TARSI SEKČIAU BŪTĄ NEBŪTĄ PASAKĄ

– Tradiciniai įžangos klausimai: iš kur Jūs, kieno Jūs? Arba kitaip: kur gimėte ir augote, kas buvo Jūsų tėvai, koks jų likimas?

– Aš iš Suvalkijos lygumų. Tokių lygumų, kad pas mane viešėjusi draugė aukštaitė nusistebėjo: „Na, ir kraštas čia! Už penkių kilometrų veda karvę ir matyti!“ Taip, čia buvo matomi ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai, krauju ir auksu atsispindintys molinės Bujauskų gryčios languose. O žiemą iš tolimų tolių, melsvai baltų vakaro platybių neužkliūdami ataidėdavo rogių skambalai… Tokie skaidrūs ir aiškūs!

Visas džiaugsmas – Rausvės upelis, į kurį darbymečiu atsigaivinti, plauti skalbinių ar gylėje išmaudyti arklių sueidavo ar net atvažiuodavo apylinkės žmonės.

Tėvas – Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas – iš Lietuvos valdžios gavo 8 ha žemės dalijant Karklinių dvarą. Jis tą Suvalkijai nebūdingą grožio kampelį nusižiūrėjo dar jaunystėje – medžiodamas zuikius. Tai kokių dviejų kilometrų labai vingiuota Rausvės atkarpa, įrėminta stačiais skardžiais ir erdviomis žvyringomis pievomis. (Dabar kraštovaizdis nepataisomai sugadintas įrengus vandens telkinį.)

Tėvas buvo praprusęs žmogus, lankęs caro mokyklą. (Jis vyresniajai seseriai algebros uždavinius išspręsdavęs aritmetiškai.) Gerai kalbėjo rusiškai, susišnekėdavo lenkiškai, vokiškai. Domėjosi politika, visuomenės reikalais. Jis – aktyvusis, neramusis mūsų šeimos pradas. Kartais nenuspėjamas, kategoriškas, vienvaldys. Nebuvo tipiškas valstietis – visada jam trūko kantrybės, užbaigtumo, nuoseklumo tuose amžinai besikartojančiuose kaimo darbuose. Nemėgo jų, visada buvo kupinas sumanymų, idėjų. Pasistatė aliejaus spaudyklą („alienyčią“), vėliau pats be inžinierių susiprojektavo, užtvenkęs Rausvę, vandens malūną. Buvo aistringas medžiotojas: kai tik pūga, Bėruką į roges, pats į jas įgula ir – zuikių! Zuikiena buvo mūsų pietų kasdienybė, o kailiukai tapo vaikų kailinėliais. (Uodegytės ir kojukės – mokyklai: lentai valyti…)

1944 m. vasarą sugrįžus „nenugalimajai“, SMERŠ’as iš karto surinko daugelį kaimo vyrų, tarp jų ir mano tėvą. Tik Nepriklausomybę atkūrus, iš KGB archyvų paaiškėjo jo likimas – per dvi savaites jį nukankino ir nužudė pačioje pafrontėje. Iš pradžių po tardymo protokolais parašas ryškus, vėliau – vos vos pakraigliotas… Bejėgio, iškankinto žmogaus parašas. Jam buvo keturiasdešimt ketveri… Pase buvo įsidėjęs šeimos nuotrauką.

Motina švelni, gailestingos širdies, gera tiek žmogui, tiek gyvuliui. Keletą vasarų praleidusi pas dėdę kunigą Lenkijoje, išmoko literatūrinę lenkų kalbą („po warszawski“). Tai jai labai pravertė karo ir pokario metu. Buvo labai rūpestinga, mylėjo vaikus, gebėjo dirbti įvairius darbus. Turėjo retą estetinę nuovoką: gražūs buvo jos jaunystės rankdarbiai, mokėjo kad ir labai paprastu drabužiu pasipuošti ir gražiai atrodyti, visada žydėjo jos gėlių darželiai. Prieš mirtį laiko ji rankose mūsų atvežtas pirmąsias pavasario tulpes ir kalba: „Visą gyvenimą mylėjau gėles, norėjau jų…“ Šypteli savo įprasta šypsenėle: „Bet ir turėjau jų…“ Per pirmąją jos šermenų naktį sužydo visos sodo obelys. Kartą pasiteiravau, ar turėjusi artimų gerų draugių. Nesusimąstė: „Laimele, aš auginau šešis vaikus…“ Atmintin įstrigusi amžinai jos niūniuojama daina „Kad noriu, tai verkiu, / Kad noriu – dainuoju, / Nuo sunkių darbelių / Neišsivaduoju.“ Nelengvas buvo jos gyvenimas amžinai ribotais ištekliais auginant gausią šeimą su kategorišku, nuolat nerealiai planuojančiu, buityje nerūpestingu ir net aplaidžiu tėvu. Augome šešiese. Taigi kasdien „balius“ – prie stalo sėda aštuoni žmonės. Ir tai ne vieną kartą! Šeši jų – augantys, išsibėgioję, parausviuose išsidūkę besočiai. Mūsų šeimoje nebuvo žodžio nevalgus. Reikėjo suktis motinėlei!

– Koks buvo Jūsų namų vidaus gyvenimas, šeimos santykiai? Kaip Jums, patyrusiai mokytojai, dabar atrodo Jūsų tėvų, šeimos pedagogika? Ko išmokote vaikystėje?

– Tėvas išmokė mylėti Lietuvą ir patsai už ją mūru stojo. Net ir istorinėse sumaištyse jo nuostata buvo aiški: „Rusas mums – ne motina, vokietis – ne tėvas!“ Jis daug pasakodavo apie Nepriklausomybės kovas, mokė įsižiūrėti, įsiklausyti į gamtą, atskirti paukščių balsus, saugoti jų lizdelius. Tėvas mokė mus dainuoti. Susodindavo ant kopėčių, po vieną ant pakopėlės. Kaip kregždžiukus. Ir visi dainuodavome. O iš anapus Rausvės, iš už gero kilometro, atsiliepdavo Stankevičių mergaitės. Visos gražios, visos dainininkės, už mus vyresnės.

Kalbu apie visa tai ir pačiai atrodo, kad seku kažkokią būtą nebūtą pasaką. Toji natūralaus, nusistovėjusio, kad ir nelabai lengvo, gyvenimo pasaka baigėsi 1940 metų birželio 15-ąją ir į savo ramias vėžes jau niekada negrįžo. Visomis prasmėmis. Tėvas, išgirdęs tą lemtingąją birželio 15-osios žinią, anot kaimynės, druskos stulpu pavirto. Man tą dieną sukako lygiai septyneri.

Tradiciją dainuoti išsaugojome ir paauglystėje, ir jaunystėje. Ypač gerai susidainavę buvo mano vyresnieji labai muzikalūs broliai. Poezija į gyvenimą irgi per dainą atėjo – ir P. Vaičaitis, ir Maironis, ir S. Nėris. Bet juk toks istorinis visos lietuvių poezijos kelias. Nuo A. Strazdo, A. Vienažindžio, A. Baranausko, aušrininkų, pagaliau Maironio – visi tekstai dainuojami įaugo į tautos atmintį, tapo dvasine jos savastimi. Vadinasi, aš ėjau pramintu keliu…

Kai prieš metus su broliu važiavome į vyriausiojo šermenis, neįprastai pagerbėme jo atminimą. Tuo, kas mūsų gyvenime buvo graudžiai šviesiausia: pakeliui išdainavome visas jaunystės dainas!..

Auginant šešetą vaikų, reikėjo kažkaip juos tvarkyti, suburti, ne tik pavalgydinti.

Tėvo ir motinos pedagogika kai kur sutapo, kai kur iš esmės skyrėsi. Atminty giliai įsirėžę trumpais posakiais išsakyti mokymai ir požiūriai.

Tėvo: „Virbas lūžta, šluota nelūžta“ (Eksperimentuodavome su tuo virbu ir su visa šluota akivaizdžiai.), „Visi už vieną, vienas už visus!“, „Nesilankavosiu!“, t. y. nepataikausiu, nepadlaižiausiu, neįsiteikinėsiu („Jūs, vaikučiai, taip darykit, kaip tėvelis daro…“), „Nenusileisk!“, „Aš – ne kas, bet ir man ne bile (bet) kas!“ (čia jau būdingas suvalkietiškumas).

Labai ryškiai iš vaikystės prisimenu girdėtą pasakojimą apie tėvo viešnagę Kaune pas motinos dėdę, aukštą valdininką. Nuvažiavęs, bėdų prispaustas, tėvas kažko prašyti. Priimtas buvo svetingai, bet kai šeimininkas gana atsainiai iš aukšto pareiškęs, kad prastam žmogui mažai ir tereikią (ar kažkaip panašiai), tėvas taip trenkęs kumščiu į stalą, kad net brangūs porcelianiniai puodeliai pašokę!.. Charakteris! O juk nuvykęs prašyti… Aukštasis valdininkas nesupykęs, greičiau susidomėjęs, gal net ir patsai susimąstęs dėl to „prasto žmogaus“ poreikių.

Tėvas mokėjo apginti savo vaikus. Buvo atlaidus mergaitėms. Jo požiūris toks: blogiausia, ko gali laukti iš mergaitės, tai kad sterblėj parsineš klykiantį, o iš vaikų (t. y. berniukų!) – likdavo daugtaškis… Sūnus mokė apsiginti pačius. Bepigu jiems ir gintis, kad jie trys, ir visi stipruoliai. Nuolatinės treniruotės būdavo jų visų trijų imtynės su tėvu. Ko gero, jei tėvas būtų likęs šeimoje, greitai būtų savo trijulės neapėmęs.

Su kaimynų paaugliu, kuris kažkaip negražiai vyriausiąją mūsų seserį pravardžiuodavo ir erzino, tėvas taip pašnekėjo, įrėmęs savo kalavijo ašmenų aštrumo žvilgsnį, kad tam dingo bet koks noras švaistytis nešvankybėmis. (Tėvo žvilgsnis buvo ypač stiprus – vien juo pikčiausią šunį jis įvydavo į būdą. Tas, kad ir urgzdamas, pabrukęs uodegą lįsdavo – pati esu mačiusi.)

Buvau dar mažė, bet netyčia nuklausiau ir įsiminiau, kaip tėvas barė besidrovinčią savo brendimo ir dėl to nuolat besigūžiančią vyriausiąją seserį: „Moteriai krūtinė – gražu!“ Čia tai jau man buvo naujiena!

Tėvo sukomanduoti, švęsdavome Motinos dieną. Visi apsimesdavome nieko nežiną, lėkdavome į pievas, šlaitus skinti gražiausių gėlių – tada žydėdavo raktažolės (vadindavome šv. Petro rakteliais). Slapčia pindavome vainiką, juo puošdavome motinos kėdę. Motina taip pat apsimesdavo, kad viskas kasdieniška, tik lūpose žaisdavo išdykusi šypsenėlė, o iš virtuvės sklisdavo visai nekasdieniški kvapai.

Pagaliau visi „atsimindavome“, kad Motinos diena, mamą išbučiuodavome, sodindavome į puošniąją kėdę…

Motina mėgo auklėti konkrečiais pavyzdžiais. Pasitaikius progai, ji komentuodavo įvairias situacijas – kas gražu, o kaip nedera elgtis. Pamenu, vedėsi ji mane į kažkokį tolimesnį kaimą. Priėjome sodybą, lyg ir tą, bet motina tiksliai nežino, ar čia gyvena ieškomi žmonės. Sustojome prie vartelių. Per kiemą su kibirais eina moteris. Motina ir paklausia, ar čia gyvena tokie ir tokie. „Čia“, – burbteli ir su tais kibirais eina tolyn. Motina pastovėjo, pastovėjo, bet vartelių neatidarė – grįžome be nieko atgal. Man paaiškino, kad taip labai negražu ir kaip reikėtų elgtis.

Kiekvienu atveju, kai žmogaus poelgis jai pasirodydavo nepriimtinas, negeras, negražus, ji tik pasakydavo: „O aš taip negalėčiau…“ Jokio agresyvaus kritiškumo!

Labai paisė kalbų ir poelgių padorumo. Kartais, kai susirinkę keletas kaimynų savo šneką pradėdavo šiek tiek vyriškai pasodrinti, motina pertraukdavo:

– Na, vyručiai, jau patraukėte į lankas…

Pasakydavo pusiau juokais, be įtampos, be piktumo, bet labai aiškiai: prie vaikų negalima! Paklusdavo vyrai – motina turėjo įtaigos dovaną.

Niekada neleisdavo iš vaikų juoktis, jų pašiepti, iš jų pasityčioti. Nesvarbu – savų ar svetimų! Tai jai buvo šventa! Čia jau ji galėjo būti kategoriška.

Kai kurie motinos mokymai sutapo su tėvo, kai kurie gerokai ar visiškai skyrėsi.

Šeimos tarpusavio santykius motina reguliuodavo taip: „Mažesnis klauso vyresnio!“ Taip, tai taip, bet vyresniojo pranašumas jau buvo jėga, o čia dar ir teisėta valdžia jam atitenka! Bet nesukontroliuos tėvai kiekvieno atvejo, o jaunesniesiems skiepijamas aklas paklusnumas, trukdoma jų natūraliai asmenybės raidai, saviraiškai.

„Musę per pusę!“ – vadinasi, vaikai, dalykitės! Gelbėkite vienas kitą. Tai ir padėjo mums išgyventi, ištverti. Broliai, pokary besimokantys Kvietiškio zootechnikume, gaudavo ne tik stipendiją, bet ir maisto korteles. Duonute dalydavosi su manimi…

„Šieno vežimo niekas nežino“ – nieko nemalonaus iš namų išnešti nevalia! Namai – mūsų, tik mūsų. Uždara erdvė! Man dar ir dabar, praėjus daugybei metų, nelengva kalbėti apie savo šeimos trūkumus, nesklandumus, skaudžius momentus.

„Nelįsk į priekį! Palauk, kol pakvies!“ Vadinasi, neišsišok, nesistenk rodyti, ką sugebi. Ginčytina! Žmogus turi veržtis, įgyvendinti savo galimybes, turi nebijoti pasirodyti mokąs, galįs. Pasitraukimas į pašalį – daugelio nepanaudotų galimybių priežastis.

„Nusileisk! Na, būk didesnis! Būk protingesnis!“

„Dėl šventos ramybės!..“

Tačiau ne dėl visko galima nusileisti! Negalima „šventos ramybės“ pirkti bet kokia kaina! Tai pats tiesiausias kelias į susitaikymą, savo požiūrio išsižadėjimą, net bailumą ir metų metus širdyje pasiliekantį kartėlį. Antra vertus, motiną gerai suprantu. Ką be kompromisų galì daryti net ir tame pačiame mažiausiame – šeimos – kolektyve, kur bent pusė – ryškūs cholerikai! O kai dar paauglystė! O kai dar ir pokario skausmas, skurdas ir vargas… Ir darbai ne pagal amžių, ne pagal jėgas, ne pagal supratimą! (Juk broliai patys pastatė iš sudaužytų rąstų ir lentų likučių naują namą! Paaugliai!) Oi nelengva, nelengva buvo motinėlės našta! Tikrai bent valandėlei kvapu pritrauktum tą „šventą ramybę“!

Motina buvo ištvermingas, neleidžiantis sau palūžti žmogus. Jos dvasios tvirtybė ypač atsiskleidė po karo likus vienai su šešiais vaikais nuniokotuose, sudegintuose namuose, „karo artojų“ išdraskytose dirvose, tapus „liaudies priešų“ šeima.

Nedejavo. Ieškojo išeičių. Jų rasdavo. Neapsikentusi dėl nesibaigiančių pyliavų išdrįso į pačią žvėries irštvą galvą įkišti. Nuvyko tiesiai pas Vilkaviškio saugumo viršininką. Išdrožė: „Jums gal mano vyras – nusikaltėlis, man – mano šešių vaikų tėvas. Vaikus man reikia auginti. Maitinti.“ Tada žvirblio narsa nugalėjo katę!..

Mėgstami motinos posakiai: „Verkdamas kaktos neištaisysi“, „Reikia ne bėdavot, o dirbt“. Juos ne tiktai kartodavo – pagal juos gyveno.

Pabarimą, nepritarimą, net pasmerkimą motina išreikšdavo vienu žodžiu: „Negražu!“ Viename žodyje ir etinis, ir estetinis įvertinimas. Man pačiai gyvenime dažnai tekdavo paklusti motinos išminčiai, bet neretai pašėlusia jėga prasiverždavo neapvaldomi tėvo genai!

– Koks Jūsų šeimos, giminės požiūris į knygą? Gal savo giminėje turėjote ypatingų šviesuolių? Kur išmokote skaityti: namie ar mokykloje?

– Skaityti išmokau labai anksti – penkerių sulaukusi ar gal dar net nesulaukusi. Šiandien tai nebūtų joks išskirtinumas – tai darosi įprasta.

Tada tai buvo visų nuostaba, gal todėl ir man pačiai taip atmintin įstrigę. Kaimynus ar svečius tėvas (vaikystėje jis visiems mums – šešetui vaikų – buvo „tėtelis“) stebindavo liepdamas man garsiai paskaityti laikraštį. Svečiai ne visada patikėdavo ir tikrindavo pirštu baksteldami į kitą straipsnio vietą. „Egzaminą“ išlaikydavau.

Iš tikrųjų tas mano „mokytumas“ niekuo nestebina. Į mokyklą ėjo net keturi iš mūsų šeimos – sesuo ir trys broliai. Tiesiog nusiklausiau, susidomėjau. Stebina net mane pačią kas kita – ta neapsakoma aistra skaityti, bet ką, bet kada: prie ugnies atšvaitų vakare, mėnulio pilnačiai šviečiant. Prisimenu nugirstą motinos ir močiutės pašnekesio nuotrupą. Pastaroji labai barė mamą, kam toji leidžianti man skaityti: dar maža, akis gadina, nesveĩka. Motina teisinosi: „Na, mamyte, ką galiu daryti – skaito ką nugriebus, ar būtų laikraštis, ar degtukų, ar papirosų dėžutė.“

Kiti dar ikimokykliniai skaitymai buvo pas močiutę. Erdvi dviejų galų suvalkietiška stuba, didžiulis stalas, pasieniais suolai, plačių lentų grindys, iššveistos, nes klumpės paliekamos priemenioj, – tokia erdvė, kokios namie nė nesapnuota. Močiutė šeimininkauja su jaunu, dar nevedusiu linksmu sūnumi. Visur ramybė ir darna.

Šiuose namuose yra primusinė lempa. Kas tai – ir šiandien nepaaiškinčiau. Įkaitęs po stiklu įsižiebia toks tinklelis, kriaušytė, ir pasklinda šviesa, ne prastesnė už „Iljičiaus lemputės“. Stubos erdvė prasiplečia, išryškėja galingi sienojai, lubų sijos. Ir dar ryškesnis Viešpaties žvilgsnis iš paveikslo – kur beeitum, jis tiesiai į tave žiūri: nusidėti jokios galimybės, mato!

Su šviesa į namus įžengia šventė. Nedažnai tai būdavo – juk brangu! Kai kiaulę mėsinėdavo, kai kalėdodavo kunigas. Bet linksmuolis dėdė Jonas tų progų padažnindavo – jaunystė nerūpestinga, spės dar prisitaupyti per visą gyvenimą. O ką čia iš tiesų ir susitaupė XX amžiaus žmogus – tik praradimus, tik netektis!.. Tiek ir džiaugsmo, kai netaupyta!..

Taigi tokiomis stebuklingomis progomis ant stalo atsirasdavo W. Hauffo pasakos. Moterys verpdavo, megzdavo, pusbernis vydavo pančius(tikra krėviška idilė!). O mudu su dėde Jonu garsiai skaitydavome. Pakaitomis. Pramainiui. Kai vienas pavargdavo, imdavosi kitas. Bet – o varge! – mano ištvermė būdavo menkesnė. Knapsėdavau klausydama, marindavo miegas. Močiutė susupdavo mane į pašildytą savo vilnonę languotą skarą, nunešdavo į nekūrenamą prieseklytį, įkišdavo į patalus, o į langą krebždendavo nušalnoti geltonieji jurginai, ūžavo rudens vėjai arba siausdavo žiemos pūgos. Kiek sielvarto būdavo rytais, kai dėdė erzindavo mane užmigus ir nesulaukus, kas atsitiko nykštukui Nosiai arba „Šaltosios širdies“ didžiajam Petrui.

Ši garsinio skaitymo tradicija gyva buvo ir mūsų pačių namuose. Kai prasidėdavo ilgi rudens ar žiemos vakarai, tekdavo kedenti vilnas, plėšyti plunksnas ar aižyti pupų, pupelių ankštis. Nuobodybė! O ypač tas plunksnų plėšymas: užeidavo ir juoko priepuolių, ir čiaudulys – kildavo pūkai iki palubės! Tada sodindavo mane arčiau žiburio ir garsiai, ligi užkimimo skaitydavau visą vakarą.

Motina talkininkams visada naktipiečiams surasdavo ko nors skanaus. Mokėjo pasidžiaugti mūsų darbu, pagirti, paskatinti.

– Kaip matyti, namai Jums buvo svarbi gyvenimo mokykla. O ką paliko atmintyje pirmoji mokykla, kitos lankytos mokyklos? Ar prisimenate pirmąjį mokytoją? Kaip apskritai dabar žiūrite į savo mokytojus? Kas liko Jums autoritetai?

– Pirmoji mano mokykla – Keturvalakių pradinė (beje, įkurta Palioko ūkyje), pirmoji mokytoja – Judickienė. Tai ji man, penkiametei, leido paskui brolius atbėgti į mokyklą. Ryškus prisiminimas – jos surengta šventė, vaidinimas, atrodo, pavykęs, nes tą mūsų vaidinimą vežė net į apskritį – į Vilkaviškį. Tik, va, ten vaidinant ištiko mane bėda: aš, nykštukas, turėjau nutraukti milžinui pušnis (gal kad tasai prarastų savo galią?). Traukiu traukiu – nieko neišeina! Jau man ašaros už pirmų durelių, jau aš besubliūvanti iš visos sveikatos, bet va – įgyvendinamas tėvo mokymas „visi už vieną!“ Prilėkė mano broliai, nors jų tada scenoje neturėjo būti, ir padėjo man atimti iš milžino stebuklingąją jėgą.

Mokytoją Judickienę 1941 m. su mažute dukryte išvežė į Sibirą. Atsitiktinai susitikome jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Ją Sibire dar teisė už lietuvišką veiklą, dukrytę atidavė į vaikų namus. Likimai. Lemtys. Atgulė mokytoja į Igliaukos kapelius… Tėvynėje. Bent tiek.

Apie mokytojus – ir šviesūs vaikiški prisiminimai, ir dabartiniai nemaža nugyvenusio, peržengusio įvairius lemtingus Tėvynės gyvenimo tarpsnius žmogaus pamąstymai.

Mokykla nebuvo be debesėlio. Greta pačių nuoširdžiausių, profesionaliausių mokytojų buvo ir atsitiktinių priklydėlių, smulkmeniškų, kietos širdies žmonių. Kai dėl nedidelių konfliktėlių su tėvais vaikams tekdavo atkęsti smulkų mokytojo kerštą… Kai negailestingai kampe būdavo klupdomi neklusnieji… Kai iš to kaimo vaiko, tiek jau maža teturinčio, būdavo atimama jo brangenybė – peiliukas žuvinėmis kriaunomis (matyt, ne laiku pasidžiaugė…). Kaip tasai, skaudžiai pamokytas, slėpdavęs tą peiliuką medinės būdelės plyšyje…

Vaikai atmokėdavo tuo pačiu – bijojo, nekentė ir vieną mokytoją Kurke praminė. (Suvalkietiškai kurkė – kalakutė. Bet kurkė skamba daug įspūdingiau, turi tam tikrą emocinį atspalvį. Kur jau ten tik kalakutė…)

Pagaliau sovietiniais laikais mokyklas ideologiškai sutvirtino politrukų tipo komsorgai, Stalino konstitucijos mokytojai, – mokyklų visagaliai!

Buvo. Bet man tokių kliuvo mažai. Ir atsiminimai ne apie juos, tuos atsitiktinius. O apie tikruosius. Apie mokytojus.

Mokytojų atsakingumas, įsipareigojimas, giluminis pedagogo profesijos prasmės supratimas, net užmirštant savus interesus. 1943–1944 mokslo metais įstojau į Marijampolės mergaičių gimnazijos antrąją „b“ klasę. Neįtikėtina – klasėje buvo 58 mokinės. Įsidėmėjau todėl, kad auklėtoja vienuolė Mikelkevičiūtė ant klasėje kabinamo kryžiaus surašė visų mūsų pavardes ir atsiduso: kiek nedaug mūsų liksią, kol baigsime… Toks neįtikėtinas mokinių skaičius buvo todėl, kad vokiečių okupantai ribojo klasių skaičių – jiems nereikėjo inteligentų užkariautuose kraštuose. Todėl mokytojai į tas leidžiamas klases priimdavo tiek, kiek tilpdavo. Ir dar – mokytojai, pasirodo, nepaklysdavo tame vaikų galvučių miške. Gana greitai mokytoja Juronienė (įstabi lituanistė, raiškiojo žodžio puoselėtoja, daugelį metų dirbusi Marijampolėje, pedagoginę veiklą baigusi Saldutiškyje) nusistebėjo mano pažymiais: kai tik diktantas – 2+, kai atpasakojimas ar rašinėlis – 4+. Labai greit ji mane išmokė, ir visam gyvenimui, ir nosinių, ir išskirtinių sakinio dalių skyrybos.

O geografė Lapėnaitė, miela, moteriška, panaši į dūzgiančią kamanę, stebėte neatsistebėdavo, kaip net senos moterėlės turguje netingi ištarti viso žodžio – su visa galūne, – ir net jos „išdainuoti“. (Matyt, buvo kilusi kažkur nuo Mūšos upyno, kur labai trumpinami žodžiai.) Taigi ji mane dažnai kviesdavo prie lentos atsakinėti. Mano buvo skardus balsas ir sekėsi pasakoti. Matyt, ji vis norėdavo pasiklausyti tų galūnių ir priegaidžių… Matematikas Kripaitis į mano matematinius gebėjimus beviltiškai numodavo ranka. Bet neengė, „apeidavo“…

– Ir vėl „Rubinaičiui“ itin svarbus klausimas: kokias, be Hauffo pasakų, vaikystės ir paauglystės knygas, kokią lektūrą prisimenate?

– Mano pirmoji lektūra buvo gana atsitiktinė. Išsikalbėjau kažkada su istorike mokslininke Inge Lukšaite. Ji vaikystėje sirgusi ir tada iš namų bibliotekos (trečiosios kartos inteligentų bibliotekos!) pylė iš eilės Ibseną ir kitus klasikus. Kiek suprasdama, kiek nesuprasdama. (Man iš ilgos pedagoginės patirties atrodo, kad vaikai supranta daugiau, negu mums atrodo. O ko nesupranta – tada ir nereikia! Reikės gal vėliau. Ir suaugusysis skaitydamas ne viską supranta. Pagaliau ir kūrėjas turbūt ne visada gali paaiškinti, ką ir kodėl pasakė… Bet čia jau į pašalius!..)

Mano vaikystės lektūra nei labai įvairi, nei labai vertinga. Man tokių trečiosios kartos inteligentų knygų spintų šalia turėti neteko. O kas teko? Nežinau iš kur, ant aukšto mėtėsi Żywatos szwentuju (negarantuoju, kad antraštė tiksli, bet ir dabar akyse stovi tos išsižergusios w, sz, rz). Ten tai būta skaitymėlio! Ir kaip į verdantį aliejų kankinį pamažiukais gramzdina, ir kaip skerspjūve gyvą žmogų ketvirčiuoja. O tekstai taigi su kraupiomis iliustracijomis! (Neatėjo į galvą pasirausti senuosiuose raštuose, kelintais metais, kur išleista toji knyga.) Baisoka buvo skaityti, vartyti, bet ir įdomu! Kad jau įdomu, tai įdomu!

Namuose buvo dar motinos prenumeruojamas „Moters“ žurnalas. Motina kiekvienų metų numerius savotiškai įrišdavo – suvarstydavo virvute – ir labai saugodavo (kiek buvo galima išsaugoti nuo šitokio būrio skaitytojų…). Man vasarą tekdavo parausviuose, žvyrynų pievose, ganyti kelias aveles. Bet aš pati buvau tikra avelė. Išsinešdavau kurį „Moters“ komplektą, įnikdavau į jį, o mano gyvulėliai gerai žinojo, kurio kaimyno skanesnės avižos ar vasarojus. O baimės, baimės praganius! Išgelbėdavo namiškiai. Aišku, nepagirdavo. Kartą po tokio nuotykio visai iš galvos išėjo, kad žvyryne, kur ganiau, liko „Moters“ komplektas. Naktį smarkiai lijo… Radau aš tą šlapią sulytą „Moterį“ ir… palaidojau. Užkasiau žvyryne. Taip ir likau neprisipažinusi motinai. Jau keturiasdešimt metų, kai ir norėdama negalėčiau, – nebeturiu kam…

Mokėjau atmintinai Vytės Nemunėlio Meškiuką Rudnosiuką, vokiečių metais ėjo labai laukiamas vaikų žurnaliukas „Žiburėlis“. Labai įsiminė iliustruota to meto knygelė Mokykla miške. Autoriaus neprisimenu. (Tai Adolfo Holsto 1943 m. lietuviškai išleista knyga. Vertė Vytė Nemunė lis. – Red. past.) Jos eilutės tapo mūsų šeimos folkloru. („Tad kaip ruoštis žiemai? Sakykite choru. / Protingas – rengs – viską – iš – anksto – su – noru. Ko moko tatai ir didžius, ir mažytį? / Kad nieko be saiko neturime ryti!“)

Šios vaikiškos lektūros, ko gero, mūsų namams parūpino motinos sesuo teta Onutė (Ona Gratkauskienė), mokytoja lituanistė. Ją labai mylėjome. Atrodo, ir ji mus.

Buvau gal devynerių ar dešimties metų, mokiausi Keturvalakių mokyklos ketvirtame skyriuje. (Į mokyklą ir pradėjau eiti anksti, tik išmokusi skaityti, paskui tris brolius. Kaip kumeliukas.) Buvo mokytojas Karpavičius. Aš vis, sukus apsukus, – prie knygų spintos. Nusistebėjau – kokia didžiulė juoda knyga! Nusijuokė mokytojas: „Tai imk. Neškis!“ Apstulbau – šitokia brangenybė! Pasirodo, tai kažkelintų metų „Kario“ žurnalo komplektas. Na, ir nešiausi aš jį net persikreipusi namo. Tai buvo visiems skaitymėlio! Ypač broliams ir tėvui. Kaip šiandien matau laivo nuotrauką – ne tokio jau didelio, ne tokio jau grėsmingo, bet su gana rūsčiu prierašu po juo: „Prezidentas Smetona“ eina audros pasitikti.“ Nelabai man siejosi tekstas su nuotrauka, bet tėtis paaiškino, kad „Prezidentas Smetona“ – tai laivo pavadinimas. „Karyje“ buvo ir linksmų, juokingų kūrinėlių. Įsiminė agitacija į Lietuvos kariuomenę Klaipėdos krašte:

Ach, mein Kind, tikrai pražūsi,

Kaipgi tu kareiviu būsi?

Lietuviškai kalbėt nemoki,

Geriau imk ir nevažiuoki!

Lieber Vater, alles gut,

Noriu aš kareiviu būt!

(Vokiškus rašmenis ištraukiau iš regimosios atminties.)

Su tuo susijęs šuolis į šalį – pralenkiant geroką laiko tarpsnį. Kai jau grįžo į Lietuvą „nenugalimoji“… Galėjo būti 1945–1946 mokslo metai. Vadinasi, aš buvau trečioje ar ketvirtoje Marijampolės mergaičių gimnazijos klasėje (dabar būtų šešta ar septinta klasė). Buvome pavarytos krauti į sunkvežimio kėbulą bibliotekos knygų. Literatūroje tai paliudijo Henrikas Čigriejus savo apsakyme. Tik ten knygos iš kaimo mokyklų bibliotekėlių jau „keistųjų knygnešių“ maišuose buvo suvežtos į vieną vietą. Na, o mes – dvylikametės, trylikametės – pačios savo rankutėmis krovėme jas į svetimųjų sunkvežimį. Kažkodėl nei klausėme, nei domėjomės, kur jas veš. Tiesiog gražiai, tvarkingai krovėme. Mums tų knygų leido pasiimti. Kas? Tikriausiai mokytojai. Aš išsirinkau P. Vaičaitį – apie jį žinojau, nes Suvalkijoje jį dainuodavo. Iš tėvo buvau išmokusi „Vai lėkite, dainos“, „Oi ūžia švilpia blogas oras“ ir kt. Pasiėmiau dar vieną ploną keistu viršelio zigzagu knygelę Šimtas pavasarių. Dėl juokingo (taip tada atrodė) pavadinimo. Bet man ji pasirodė negraži ir kažkur ją pradanginau. O Vaičaitį išsaugojau. Ligi šios dienos.

Taigi ir savo rankomis padėjau „kultūrinti“ Lietuvą. Vaduoti ją iš buržuazinių nacionalistų ideologijos, – siųsti knygas į mirtį.

Mokydamasi gimnazijoje tuo sunkiuoju pokario laikotarpiu gyvenau gal porą metų pas padienę darbininkę Magdulę ir jos katę. Grįždavo moteriškė iš savo darbų kartais jau sutemus, surangydavo senus kaulus ant karšto mūriuko, gerdavo arbatą, mėgaudavosi atokvėpiu.

Ir staiga už durų: „Miau…“

– Laimute, vaikeli, įleisk katę!..

Man tai kas – vieni juokai! Strykt ir kartu su šalto vėjo gūsiu įšoka vidun, grįžta namo medžiotoja. Laukiama. Šį prašymą įvykdyti man buvo nesunku. Bet va dėl ko niekaip nesutardavome. Aš iki išnaktų skaitau. Ką? Grafą Montekristą, Vinetu, Raitelį be galvos, Raupsuotąją, Vargdienius – viską, kas ėjo iš rankų į rankas, ir visada tik neilgam – dviem, trims dienoms. O pasišviesdavau pokariniu žibintuvu: suplotu viršumi sviedinio gilze, kurioje stora vilnonės medžiagos dagtis. Kadangi žibalo nebuvo, pildavome aliejaus. Smarvė, žinoma, bjauri ir suodžiai kaupiasi, nes rūksta. O Magdulės „kraičiai“ – dvi pintinės (tiesa, aprištos) – kabo palubėje. O Magdulė dejuoja: „Mano kraičiai, mano kraičiai. Sujuos, surūks, sudvoks kraičiai!.. Mano kraičiai!..“

Bet pamėgink, žmogau, palikti patį įdomiausią Grafo Montekristo ar Vinetu puslapį! Tai virš žmogaus galių! Čia jau tau ne katę šaltą vakarą į vidų įsileisti! Čia jau ir savų kraičių nepagailėtum!

Mūsų namuose knyga buvo ir gerbiama, ir mylima. Bet kaimo gyvenimas yra kaimo gyvenimas – čia nesibaigiantys darbai ir kiekvienam pagal jėgas (ar net ne pagal jėgas) pareigos. Skaitai? Tai nieko neveiki! Prie darbo!..

– Kaip tapote mokytoja? Kas lėmė, kad pasukote į lituanistiką?

– Iš gimnazijos, baigusi keturias klases, perėjau į mokytojų seminariją. Pakalbino vienas berniukas seminaristas, pavėžinęs mane, einančią iš miesto, namo. Sakė, kad ten smagu mokytis, kad moka stipendiją. Va, čia tame pokario varge tai buvo tikras masalas. Ir nuėjau. Ir niekada, niekada nesigailėjau – iš ten išsinešiau didelius dvasios lobius. Mokytojų seminarijoje buvo dar likusi neužgesinta laisvos Lietuvos mokyklos dvasia: buvo ugdoma tarpusavio pagalba, solidarumas, darbštumas, savo, kaip pedagogo, šventos paskirties suvokimas. Mokykloje buvo labai gražios demokratiškumo tradicijos, pagarba mokiniui, nuolatos būdavo pabrėžiama, kad mes – tarytum kolegos, bendros vagos artojai. Buvo nuo „organų“ gelbstimi tie, kurių socialinė kilmė „ne visai tokia…“ Ypatingą toną visam seminarijos gyvenimui davė direktorius Pranas Naujokaitis – nepaprastos vidinės šviesos ir talento pedagogas. Stiprūs lituanistai: emocingesnis, poetiškesnis A. Tiešis ir racionalesnis, kietesnis K. Akelis. Po A. Tiešio pamokų visam gyvenimui mane apžavėjo Anykščių šilelis. Atsimenu, buvau apstulbinta ne tik poemos, bet ir pačios pamokos grožio. (Jau buvo bepradedąs formuotis ir profesinis žvilgsnis – mokydavomės pamokas stebėti, analizuoti ir vesti patys.) Man nebuvo jokios problemos pasirenkant studijuoti literatūrą ir paskui „širdžiai paliepus, partijai pašaukus“ važiuoti mokytojauti į Viešvilę, kur dar tik devynios klasės tebuvo.

Sekėsi man ir universitete. Dar nesudaužyta Lietuvių literatūros katedra, dar man teko klausytis paskaitų ir dalyvauti seminaruose pačių iškiliausių Lietuvos kultūros žmonių: profesorių J. Le bedžio ir V. Zaborskaitės, daktarės M. Lukšienės, žaviosios I. Kostkevičiūtės. Dar dėstė prof. J. Bal  čikonis, kilo nauja talentingų kalbininkų karta. Keliauta užrašinėti, rinkti tautosakos su tada dar labai jaunu D. Sauka.

Rašau ir staiga pagalvoju: tokiais sunkiais, tokiais niūriais laikais gyventa ir dirbta! Tiek bjaurasties teko matyti ir per ją bristi, bet su kokiais žmonėmis likimas lėmė susitikti, bendrauti! Kiek šviesos, kiek dvasios stiprybės iš jų pasisemta! O kiek gražaus, šviesaus jaunimo per tuos darbo metus mokyklos slenkstį mynė. Tai ne tokia jau ir prasta dalia kliuvo. Gera dalia!

– Visą gyvenimą mokytojavote. Apie tai galėtume klausinėti ilgai, bet neturime daug erdvės Jūsų atsakymams užrašyti. Tad apsiribosiu tuo, kas mūsų žurnalui labiausiai rūpi: ar pastebėjote, kaip laikui bėgant keitėsi Jūsų mokinių santykis su knyga?

– Kodėl knyga buvo tokia populiari mano jaunystės metais? Manau, greta daugybės priežasčių buvo gelbėjimasis nuo labai rūsčios kasdienybės. Vienintelis dar prieinamas kelias į grožio, gėrio, į svajonės pasaulį. Šiandien tų kelių labai daug. Ir prasmingų, vertingų, ir dažnai brukte brukamų pigių, rėksmingų, tuščių, lengvai prieinamų, lengvai ir priimamų. Natūralu, kad imama tai, kas be vargo suprantama. Kad tik tuo kelias į kultūrą ir nesibaigtų. Todėl taip svarbu programų, vadovėlių, nukreipiančių ir į sudėtingesnę dvasinę veiklą, kokybė. Ir mokytojas! Jo profesinis pasirengimas, jo talentas, pagaliau atsakomybė. Čia jau ne garsūs žodžiai – atsakomybė už ateitį. Ateina, ateina tas laikas, kai sąžinę pradeda įkyriai kirbinti klausimas: „Tai ką čia tu, žmogau, gyvendamas nuveikei?“ Kitam atsakydamas, galėtum ir pagražinti. Sau – nepagražinsi!

– Esate vadovėlių autorė – nuo 1971 m. iki šiol. Įspūdinga! Kaip keitėsi Jūsų vadovėlių turinys ir siekiniai?

– Savo pedagoginio darbo patirtį – ir ką pati suvokiau, ir ką iš kitų gavau – sudėjau į penktos ir šeštos klasės Skaitinius – literatūros vadovėlius.

Didysis mano vadovėlių tikslas – kad vaikai augtų ne tuščiažiedžiai, o visavertės asmenybės. Kad vaikams ši žemė liktų vienintelė, nors likimas nuo jos ir atplėštų. Kad ši kalba liktų ne vien komunikacijos priemonė, o motinos kalba (kurioje vien žodis gražu turi tokią neaprėpiamą prasmę!). Kad mūsų istorija, mūsų lemtis taptų kiekvieno istorija, lemtimi. Kad mūsų ateitis kiekvienam taptų mano ateitimi.

Šeštos klasės vadovėlis atsirado tik todėl, kad buvęs kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys – ačiū jam! – išleido mane metams atostogų jam sukurti. Abu vadovėliai sudaro vientisą sistemą. Laiko tėkmėje juos gludinau, tobulinau, daug kas buvo atnaujinama, artinama prie vaiko. Darbas buvo sunkus, bet įdomus ir mielas, galėjau savarankiškai savo sumanymus įgyvendinti. Visada buvo labai geranoriški „Šviesos“ leidyklos žmonės, kilusias problemas pasitardami spręsdavome drauge.

Šiais vadovėliais įsivaizduoju tarianti padėkos žodį tėvams, buvusiems mokytojams ir mokiniams, nes ne tik aš mokiau juos, bet ir jie mokė mane. Gal kitos progos tam padėkos žodžiui ištarti jau ir nebebus.

Visada džiaugiuosi, kad mokiniai gali skaityti vertingą ugdomąją literatūrą. Bent jau vadovėlyje. Rinkdama vadovėliams kūrinius, perverčiau kalnus vaikų ir paauglių literatūros. Iš pradžių stichiškai, paskui suradau sistemą, atskirus serialus, nuolatinę, atsinaujinančią informaciją. Orientavausi į „Rubinaityje“ skelbtus geros vaikų, jaunimo literatūros sąrašus, analitinius straipsnius, apibendrinimus, informacinę medžiagą. Tai įveda į šiandieninę, nuolatos kintančią vaikų literatūros erdvę. Man regis, dar ne visi žemesniųjų klasių mokytojai lituanistai yra pastebėję šį žurnalą. Kartais dirbdavau ir labai primityviai: nuėjusi į knygyną, atsisėsdavau prie lentynų ir pasivartydavau dar nematytas pačias naujausias knygas. Taip suradau Georgą ir Gloriją, Mažąjį Nikolą, Mamulę Mū, Anderseną, Angelą Vakarų rajone ir kt. Kaip smagu dar ir šiandien taip vartyti knygas! Nors ir prispirtai būtinybės.

– Dėkojame už nuoširdžius ir vaizdžius atsakymus. Ir atsiprašome, kad mūsų žurnalas toks netalpus. Bet… Jūs turite parašyti knygą!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)