IR DĖL GROŽIO GINČIJAMASI

Žvalgantis po elektroninį „Amazon“ knygyną nesunku pastebėti, kad labiausiai šiuo metu tyrinėjamos vaikų literatūros sritys – vadinamoji fantasy ir paveikslėlių knyga. Ir mes tuos abu dalykus pamažu stengiamės pažinti, suprasti, susidaryti vertės kriterijus.

Nepasakysi, kad dėl vaikų literatūros vertinimo ir pripažinimo sutariama besąlygiškai, bet kad iliustracijos sulaukia itin priešingų nuomonių, tai jau tikrai. Prieštaravimų ypač padaugėja paskelbus Knygos meno konkurso rezultatus, gražiausią metų knygą ir pan. „Kam šita knyga graži – vaikui ar menotyrininkui? Juk kaip tik dėl iliustracijų anos knygos vaikai ir neima į rankas!“ – šūkčioja temperamentingi bibliotekininkai, o kartais ir tėvai. Šiose impulsyviose reakcijose slypi viena nenauja problema. Vertindami iliustruotą vaikų knygą, per menkai galvojame apie jos adresatą. Tai jokiu būdu nereikštų raginimo nusileisti iki vaikų lygio. Be abejo, knygos iliustracija turi ugdyti vaiko skonį. Bet ar ugdys, jeigu ta knyga jis visai nesusidomės?

Kita seniai akivaizdi problema – menotyrininkai neskaito knygų tekstų ir taip išsprūsta vienas esminis kriterijus – teksto ir vaizdo vienovė. „Kodėl vaikų knygų iliustracijose tiek daug princesių ir nėra džinsų?“ – pusiau retoriškai buvo klausiama viename viešame knygų mugės pokalbyje apie iliustracijas. Na, jeigu knygoje rašoma apie princeses, tai negi pieši dramblį?.. O ir džinsų (plačiąja prasme) šiuolaikinėse iliustracijose yra. Tik mat dažniausiai jos nespalvotos, o tokios iliustracijos tarsi atsiduria aukštojo meno paraštėse. Galvojant apie paaugliams skirtas knygas, tokia nuostata labai abejotina.

Minėtasis pokalbis šiek tiek suglumino, mat buvo samprotaujama apie kelių atsitiktinai į rankas pakliuvusių knygų iliustracijas. O kai iš to mėginama daryti plačius apibendrinimus, darosi ne visai jauku. Kita vertus, kas gali aprėpti tą margą kasmetį keturių penkių šimtų knygų srautą ir spėti apibendrinti iliustravimo meno tendencijas? Kur yra tokia vieta?

Šį pavasarį viena intermedialių studijų magistrantė nusprendė rašyti darbą apie vieno tautosakos teksto interpretacijas literatūroje, teatre ir dailėje. Tad buvo paskatinta susirasti ir išklausyti kursą apie iliustracijų meną, paveikslėlių knygas. Pasirodo… tokio dalyko niekur Lietuvoje nedėsto – netgi Dailės akademijoje! (O gal studentė to kurso tiesiog neaptiko?..)

Tai, kad iliustracijomis, paveikslėlių knygomis nuosekliai besidominčių žmonių – ypač jaunosios kartos – mums stinga, jaučiame vis skausmingiau. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vis dažniau esame kviečiami į paveikslėlių knygų ir iliustracijų tyrimo projektus, konferencijas, mūsų prašo atsiųsti vienokių ar kitokių iliustracijų pavyzdžių ir pan. (Turiu galvoje IBBY adresu ateinančią informaciją.)

Laimė, kad turime ištikimą konsultantę ir kolegę, vaikų knygos meno žinovę Ingridą Korsakaitę, patalkinančią ir „Rubinaičio“ žurnalui. (Tiesa, žinotina, kad puikią monografiją apie iliustracijas yra parengusi ir menotyrininkė Danutė Zovienė. Kad greičiau tą jos knygą išvystume!) Laimė, kad į mūsų gretas įsitraukė Dalia Karatajienė ir profesionaliai apžvelgė 2009 m. iliustruotas vaikų knygas…

O didžiausia laimė, kad turime talentingų dailininkų ir gražių vaikų knygų, kad yra dėl ko ginčytis. Vis dėlto turime dar labai daug ką nuveikti, kad didžiųjų prekybos centrų pirkėjai taip godžiai negraibstytų stoveliuose prie pat įėjimo išdėlioto visiško kičo.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)