokios bendrabučio taisyklės. Valytoja nekenčia visų studentų, nes būtent ji turi išvalyti rūkomąjį, kuriame siautėjantys Mirjam draugai išpurškė gesintuvą. Bendrabučio administratorė tardo studentus norėdama išsiaiškinti, kas naktimis siaubia bendrabutį, – sukelia tik priešiškumą. Taigi vaizduojamas pasaulis, kuriame visi nekenčia visų ir visi vienas kitam turi pretenzijų. Be Miko, tik du personažai visame romane elgiasi žmoniškai. Gatvės vaikas Saša ima rūpintis Miku ir naktį paduoda jam ranką – paduoda tam, kad jį nuramintų. Buvęs Mirjam draugas Kristjanas pats atvažiuoja į Tartu, kad praneštų apie brolio dingimą ir palaikytų. Visi kiti elgiasi, kaip jiems tuo metu išeina. Išeina „kažkokia marmalynė“ – tai vienas iš dažniausių romane susidariusių situacijų apibūdinimų.

Mirjam yra paprastų paprasčiausia mergaitė, ji tik siaubingai susinervina, jeigu pamano, kad kas nors gali apie ją pagalvoti ką nors bloga. Labiausiai gyvenime ji bijo nuvilti kitus. O draugai reikalauja, kad ji nebūtų nuobodi. Taigi ji prisitaiko prie bendrabučio draugų ir įsitraukia į jų žaidimą. Mirjam gyvenimo filosofija labai paprasta, ji tenori, kad gyvenimas teiktų vien džiaugsmą: „Ketinau sukurti visiškai naują gyvenimą. Švarų, be mėšlo. Kupiną spalvų ir džiaugsmo. Gyvenimą, kuriame visut visi gali žaisti. Nuo ryto ligi vakaro ir nuo vakaro ligi ryto“ (p. 272).

Džiaugtis gyvenimu ir žaisti jai trukdo Mikas. Sesuo nuo pat romano pradžios teigia nekenčianti savo brolio. Už ką? Už tai, kad tėvai labai juo didžiavosi, kol dar buvo kartu, ir ketino užauginti genijų. Paskui ta meilė kažkur dingo. Sužinojusi apie gaisrą, Mirjam galvoja tik apie save: „Oi, nesuprantu, ir kodėl mano tėvai jo nesugrąžino į gimdymo namus“, „Tikriausiai mano brolio gyvenimo tikslas – nuvaryti mane į kapus pirma laiko“ ( p. 139). Tėvas nepamoko Mirjam, kaip ji turėtų elgtis šioje situacijoje, nesuvokia, kad jai pačiai reikia paramos, atstumia siūlomą Mirjam pagalbą: „Tu daryk tai, ko tave ten išsiunčiau. Į tavo mokslus investavau daug pinigų. Mes nesame tokie turtingi, Mirjam. Tu daryk tai, kas yra tavo užduotis, o aš čia išspręsiu reikalus“ (p. 160). Jokių reikalų jis nesprendžia, likęs vienas geria, kad užsimirštų.

Būtų pats laikas paaiškinti romano pavadinimą. Mirjam džiaugiasi, kad ją, fuksę, vyresni studentai priėmė į savo tarpą, į savo žaidimą. Žaidimui priklauso daug visokių dalykų: keturiese eina švęsti devynioliktojo Mirjam gimtadienio, bet draugai palieka ją klube vieną, niekam ji ten nerūpi, viena ryja narkotikus ir apsivemia. Grįžę prisirūko žolės (autorė kažkodėl smulkiai papasakoja, kaip iš mineralinio vandens butelio daromas prietaisas jai rūkyti), o tada bendrabučio šiukšlių vamzdyje uždega laikraščius – Jartsas priverčia Mirjam neva pakartoti savo brolio sukeltą gaisrą, jis ir pats suvokia, kad elgiasi niekšiškai, bet Mirjam nepyksta, tą pačią naktį su juo pasimyli, bet rytą Jartsas apsimeta, kad buvo toks girtas, jog nieko neatsimena. Mirjam bando nusipirkti tablečių nuo pastojimo, bet pritrūksta pinigų ir tik patiria vaistinėje pažeminimą ir t. t. Žodžiu, labai linksmas žaidimas.

Romano atomazga kelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų. Autorė vaizduoja visišką Mirjam nejautrumą. Kai Mikas pagaliau patenka pas seserį, padėtis jau nebe realistinė – ji groteskiška. Pirmieji Mirjam žodžiai broliui – „Tu smirdi“, po jų pulte užsipuola Miką – tokio kaltinimų srauto galima būtų tikėtis iš tėvo, bet ne iš jaunos sesers. „Mus skyrė kažkokia siena. Nemačiau jos, bet jutau“ (p. 251), – mąsto Mirjam. Ji ramiausiai praneša Mikui, kad dėl jo kaltės žuvo žmogus, ir liepia vienam važiuoti namo! Net nepalydi iki autobuso.

Romane kiekvienam personažui leidžiama pasakyti, ko būtent jis prašytų iš auksinės žuvelės. Išvarydama brolį iš bendrabučio prieš pat naktį į autobusų stotį, Mirjam kliedi, kad norėtų meilės! Kaip gali būti mylimas, jei pats nieko nemyli?

Paskutinis romano tekstas – prieš mirtį Miko parašytas draugui laiškas, ko jis norėtų iš auksinės žuvytės: „Žinau, kad gali būti truputėlį sunku suprasti, bet labiausiai pasaulyje aš norėčiau, kad žmonės mane pastebėtų. Norėčiau, kad mane pamatę jie apsidžiaugtų. Norėčiau būti jiems reikalingas. Norėčiau juos padaryti laimingus. Norėčiau daryti stebuklus. Norėčiau išpildyti jų norus. Norėčiau duoti jiems kažką, ko jie patys niekada negaus. Norėčiau, kad pasaulis būtų nors truputėlį panašesnis į pasaką. / Aš nieko neprašyčiau auksinės žuvelės. Saša, aš pats norėčiau būti Auksinė Žuvelė“ (p. 292).

Reikšminga simbolinė detalė – Mirjam studijuoja teosofiją. Kodėl? Kitkam neužteko balų. Teosofijos studentė Dievą prisimena, kai pagiriom prašo alaus arba kai pyksta ant brolio: „Jei Dievas būtų ir gyventų čia, žemėje, paprašyčiau, kad kas nors duotų jam į galvą. Dievui arba pačiam prakeiktam Mikui“ (p. 142). Mikas pats norėtų būti dievas. Jeigu jis nėra dievas, kodėl gi žmonės turėtų jį pamatę apsidžiaugti? Neįmanoma į vidaus tvarkos taisykles įrašyti dvylikto punkto: „Mylėkite vienas kitą“ ir bausti už jo nesilaikymą, nes jokios priežasties vienam kitą mylėti nėra.

Leesalu romaną įdomu skaityti, jame neįkyriai kalbama apie netikras vertybes ir netikusius santykius, bet optimizmo šis kūrinys nesuteikia.

___________________________________

* LEESALU, Diana. Žaidimas yra tikrovė / iš estų k. vertė Kristina Bačiauskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2010, – 296 p. ISBN 978-9986-16-761-7

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)