Gydomųjų žuvų blizgė
Neseniai sužinojau, kad pasaulis sudarytas iš atomų.
Įsivaizduojate? Visas pasaulis, ir iš mažyčių atomų. Ir žvaigždės, ir žiurkės, ir gėlės. Net kvapai, ir tie iš atomų.
Fantastika!
Nuo pirmadienio aš ligoninėje. Susirgau tyčia.
Nežinau, kas man tada užplaukė. Buvo šeštadienio rytas. Baigėsi pavasario atostogos ir pirmadienį vėl reikėjo į mokyklą. Nesinorėjo. Kas čia ypatingo, sakysite? Niekam nesinori po atostogų į mokyklą.
Žinau, žinau. Bet tas šeštadienio rytas buvo kažkoks keistas. Ir nenoras eiti į mokyklą buvo ypatingas. Gūdus ir rudas.
Pasikaitinęs vonioje, išsėlinau į lauką. Atsisegiojau striukę ir ilgai stovėjau šaltame vėjyje. Tada grįžau namo ir ėmiau laukti.
Kai sekmadienio paryčiais prabudau krečiamas šalčio, supratau, kad į lauką ėjau ne be reikalo.
Pirmadienį paaiškėjo, kad persistengiau. Greitosios gydytoja pasakė, kad man plaučių uždegimas, ir liepė ruoštis į ligoninę.
Mėginau įrodyti, kad pasveiksiu namie. Niekas manęs neklausė.
Manęs retokai klauso net tada, kai esu sveikas. Mama visiems giriasi, kad geriau už mane žino, ko man reikia. Kažkada mamos paprašiau leisti į regbį. Kitą dieną atsidūriau muzikos mokykloje. Yra čia viena tokia…
Tikrai nežinau, kas man tą savaitgalį užėjo. Mokausi neblogai. Kas trečią dieną mama klausinėja savo draugių, kaip jų vaikams sekasi mokytis. Pažįstu mamą – jeigu mokyčiausi blogai, kitų neklausinėtų. Mano mama niekada neklausinėja apie dalykus, kurių mes neturime. Arba turime, bet jie labai prasti. Arba geri, bet kitų dar geresni.
Apie muzikos pamokas kitų ji neklausinėja.
Iki tol apie ligoninę nežinojau beveik nieko. Teko pro ją pravažiuoti keletą kartų. Pilki triaukščiai pastatai aplink asfaltuotą kiemą. Tvora.
Toje ligoninėje mirė močiutė.
Ilgai ji ten gulėjo. Kartą paprašiau, kad leistų ją aplankyti. Mama pasakė, kad vaikams nereikia matyti taip sunkiai sergančių žmonių. Tėtis tylėjo.
Neprieštaravau. Pirma, su mama ginčytis neįmanoma. Antra, sunku ką nors sakyti, kai tėtis tyli…
Suaugusieji man sako, kad turiu to-o-okią mamą. O vaikai mamos man nepavydi. Nieko keista – vaikai retai giria vieni kitų tėvus. Saviškius – dar rečiau.
Girdžiu, kaip tyliai prasiveria ir vėl užsidaro palatos durys. Kažkas tylutėliai beldžiasi. Durys vėl atsidaro ir pasigirsta neryžtingas čežėjimas. Jis nutyla mano lovos kojūgalyje.
Nė neatsimerkęs žinau, kad tai – mano teta. Pro visas duris ji vaikšto labai keistai. Pirmiausia jas atidaro ir atidžiai nužvelgia kambarį. Paskui uždaro ir… pasibeldžia. Įdomu, ar teta belstųsi, jeigu kambaryje nebūtų nė gyvos dvasios?
Guliu užsimerkęs. Mulkiškai tikiuosi, kad šį kartą atėjo ne teta.
Jaučiu, kaip mane neryžtingai apžiūrinėja.
Jokių vilčių. Deja, tai teta.
Šlykštoka jausti, kad kažkas apžiūrinėja tave gulintį. Net jeigu tai – teta. Todėl atsimerkiu. Teta nusišypso ir, užuot pasisveikinusi, iškelia ir bando pergalingai pakratyti maišelį. Žinau, kad jame termosas ir stiklainis, ir jaučiu, kad termose – sriuba, o stiklainyje – balandėliai.
Teta atsitempė griežtą mamos nurodymą – pamaitinti mane pietumis. Kas vakarą jos telefonu aptaria, ką teta neš rytdienos pietums. Tiksliau, mama taria, o teta klausosi. Tik mama žino, ką turiu valgyti.
Įjungiu tetai skirtą drėgną dėkingumą.
Moku rodyti dėkingumą. Netgi drėgną. Net tada, kai iš nedėkingumo norisi išdžiūti. Mamai labai patinka mano drėgnas dėkingumas.
O man turi patikti tai, kas patinka mamai.
Atomai išsidėstę tvarkingai, taip, kaip reikia. Be tvarkos nebūtų nei žvaigždžių, nei žiurkių, nei gėlių. Nežinau, kas būtų.
Man tai patinka. Gera žinoti, kad atomai turi savo tvarką ir niekas jos negali suardyti. Atomus gali šaldyti, deginti, skandinti – jiems į visa tai nusispjauti. Jie tvarkingai gyvuoja, ir tiek.
Kol valgau, teta vogčiomis dairosi po palatą.
Prie lango guli dičkis. Jis be perstojo spaudo mobiliojo telefono mygtukus. Sako, socializuojasi. Neįsivaizduoju, su kuo toks lopas gali bendrauti. Kai ateina jo lankyti (visada tie patys surūgę vyras ir moteris), visi trys sliūkina į koridorių. Nė žodžio netarę. Greičiausiai ir sveikinasi vienas su kitu tik išėję iš palatos. Po kokio pusvalandžio grįžta. Dičkis griūva į lovą, o jo lankytojai išgaruoja. Be žodžių, tik kažką kriuktelėję.
Kitoje lovoje guli keistas berniukas. Kai pirmą kartą įėjau į palatą, jis gulėjo palindęs po antklode. Nesimatė net ausų. Gulėjo nejudėdamas, ir atrodė, kad lovoje nėra jokios gyvybės, tik antklodės kalnelis. Tačiau atnešus pietus kalnelis sujudėjo ir iš po antklodės išlindo pasišiaušusi galva. Galvos akys kelias sekundes žiūrėjo į mane, paskui jos kakta susiraukė, nosis šnirpštelėjo, ir pasirodė visas berniukas.
Nemėgstu vaikų vadinti berniukais. Tačiau šis prašyte prašosi taip vadinamas. Liesas, išbalęs, permatomas. Ir keistas.
Kuo? Gal tuo, kad visą laiką palindęs po antklode, gal todėl, kad kalba tarsi tyliai šlamėtų ir tik klausinėjamas gydytojų, o gal dėl to, kad jo niekas nelanko.
Dičkį prie lango lanko kasdien, mane – du kartus per dieną. Per pietus – teta, vakare – mama. Teta atneša pietus, mama – vakarienę.
Suvalgau tetos sriubą ir balandėlius. Iki paskutinės kruopelės. Sykį pamėginau atsisakyti pusės kotleto. Teta dūsavo tol, kol pabaigiau visą. Mama nedūsauja – ji pliaukšteli delnais ir pareiškia, kad puikiai žino, kiek turi valgyti sveikstantys vaikai.
Išeidama teta kaip visada pasako:
– Vakare ateis mama. Sveik.
Ir tada įvyksta neįtikėtinas dalykas. Berniuko lovos kalnelis sujuda ir iš jo gelmių pasigirsta:
– O mane aplankys sekmadienį!
Balsas nė iš tolo nepanašus į šlamėjimą. Iš kietumo jis net girgžda.
Teta žvalgosi žiopčiodama. Ji nė karto negirdėjo berniuko kalbant. Tetos žvilgsnyje – tūkstantis trys šimtai keturi klausimai. Ji tikrai manė, kad gretimoje lovoje negyvėlis!
Nenorėdamas nieko aiškinti, garsiai pasakau:
– Na, ir gerai. Gal bent tada iš po tos savo antklodės išlįsi.
Stebiuosi, kodėl taip pasakiau. Nei man rūpi tas berniukas, nei ką. Tegu sau guli įsirausęs tarsi žiurkėnas į pjuvenas. Krūvos čia tokių kaip jis.
Nors ne. Dičkis prie lango nesiskaito. Kitose palatose – senukai ir senutės. Mūsų ligoninėje tik viena vaikų palata. Tiesa, dar yra mergaičių palata, tačiau iki jos nebuvau net nuėjęs.
Nemėgstu sergančių mergaičių.
Lanko mane tik mama ir teta. Klasiokai neateina. Mokytoja jiems sakė, kad aš greitai pasveiksiu ir pats ateisiu į mokyklą, todėl lankyti manęs nereikia.
Žinau, kad taip pasakyti prašė mama. Ji nemėgsta mano klasiokų. Atseit jie ūbauja, atsiduoda vėju, šeriasi ir neša purvą.
Pamatau, kad mane stebi tamsios akys. Berniukas pirmą kartą niekieno neliepiamas iš po antklodės iškišo nosies galą, abi akis ir net prakaituotą garbaną.
– Tau patinka, kai tave lanko? – klausia jis.
Koks jo reikalas? Tačiau atsakau kitaip:
– O tau nepatiktų? Sriubos atneša. Kotletų, cepelinų. Tas ligoninės maistas – tikras…
Nutylu. Jeigu berniukas nekvailas, supras, ką nutylėjau.
Ir iškart šauna mintis – aš meluoju! Iš tiesų svajoju, kad vieną dieną nepasirodys nei mama, nei teta ir aš galėsiu valgyti tai, ką valgo dičkis ir keistasis berniukas. Tačiau mama mano kitaip. Ji įsitikinusi, ne, ji žino, kad be naminio maisto ligoninėje gulintį žmogų ištinka viso kūno gangrena.
Žinau, kad mama uždraudė mane maitinti ligoninės maistu, todėl seselės į mūsų palatą visada atneša tik du padėklus. Ir nė vienas iš jų nėra man.
– Norėjai pasakyti, šūdas? – sukikena keistasis berniukas.
Na štai, prasideda necenzūriniai žodžiai. Berniukas nežino, kad dėl jų kelis kartus turėjau valytis burną. Garstyčiomis ir jogurtu. Taip liepė mama. Ji sako, kad kol gyva, iš savo sūnaus neišgirs jokio bjauraus žodžio.
– Nori? – berniukas staiga atidaro savo spintelės stalčių ir ištraukia iš jo varškėtį. Tokių varškėčių šiandien davė pietums. Kiekvienam po du. Kvepėjo neblogai, kur kas geriau už tetos balandėlius.
Grietiniuotą varškėtį berniukas laiko rankoje. Taip, taip, rankoje! Be šakutės, net be jokios servetėlės! O iš kur jis tų servetėlių gaus? Iki šiol jo dar niekas neaplankė, tad berniukas neturi ne tik servetėlių, bet ir sulčių, apelsinų, kryžiažodžių, ausinuko ir kitokių reikalingų ir nereikalingų daiktų, kuriais ligonius užverčia jų lankytojai.
Galite netikėti, tačiau varškėtį aš paimu. Kodėl netikėti? Todėl, kad mama mane išmokė rankomis varškėčių neimti.
Skanu. Sumaumojęs pirštus nusišluostau į… antklodę.
Čia tai bent, to dar nebuvo! Kažkas man darosi.
– Skaniau už tavo apelsinus? – pašaipiai klausia berniukas.
Paimu apelsiną ir paduodu jam. Ant mano spintelės – septynių rūšių apelsinai.
Berniukas valgo atsargiai, todėl jaučiu, kad jam patinka. Suvalgo ir tyliai sako:
Sekmadienį mane aplankys. Pamatysi.
– Ko tu čia su tais savo sekmadieniais? Užsivedei, aplankys, aplankys. Ateis sekmadienis ir matysim, – pasidaro man pikta.
– Pamatysi, – sušlama berniukas ir užsikloja galvą.
Sekmadienį berniukas visai kitoks. Stropiai prausiasi, ilgai šukuojasi, paskui dingsta. Grįžta, atsisėda ant lovos ir pradeda vos pastebimai linguoti. Matau, kad laukia. Noriu prakalbinti, tačiau jis tyli.
Jį iš tiesų aplanko. Moteris. Ant lovos krašto sudeda lauktuves. Nežiūriu, kas ten. Mama man draudžia žiūrėti į kitų žmonių daiktus.
Paskui abu – moteris ir berniukas – sėdi šalia vienas kito ant lovos, linguoja ir tyli. Matau, kaip kartais ji paliečia jam ranką. Berniukas tikrai keistas – neatitraukia savo rankos. Net nemirkteli. Glostomas vaikas turi bjauriai maivytis ir garsiai šnypšti.
Neįdomu man visa tai. Išeinu į koridorių. Ten pluša valytoja nuožmiu žvilgsniu. Storulis iš gretimos palatos pasakoja seselei apie savo traktorių. Seselė kikena.
Kai grįžtu į palatą, berniukas vienas. Ant jo spintelės nedidelė tulpė. Išblyškusi, todėl labai pavasariška. Berniukas guli aukštielninkas ir žiūri į lubas. Paskui netikėtai atsisėda.
– Žiūrėk, – sako jis ir iš po antklodės ištraukia baltą ryšulėlį.
Kažkas suvyniota nosinės dydžio skepetaitėje.
Tas kažkas – neaiškus dalykas. Pailgas, pilkas, apmūsijęs.
– Na, kaip? – paduodamas keistąjį daiktą man, klausia berniukas. Daikto gale – kabliukas. Žuvims gaudyti.
– Kas kaip? – klausiu nesuprasdamas.
– Kas, kas, – supyksta berniukas.
– Blizgė, gal aklas? – Kokia čia blizgė, jeigu neblizga?
Daiktas panašus į… Į daug ką panašus tas daiktas, tik ne į blizgę.
– Neblizga todėl, kad žuvis ja gaudė seniai. Aš nežvejoju…
– Tai kam ji tada tau, jei nežvejoji?
– Tai senelio blizgė.
– Prašė, kad pasaugotum? Kol ateis pavasaris? – aš moku būti bjaurus. Mama tuo didžiuojasi ir sako, kad tikras vyras kartais turi būti bjaurus. Žinoma, tik ne savo mamai.
Berniukas tylėdamas iš mano rankų ištraukia blizgę, papučia į ją, rūpestingai suvynioja į skepetaitę ir griežtai paliepia:
– Nežiūrėk!
Nusisuku į sieną. Kai atsigręžiu, skepetaitės nebėra, o berniukas vėl po antklode.
Kitą dieną seselė liepia eiti į rentgeno kabinetą. Tie vaikščiojimai man – tikra bėda. Nors iš gatvės ligoninė atrodo nedidelė, jos koridoriai ilgi ir painūs. Todėl mane visada kas nors lydi. Kad nepasiklysčiau. Žinau, kad ir čia – ilgoji mamos ranka. Atvedusi mane į palatą ir paguldžiusi, ji pasakė, kad eina pasikalbėti su personalu.
Pasikalbėjo… Dabar kartais kokia nors personalo seselė prabyla mamos žodžiais.
Berniukas pasisiūlo mane palydėti.
– Aš žinau, kur daro rentgeno nuotraukas, – storu balsu jis sako seselei.
Seselė sutinka. Ji užsiėmusi, be to, žino, kad taip storai kalbantys žmonės niekada nepasiklysta.
Einame. Aplinkui begalė įdomybių. Slaugė vežimėliu veža tris kartus už save sveikesnę senutę. Plonutis žmogelis žiaumoja milžinišką sumuštinį. Trečio aukšto laiptinėje apie savo ligas viena kitai pasakojasi dvi tetulės. Laido gerkles taip, kad girdėti net pirmame aukšte.
Rentgeno kabinetas irgi pirmame aukšte. Jame moteris baltu chalatu pastato mane prie aparato, nueina į mažą narvelį, liepia nekvėpuoti, paskui – vėl kvėpuoti, pakelti rankas, pasisukti į šoną. Sukdamasis pamatau berniuką. Jis tupi kabineto kampe, tame, kurio nematyti pro baltosios moters narvelio langą, ir žiūri į mane.
Išėjęs į koridorių, matau, kad berniukas laukia manęs ant tos pačios kėdės, ant kurios sėdėjo man einant į kabinetą. Paaiškina trumpai ir… nesuprantamai.
– Nesistebėk. Man vienas juokas pralįsti pro uždarytas duris. Norėjau pažiūrėti, ar tu švyti.
– Švyčiu? – nesuprantu nieko.
– Vienas žmogus sakė, kad rentgenu šviečiami žmonės švyti. Kaip jonvabaliai
– Na, ir ką? Švytėjau?
– Sunku buvo pamatyti. Stovėjai priešais langą.
Nieko nesakęs įsmunku į tualetą. Atsistoju prieš veidrodį, išjungiu šviesą.
Mano krūtinė vos vos švyti!
Iš tualeto kabinos pasigirsta piktas balsas. Moters. Velnias, tualetas moterų!
Iš atomų ir aš. Gerai pagalvojus, kad žiurkės iš atomų, suprasti galima. Ir kad vanduo. Ir oras. Net kvapai. Bet kad iš atomų būčiau aš, sunku patikėti. Nematau aš tų atomų. Negirdžiu. Jie mano kūne, o aš jų nejaučiu!
Į palatą grįžtu po dar vienos procedūros. Į ją berniukas manęs nebelydėjo. Pasiutusiai nemaloni ta procedūra, be to, ji visai šalia mano palatos.
Ant mano spintelės – padėklas, o ant jo – pietūs. Ligoninės pietūs! Netikiu savo akimis. O berniukas ramiausiai sako:
– Užsakiau. Specialiai tau. Valgyk, teta ateis.
Spėju nuryti paskutinį ligoninės sulčių gurkšnį, kai pasirodo teta. Ji ilgai stovi tarpduryje, baimingai dirsčiodama į tuščią padėklą. Ir arkliui būtų aišku, kad iš jo valgiau aš. Atsipeikėjusi pričeža prie manęs ir prisikišusi ima mane uostyti.
Aš, aišku, kvepiu žuvimi. Ligoninės žuvimi.
Skaniai atsiraugėju ir sakau:
– Ačiū, teta, kad atėjote. Bet šiandien aš jau pietavau. Buvo labai skanu.
Teta strykteli. Vargšelė, ji nė neįtarė, kad aš raugėju!
Ko norėti. Aš ir pats tik dabar prisiminiau, kad žmonės gali raugėti, garsiai gadinti orą, spjaudyti ant žemės ir krapštyti nosį.
Vakare mama į palatą įtapsi garsiau negu paprastai. Žinau, kad motinėlė taip daro, kai pyksta. Garsiai tapsėti ji moka net basa.
Mama įrodinėja, kaip kenkia ligoninės maistas sveikstantiems berniukams. Aš tyliu. Seniai žinau, kad geriausias būdas ginčytis su mama – tylėti. Ji liepia valgyti jos varškės pudingą. Nuryju porą kąsnelių ir sakau:
– Ačiū. Aš sotus.
Mamos akyse – žalios žiežirbos. Ji ištaria:
– Pra-šau val-gy-ti!
Ir tada iš gretimos lovos pasigirsta plonas balselis:
– Jūsų sūnus naktimis griežia dantimis. Mano senelė sako, kad žmonės dantimis griežia tada, kai valgo per riebiai.
Berniuko nematyti, jis visas po antklode. Turbūt todėl šį kartą jo balsas – kaip plonytis šlamesys. Nors gali būti ir kita priežastis. Seniai pastebėjau, kad visi vaikai ir moterys su mano mama kalba tarsi šlamėtų.
Mama viską susideda, tylėdama pakyla ir neatsisveikinusi išeina iš palatos.
Kitą dieną teta nepasirodo. Man truputėlį gaila. Ne, ne jos kotletų ar balandėlių. Pats nežinau ko. Tiek to, sužinosiu paaugęs.
Pavakare nusprendžiame aplankyti mergaites. Nusprendžia berniukas. Jis aiškina, kad mums, vaikams, reikia ieškoti kitų vaikų, nes ligoninėje, kur vien tik suaugėliai ir telefono mygtukus spaudantis dičkis, galima išprotėti.
Mergaitės kaip mergaitės. Viena iš mūsų mokyklos. Kita be perstojo kikena. Trečia žaidžia kompiuteriu. Ketvirta kažką žiaumoja ir žvilgčioja į berniuką. Į mane nežiūri nė viena.
Grįžtame į savo palatą. Joje – motinėlė. Iš plaukų matau, kad nieko gero nelauk. Kai mamos plaukai taip prigludę, joje siaučia žaibai.
– Tai va, mielasis. Kadangi mūsų maistas tau neskanus, nuo šiol galėsi valgyti šitą! Ligoninės!.. – Jos balse pasišlykštėjimas. – Tikiuosi, kad nenumirsi. O kadangi manęs nelauki, nuo šiol tave lankysiu rečiau. Aš irgi turiu ką veikti.
Tyliu. O ką sakyti? Kai ji kalba tokiu balsu, ką nors įrodinėti būtų kvaila.
Tik bandau palydėti išeinančią. Mostelėjusi ranka, mama nutaukši koridoriumi – šiandien jos batai su smailiais kulniukais.
Berniukas sako:
– Na, ką, atšoko?
– Eik tu žinai kur, – užverdu. – Pavydi man, kad lanko. Pats drybsai vienas.
– Sekmadienį mano mama vėl atvažiuos. Mes gyvename pamiškėje.
– Kuo čia dėta pamiškė? Miškas be tavo mamos nudžiūtų?
– Ji neturi kuo atvažiuoti. Ta pamiškė toli. Sekmadieniais kaimynas važiuoja į turgų, tai ir atveža.
Patylime. Berniukas prabyla vėl:
– Tave mama užkniso. Juodai.
– Ne tavo reikalas, – stengiuosi atsikirsti kuo pikčiau.
– O vakar tu švytėjai. Tame rentgene, – ištaria tyliai.
– Pats žinau. O tu – kvailys. Negalima lįsti į rentgeno kabinetą, kai daro nuotrauką. Kažin ar pats dabar nešvyti.
– Aš turiu blizgę.
– Tą apmūsijusią? Ji saugo nuo rentgeno?
– Ji saugo nuo visko, – sako berniukas. – Senelį išgelbėjo…
Berniuko balsas nebešlama.
– Blizgė? Gal jis davė ją praryti kokiam nors priešui?
Berniukas tyli. Tyliu ir aš. Galvoju. Yra apie ką pagalvoti.
Prasideda kitoks gyvenimas. Valgau ligoninės maistą. Jis vidutiniško skanumo. Vaikštome su berniuku po ligoninę. Į mergaičių palatą nebeiname. Kokia nauda iš to ėjimo, jeigu viena nuolat kikena, kita kramto, trečia žaidžia kompiuteriu, o ketvirtą ir taip pamatysiu mokykloje.
Pasirodo, blizgė tikrai išgelbėjo berniuko seneliui gyvybę. Labai seniai, kai senelis buvo dar mažas, kareiviai jų šeimą išvežė į Sibirą. Atėjo žiema ir žmonės ėmė badauti. Kažkas berniuko seneliui padovanojo blizgę, parodė, kaip žvejoti, ir senelis, tada pats dar berniukas, ištisas dienas sėdėdavo ant didžiulio ežero ledo. Pagautų žuvų užteko ne tik žvejo mamai, broliams ir seserims, bet ir kaimynams. Įpusėjus žiemai, žmonės ėmė mirti, ir tik tie, kurie valgė ta blizge pagautas žuvis, sulaukė pavasario.
Vėliau tą istoriją papasakosiu mokykloje. Per istorijų pasakojimo valandėlę. Iš manęs šaipysis ne tik vaikai, bet ir mokytoja. Sakys, kad net maži vaikai Sibire turėdavo dirbti, tad niekas nebūtų leidęs ištisas dienas žvejoti. Ir kad nuo žuvų nepasveikstama. Nebent nuo jų taukų…
Man į tą šaipymąsi bus nusispjauti. Negi pasakosiu, kad berniuko senelis blizge pagaudavo ypatingų gydomųjų žuvų?
Tylutėliai juoksiuosi iš šaipokų. Žinosiu, kad blizgė išgelbėjo ir berniuko tėtį. Kai jam pasidarė labai liūdna ir norėjosi mirti, jis stipriai suspaudė blizgę, ir noras mirti pradingo.
O dar toji blizgė išgelbėjo berniuką. Jam ruošiantis gimti, jo mama staiga pajuto nebenorinti berniuko. Tada jo tėtis ilgai žiūrėjo į blizgę ir sugalvojo… Berniukas nepasakė ką, tačiau jo mama, išgirdusi, ką jos vyras sumanė, ėmė šypsotis ir šypsodamasi pagimdė trijų su puse kilogramo kūdikį.
Vieną vasarą blizgė dingo. Berniuko tėtis jos ilgai ieškojo, o paskui netikėtai mirė. Užėjus neregėtai sausrai, berniukas blizgę rado išdžiūvusiame šulinyje…
Blizgė irgi iš atomų. Bet kaip jie pritraukia gydomųjų žuvų atomus? Ir kaip atstumia nenoro gyventi ar turėti kūdikį atomus? Paprasta metalinė blizgė. Ir dar apmūsijusi.
Praeina kelios dienos. Jaučiu, kad greitai mane paleis namo. Kada išrašys berniuką, neaišku. Jį apžiūrinėdami gydytojai reikšmingai žvilgčioja vienas į kitą. Kasdien berniukas gauna tablečių. Rytą baltų, vakare – raudonų. O per pietus jis turi eiti į seselių kambarį, iš kurio grįžta skausmingai išsiviepęs. Taip vaiposi tie, kuriems leidžiama skausmingų vaistų.
Tablečių berniukas negeria. Nei baltųjų, nei raudonųjų. Jas jis slepia stalčiuje. Ten turi maišelį, į jį ir deda tabletes. Berniukas sako, kad jos jam nepadeda.
Apie savo ligą jis tyli net klausinėjamas.
Kartą berniuko paklausiu:
O kodėl tau blizgė nepadeda?
Jis rimtai atsako:
– Todėl, kad nebėra gydomųjų žuvų. Senelis mirdamas taip sakė.
– Ką sakė?
– Kad jeigu tų žuvų būtų, jis dar pagyventų. Bet nebeliko. Upelis prie mūsų namų visai išdžiūvo. Kai pastatė užtvanką, vandens teliko iki kelių.
– O kitur? Kituose upeliuose? Ežeruose? Kur giliau.
– Nėra kuo nuvažiuoti. Jau sakiau. Ir kas žino, gal ir ten tų žuvų nebėra. Mamutai taigi išnyko, – liūdnai kalba berniukas.
Mama mane vėl lanko. Visada paklausia, ar ko nors nenoriu. Kažkokia keista pasidarė – klausinėja. Anksčiau be jokių klausimų žinodavo, ko man reikia.
Man taip smagiau. Kiekvienam vaikui smagu, kai mamos jų klausia. Ir, išgirdusios vaiką kalbant, klausosi, ką jis pasakys.
Viskas buvo paprasta ir aišku. Katės – iš atomų, kvapai – iš atomų, varškėčiai – iš atomų . O dabar nebeaišku. Tai dėl to berniuko. Ir jo blizgės. Reikės gerai paklausyti. Gal išgirsiu šnaresius ausyse. Ir akis išplėtus pažiūrėti. Gal pamatysiu mažyčius žaibus. Juk turi tie atomai kaip nors išsiduoti.
Ir štai atėjo lemtingasis trečiadienis. O gal ketvirtadienis. Tai galėjo būti ir penktadienis – dabar nebeprisimenu.
Tą dieną mudu su berniuku susipykome. Nepamenu, dėl ko. Susipykome juodai. Berniukas man prirėkė visokių bjaurių dalykų. Aš jam – irgi. Tačiau to dar buvo per maža. Nubėgau į seselių kambarį ir papasakojau apie tablečių maišelį berniuko stalčiuje.
Paskui man staiga pakilo temperatūra ir viskas dingo.
Prabudau po kelių dienų. Šalia sėdėjo tėtis. Pasirodo, man atkrytis ir aš vėl sergu plaučių uždegimu. Dar bjauresniu negu pirmą kartą.
Tėčio nebuvau matęs keletą mėnesių. Jis dirba tolimoje ir turtingoje šalyje.
Berniuko lovoje kalnelio nebebuvo.
– Išvežė tavo draugą. Į klinikas. Jį reikia labai rimtai gydyti, – paaiškino tėtis, sugavęs mano žvilgsnį. Tėtis visada sugauna mano žvilgsnį ir, man dar nespėjus nė išsižioti, jau žino, ko noriu klausti.
– Tau paliko, – pasakė tėtis, ištraukdamas blizgės ryšulėlį. Ir pažvelgęs man į akis pridūrė: – Nebijok, jis nesakė, kad jos jam nebereikės. Bet minėjo, kad tau jos dabar reikia labiau.
Tikrai kietas tas tėtis. Ir vėl atspėjo mano klausimą.
Štai ir viskas. Pasveikau, gyvenu. Blizgę laikau saugiausioje vietoje. Turėčiau ją grąžinti, bet man jos dar reikia. Tėtis vėl išvažiavo, mama kartais ima garsiai tapsėti, be to, vakarais būna taip nyku, kad atrodo…
Bet susirasiu miško ežerą. Tokį, kuriame nuo mamutų laikų neišnyko nė viena žuvis. Pagausiu tą, kuri padeda pasveikti. Sužinosiu, kur gyvena berniukas. Nuvažiuosiu pas jį ir pasakysiu:
– Atvežiau tau žuvį. Pasitik ją.
Kol kas nežinau net berniuko vardo. Tada ligoninėje jo taip ir nesužinojau.
Ligoninėse žmonės retai klausia vienas kito vardų…
__________________________
* Gendručio Morkūno (1960 08 04–2009 12 31) artimųjų žodžiais, savo pirmąjį jubiliejų jis būtų norėjęs paminėti kukliai. Tad ir mes pagerbiame rašytojo atminimą ne iškilmingais straipsniais, o spausdindami skaitytojams dar nežinomą jo tekstą. Apsakymas buvo rašomas tarptautiniam projektui, kuris, deja, liko netesėtas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2010 Nr. 3 (55)