VAIKŲ RAŠYTOJAS ALBINAS ANDRULIONIS

Ugdyti mažąjį žmogų, turtinti jo vidaus pasaulį stengėsi daugeliui visiškai negirdėtas lietuvių vaikų rašytojas Albinas Andrulionis, gimęs 1908 m. rugpjūčio 14 d. Iš tiesų apie šį rašytoją niekas nėra išsamiau kalbėjęs, niekas nėra apie jį plačiau rašęs. Iš užmaršties šį žmogų iškėlė rašytojas ir publicistas Romas Sadauskas, kuris daug vasarų praleido Andrulionio gimtajame Demeniškių kaime Lazdijų rajone. Jis, Andrulionio dukra Jūratė Andrulionytė-Voloskevičienė ir rašytojo dukterėčia Jadvyga Andrulionytė-Vailionienė yra pagrindiniai ir, galima sakyti, vieninteliai žinių apie A. Andrulionio gyvenimą, jo sėkmes ir nesėkmes šaltiniai. Rengiant šį straipsnį, apie Andrulionį skaityta Lietuvių literatūros enciklopedijoje (2001), Romo Sadausko knygoje Gyvenimas prie vieškeliuko¹, šiokių tokių žinių rasta ir internete. Nemažai duomenų pateikta naujojo, 2008 metų, Andrulionio knygos Baltaplunksnė leidimo pabaigos straipsnyje².

Pradėti tyrinėti Andrulionio biografiją, bandyti išsiaiškinti, kodėl jis buvo pamirštas, stengtis paanalizuoti jo negausią, bet vertingą kūrybą iš dalies paskatino 2008 m. paminėta šio rašytojo šimto metų sukaktis. Šiam tiriamajam straipsniui atsirasti padėjo ir Kauno vaikų literatūros muziejus, kurio darbuotojos pernai surengė ekspediciją į Andrulionio tėviškę. Visa tai davė impulsą daugiau sužinoti apie šio nepelnytai pamiršto rašytojo praeitį, įsigilinti į jo kūrybą, kuri ir šiais laikais turi didelę vertę.

Albino Andrulionio biografijos štrichai

Albinas Andrulionis – eruditas, plačių interesų žmogus: poetas, rašytojas, vertėjas, bibliotekininkas, mokytojas – gimė prieš 103 metus Dzūkijos miškų apsuptame Demeniškių kaime (dabar Lazdijų rj.), šiaudais dengtoje trobelėje. Kaip jau minėta, bene didžiausią iniciatyvą priminti ir populiarinti Andrulionį parodė rašytojas Sadauskas, kuris pradėjo tai daryti atsikraustęs gyventi į Demeniškius. Anksčiau jis Andrulionio pavardės net nebuvo girdėjęs, todėl pradėjo domėtis, rinkti medžiagą, kurios, deja, labai nedaug. Andrulioniu nesidomėjo net Lazdijų biblioteka, kurią šis žmogus įsteigė ir kurioje pirmus metus direktoriavo. Sadausko iniciatyva buvo perleista Andrulionio apysaka vaikams Baltaplunksnė. Kaip Kauno vaikų literatūros muziejaus darbuotojai Vilmai Petrikienei pasakojo pats Sadauskas³, jis sugebėjo įtikinti „Žuvėdros“ leidyklos steigėją Stasį Lipskį pakartotinai išleisti šį puikų kūrinėlį. Taip pat tais pačiais metais buvo surengtas rašytojo Andrulionio 100-mečio minėjimas.

Muziejininkė Petrikienė išsiaiškino, kad rašytojo gimtosios trobos jau nebėra. Nebėra nei tų langelių mažutėlių, nei girgždančių durelių, kažkada Albino apdainuotų liaudies daina tapusiame eilėraštyje ,,Mano tėviškėlė“. Liko tik jai skirtos eilės: „Šiaudais dengta trobelė / Langeliais mažutėliais / Ir girgždančiom durelėm – / Tai mano tėviškėlė.“⁴

Kaip teigia rašytojas Sadauskas⁵, patekęs į Marijampolės marijonų vienuolyną, kuris rengė būsimus Kauno kunigų seminarijos klierikus, Andrulionis, nors visą gyvenimą buvo dievotas, turėjo kitą svajonę – baigti Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką ir atsidėti kūrybai. Tačiau būsimas rašytojas buvo neturtingas ir nuo 1932 m. blaškėsi po universiteto fakultetus, net teologai jo neatleido nuo mokesčio už mokslą. 1937 m., jau pasirodžius pirmajam eilėraščių rinkiniui vaikams Pirmos plaštakės (1936) ir apysakai Baltaplunksnė (1937), Andrulionis suprato, jog greičiau sveikatą praras, negu baigs Vytauto Didžiojo universitetą. Tada jis Kaune baigė bibliotekininkų kursus ir išvažiavo vadovauti ką tik įkurtai Lazdijų valstybinei viešajai bibliotekai. Tuo metu Andrulionis jau buvo parašęs dar vieną knygą vaikams – Margasparnė (išleista 1938 m.), išvertęs (atpasakojęs) Brolių Grimmų pasakas (1937), Jules’io Verne’o Mažąjį kapitoną (1938) ir vengrų rašytojo Móro Jókai’aus (1825–1904) Akmeninę širdį (1938–1939). (Elektroniniuose kataloguose galite aptikti Andrulioniui priskiriamą Wilhelmo Hauffo pasakų vertimą. Painiava atsirado dėl leidėjų kaltės: ant knygos viršelio užrašyta, kad vertė Andrulionis, o antraštiniame puslapyje – vertėjo Stepono Češūno pavardė. – Red. past.)

Kauno mokytojų seminarijoje įgijęs pradinių klasių mokytojo specialybę, Andrulionis 1951 m. tapo mokytoju. Tačiau polinkį mokytojauti jis turėjo jau seniai. „Albinas Andrulionis nuo pat jaunystės, dar neturėdamas atitinkamo išsilavinimo, dirbo tikybos mokytoju Dzūkijos mokyklose. Jam, kaip ir man, rugsėjo 1-oji būdavo didžiulis įvykis“⁶, – pasakoja dukra Jūratė. Atsikraustęs gyventi į Kauną (Marvelės g.), kur 1949 m. Jūratė ir gimė, jis mokytojavo Kauno mokyklose. Tačiau pirmosios sovietų okupacijos pradžioje atsisakęs „raudonų marškinių“ jis visą gyvenimą buvo priverstas nuolat keisti mokyklas. Dėl to net ir jo dukrai, kuri taip pat tapo mokytoja, buvo sunku įsidarbinti. Nors mokytojavimas Andrulioniui kėlė nemažai sunkumų, šio darbo jis taip lengvai neatsisakė, dirbo jį beveik visą gyvenimą. Kaip prisimena Jūratė, po daugelio metų jį susirado buvę jo mokiniai su gėlėmis ir dovanomis. Jie Andrulionį išties labai mylėjo. Tikriausiai iš to didžiulio noro skleisti žinias, mokyti kilo Andrulionio troškimas ne tik mokyti vaikus, bet ir jiems kurti.

Pilietiniai principai ir patriotinės pažiūros

Tuo metu, kai Andrulionis mokytojavo, vertė ir rašė knygas, buvo nerte pasinėręs į kūrybinį darbą, prasidėjo sovietų okupacija. Dabar galima tik spėlioti, ką šis rašytojas dar mums būtų palikęs, jeigu istorijos posūkiai nebūtų tam sukliudę. Iš tikrųjų sunku ir suskaičiuoti, kiek visokių skriaudų ir nelaimių jam teko patirti pasikeitus laikams. „Galima tik stebėtis, su kokiu įniršiu A. Andrulionį talžė 1940-ųjų Lazdijų komjaunuoliai. Ir nežinia – už ką?“⁷ Išvytas iš visų darbų, „išvalytas“ iš mokyklų bibliotekų (nors visi jo kūriniai buvo patvirtinti Švietimo ministerijos Knygų tikrinimo komisijos kaip tinkami mokyklų knygynams ir bibliotekoms), o ilgainiui ir užmirštas – toks buvo šio, be abejo, talentingo rašytojo likimas.

Mirė jis Kaune, tik ketveriems metams belikus iki okupacijos pabaigos. Skaitinėjant dabar prieinamą Andrulionio kūrybą, sunku suprasti, už ką jį, tolimą nuo politikos, reikėjo taip žūtbūtinai panardinti į užmarštį, palikti už lietuvių vaikų literatūros ribų.

Anot Sadausko, viešas kūrybinis Andrulionio gyvenimas nutrūko vos peržengus savo trisdešimtmetį – „dabar tokio amžiaus literatai vadinami jaunaisiais“⁸. Matyt, kas turėjo galimybių rašyti ir leisti knygas, tas ir nuėjo toliau nei Andrulionis. Dukra Jūratė, paklausta apie priežastis, lėmusias tokį visuomenės atstūmimą, prasitaria, kad Andrulionių šeima turėjo būti išvežta į Sibirą, bet, apie tai sužinojusi, keletą metų slapstėsi. Tuo jis dar labiau papiktino sovietų valdžią. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl taip stipriai per okupaciją pasikeitė jo statusas visuomenėje, tikriausiai yra ta, kad 1940 m., sovietų okupacijos pradžioje, jis neatsisakė principų, patriotinių pažiūrų ir pareiškė: „Raudonų marškinių neužsivilksiu.“ Gyvenimo pabaigoje be tų marškinių jis net nebegalėjo mokytojauti, todėl turėjo palikti pamėgtą mokytojo darbą ir eiti į fabriką puodų žiesti. Bet net ir tada jis šiek tiek kūrė, ypač humoristinius kupletus, kuriuos spausdino savaitraštyje „Kuntaplis“, todėl „galima sakyti, kad jis buvo gimęs rašyti“⁹. Džiugu, kad užsispyrimas, nepasidavimas sovietų valdžiai nepražudė visų jo kūrinių ir kad tie, kurie buvo išsaugoti, išliko iki šių dienų.

Kūrybos vaikams bruožai ir motyvai

Kaip jau minėta, ne visi Andrulionio kūriniai buvo išspausdinti. Nemažai jų likę rankraščiuose, kuriuos saugo jo dukra Voloskevičienė. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senų ir retų spaudinių skyriuje yra šie A. Andrulionio kūriniai: eilėraščių rinkinys Pirmos plaštakės, apysaka Baltaplunksnė, apysaka ir pasakos Margasparnė, Brolių Grimmų pasakos bei Jókai’aus Akmeninės širdies vertimas. (Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštyno Liudo Giros fonde saugomas pluoštas Andrulionio laiškų. – Red. past.)

Kaip teigia „Žuvėdros“ leidyklos įkūrėjas ir Andrulionio Baltaplunksnės perleidėjas Lipskis, antroji šio rašytojo knyga vaikams verta didžiausio dėmesio. Prieš daugiau nei septynis dešimtmečius Baltaplunksnė buvo išleista tiems laikams didžiuliu 3200 egzempliorių tiražu ir rekomenduota mokyklų knygynams. Šią knygą su žinomo dailininko Petro Rauduvės viršelyje poetiškai nupiešta kurapka ir šiandien prisimena ne vienas garbus senolis, ją vaikystėje ne kartą skaitęs.

Kadangi su Andrulionio kūryba niekas nėra plačiau supažindinęs ar juo labiau jos nagrinėjęs, šio darbo autorei tenka didelė garbė prabėgus daugeliui metų praskleisti dabar jau prieinamų šio rašytojo knygelių puslapius ir pamėginti įminti, kuo tos knygos žavėjo anuometinius vaikus.

Didaktinis klodas

Kadangi beveik visą savo gyvenimą Andrulionis buvo atsidavęs mokytojas, nenuostabu, kad ir jo kūriniuose yra didaktizmo. Tačiau susidūrus su didaktika visada iškyla estetinės kūrinio vertės, meniškumo klausimas. Bet galbūt tai neišvengiama vaikų literatūros ypatybė? „Vaikų literatūra skirta vaikams, o juk vaikystėje reikia auklėtojo, mokytojo. Nedorėlio pajuoka (M. Valančiaus „Mikė melagėlis“), netiesmukiškas pamokymas (P. Mašioto „Morkos“), gero pavyzdžio iškėlimas (M. Valančiaus „Guvus Vencė“, P. Cvirkos „Mikučio vargai“) yra labai paveikūs, bet nuo to vaikų literatūra nesuprastėja.“¹⁰ Tikriausiai dėl paveikios didaktikos ir Andrulionio knygos buvo rekomenduotos visų mokyklų knygynams. Bet kuo gi toji didaktika pasireiškia?

„Didelę įtaką didaktiniam tekstui, – anot literatūrologės Džiuljetos Maskuliūnienės, – daro adresatas.“¹¹ Rašytojui didaktui rūpi, kas jo kūrinį skaitys. Andrulioniui tai taip pat buvo vienas svarbiausių dalykų, nes jis norėjo kurti būtent vaikams, juos šviesti. Jo kūriniuose orientuojamasi į vaiką – tai, kas parašyta, turi būti naudinga, suprantama ir kuo paprasčiau išreikšta. Pavyzdžiui, apysakoje Baltaplunksnė berniukas už paskutinius savo sutaupytus centus išperka iš narvelio porelę varnėnų, sukala jiems inkilėlį, o varnėnai atsidėkodami išmoko berniuką paukščių kalbos. Čia visiškai paprastai ir aiškiai, siekiant mokyti vaikus mylėti gamtą ir būti gerus, aprašytas neįmanomas, bet vaikams labai įdomus dalykas – jei turi gerą širdį, gali išmokti paukščių kalbą.

Kitas labai svarbus aspektas, parodantis, kad Andrulionio kūryba yra didaktinė, – principo „juoda ir balta“, „gera ir bloga“ taikymas. Daug kas jo knygose supriešinama: veikėjai, situacijos, įvykiai. Iš čia ateina elementarios, skaidrios ir aiškios teksto prasmės. Baltaplunksnėje ryškus žmonių skirstymas į blogus, nerūpestingus ir, atvirkščiai, labai geros širdies. Blogas yra piemuo, iš kurio gerasis berniukas nupirko paukščius, nes piemuo juos specialiai gaudo ir uždaręs pardavinėja, kad iš to pasipelnytų. Šiuo veikėjų supriešinimu pagrįstas ir galutinis netiesioginis knygos moralas: „…piemuo pažadėjo kurapkų daugiau negaudyti ir net norėjo grąžinti iš manęs paimtus pinigus, bet aš jų neėmiau“¹². Čia galima išskirti dar vieną didaktizmo bruožą – gerųjų veikėjų pergalę ir blogųjų tapimą gerais. Vienas pagrindinių Margasparnės blogųjų veikėjų – žmogus, o gerieji – gėlės, kai kurie vabzdžiai, nes čia pasakojama kopūstinės peteliškės ir kitų gyvių vardu. Antai vikšras apie žmogų rašo: „Tai nenaudėlių žmonių darbas. <…> Visi medžiai tokia tešla aptepti, kad negalėtume pasiekti lapų ir mirtume badu.“¹³ Taip vaikas mokomas mylėti kiekvieną gamtos kūrinį ir niekam neatimti gyvybės.

Kaip ir tradiciniuose didaktinės prozos kūriniuose, Andrulionio apsakymuose, pasakojimuose, išspausdintuose rinkinyje Margasparnė, veikia ir senas žmogus – senelis Tamas, kuris atsako į vaiko klausimus, paaiškina, seka pasaką. Senelis moka bendrauti su mažyliais, vaikai jį gerbia, visko jo klausinėja. Štai apsakyme „Sekminių rytą“ Antanukui senelis pasakoja Lietuvos istoriją, apie Napoleono Bonaparto laikus, o apsakyme „Narsučio puolimas“ rašoma, koks blogas dalykas yra degtinė. Daug didaktikos bruožų galima rasti Andrulionio kūryboje, bet svarbiausia, kad kiekvienas jo kūrinys skatina nenusileisti blogiui ir visur ieškoti gėrio.

Patriotinės, tautinės savimonės ugdymas

Šį kūrybos bruožą, kaip ir didaktiką, galime lengvai pagrįsti autoriaus gyvenimo faktais. Jis buvo nepaprastai atsidavęs Lietuvai, lietuviškumui, ir nors dėl šių principų turėjo beveik visada gyventi baimėje, „raudonų marškinių“ vis tiek neužsivilko.

Tautinius jausmus Andrulionis pirmiausia žadina įterpdamas retoriškų, vaikams deklamuoti ar dainuoti tinkamų lietuvių poetų eilėraščių, kurie mini garbingą Lietuvos praeitį. Štai Baltaplunksnėje vaikai dainuoja Maironio sukurtą eilėraštį „Kur lygūs laukai“, ir jis jiems labai patinka. Padainavusi mergaitė brolio klausia, kodėl toje dainoje lietuviai yra barzdočiai, o berniukas atsako: „Juk matei mūsų kunigaikščių Kęstučio, Gedimino ir kitų paveikslus, jie visi su barzdomis.“¹⁴ Iš esmės dauguma intarpų mini garbingą Lietuvos praeitį. Dabartis tarpukariu ir prieš sovietų okupaciją rašytuose kūriniuose ignoruojama – apie ją nekalbama. O ateitį Lietuvai pasiryžę atnešti mažieji lietuviai. Baltaplunksnėje brolis su sesute šneka: „…būsiu kareivis, visus priešus iš Vilniaus krašto išvysiu. Bet nenusimink, sesute, juk ir tu gali būti kariuomenei reikalinga. Kai jos kareiviai Vilniaus vaduoti, tu jiems paruoši dovanų <…>.“¹⁵ Andrulionis skatina jau nuo mažens būti pasirengus kovoti už Lietuvą. (Krinta į akis, kad Baltaplunksnėje įterpta gana daug autentiškos tautosakos – liaudies dainų. Tai irgi rodo tautines aspiracijas. – Red. past.)

Lietuviai garbinami ir šio rašytojo poezijoje, pavyzdžiui, knygos Pirmos plaštakės eilėraštyje „Dzūkijos šalis“: „Ten prie vartų kryžiai rymo, / Pilni kaimai ten jaunimo, / Sveiko ir stipraus kaip plienas, / Ten lietuvis aliai vienas.“¹⁶ Todėl galime teigti, kad vaikų ugdymo užmojai lemia ne tik poeto skatinimą vaikams būti geriems, mylėti gamtą, bet ir pastangas žadinti tautinius mažųjų skaitytojų jausmus.

Gamtos garbinimas

Aptariant Andrulionio kūrybą ir jos motyvus, neįmanoma apsieiti be žodžio gamta. Andrulionį netgi galima būtų priskirti prie gamtines apysakas ir pasakas kuriančių vaikų rašytojų, tokių kaip Petras Cvirka, Anzelmas Matutis, Jonas Mackevičius-Nord, Vytautas Tamulaitis ir kt. Beje, dauguma minėtos šio autoriaus poezijos knygos eilėraščių – gamtiniai. Dukra Jūratė, paklausta, kodėl, jos nuomone, dauguma tėvo kūrinių parašyti iš paukščių, vabzdžių ar gėlių pozicijų ir taip tiksliai pajaustos net gyvūnų „mintys“, atsako, kad tai lėmė natūralus gamtos stebėjimas. „Jis buvo kaimo vaikas, todėl kiekvieną dieną susidurdavo su gamta. Mes, miesto vaikai, apie laukinę gamtą mažai žinom, o jis su ja turėjo tiesioginį ryšį.“¹⁷ Taip pat Jūratė prisimena vaikystėje maniusi, kad miręs žmogus visada atgimsta kokiu nors augalu ar gyvūnu. Tokiam mąstymui įtakos tikriausiai turėjo tėtis.

Kaip, analizuodama Matučio kūrybą, teigia vaikų literatūros kritikė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, gamtos pasaulis to poeto poezijoje – „tai vaiko pasaulio atitikmuo. Vaikas šeimos santykių modelį perkelia į aplinką ir gamtos objektų santykius suvokia kaip tėvų ir vaikų santykius. Gamtiniai personažai elgiasi kaip tėvai ir vaikai.“¹⁸ Andrulionio kūriniuose taip pat ryšku, kad vaiko pasaulį atitinka gamtos pasaulis. Baltaplunksnėje kuriant doro pirmoko paveikslą, tuo pat metu rašoma ir apie kurapkų (kurapka Baltaplunksnė yra didžiosios teksto dalies pasakotoja) vaikus, ir šie iš esmės turi tokius pat bruožus kaip žmonių vaikai: nori geriau pažinti pasaulį, yra smalsūs, neatsargūs. Beje, kurapkos šiame kūrinyje turi vardus (Pleputė, Raibutė, Kreivasparnis, Baltaplunksnė), o žmonės – be vardų. Tai rodo, kad, rašytojo manymu, gyvūnai lygūs žmonėms, o šioje apysakoje jie netgi svarbesni. Kurapkų šeimos poelgiai aprašomi labai natūraliai: tėvai saugo vaikus nuo pavojų, supažindina su pasauliu. Gyvenimas šeimoje vaikui – vienas iš artimiausių dalykų, todėl įsijausti ir susitapatinti su šio kūrinio veikėjais tikrai nesunku.

Skaitydami Andrulionio knygas vaikai ne tik susitapatina su gamta, išmoksta ją dar labiau mylėti, bet ir daug ką apie ją sužino. Apysakoje „Margasparnė“ iš boružės pokalbio su peteliške suprantame, kad boružės minta amarais, vorai gaudo muses, kad voverės dalį riešutų užkasa žemėje ir kartais jų neberanda. Baltaplunksnėje netiesiogiai aiškinama, kad kiškiai ir kurapkos minta šieno nuotrupomis, grūdais. Tuo Andrulionio kūryba panaši į tuo pat metu kūrusio Mackevičiaus-Nord apysakas Pabėgėliai iš zoologijos sodo (1939), Aukso mieste (1939) ir kt. Ten taip pat vaizduojamas supasakintas gyvūnų, vabzdžių gyvenimas, o kartu pateikiama tikslių, konkrečių biologijos žinių.

Andrulionis, kaip ir, pavyzdžiui, Tamulaitis Skruzdėlytės Greitutės nuotykiuose (1935), žvilgsnį kreipia į silpnuosius, kurie patiria daug neteisybės, pavojų, kančių. Baltaplunksnėje pasakojama, kaip kurapkos patenka į vanago nagus, medžiotojų kilpas, piemens rankas. Daug liūdesio, sielvarto, kai kurapkos netenka šeimos narių ar būna atskiriamos nuo šeimos. Kūriniuose svarbi ir mirties, gyvenimo laikinumo tema. Kadangi žvelgiama iš gyvūnų pozicijos, suvokiamas gyvenimo trumpalaikiškumas, todėl svarbu jį nugyventi prasmingai. Peteliškė Margasparnė kalba: „…nors jaučiu, kad neilgai gyvensiu, bet gyvenimą noriu kuo plačiausiai pažinti.“¹⁹ Pasakodamas vaikams apie platųjį gamtos pasaulį Andrulionis ugdo meilę jai ir kartu moko mažuosius būti supratingus, dorus, rūpestingus.

Siužetų paprastumas, gerumo atmosfera

„Abidvi A. Andrulionio grožinės prozos knygos persmelktos pamaldžios atgailos ir gerumo, dabar tokių knygų manding jau niekas nemokėtų parašyti.“²⁰ Iš tiesų, nors šis rašytojas puikiai geba ugdyti mąstymą, tautos ir gamtos meilę, jo kūrybos savitumą lemia paprastumas ir gerumas – kaip tik tai daro jo kūrinius patrauklius vaikams.

Krinta į akis, kad kūrinių veiksmo jis neperkelia į jokias išgalvotas pasakų šalis, kuriose veiktų kokie nors antgamtiniai dėsniai. Autorius remiasi vaikų sąmonės galimybe švelniai supasakinti čia pat esantį pasaulį, jo objektus, tai yra gamtą, ir to pakanka. Andrulionio pasakojimai be didelės įtampos, juose nėra akivaizdžios kulminacijos, emocinio šuolio, o vyrauja nuoseklus, tradicinis pasakojimas: mažieji kurapkiukai bando pažinti pasaulį, suauga, sukuria savo šeimas. Tačiau vienas iš įdomių dalykų, kurį galima įžvelgti rašytojo kūryboje, yra veiksmų, siužeto situacijų kartojimas, žinoma, kaskart truputį pakeičiant. Iš pradžių mažosios kurapkos gyvena su tėvais, jų tėtis, daugelis brolių ir sesių miršta, o kai jos pačios sukuria šeimas, irgi miršta naujosios šeimos tėvas ir t. t. Toks paprastas pasakojimo modelis nejučia byloja apie gamtos ciklo kartojimąsi, neapkrauna vaikų vaizduotės, leidžia jiems susitapatinti su veikėjais ar apskritai su kūrinio pasauliu ir patiems toliau improvizuoti, detalizuoti siužetą.

Andrulionio kūryba leidžia spręsti, kad rašytojas buvo įsitikinęs, jog vaikų knygose neturi būti nieko, kas keltų baimę, šlovintų išdaigas ar pateisintų norą daryti pikta. Baltaplunksnėje vyrauja akivaizdus veikėjų gerumas (rūpinimasis gamta, paukščiais, kurie vėliau atsidėkoja) ir gerėjimas (piemuo nebegaudo paukščių ir net nori grąžinti už parduotą vanagą gautus pinigus). Kaip mano Sadauskas, „tas gerumas, žvelgsmas į Dievo sukurtą pasaulį, matyti, ir buvo nebepakenčiama anaisiais – bergždžios komunizmo statybos – laikais. O šitas gerumas – lyg vaistas, kurio ir mums, ir visam pasauliui tolydžio labiau ir labiau reikės.“²¹

Iš tiesų liaudiškai paprastos Albino Andrulionio – mokytojo, rašytojo ir be galo geros širdies žmogaus – knygos gali sutvirtinti ar pakeisti besiformuojantį vaiko požiūrį į pasaulį ir gamtą. O kartais jos labai paprastai iškelia kone filosofinę idėją, kurią vaikas iki galo supras augdamas.

_________________________________

^* Gerda Aleksiūnaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto ketvirto kurso studentė. Straipsnis parengtas jos tiriamojo darbo pagrindu.

¹ Romas Sadauskas, Gyvenimas prie vieškeliuko: Demeniškių paveikslėliai, Vilnius, 2009, 239 p.

² Romas Sadauskas, „Tavo senolių skaitiniai“, in Albinas Andrulionis, Baltaplunksnė, Vilnius, 2008, p. 131–136.

³ 2010 m. gegužės 11 d. rašytoją Romą Sadauską jo namuose kalbino Kauno vaikų literatūros muziejaus darbuotoja Vilma Petrikienė. Ji taip pat aplankė ir Albino Andrulionio dukterėčią Jadvygą Andrulionytę-Vailionienę.

⁴ Albinas Andrulionis, Pirmos plaštakės, Kaunas, 1936, p. 32.

⁵ Iš minėto R. Sadausko pokalbio su Kauno vaikų literatūros muziejaus darbuotoja V. Petrikiene.

⁶ 2011 m. sausio 15 d. Jūratę Andrulionytę-Voloskevičienę jos namuose Kaune kalbino Gerda Aleksiūnaitė.

⁷ Romas Sadauskas, „Tavo senolių skaitiniai“, p. 136.

⁸ Ibid., p. 137.

⁹ Iš minėto J. Andrulionytės-Voloskevičienės pokalbio su G. Aleksiūnaite.

¹⁰ Irena Klimašauskienė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Sigitas Poškus, Lietuvių apsakymas vaikams: didaktizmo modifikacijos, Šiauliai, 1997, p. 3.

¹¹ Ibid., p. 6.

¹² Albinas Andrulionis, Baltaplunksnė, Vilnius, 2008, p. 130.

¹³ Albinas Andrulionis, Margasparnė, Kaunas, 1938, p. 30.

¹⁴ Albinas Andrulionis, Baltaplunksnė, p. 46.

¹⁵ Ibid., p. 44.

¹⁶ Albinas Andrulionis, Pirmos plaštakės, p. 37.

¹⁷ Iš minėto J. Andrulionytės-Voloskevičienės pokalbio su G. Aleksiūnaite.

¹⁸ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Mitas – tautosaka – vaikų literatūra, Vilnius, 2007, p. 51.

¹⁹ Albinas Andrulionis, Margasparnė, p. 13.

²⁰ Romas Sadauskas, „Tavo senolių skaitiniai“, p. 139.

²¹ Ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)