„FANTASY“ ŽANRAS: SAMPRATA IR RAIDA

XX a. pabaigoje pasirodė Joanne’s K. Rowling Haris Poteris ir Išminties akmuo (1997) ir visas pasaulis pradėjo kalbėti apie fantasy literatūrą. Imtos leisti knygos, pasakojimo forma ir turiniu primenančios šią knygą, buvo prisiminti anksčiau parašyti kūriniai, o galiausiai geriausi iš jų perkelti į kino filmus ir kompiuterinius žaidimus. Dalis šiuolaikinės fantasy literatūros mažai kuo skiriasi nuo kūrinių, kurie padarė jos raidai daugiausia įtakos. Antai XX a. viduryje sukurtos Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno knygos apie Viduržemio pasaulį ne tik nustatė fantasy žanrui aukštus standartus, bet dar ir dabar daro įtaką naujiems autoriams. Vis dėlto pastebima, kad šis žanras, veikiamas naujausių ir populiariausių kūrinių, po truputį keičiasi. Raganas, burtininkus ir viduramžių pasaulį pamažu išstumia vampyrai ir vilkolakiai, kurie sėkmingai prisitaikė gyventi modernioje visuomenėje.

Šio straipsnio tikslas – remiantis užsienio literatūrologijos šaltiniais, pasiaiškinti ir apibūdinti svarbesniuosius fantasy žanro kūrinių bruožus, pristatyti pagrindinius fantasy raidos etapus ir svarbiausius pavyzdžius. (Lietuvių kalboje, kaip, beje, ir kitose kalbose, dar nėra aiškaus angliško termino fantasy atitikmens, todėl šioje publikacijoje autentiška forma išskiriama šriftu. – Red. past.)

Fantasy literatūros samprata

Mokslinėje literatūroje esama įvairių požiūrių į fantasy žanrą. Anksčiau vaikų literatūros kontekste fantasy terminas buvo taikomas kūriniams, kuriems netinka realistinės prozos apibrėžimas. Kaip teigiama Oksfordo vaikų literatūros enciklopedijoje (The Oxford Encyclopedia of Children’s Literature)¹, fantasy – tai daugiareikšmė sąvoka, kurią galima suprasti kaip žanrą, stilių, modelį ar pasakojimo techniką. Išverstas iš anglų kalbos, žodis fantasy pirmiausia reiškia „beribę ekstravagantišką vaizduotę“, antra jo reikšmė – „vaizdų formavimas mintyse“, o trečia – „nerealus ar fantastinis mintyse sukurtas vaizdas“². Iš šių reikšmių matyti, kad žodis fantasy pirmiausia sietinas su pramanytais vaizdais, vaizduote ir fantazija. Taip ir fantasy žanro literatūra pirmiausia remiasi nevaldoma ir beribe kūrėjo, rezgančio knygos pasakojimą, vaizduote ir skaitytojo, sėdinčio su literatūros kūriniu rankose, vaizduote.

Britannica elektroninė enciklopedija fantasy literatūrą apibrėžia kaip „vaizduotės sukurtą fikciją, kurios pagrindas – veiksmo aplinkos (pvz., laiko ar pasaulių) ir veikėjų (pvz., antgamtinių ar nenatūralių būtybių) skaitytojui daromas nuostabos įspūdis“³. Vadinasi, pirminis fantasy apibrėžimas rodo, kad tai sukurta vaizduotės, nuostabą kelianti literatūra, kuriai būdinga keista aplinka ir veikėjai. Fantasy žanro literatūros kūrėjas Tolkienas, vienas pirmųjų pavartojęs antrinio pasaulio (angl. secondary world) sąvoką, savo darbe Apie pasakas (On Fairy Stories, 1938) šio žanro literatūros koncepciją sieja su nustojimu netikėti stebuklais ir magija. Anot šio požiūrio, skaitomame tekste skaitytojai fantasy suvokia kaip realybę, savaime suprantamą dalyką⁴. Tolkienas išskyrė ir pagrindinius šio žanro elementus – magiją ir antgamtiškumą.

Švedų vaikų literatūros tyrėja Maria Nikolajeva cituoja XVIII–XIX a. literatūrą nagrinėjantį Tzvetaną Todorovą, kuris brėžia aiškią ribą tarp fantastinio, nepaprasto ir bauginančio arba šiurpulingo (angl. fantastic, marvellous, uncanny). Remiantis šio mokslininko skirstymu, fantasy žanro literatūrą tinkamiausia apibrėžti kaip nepaprastą, nes jaunasis skaitytojas turi tikėti viskuo, kas jam sakoma. Be to, pasak Todorovo⁵, fantasy būdinga pagrindinio veikėjo (ir skaitytojo) neryžtingumas, svyravimas ir dvejonės susidūrus su antgamtiniais dalykais.

Panašus požiūris į skaitytojo ir literatūros santykį reiškiamas ir straipsnyje „Modern fantasy“ („Modernioji fantasy“). Jame teigiama: „Kad ir kokį fantazijos kūrinį sukuria rašytojas, kad ir kokių magijos ar antgamtiškumo elementų jame esama, visuma turi būti priimtina skaitytojui ir atitikti logikos bei nuoseklumo reikalavimus.“⁶

Remiantis pateiktais fantasy apibrėžimais, galima išskirti svarbius šio žanro bruožus – logiką ir nuoseklumą, kurie verčia skaitytojus patikėti magija ir antgamtiškumu. Nikolajeva pabrėžia, kad ta pati logika galioja ir kuriant antrinį pasaulį. Jį būtina vaizduoti taip, kad atitiktų tam tikrus pirminio pasaulio principus. Netgi tokiam nonsenso kūriniui kaip Lewiso Carrollio Alisa Stebuklų šalyje būdinga savotiška antrinio pasaulio struktūra.

Vaikų literatūros tyrėjas Kęstutis Urba straipsnyje „Literatūrinės pasakos įvairybė“ formuluoja tokį antrinio pasaulio apibrėžimą: „[…] antrinis pasaulis fantasy kūriniuose pateikiamas kaip savita mitinė sistema, turinti gausybę veikėjų, įvykių  mįslingą potekstę, ypatingą atmosferą. […] fantasy dažnai neįtelpa į vieną knygą, turi savo tęsinį. Ir gal dar esmingiau būtų pažymėti, jog, siekdami high fantasy atriboti nuo labai artimų jai formų, teoretikai pirmiausia vadovaujasi nauja to antrinio, pramanytojo, pasaulio kokybe, kitokia prigimtimi – mitine, legendine stilistika, poetika.“⁷

Taigi dar vienas šio žanro bruožas – antrinio pasaulio, kuriame magija yra savaime suprantamas dalykas, egzistavimas. Šio pasaulio pagrindas – mitinė, legendinė prigimtis, ypatinga atmosfera. Be to, jį įmanoma pasiekti tik pasitelkus magiją. Fantasy kūrinyje gali gyvuoti ne vienas susisiekiantis pasaulis. Tokio kūrinio pavyzdys – Philipo Pullmano trilogija Jo tamsiosios jėgos (His Dark Materials, 1995, liet. 2003, 2008), kurios istorijos pagrindas – daugybė susisiekiančių pasaulių.

Minėtoji Oksfordo vaikų literatūros enciklopedija išskiria pagrindinius fantasy žanro literatūros bruožus, kurie iš esmės atkartoja jau aptartus šiame straipsnyje:

• magija tikroviškame ir skaitytojo atpažįstamame pasaulyje;
• antrinis pasaulis;
• specifinis skaitytojo ir teksto santykis;
• įprastinio ir nepaprasto sugretinimas.

Nikolajeva nurodo svarbiausius fantasy ypatumus: magijos, magiškų būtybių ir įvykių buvimą gana tikroviškame pasaulyje ir nepaaiškinamą stebuklo jutimą bei gamtos dėsnių laužymą. Taigi fantasy žanro literatūros esmę apibendrina šie svarbiausi aspektai: pasaulis (tiek realus, tiek sukurtas vaizduotės), kuriame egzistuoja magija ir burtai, ir stebuklai bei magiškos būtybės, kurie yra įprastas dalykas.

Ruth Nadelman Lynn cituoja Kanados vaikų literatūros tyrėją Sheilą Egoff, kuri teigia, kad fantasy galima skaityti dviem lygmenimis. Vieniems skaitytojams fantasy tėra nuotykių istorija, o kiti joje geba įžvelgti vidines tiesas, kurios slypi įdomiame ir jaudinančiame pasakojime⁸. Taigi šis žanro ypatumas sietinas su literatūros skaitymu, o ne su jos forma. Galima teigti, kad šiame vaikų literatūrai priskiriamame žanre slypinčios gilesnės prasmės priartino jį prie suaugusiųjų literatūros.

Apie fantasy galima kalbėti ir kaip apie meno formą, kurią modernieji rašytojai renkasi siekdami pristatyti kitokią tiesą, pateikti vaikams realaus pasaulio vaizdą ne fiziniu ar socialiniu, bet psichologiniu aspektu⁹. Tokiais kūriniais jie nori parodyti, kad visur ir visada gyvuoja svarbiausios vertybės, kad žmonės siekia gėrio ir blogio pusiausvyros.

Straipsnyje „Modernioji fantasy“ šis literatūros žanras apibūdinamas taip: jame atsitinka tikrovėje negalintys vykti įvykiai, veikia iš tikrųjų neegzistuojantys žmonės ir būtybės, kiekvienai istorijai būdinga sava logika ir vientisa koncepcija, sukuriančios tikrovišką pasaulį. Kiti fantasy požymiai: manipuliavimas laiku, veikia kalbantys gyvūnai, negyviems daiktams suteikiama gyvybė, vaikai pasižymi išskirtinėmis savybėmis¹⁰.

Remiantis pateiktais fantasy apibrėžimais, galima apibendrinti, kad šio žanro literatūrai būdingi tokie pagrindiniai bruožai:

• antrinis pasaulis;
• magija ir antgamtiškumas, kurie vaizduojami taip, kad atrodo kaip tikrovė;
• specifinis teksto ir skaitytojo santykis;
• nuostabos aspektas;
• tikrovėje negalintys vykti įvykiai, neegzistuojantys žmonės ir būtybės;
• logika ir taisyklės, kurių negalima laužyti;
• mitai, legendos ir pasakos yra fantasy vaizduojamojo pasaulio pagrindas;
• du skaitymo lygmenys: nuotykių ir stebuklų bei pagrindinių vertybių ir egzistencinių klausimų;
• kalbantys gyvūnai, manipuliavimas laiku, išskirtinių savybių suteikimas vaikams.

Visus fantasy žanro apibūdinimus ir pagrindinius bruožus apibendrina ir papildo Nadelman Lynn suformuluotas fantasy žanro literatūros apibrėžimas: „Fantasy žanro literatūra yra daug apimantis terminas, vartojamas apibūdinti knygoms, kuriose vyksta magiški, stebuklingi įvykiai. Šiuolaikinių fantasy kūrinių pasakojimo centre – blogio ir gėrio dvikova, o daugumos pasakojimų pagrindas – mitas ar legenda. Pasakojimo veiksmas gali vykti tiek realiame, tiek antriniame pasaulyje, kuris turi mūsų pasaulio bruožų. Magijos buvimo negalima paaiškinti. Paradoksalu, bet fantasy literatūros kūriniai, ypač parašyti vaikams per pastaruosius tris dešimtmečius, dažniausiai kelia pačius opiausius klausimus. Gėrio ir blogio kova, siekis išsaugoti džiaugsmą žiauriame ir bauginančiame pasaulyje ir mirties neišvengiamumas – tai temos, kai kuriems kritikams leidžiančios teigti, kad fantasy kūriniai pateikia tikresnę pasaulio versiją nei dauguma realistinių romanų ar apysakų.“¹¹

Fantasy žanro literatūros raida

Galima išskirti du fantasy žanro literatūros raidos laikotarpius. Jų skiriamoji riba – XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaiga: tuo metu buvo išleista Tolkieno knyga Hobitas, arba Ten ir atgal (The Hobbit or There and Back Again, 1937). Ligtolinę fantasy žanro literatūrą galima apibrėžti kaip literatūrinę pasaką, kurioje veikia kalbantys gyvūnai ir žaislai, vyksta stebuklai, kuriami nauji pasauliai, bet visa tai turi daugiau pasakinės tradicijos negu savarankiško literatūros žanro bruožų. Tik pasirodžius minėtam Tolkieno kūriniui, buvo galima kalbėti apie naują šio žanro raidos etapą.

Dar po dešimties metų prasideda tikras anglų kalba rašomos fantasy literatūros aukso amžius. Nuo 1960 m. fantasy kuria vis daugiau autorių, ryškėja pagrindinės šios literatūros atmainos, randasi tiek Tolkieno sekėjų, kuriančių naujus pasaulius, tiek rašytojų, kurie remiasi mitais ir legendomis, tiek ir visiškai naujų, originalių kūrėjų.

Romantizmo laikotarpiu pradėtos kurti folklorinio tipo pasakos – fantasy žanro pradininkės. Tuo metu išpopuliarėjusiuose mituose, legendose ir liaudies pasakose rasime daugumą motyvų, esančių moderniuosiuose fantasy žanro kūriniuose. XIX a. romantizmas ir tiesiogiai siejasi su fantasy literatūros pradžia. Pagrindiniai romantizmo bruožai – atsigręžimas į liaudies kūrybą, folklorą ir vaikystės kaip geriausio žmogaus gyvenimo tarpsnio idealizavimas. Pastarasis bruožas paaiškina, kodėl fantasy literatūroje pagrindinis veikėjas dažniausiai yra nekaltas vaikas, kovojantis su viso pasaulio blogiu¹². Pasak Nikolajevos¹³, Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno Spragtukas ir pelių karalius (1816) yra pirmasis fantasy žanro kūrinys. Vienas svarbiausių tokio priskyrimo motyvų tas, kad pagrindinis šios pasakos veikėjas yra vaikas. Kūriniui taip pat būdinga naujoviška pasakojimo technika ir nauja, moderni forma. Tai pagrindžia išskirtinę Spragtuko ir pelių karaliaus vietą to meto literatūros kontekste. Vis dėlto dar ilgai, maždaug iki 1850 m., dauguma vaikų knygų buvo didaktinės, moralizuojančios pasakos, kuriose vaikai vaizduojami kaip maži suaugusieji, privalantys visada būti geri.

Antrojoje XIX a. pusėje Didžiosios Britanijos fantasy žanro literatūroje pasirodo tokie kūriniai kaip Charleso Kingsley’io Vandens kūdikiai (The Water Babies, 1863), Carrollio Alisa Stebuklų šalyje (1865) ir George’o McDonaldo Šiaurės Vėtros šalyje (At the Back of the North Wind, 1871). Vienas pagrindinių šiuos kūrinius siejančių bruožų tas, kad jiems būdinga dviejų pasaulių – pirminio ir antrinio – struktūra. Įdomu, kad to meto rašytojus, kūrusius suaugusiesiems, pakerėjo literatūrinės pasakos žanras ir jie taip pat pradėjo rašyti pasakojimus vaikams, kurių pagrindinė tema – magija¹⁴.

Pirmosios XX a. pusės literatūrai vis dar buvo būdinga vaikystę vaizduoti kaip idealų gyvenimo laikotarpį, tačiau Beatrix Potter ir Josephas Redyardas Kiplingas jau kūrė knygas, kuriose skaitytojai susidūrė su skausmu ir baime. Moderniuosiuose fantasy žanro kūriniuose taip pat nevengiama mirties, skausmo ir netekties temų, o pagrindinis veikėjas gali ką nors pasiekti tik išgyvenęs mirtį, skausmą ir baimę. XX a. pradžioje Edith Nesbit, paveikta prieš ją kūrusių autorių, atnaujino ir pakeitė fantasy žanro tradiciją, į dėmesio centrą iškeldama magiškojo prado ir įprastinės realybės susidūrimą bei netikėtus to susidūrimo padarinius, kai realiame pasaulyje reiškiasi magija.

Kitaip nei liaudies pasakos, fantasy žanro literatūra glaudžiai susijusi su šiuolaikiniu pasauliu ir mokslo pažanga. Antai kelionės laiku principą kai kuriuose Nesbit kūriniuose paskatino naujausi mokslo išradimai. Tuo metu buvo išleistas ir Lymano Franko Baumo Ozo šalies burtininkas (The Wonderful Wizard of Oz, 1900), kuriame svarbų vaidmenį vaidina netikėtumai ir stebuklų pasaulis. Po Pirmojo pasaulinio karo iki maždaug XX a. ketvirtojo dešimtmečio buvo kuriamos šviesesnės fantasy žanro istorijos, kuriose veikė kalbantys gyvūnai ir žaislai, o veikėjai buvo nukeliami į stebuklingas šalis. Tai Alano Alexanderio Milne’o Mikė Pūkuotukas (1926), Potter Pasakų karavanas (The Fairy Caravan, 1929) ir kiti kūriniai.

Ir štai 1937 m. pasirodė Tolkieno knyga Hobitas, arba Ten ir atgal, skirta skaitytojams vaikams. Detalus, reljefiškas antrinis šio kūrinio pasaulis, apgyventas hobitų, iškėlė naują fantasy literatūros bangą ir daro jai įtaką iki šių dienų. 1953 ir 1955 m. pasaulį išvydo trys to paties Tolkieno knygos Žiedų valdovas dalys, jau skirtos suaugusiems skaitytojams. Jos sulaukė ypatingo ne tik paprastų skaitytojų, bet ir mokslininkų susidomėjimo fantasy žanru. Buvo įkurta Tarptautinė mokslinė fantastikos mene asociacija (angl. International Association for the Fantastic in the Arts), kitos mokslinės organizacijos, tyrinėjančios fantasy¹⁵.

Kaip teigiama minėtoje Oksfordo vaikų literatūros enciklopedijoje, XX a. šeštasis–septintasis dešimtmečiai – tai fantasy literatūros, parašytos anglų kalba, aukso amžius. Tuo laikotarpiu kūrė Carlas Sinkleris Lewisas, Philippa Pearce, Mary Norton, Tolkienas ir kiti. To meto literatūrai darė įtaką moderniojo pasaulio pokyčiai: mokslo ir technologijų raida, reliatyvumo teorijos sukūrimas, kvantinės fizikos mokslo pradžia, eksperimentai su atomine energija, kosmoso tyrimai, bandymai sukurti dirbtinį protą ir kt. Kartu keitėsi ir žmonių mąstymas. Nuo riboto, pozityvistinio pasaulio suvokimo žmonija pasuko link daug platesnio, atviresnio požiūrio į gyvenimą. Tiek fantasy žanro, tiek apskritai visoje vaikų literatūroje imtos gvildenti tėvų ir vaikų konfliktų, skyrybų, mirties, meilės ir seksualumo temos. Kartu fantasy literatūroje, jei magija pasinaudojama netinkamai, yra sulaukiama netikėtų neigiamų padarinių, o su magija susidūrę veikėjai pasikeičia visam laikui¹⁶.

Iki 1990 m. susiformavo dvi atskiros teminės fantasy žanro atmainos: mitinė fantasy (angl. myth fantasy), t. y. istorijos, kuriose realaus pasaulio veikėjai susiduria su mituose ir legendose veikiančiomis jėgomis, ir epinė, herojų, alternatyvių pasaulių ar tiesiog high fantasy, t. y. istorijos, kurių veiksmas vyksta sukurtuose pasauliuose¹⁷. 1968 m. parašyta pirmoji Ursulos K. Le Guin knyga apie Žemjūrės pasaulį. Autorė laiko save Tolkieno tradicijos sekėja. Knygų serijoje pasakojama apie burtininko Gedo mokymąsi, brendimą ir triumfą. Nors pasakojimas paveiktas Rytų filosofijos, jame išlikę visi pagrindiniai high fantasy bruožai¹⁸. Mitinės fantasy pavyzdys – Susanos Cooper saga Tamsa kyla (The Dark is Rising, 1966, liet. 2007), pradėta leisti 1966 m.

Nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios iki dabar fantasy žanro literatūra nuolat keičiasi: ribą tarp antrinio pasaulio ir realybės darosi vis sunkiau nubrėžti, iš vieno pasaulio į kitą persikeliama vis subtiliau. Vis labiau plėtojantis gamtos mokslams, fantasy žanro literatūroje lygiagretieji pasauliai darosi lygiaverčiai realiesiems. Daugybė lygiagrečiųjų pasaulių yra tokių rašytojų kaip Pullmanas kūrybos skiriamasis ženklas. Šio autoriaus trilogija Jo tamsiosios jėgos iš kitų fantasy knygų išsiskiria dar ir tuo, kad kūrinyje atsisakoma laimingos pabaigos. Šiuo laikotarpiu fantasy kuria Roaldas Dahlis, Margaret Mahy, Terry Pratchettas ir daugybė kitų.

1997-ieji – antrojo fantasy žanro literatūros aukso amžiaus pradžia. Tais metais Rowling išleido savo pirmąją knygą apie Harį Poterį. Haris Poteris yra našlaitis berniukas burtininkas, kuris vieną dieną pakviečiamas mokytis Hogvartso burtų mokykloje. Šios knygų serijos sėkmė paskatino ne tik kurti pagal ją filmus, bet ir prisiminti senuosius fantasy žanro kūrinius, juos ekranizuoti. Fantasy žanras paplito literatūroje ir kine, kompiuteriniuose ir stalo žaidimuose. Vis labiau populiarėja fantasy, kurių veiksmo ir pasakojimo centre – drakonai. Šie iš tradicinių pasakų atėję gyvūnai fantasy kūriniuose yra gerokai pasikeitę. Jie įgavo naujų funkcijų, pasikeitė jų charakteris, atsirado moteriškosios lyties drakonų¹⁹. Vienas žinomiausių šio tipo kūrinių – penkiolikmečio Christopherio Paolini pradėtas rašyti „Paveldėjimo“ ciklas (Inheritance Cycle), kuris susideda iš Eragono (Eragon, 2003, liet. 2005), Vyriausiojo (Eldest, 2005, liet. 2006) ir Ugnies kardo (Brisingr, 2008, liet. 2009). Stephanie Meyer knyga Saulėlydis (Twilight, 2005, liet. 2008) ir jos tęsiniai išpopuliarino fantasy knygas apie vampyrus. Pirmoji Cornelios Funke’s trilogijos dalis Rašalo širdis (Tintenherz, 2003, liet. 2008) – dar vienas šiuolaikinės fantasy pavyzdys. Šios knygos pasižymi tuo, kad jose realiojo pasaulio veikėjai persikelia ne į antrinį, šalia esantį pasaulį, o į knygos pasaulį. Šiuolaikinėje fantasy vis labiau nyksta suaugusiųjų ir vaikų literatūros ribos, nes tai, kas priskiriama vaikų literatūrai, dažnai skaito ir suaugusieji. Kitas žanro išskirtinumas – populiariausių fantasy knygų ekranizavimas, kompiuterinių žaidimų kūrimas. Trečia ypatybė – knygų serijų, ciklų kūrimas. Beveik visas XXI a. fantasy žanro knygas sudaro trys ir daugiau dalių.

Teminės atmainos

Kaip jau minėta, iki paskutinio XX a. dešimtmečio susiformavo kelios teminės fantasy literatūros atmainos. Jos sisteminamos, be abejo, labai įvairiai. Čia pasitelksime Nadelman Lynn²⁰ klasifikaciją:

1. Alegorinė fantasy ir literatūrinė pasaka (angl. allegorical fantasy and literary fairy tales). Alegorinėse fantasy dažnai veikia ne tik kalbantys gyvūnai, bet ir kitokios išgalvotos būtybės. Pagrindinė šių istorijų idėja ir prasmė paaiškėja tik perskaičius visą kūrinį. Literatūrinės pasakos – tai trumpos šiuolaikinių autorių istorijos, kurių pagrindas – tradicinės liaudies pasakos. Pagrindiniai jų veikėjai – drakonai, princesės, karaliai ir fėjos.

2. Gyvūnų fantasy (angl. animal fantasy) – istorijos, kuriose veikėjai gyvūnai kalba ir mąsto kaip ir žmonės.

3. Vaiduoklių fantasy (angl. ghost fantasy) – istorijos, kuriose pagrindiniai veikėjai susiduria su vaiduokliais (dažniausiai iš praeities).

4. High fantasy (herojų, antrinio pasaulio fantasy). Galima išskirti tris šio tipo potipius: a) alternatyvių pasaulių fantasy (angl. alternate worlds or histories fantasy), kur veiksmas vyksta tik sukurtuose pasauliuose; b) mitinė fantasy (angl. myth fantasy), kur pasitelkiami mitų ir legendų motyvai, o pagrindinis veikėjas įtraukiamas į mitinę blogio ir gėrio dvikovą; c) kelionių į kitus pasaulius fantasy (angl. travel to other worlds fantasy), kur veikėjai vyksta iš mūsų, pirminio, pasaulio į kitus.

5. Komiškoji fantasy (angl. humorous fantasy). Šiam žanrui galima priskirti Pratchetto knygų apie Plokščiąjį pasaulį (angl. Discworld) seriją.

6. Magiškų nuotykių fantasy (angl. magic adventure fantasy) – tai pasakojimai apie paprastus žmones, kurie arba patys įgyja magiškų galių, arba susiduria su magiškais objektais, padarais ir įvykiais.

7. Kelionių laiku fantasy (angl. time travel fantasy) – istorijos apie žmones, kurie keliauja laiku iš dabarties į praeitį, iš praeities į dabartį ir pan. Svarbiausia šių pasakojimų ypatybė – kelionė laiku turi būti magiška, o ne moksliškai paaiškinama.

8. Žaislų fantasy (angl. toy fantasy) – kalbančių ir magiškų galių turinčių žaislų istorijos.

9. Raganų, raganavimo ir burtininkų fantasy (angl. witchcraft and sorcery fantasy) – istorijos, kurių pagrindiniai veikėjai yra burtininkai, raganos, kerėtojai ir magai. Vieni žinomiausių šio tipo kūrinių – Rowling knygos apie Harį Poterį.

Šiuo metu apie fantasy žanrą kalbama kaip apie milžinišką verslą. Tai pagrindžia ir Nadelman Lynn cituojamas Bantam redaktorius Lesteris del Rey’us, kuris teigia, kad drakonai ir vienaragiai užkariavo knygų lentynas. Kai kurie leidėjai reikalauja iš autorių populiarių fantasy žanro knygų pabaigas sukurti tokias, kad būtų galima parašyti porą tęsinių. Klasikiniai fantasy žanro kūriniai yra gana griežtos struktūros, pasakojimo stiliaus ir formos, todėl juose nelieka daug vietos variacijoms ir naujovėms. Tai lemia, kad knygynus užplūdo fantasy žanro knygos, kuriose beliko forma, veiksmas ir pagrindinė – gėrio ir blogio kovos – tema. Vis dėlto galiausiai išliks tik geriausi kūriniai, kurie remiasi tokių autorių kaip Tolkienas patirtimi ir pasižymi netikėtumo, unikalumo veiksniu.

_________________________________________

¹ „Fantasy“, The Oxford Encyclopedia of Children’s Literature, New York: Oxford University Press, t. 2, 2006, p. 58.

² Robert P. Doyle, Books Challenged or Banned in 2007–2008 [interaktyvus], interneto prieiga: <http://www.ala.org/ala/issuesadvocacy/banned/bannedbooksweek/ideasandresources/free_downloads/2008banned.pdf>.

³ „Fantasy: Narrative Genre“, Britannica Online Encyclopedia [interaktyvus], interneto prieiga: <http://www. britannica.com/EBchecked/topic/689765/fantasy>.

⁴ The Oxford Encyclopedia of Children’s Literature, p. 58.

⁵ Maria Nikolajeva, The Magic Code: The Use of Magical Patterns in Fantasy for Children, Stockholm: Almqvist & Wiksell International, 1988, p. 10.

⁶ May Hill Arbuthnot, Zena Sutherland, „Modern fantasy“, Children and Books, Glenview, Il: Scott Foresman, 1977, p. 202.

⁷ Kęstutis Urba, „Literatūrinės pasakos įvairybė (bandymas apibrėžti)“, Rubinaitis, 2000, Nr. 1 (13), p. 17–18.

⁸ Ruth Nadelman Lynn, Fantasy Literature for Children and Young Adults: an Annotated Bibliography, New Jersey, 1995, p. xxviii.

⁹ May Hill Arbuthnot, Zena Sutherland, op. cit., p. 200.

¹⁰ Ibid., p. 201.

¹¹ Ruth Nadelman Lynn, op. cit., p. xxiii.

¹² The Oxford Encyclopedia of Children’s Literature, p. 60.

¹³ Maria Nikolajeva, op. cit., p. 14–15.

¹⁴ Ruth Nadelman Lynn, op. cit., p. xxxviii.

¹⁵ C. W. Sullivan III, „High fantasy“, International Companion: Encyclopedia of Children’s Literature, New York: Routledge, 1996, p. 444.

¹⁶ Ruth Nadelman Lynn, op. cit., p. xlii.

¹⁷ Ibid., p. xliii.

¹⁸ C. W. Sullivan III, op. cit., p. 444.

¹⁹ Maria Nikolajeva, op. cit., p. 17.

²⁰ Ruth Nadelman Lynn, op. cit., p. 3, 71, 133, 176, 211, 355, 407, 466, 499, 512.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)