DAVIDO ALMONDO KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (Davido Almondo 60-mečiui)*

Kokia didelė garbė gauti apdovanojimą, pavadintą vieno didžiausių pasaulio rašytojų vardu! Labai jums dėkoju. Amžinai būsiu dėkingas visiems, kurie prie to prisidėjo.

Dėkoju IBBY organizacijai ir tiems, kurie iškėlė mane kaip Jungtinės Karalystės kandidatą. Ačiū premijos komisijai, kuri dirbo taip stropiai ir pasiaukojamai. Dėkui mano leidėjams, pirmiausia tokiems mažiems žurnalams ir leidykloms kaip „Iron Press“, kurie prieš daugelį metų išspausdino pirmuosius mano apsakymus, o dabar – „Hodder Children’s Books“ ir „Walker Books“. Rašytojams, be abejo, reikia leidėjų, tačiau jiems ypač reikia kaip tik tokių leidėjų – padrąsinančių ir skatinančių tobulėti. Ir labai dėkoju daugeliui užsienio leidėjų, kurie pasirinko mano kūrinius, nors daugumos jų veiksmas vyksta atokiame Šiaurės Rytų Anglijos kampelyje, o parašyti jie savitu, toms vietovėms būdingu kalbėjimo ritmu, ir padarė juos prieinamus kitų šalių skaitytojams.

Tariu dėkui taip noriai ir ištikimai man dirbančiai agentei Catherine’ai Clarke ir ankstesnei agentei Maggie Noach, kuri manimi tikėjo ir manęs nepaliko, nors keletą metų iš to visiškai nieko neuždirbo. Ačiū mano gyvenimo draugei Sarai Jane ir mudviejų dukrai Frey’ai, kad sugebėjo ištverti žmogų, kurio smegenys amžinai užgultos naujų istorijų ir kuris kas rytą dingsta stoginėje tarp medžių ir kiūto ten ištisas dienas, klajodamas po įsivaizduojamus gamtovaizdžius ir klausydamasis įsivaizduotų garsų.

Ir, žinoma, labiausiai dėkoju savo jauniesiems skaitytojams.

Niekada neketinau tapti vaikų rašytoju. Maniau, esu protingas suaugėlis, taigi rašysiu protingas suaugėliškas knygas protingiems suaugusiems skaitytojams. Ir štai vieną dieną ėjau gatve, ir naujas siužetas – apie Skeligą – pats savaime ėmė rutuliotis galvoje. Kai sėdausi jo užrašyti, iškart supratau, kad nieko panašaus gyvenime nesu daręs, kad tai geriausia iš to, ką esu parašęs, ir su nuostaba suvokiau, jog tai bus knyga jauniesiems skaitytojams. Tai buvo labai stiprus vidinio išsilaisvinimo jausmas, kuris nuo tada manęs neapleido. Visai neseniai sakiau kalbą viename teatre, kur manęs paklausė: „Ar tikrai rašytojai pradeda nuo kūrybos vaikams, o paskui, kai jau visai suauga, ima rašyti suaugusiesiems?“ Turėjau atsakyti, kad man viskas nutiko atvirkščiai. Aš ėmiau tobulėti kaip rašytojas tik tada, kai pradėjau rašyti jauniesiems.

Mes dažnai girdime sakant: vaikai nebeskaito. Jie yra ausinukų karta, jų smegenys atbukintos nešiojamųjų grotuvų ir kompiuterio ekranų. Ar tai tiesa? Ne. Norėčiau šių pražūtingų pranašysčių skelbėjus supažindinti su skaitytojais, kokių sutinku visame pasaulyje, – vaikais, kurie mėgsta knygas, pasakojimus, poemas, pjeses. Vaikais, kurie teiraujasi netikėčiausių dalykų apie veikėjus ir pasakojimo pobūdį, apie žodžių veikmę ir kūrybos procesą, – įžvalgaus proto ir lakios vaizduotės vaikais.

Dažnai lankausi mokyklose ir klausinėju vaikų apie jų mėgstamiausius rašytojus. Kyla rankų miškas, pasigirsta įvairiausių rašytojų pavardės. Taip pat paklausiu, kurie iš jų mėgsta rašyti. Ir vėl kyla rankos – tiesa, gal ne taip triukšmingai, gal šiek tiek droviai. Bet kaip dažnai ramybės valandėlę prie manęs prieina koks nors vaikas ir papasakoja, kokius apsakymus ar eilėraščius parašė, apie ištisas jau užbaigtas knygas. Štai kokie jie. Aš tokių vaikų sutinku – mes visi jų sutinkame, – tai šių dienų skaitytojai, rytdienos rašytojai – tie, kurie išsaugos mūsų kultūros gyvastį.

Tęsdamas savo mintį, pasakysiu štai ką: jeigu išėję į gatvę sustabdytume kokius trisdešimt suaugusių praeivių, pasisodintume juos ant suolelio ir užduotume tą patį klausimą, neišgirstume tokio pat pobūdžio, tokio pat gilumo, tokių pat jausmingų atsakymų. Tokia štai tiesa. Ir tikra tiesa, kad daugelis suaugusiųjų, kurie dejuoja, kad vaikai nebeskaito, neskaito ir patys. Žinoma, nieko nauja, kad pavargę ir nusivylę suaugusieji bamba dėl netikusio jaunimo. Kartais tokie suaugusieji elgiasi kaip valdininkai, kaip švietėjai, kaip mokyklų inspektoriai, kaip kai kurie politikai, atkakliai kartojantys mechanistines teorijas apie skaitymo, rašymo ir mokymosi prigimtį ir apie žmogaus proto galimybes. Visada taip buvo. Laimė, yra nemažai įkvepiančių mokytojų, bibliotekininkų, tėvų ir – taip! – netgi politikų, kurie priešgyniauja pesimistams. Pesimistai. Mes susiduriame su jais visur. Prieš keletą dienų mačiau interviu su garsiu anglų romanistu, kuris pareiškė: „Visi rašytojai mano, kad pasaulis pasiekė savo dugną.“ Jis teigia, neva visi rašytojai tiki, kad „žmonija pastebimai praranda tyrumą“. Kokia nesąmonė! Ir tikriausiai būtent rašytojai, kurie kuria jauniesiems skaitytojams, visai netiki šia nesąmone. Kiekvienas parašytas žodis, kiekvienas sakinys, kiekviena sukurta istorija, – kad ir kokia niūri toji istorija atrodytų, – yra optimizmo ir vilties aktas, sulaikantis griaunamąsias jėgas. Ypač kai tie žodžiai ir sakiniai parašyti vaikams. Literatūra, kaip ir vaikai, gali grąžinti tyrumą ir atkurti pasaulio darną.

Jaunieji skaitytojai nepripažįsta prievarta brukamų dalykų. Papasakokite mažiesiems apie Sniego karalienę ir netrukus pamatysite, kaip jie tą istoriją vaidina, kaip jų akyse atsispindi ledo gabalėliai, kaip jie pereina nuo gėrio prie blogio, kaip jų skruostus nuraudonina šalčio bučinys, kaip jie per sniego užpustytą savo kambarį rogutėmis važiuoja į prieškambaryje stūksančius ledo rūmus. Tai aš ypač aiškiai perpratau vos pasirodžius Skeligui. Buvau pakviestas į vieną Niukaslio mokyklą pakalbėti apie tą knygą. Mane nuvedė į klasę, pilnutėlę penkiamečių. Tai bent! Tiesiog juoda nuo vaikų – susėdę ant grindų ir išplėtę akis, visi kažko iš manęs tikisi. „Bet juk jie per maži!“ – sušnibždėjau aš mokytojai. Jie nesupras! Bet neturėjau kitos išeities – teko pradėti. Papasakojau jiems Skeligo pradžią. Klasėje – visiška tyla. Paskaičiau, kaip Maiklas įeina į apgriuvusį garažą ir aptinka ten nelaimingą, vabzdžiais mintantį Skeligą, susigūžusį tamsoje. Aš nutilau. Ir vėl – visiška tyla. Ir tos įdėmios akys. Bet staiga jie pradėjo ploti. Puiku, pamaniau sau. Šito ir pakaks. Ėmiau trauktis atgal, pasirengiau sprukti, jau svajojau apie puodelį arbatos mokytojų kambaryje. Ir tada pamačiau, kaip du berniukai atsistoja ir ima brautis manęs link. „Ko nors norėjote?“ – paklausiau. „Tai buvo fantastiška, Deividai. Mes einame į kiemą ir tuoj pat viską suvaidinsime. Jis bus Maiklas, o aš – Skeligas!“ Ir juodu išskubėjo. O jiems įkandin – visa šutvė bendraminčių. Išskubėjo Niukaslio mokyklos kieme kurti pirmo teatrinio mano knygos varianto. Tik po daugelio metų tas kūrinys pasirodė „tikrame“ teatre, pagal „tikrą“ scenarijų suvaidintas „tikrų“ aktorių ir parodytas „tikrai“ publikai, laukiančiai teatrinių išgyvenimų.

Vaikams žodžiai netūno ramiai išsirikiavę eilutėmis knygų puslapiuose. Žodžiai akimirksniu išjudina jų kūnus ir paveikia jausmus. Jie lengvai virsta pjese, judesiu, šokiu, daina. Tad ir knygos, kurias jie skaito ir kurios jiems patinka, yra beveik tokios pat įvairialypės. Vaikų rašytojas turi daug daugiau laisvės ir galimybių negu suaugusiųjų rašytojas. Jis tiesiog verčiamas ieškoti naujų formų, kurios patinka vaikams, bet daugumai suaugusiųjų atrodo reikalingos per daug dėmesio, pernelyg sudėtingos ar paprasčiausiai per daug neįprastos. Vaikų knygos pasaulis yra pertekliaus, atsipalaidavimo, eksperimentų ir žaidimo erdvė. Storos knygos, plonos knygos, eilėraščiai, pjesės; nuostabus piešinio ir žodžio derinys; knygos su skylėmis – tiesiogine prasme; knygos, parašytos šunų, kačių, triušių ir pelių vardu; knygos iš popieriaus, iš plastiko, iš audinio; knygos kramtyti, knygos, kurios blykčioja ir kvykčioja. Kartais aš savo draugus suaugusius rašytojus įtikinėju, kad vaikų knygos pasaulis yra tikrų tikriausia literatūrinių eksperimentų šiltadėžė. Nesu tikras, ar jie manimi patiki. Bet, ko gero, turėtų tikėti.

Vaikų knygos pasaulis taip pat yra laukinių pasaulis (aliuzija į amerikiečio Maurice’o Sendako paveikslėlių knygą Where the Wild Things Are. – Vert. past.). Galbūt todėl, kad patys vaikai iš dalies dar yra laukiniai, ne visai civilizuoti ir vis dar linkę tyrinėti naujus pasaulio ir savo išgyvenimų pakraščius. Vaikai – tai kismas, tai nepaliaujamos permainos, žvalgymas ir atradimai. Kitaip nei daugelis ciniškų suaugėlių, jie žino, kad dar nieko nežino.

Kai buvau vaikas, gyvenau mieste, kurio statiniai nuo Taino upės pakrantės gana stačiai driekėsi iki aukšto ir vėjuoto plokščiakalnio. Nuo to plokščiakalnio rytuose vėrėsi vaizdas į tamsią Šiaurės jūrą, o vakaruose – į viržiais apaugusius Daramo akmens anglių telkinius. Kad ten nusigautum, turėdavai išeiti iš namų, pereiti sodą, tada plynę, praeiti pro nuomojamus žemės sklypus, kuriuose kudakavo vištos, augo brangiai parduodami porai, kitos daržovės ir ruseno laužai, tada pačioje miesto aukštumoje kirsti plačias sporto aikštes, – ir visą tą kelią jausdavai, kad saugumas, jaukumas ir nusistovėjusi tvarka vis tolsta tau už nugaros, kad kopi į atvirlaukius ir savotiškus tyrlaukius. Lipdavau aukštyn – prisimenu, kaip iš savo priedangų išnirę vieversiai šauna viršun ir, pakibę aukštai padangėje, visą orą užtvindo savo čirvėjimu, kaip ten slankioja sulaukėję šunys ir katės ir kaip iš Laskio kiaulidžių rūksta dūmai, ir kad tose apylinkėse gyveno beveik sulaukėjęs miesto valkata, – kol pagaliau pasiekdavau tą Šilinių Viržių kalvą, mažą netvarkingą teritoriją pačioje aukštumos viršūnėje su tvenkiniais ir apleistomis rūdos tranšėjomis, – čia mes rausdavome urvus, kūrendavome laužus, kariaudavome senovinius karus ir lėkdavome staugdami it laukiniai, ir juokdavomės, ir šnibždėdavomės, ir apskritai nuostabiai leisdavome laiką po tuo didingu dangumi, po rausvėjančia prieblanda, po pirmosiomis žvaigždėmis. O kai sutemdavo, iš miesto ten, apačioje, persklendę per stogus ir laukus, atskardėdavo balsai. Savo vaikus namo šaukiančių tėvų balsai. „Terrri! Keeevinai! Aaalisonai! Deiiividai!“ Ir mes nenoromis imdavome skirstytis, tuo pačiu keliu patraukdavome namo. Vėl per laukus, vėl pro nuomininkų sklypus, vėl per plynę į sodą, į savo kambarį, į namus, kur buvo šilta, saugu ir civilizuota, kur laukė vakarienė ir lova. Ir koks tai jausmas – būti tokiu vaiku, ką tik sugrįžusiu iš laukinių kraštų ir tamsos? Saugumas, taip, namų saugumas ir civilizacijos reiškiniai. Groja radijas, rodo televizorius, kvepia vakarienė. Viskas dvelkia ramybe. Tačiau oda vis dar dilgčioja nuo šalto laukų oro, galvoje virduliuoja visa ką tik matyta, ką tik girdėta, išgyventa ir įsivaizduota. Namai yra tvarkos ir saugumo erdvė, bet vaikas į juos parsinešė laukinius tyrus ir vakaro tamsą.

O argi gera knyga nėra panaši į tą vaiką? Ji kiūto patogiai lentynoje patogiuose namuose, bet nėra visiškai prijaukinta. Ėmęsi ją skaityti, suvoksite, kad ji grįžo iš kažkokių laukinių tyrų. Joje tebeaidi tyrlaukių garsai.

Kūryba vaikams mums primena, kad istorijos, pasakojimai turi gilias šaknis. Taip, pasakojimai gali būti literatūra. Jie gali būti sugauti spaustuvininkų, kruopščiai įrišti į knygos puslapius ir tvarkingai sustatyti lentynose. Bet geriausios knygos siekia tolimus laikus, kai dar nebuvo spaudos, bet buvo žmogaus balsas, giesmės ir užkalbėjimai, mostai, kūno judesiai ir jausmai. Pirmuosius pasakojimus vaikai išgirsta bubenamus prieblandoje. „Vieną sykį… – girdi jie. – Seniai seniai… Ištempk auseles ir aš tau paseksiu… Ar girdėjai pasaką apie…“ Tie pasakojimai mums prikelia tolimą praeitį, priartina mus prie pirmųjų pasakojimų, išgiedotų ir pasektų prie ugnies pirmykštėse olose. Jie žaidžia su tamsa ir šviesa, jie guodžia ir linksmina, jie baugina ir gydo. Jie padeda vaikui augti, padeda suartėti su mūsų stulbinančiu pasauliu ir šitaip puoselėja visų mūsų ateitį.

Ispanijoje vakaras. Šešėlis slenka per besikeičiantį pasaulį – kaip ir kiekvieną vakarą. Ir įprastas, ir stebuklingas vyksmas. Ką mes išgirstume, jeigu galėtume judėti kartu su tuo šešėliu? Triukšmingų garsų nedarną, balsų erzelynę, gilias tylos prarajas. O po visu tuo girdėtume, kaip tolydžiai, optimistiškai ir ritmingai suaugusieji vaikams bubena: „Vieną sykį… Ištempk auseles ir aš tau paseksiu…“ Besibaigiančios dienos šešėliai gali būti pradžia, o ne pabaiga. Laikas, kai prasideda pasakos ir istorijos. Kad ir kokios senos tos pasakos ir istorijos būtų, atpasakojamos jos atgyja ir visados girdimos pirmą kartą.

Santjago de Kompostela,

2010 m. rugsėjo 11 d.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Urba

______________________________

^* 2010 m. H. Ch. Anderseno premijos laureatas Davidas Almondas gimė 1951 m. gegužės 15 d. Į lietuvių kalbą išverstos dvi jo knygos – Skeligas (1998, liet. 2002, 2008) ir Molinis (2005, liet. 2010).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)