Absoliučiai tikras šalutinis knygos poveikis

 

Viršelio dail. Kirk Benshoff
Viršelio dail. Kirk Benshoff

Žinote, perskaitęs Alexie’io Shermano (Aleksio Šermano) knygą*, džiaugiausi dėl dviejų gana skirtingų dalykų: kad beveik nebesu paauglys ir kad vis dar atpažįstu savyje paauglį. Iškart pasakysiu: manau, kad tai labai gera knyga, gydanti tuo, kad primena praeities žaizdas, tiksliau, leidžia prisiminti, kokie pažeidžiami buvome ir esame ir kokie vis dėlto galime būti stiprūs savo silpnumu. Tačiau ši knyga, kaip ir visi stiprūs vaistai, gali sukelti įvairių padarinių.

Taip, jūs gerai supratote. Skaitant šį kūrinį gali pasireikšti įvairus šalutinis poveikis. Pamėginsiu tai aprašyti kaip vaisto lapelyje, o jau jūs spręskite, ar verta visa tai iškęsti dėl skaitymo malonumo, ar ne.

Pirmas šalutinis poveikis – pykinimas. Knygos, kuri vadinasi Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis ir turi paantraštę „Kaip pabėgti iš savo namų ir susirasti namus?“, knygyne nesusigundyčiau imti į rankas. Tokia mintis kyla pamačius nevykusius rinkodaros pokštus, kai ant leidinių viršelių smakso visokiausi guru, šleikščiomis šypsenėlėmis siekiantys prastumti savo dvasinius ferarius, dangiškus metodus kalorijoms deginti ir kitus lengvus būdus plieniniams saviapgaulės mechanizmams importuoti į dirbtuves vidutinybėms tobulinti. Ir tą blogą įspūdį dar sustiprina pačiame viršelio viršuje išspausdintas griozdiškas užrašas: „New York Times bestseleris“. Lyg ant niekam tikusio dizaino spintelės dar būtų užrioglinta kadaise komise pirktos spintos antresolė – ir netinka, ir neskoninga, ir pavojinga sveikatai, jei pernelyg priartėji.

Todėl šitos knygos knygyne į rankas ir neėmiau, kol jos beveik vienu metu nepasiūlė du patikimi literatūros žmonės. Nesusitarę. Nekreipdami dėmesio į tai, kad kūrinį išleido didžiausia Lietuvos leidinių kepykla, kurios kepiniai siekia įtikti tokiam dideliam valgytojų būriui, kad dažniausiai jie būna kažkas, kas tinka visiems. Vadinasi, niekam. Ką gi, jeigu jau siūlo… Su šia mintimi ir pradėjau skaityti…

Antras šalutinis poveikis – galvos svaigulys. Pamenate, kaip svaigdavo galva, kai buvote keliolikos metų? Ne, čia aš neturiu omenyje ankstyvųjų pirmos cigaretės ar taurelės malonumų. Tiesiog nei iš šio, nei iš to susvaigdavo galva, pamenate? Tuo metu dažniausiai su neviltimi žvelgdavote į veidrodį, o iš jo spoksodavo neproporcinga figūra, spuoguotas veidas, išbalusi oda, įkritę paakiai. Ir visa šita, palyginti su tuo, kas dėdavosi sieloje, atrodė nekalta lyg gegužę išsiskleidę obels žiedai… Argi ne tas sąmyšis ir sukeldavo svaigulį? Aha, taip, paauglystė… Jei prisiminėte, turbūt jus tenkins pirmas knygos sakinys: „Aš gimiau vandens apsemtomis smegenimis“ (p. 7). Jei ne, tai gal tiks šis iš pirmo skyriaus: „Aišku, iš šalies atrodžiau kaip kvėša, tačiau blogiausia slypėjo mano viduje“ (p. 9)?

Rodos, visi nepaaugliai, neskaitantys paaugliai ir paaugliai, jau nemanantys tokie esą, turėtų šioje vietoje padėti knygą į šalį. Tačiau peršiurenę pirštais knygą iš devinto puslapio į vienuoliktą jie išvystų pirmą iliustraciją – Ellen Forney darbą, pradedantį ištisą šios knygos piešinių virtinę. Šie piešiniai, manding, suteikia tekstui jei ne pusę, tai bent trečdalį to žavesio, dėl kurio knyga tampa patrauklesnė ir paaugliams, ir jų tėvams. Ir tekstą, ir piešinius sieja šmaikštumo, aštraus, ironiško, bet kartu ir pasaulį mylinčio žvilgsnio gija. Šmaikštumas iš esmės ir yra tas saitas, kuris sutelkia jūsų dėmesį, panašiai kaip šuo, gražiai už pasaitėlio vedžiojamas parko alėjomis. Iš kur tokie palyginimai? Juk paauglystė pasižymi noru nutrūkti nuo saito, tiesa? Ir ne iš blogų paskatų – tiesiog augantys žmonės jautrūs visoms pasaulio neteisybėms. O ypač toms, kuriomis pasaulis maitina juos pačius. Ir nuo tų neteisybių galva svaigsta labiau nei nuo pirmos cigaretės.

Trečias šalutinis poveikis – padažnėjęs širdies plakimas. Taigi išsiaiškinome: ši knyga – apie paauglio gyvenimą. Pridedame: parašyta pirmuoju asmeniu. Ir dar – tas pirmasis asmuo jaučiasi esąs paskutinis paskučiausias visame pasaulyje, nes jo gyvenimas, žargonu tariant, sumautas. Bet aprašytas jis taip, kad net imi pavydėti to sumauto gyvenimo, nes pavaizduotas jis įtaigiai. Taip įtaigiai, kad nekyla abejonių, ar tai yra išgyventa. Šitaip maniau versdamas šio dienoraščio puslapius. Taip manau ir jį perskaitęs. Kuo mums dažniausiai dienoraščiai įdomūs? Savo autentika. Šis tekstas, žinoma, nepretenduoja tapti dokumentų rinkiniu, bet jame aprašytus išgyvenimus atpažįsta kiekvienas, gebėjęs įžengti į tą keleto metų laikotarpį, kurį vadiname paauglyste. Faktiniai dalykai ne tokie svarbūs, jei skaitydami knygą jaučiame emocijas, patiriame jausmus, kurie pavaizduoti ne šiaip sau, o buvo iš tikrųjų. Skaitant širdis iš tikrųjų ima tankiau plakti…

Kaip tik tas „iš tikrųjų“ lydi visąlaik, kol skaitai, ir lemia tai ne tikri ar fiktyvūs įvykiai, o jausmo įtaiga. Ir, žinoma, pagavus stilius, kurį puikiai sugebėjo perteikti vertėjas iš anglų kalbos Marius Burokas.

Pašnekėjus bendresnėmis temomis, vertėtų pereiti prie konkretesnių dalykų ir pakalbėti apie knygos Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis svarbą ir reikšmę.

Ketvirtas šalutinis poveikis – niežulys. Pagrindinis knygos veikėjas Arnoldas Spiritas, rezervacijoje gyvenantis indėnų berniukas, sako: „Norėčiau būti magas, bet esu tik nuskuręs rezervacijos vaikis, gyvenantis su nuskurusia šeima varganoje Spokano indėnų rezervacijoje“ (p. 13). Jis yra visų paaugliams būdingų, kartais sunkiai suderinamų savybių mišinys: nepasitikintis savimi, aplinka, maksimalistas, kandus, trokštantis švelnumo, pykstantis, verkiantis, norintis būti stiprus, ieškantis draugų, bijantis patyčių, – sąrašą būtų galima tęsti…

Tačiau visos minėtos savybės ir siekiai būtų nuliniai, jei dienoraštis nebūtų parašytas labai berniukiškai, gana atvirai, „kaip yra“, su visais bręstančio kūno ir sielos džiaugsmais ir negandomis. Vienas patraukliausių šios knygos bruožų – kalbėjimas paauglio, turinčio svajonių, bet neturinčio iliuzijų, kad jos staiga išsipildys, lūpomis. Dažnai tas nuogas kalbėjimas skaitytojo širdį pasiekia greičiau nei literatūrinis vyniojimas į vatą.

Knygoje daug natūralistinių detalių, apie kurias padori – bent lietuviška – paauglių knygų kompanija nutyli, tarsi paaugliai niekada nebūtų patyrę „šlapių sapnų“ arba mergaitės juos būtų dominusios tik kaip liaudies šokių būrelio partnerės, kurių lytį atskiri pagal tai, kad jos vilki sijoną (nors ir šis atpažinimo požymis mūsų laikais abejotinas). Tuo ši knyga išskirtinė, bet joje nėra amoralumo ar atstumiančio vulgarumo – šiais dalykais neužsižaidžiama, nepiktnaudžiaujama. Ir staiga imti kasytis pakaušį, neturėti kur dėti akių skaitant gresia tiems, kurie pernelyg akcentuoja kūniškąjį leidinio matmenį.

Penktas šalutinis poveikis – nemiga. Šiuo poveikiu jūs galėtumėte imti skųstis, jei skaitydami suprastumėte, kad gyvenate blogiau nei tas berniukas rezervacijoje. Iš tiesų aš nemiegočiau suvokęs, kad jis turi, o aš neturiu nė vieno tikro draugo (tad manęs niekas negali ir palikti). Man nepavyktų užmigti, jei suprasčiau, kad niekada neteko rizikuoti dėl savo svajonės ištrūkti į kitą, tegu ir svetimą, aplinką net ir tada, kai saviškiai tikrai buvo linkę to nepastebėti. Tas berniukas rizikuoja, išgyvena begalę nemalonumų, bet viskas, ką jis daro, vyksta tarsi keistoje stebuklinėje pasakoje, kurioje „viskas baigėsi blogai, bet jis gyveno ilgai ir laimingai“. Nors vienas po kito miršta pagrindinio veikėjo artimieji, nors jis nuogąstauja dėl savo socialinės padėties, jį persekioja baimė dėl tėvų alkoholizmo ar pati paprasčiausia ir baisiausia paauglio gyvenime baimė prarasti pirmąją meilę, vis dėlto berniukas geba pažvelgti į situaciją su išmintimi, kurios semiasi iš gero juodojo humoro jausmo. Iš kur jis? Galima ir pacituoti ištraukėlę iš Arnoldo senelės laidotuvių, kai netikėtai apsirinkama dėl aprangos: „Du tūkstančiai indėnų ėmė kvatotis tą pačią akimirką. / Ir kvatojosi ilgai. / Tai buvo didingiausias garsas, kokį tik esu girdėjęs. / Ir aš suvokiau: taip, mes, indėnai, esame girtuokliai, niūros, iškeldinti iš savo žemių, pamišę ir pikti, bet, velniai rautų, mes mokame juoktis. / Kai kalba pasisuka apie mirtį, mes žinome, kad juokas ir ašaros yra vienas ir tas pats“ (p. 173). Klausiate, ar iš tiesų mane kamavo šis šalutinis poveikis, t. y. nemiga? Deja, kamavo mane kai kas kita – nesuvaldomas juokas.

Šeštas šalutinis poveikis – nevaldomo juoko priepuoliai. Kaip reta kurioje kitoje, šioje knygoje puikiai gebama sugretinti didingumą ir smulkmenas, trumpais, kapotais sakiniais, taikliais dialogais reikšmingus ir nereikšmingus įvykius sulydyti į vientisą gaivalingą gyvenimo upę, prieš kurią tiek knygos herojus, tiek mes, besitapatinantys su juo, galime vaizduotis esą labai reikšmingi maždaug tiek, kiek galimybių susireikšminti turi šapelis kunkuliuojančioje srovėje. Tačiau rinktis reakciją į vieną ar kitą situaciją Arnoldas Spiritas, arba Jaunėlis, galėjo. Dažnai tai buvo, kaip jau minėta, juokas. Mirus senelei, mirus mylimai seseriai, vaizduojant save pasipūtusiame baltųjų pasaulyje…

Nors ir nedaug šioje recenzijoje trūksta iki to, kad būtų viršytas visas leistinas klišių ir banalybių kiekis, vis tiek parašysiu: taip nuoširdžiai juoktis, ko gero, gali tik tie, kurie nejaučia pasauliui neapykantos. O nejaučia jos tie, kurie yra patyrę skausmą, kurie žino, kad prieš mirtį, prieš nežinomybę, prieš gamtą mes visi vienodai lygūs, vienodai reikšmingi ir vienodai menki. Vis dėlto, net ir kai likimas juokiasi, kovoti verta.

Septintas šalutinis poveikis – emocijų gausa. Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis lietuvių berniukams, vyrams ir juos mylinčioms mergaitėms bei moterims gali būti artimas dėl vienos, atrodytų, menkos, bet labai svarbios smulkmenos: pagrindinis veikėjas žaidžia krepšinį. Ir žaidžia jį mažne su tokia aistra, su kokia dalis Lietuvos traukia Marijono Mikutavičiaus „Tris milijonus“, mūsų krepšininkams laimėjus kokį nors čempionatą. Šiuo požiūriu indėnų berniuko potyriai mums kaip tautai labai pažįstami. Žaisdami krepšinį, išliejame visus jausmus: kaunamės dėl garbės, siekdami save pažinti, išlikti savimi, susidraugauti, susipykti, įrodyti, kad esame, kad galime nugalėti didesnius, augesnius, nors ir neturime tam puikių duomenų. Ir kai žaidžiame, tai žaidžiame iš tikrųjų, iki galo ir tikriau už gyvenimą. Šiuo požiūriu Lietuva visad liks paaugliško amžiaus. Knygos pabaigos citatos grožį turėtų suvokti visi, netgi tie, kurie alergiški krepšiniui dėl jo pertekliaus mūsų šalyje: „Mudu žaidėme vienas prieš vieną valandų valandas. Žaidėme, kol sutemo. Žaidėme, kol gatvės žibintai apšvietė aikštelę. Žaidėme, kol virš galvų ėmė sukiotis šikšnosparniai. Žaidėme, kol tamsiame danguje pakibo didžiulis, apvalus ir tobulas mėnuo. / Taškų neskaičiavome“ (p. 238).

Jau sakiau, kad skaitydamas šią knygą patyriau ne vieną šalutinį poveikį. Bet nepaminėjau paties pagrindinio – pasijutau laimingas. Kad būna tokių knygų.

Rekomenduoju.

________________________

* SHERMAN, Alexie. Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis: [romanas] / iš anglų k. vertė Marius Burokas; iliustravo Ellen Forney. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 240 p.: iliustr. ISBN 978-609-01-0062-2

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)

 

Įžanginis

Ar (į)kursime Tandadrikos parką?

Straipsniai

KAIP ILIUSTRUOTOS „DEVYNIABROLĖS“?
VAIKŲ RAŠYTOJAS ALBINAS ANDRULIONIS

Mano vaikystės skaitymai

TARSI SEKČIAU BŪTĄ NEBŪTĄ PASAKĄ

Sukaktys

DAVIDO ALMONDO KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (Davido Almondo 60-mečiui)*

Atidžiu žvilgsniu

Berniukas, užaugintas vaiduoklių

Laiškai

Švedija pagal Gretą
Apie santūrumą ir prašmatnumą
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje: temos ir kūriniai*

Bibliografija

2012 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai