Švedija pagal Gretą

 

Romos Kišūnaitės nuotr.
Romos Kišūnaitės nuotr.

Kada baigiasi vaikystė? Astrida Lindgren aiškiai nusakė tą ribą: kai, susitikus vaikystės draugę, žaisti taip mėgtus žaidimus darosi nebeįdomu. Ar tikrai taip? Manau, kad geroms trims dešimtims lietuvių, susiruošusių pakeliauti švedų rašytojų gyvenimo keliais, ji toli gražu nesibaigė. Tarp jų buvau ir aš. Tiesa, prieš kelionę ilgai svarsčiau: brangu – nebrangu, apsimoka – neapsimoka, geriau lėktuvu ar autobusu?

Kelionės sąlyga buvo viena – prieš paliekant Lietuvą susitapatinti su kuriuo nors švedų literatūros personažu. Aš tapau Greta. Kodėl? Tai mergaitė iš Rasmuso klajūno, mėlynakė, šviesiaplaukė garbanė (kelte tų mano garbanų greitai nebeliko, bet nesvarbu), tokia, kokias įvaikina pirmiausia. Kadangi vasarą Klaipėdos traukinys Šiaulius pasieka pusvalandžiu vėliau, kelionės bendražygiai turėjo manęs pusvalandį laukti. Kaip baisu buvo: lauks – nelauks, būsiu priimta į šeimą ar ne? Bet kadangi, kaip sakiau, tokias mergaites įsivaikina, viskas baigėsi gerai.

Kokia Švedija pagal Gretą? Mačiau ją vaiko akimis. Gal todėl, kad pirmiausia lankėme vietas, kur ėjo visa mano naujoji „šeima“, kur vietiniai gyventojai atveda savo atžalas – mažuosius emilius ir šviesiaplaukes, mėlynakes bei būtinai garbanotas švedukes. Tai „Junibakenas“, Astridos Lindgren namas Nese, Selmos Lagerlöf sodyba, Stokholmas. Kiek džiaugsmo šalia Vimerbio įkurtame parke „Astridos Lindgren pasaulis“ mažyliams, taip pat ir mums, atpažinus čia Karlsoną, Emilį, nykštuką Nilsą, Pepę, kaip norisi užsiropšti ant Pepės arklio… O kiek jausmų sukelia aktorių netiksliai ištarta frazė ar žodis. Visa auditorija šaukia: „Ne, ne, ne taip buvo.“

Spektakliui pasibaigus, girdėjau mažylį niūniuojant Ronjos dainelės melodiją. Žinoma, švediškai  nemoku, bet kartu su mažaisiais džiaugėsi širdis išgyvenant šimtą sykių girdėtas istorijas, atpažinus vieną ar kitą veikėją, knygos ištrauką. Ko verta vien Ronjos pilis ir spektaklis. Gali priėjęs iš arti viską apžiūrėti, pačiupinėti, pabendrauti su „tikrais“ plėšikais, net arkliai buvo tikri – tikrai, tikrai… Turiu prisipažinti, kad daugelį knygų užsinorėjau perskaityti dar kartą. Manau, tą patį jausmą išgyveno ne vienas mano bendrakeleivis. Štai jums ir paprasta, puiki skaitymo skatinimo programa. Žinoma, nepigi. O kiek mūsų skaitymo skatinimo programos, festivaliai, fejerverkai kainuoja?.. Pigiau? Vargu.

Kokią įsivaizdavau Švediją prieš kelionę? Tokią, apie kokią skaitėme Lindgren knygose Padaužų kaimo vaikai, Mes Varnų saloje ar Lagerlöf Portugalijos karaliuje: mažos salelės, rudi namukai, šcherai, uolos… Gido žodžiai, kad švedai mėgsta išsikelti prie savo namų vėliavą ne tik per šventes, nebuvo naujiena. Emilis irgi kėlė vėliavą, žinoma, iškėlė ne visai vėliavą… Apie nacionalinį švedų patiekalą silkę su neluptomis bulvėmis taip pat skaityta, girdėta.

Sužavėjo švedų dėmesys vaikams, kultūros paveldui, aktyvieji muziejai, kur kiekvienas vaikas gali daug ką nuveikti. Skansenas – mūsų Rumšiškės. Tik darbuotojai čia vaikšto tautiniais drabužiais, noriai bendrauja su lankytojais. Tikrų tikriausiame purvyne tyso sau kiaulė su murzinais paršiukais, vaikšto šienpjoviai, galanda dalgius, pjauna žolę. Mokytoja senovinėje mokykloje sodina prie suolų lankytojus, skiria jiems užduotis. Rodos, grįžome šimtą metų atgal. Mėginu lyginti su Rumšiškėmis. Pusamžė tetulė čia tuoj pat įspėtų: „Sudrauskite savo vaikus“, „Eksponatų rankomis neliesti“ (lyg kojomis tai jau būtų galima…). Mačiau kelias vaikų grupes. Net trys auklėtojai atsivedė apie dešimt vaikų, ne dvidešimt, kaip būtų pas mus. Ko gi nesidžiaugti?

Mūsų aplankyti muziejai – stebuklas, ir tiek. Kaip vaikai „Junibakene“ laukėme eilėje prie traukinuko, kad dar kartą susitiktume su mėgstamais knygų veikėjais, nusifotografuotume. Kiekviena stotelė – užburiantis vis kitos knygos puslapis. Bet ką čia rašyti, gal geriau vieną kartą nuvažiuoti ir pamatyti! Ir nesvarstykite, pigu tai ar brangu, apsimoka ar ne. Įspūdis lieka visam gyvenimui.

Alma Venclauskaitė,

Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)

 

Įžanginis

Ar (į)kursime Tandadrikos parką?

Straipsniai

KAIP ILIUSTRUOTOS „DEVYNIABROLĖS“?
VAIKŲ RAŠYTOJAS ALBINAS ANDRULIONIS

Mano vaikystės skaitymai

TARSI SEKČIAU BŪTĄ NEBŪTĄ PASAKĄ

Sukaktys

DAVIDO ALMONDO KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (Davido Almondo 60-mečiui)*

Atidžiu žvilgsniu

Absoliučiai tikras šalutinis knygos poveikis
Berniukas, užaugintas vaiduoklių

Laiškai

Apie santūrumą ir prašmatnumą
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje: temos ir kūriniai*

Bibliografija

2012 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai