Ar (į)kursime Tandadrikos parką?
Vieną 1993 m. balandžio pabaigos pavakarę iš švediškos stovyklavietės, kurioje buvau apsistojęs, pėstute išskubėjau į Vimerbį – ieškoti Astridos Lindgren gimtojo namo. Apie vienuolika kilometrų – dukart. Taigi sėkmingas ir romantiškas žygis baigėsi prieš rytą. Bet ne romantika buvo jo pretekstas, o baimė, kad gyvenimas daugiau nesuteiks progos nors naktį atsidurti kieme, po kurį vaikščiojo nuo vaikystės garbinama rašytoja.
Šią vasarą kartu su šauniaisiais Lietuvos IBBY nariais sugrįžau į Vimerbį jau turbūt ketvirtą kartą. Ir šįsyk tas grįžimas buvo kitoks – dėl dviejų priežasčių: pirma, su Astridos Lindgren vardu susijusios erdvės dabar jau smarkiai išsiplėtusios; antra, buvo malonu stebėti švytinčius pirmąkart čia atsidūrusių tėvynainių veidus.
Jeigu esate Vaikų literatūros informacijos svetainės lankytojai ir aptikote joje Romos Kišūnaitės parengtą fotoreportažą, jau žinote, kur lankėmės ir kaip atrodo vienas iš svarbiausių šios kelionės objektų – „Astridos Lindgren pasaulis“. Kultūros ir pramogų parkas? Interaktyvus literatūros muziejus po atviru dangumi? Net ir nežinau, kaip tiksliai jį pavadinti. Atskirų knygų teritorijos sukurtos su nepaprasta pagarba pačiai knygai. Autentiška aktorių vaidyba (pagal grafiką vis kitur vaidinamos, skaitomos ištraukos), jokio mums įprasto vaikų prievartavimo ploti. Bet jie ploja. Patys. Ir pakyla nuo suolelio kupini noro dar sykį perskaityti knygą – kaip ir daugelis mūsų.
Nežinau, ar tik mums, lietuviams, būdinga kuo nors gėrintis nevalingai dūsauti: o pas mus? O mes? Ar galėtume?.. „Atvežkime čia mūsų Seimo narius!“ – vienas (ne vienintelis) emocingiausių šūksnių. „Na, ir kas, kad atvežtume?“ – vienas blaiviausių. „Kam čia vežioti, patys grįžę įkursime!“ – smagus pokštas, nuo kurio prasidėjo garsūs ir tylūs pasvarstymai: ar įmanoma, ko tam reikia? Kolegėms patiko mano siūlymas panašų parką kur nors Lietuvoje pavadinti Tandadrika.
O! Pavadinimas yra, tai nedaug ir trūksta…
Žinoma, niekas iš mūsų tokio parko neįkursime, nors jau ir mąstydami apie tai jį kuriame. Galėtume labai daug patarti jaunam, kilniam… verslininkui. Be abejo, „Astridos Lindgren pasaulis“ yra ir verslas. Ko gero, pelningas, nes jo kūrėjai jau nusipirko daugiau žemės, plečia teritoriją. Bilietas į parką ne toks ir pigus, bet niekas išeidamas nepasakėme, kad per brangu… Taigi reikia nebijančio į vaikų kultūrą investuoti žmogaus.
O ar būtų iš ko kurti? Juk neturime tokio masto rašytojo kaip Astrida Lindgren. Vimerbio parkas siūlo įsigyti bilietą dviem dienoms – tiek laiko vaikams čia yra ką veikti ir su vienos autorės kūryba. Tačiau toks parkas nebūtinai turi būti skirtas vienam autoriui. Lietuvos vaikų skaityboje puikiai sugyvena ir savoji, ir verstinė literatūra, tokia dermė galima ir mūsų Tandadrikos parke. O ir savo ryškių knygų galėtume rasti. Nesvarbu, kad mūsų iliustruotojai, kaip apgailestauja šiame žurnalo numeryje Gintarė, nėra sukūrę įsimintinų įvaizdžių. Juos galima kurti ir erdvėje, ne tik ant popieriaus. Pagaliau juk turime Anzelmo Matučio „Drevę“ už Varėnos, Martyno Vainilaičio „Ežio dvarą“ jo sodyboje… Mažyčiai spontaniški idėjos daigeliai? Įmanoma įsivaizduoti tokiame parke ir Riestanosių miestą iš Gilės nuotykių Ydų šalyje, pagaliau ir pačią Ydų šalį, ir Gėlių planetą iš Kelionės į Tandadriką, ir dar daug ką.
Žodžiu, įmanoma įsivaizduoti kur nors tarp Vilniaus ir Kauno ar tarp Vilniaus ir Utenos, ar dar kur kitur įkurtą Vaikų literatūros ir kultūros parką, į kurį užsuka ir kaimyninių Europos šalių turistai… Tik va sunkiausia įsivaizduoti pasikeitusį mūsų visų, o ypač valdančiųjų, kultūros ideologų, požiūrį į vaikų literatūrą, kultūrą.
Bet pala – UAB „Rokiškio pienas“ pradėjo gaminti glaistytus varškės sūrelius „Pelytė Zita“. Tai gal vaikų literatūra ir verslas jau randa bendrą kalbą?
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)
