Berniukas, užaugintas vaiduoklių

Tiems, kurie nors kartą yra susidūrę su Neilo Gaimano (g. 1960 m.) kūryba, pasakojimas apie berniuką, užaugintą vaiduoklių, neatrodys keistas ar labai išsiskiriantis iš kitų šio rašytojo knygų. Vis dėlto šiuo kūriniu britų rašytojas tarsi peržengė per save ir sugebėjo sudrebinti vaikų ir paauglių literatūros pasaulį. Net ir tai, kad knygos siužeto pagrindas – Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygoje (1894) aprašyta berniuko Mauglio istorija, jos populiarumui nepakenkė. Tik Viktorijos laikų džiungles Gaimanas pakeitė tos pačios epochos kapinėmis, o gyvūnus – vaiduokliais ir mitologinėmis būtybėmis. Vos pasirodžiusi knygynų lentynose, Kapinių knyga* iškopė į pirmąsias populiariausių knygų sąrašų vietas, buvo apdovanota ir Newbery’o (2009), ir Carnegie’o (2010) medaliais (anksčiau nėra pasitaikę, kad tai pačiai knygai būtų atitekusios abi šios premijos). Kūrinys sužavėjo visus: vaikus, suaugusiuosius ir, kas gana svarbu, literatūros kritikus.

Vis dėlto kapinių pasauliu ir jo atvertomis galimybėmis labiausiai žavėsis vaikai ir jaunesnieji paaugliai. Suaugusieji, skaitantys į lietuvių kalbą išverstą Kapinių knygą, turėtų būti pasirengę susidurti su gan dideliu jos trūkumu – prastoku vertimu ir redagavimo bei korektūros klaidomis. Kartais atrodo, kad vertėja (ar redaktorė) siekia pridėlioti kuo daugiau kablelių, o painūs sakiniai (pavyzdžiui, kad ir toks: „Žalius šlaitus dabino smulkūs mėlyni tarsi nupudruoti, neužmirštuolių lopinėliai, kai vaikai kilo aukštyn kalva prie mažo Frobišerių mauzoliejaus“, p. 43) neretai verčia laužyti galvą, ką gi jais norima pasakyti.

Neilą Richardą Gaimaną lietuvių skaitytojai jau pažįsta iš knygų Amerikos dievai („Eridanas“, 2004), Koralaina („Bonus animus“, 2007), Žvaigždžių dulkės („Bonus animus“, 2008) ir neseniai išleistų Anansio vaikų („Vaga“, 2011). Jo kūrybą galima apibūdinti kaip fantasy su siaubo pasakų prieskoniu. Neabejingas įvairiems literatūros žanrams, Gaimanas yra išmėginęs jėgas kurdamas romanus, biografijas, dainas ir filmų scenarijus.

Kapinių knyga patvirtina, kad Gaimano vaikams skirti kūriniai yra daug šiurpesni už tuos, kuriuos jis rašo suaugusiesiems. Atsivertęs Kapinių knygą, skaitytojas susiduria su šaltakrauju žudiku Džeku, kuris ramiai nužudo tris vienos šeimos narius ir neskubėdamas eina ieškoti ketvirtojo. Neišsigąskite, smulkių žudymo detalių Gaimanas neaprašo. (Daug didesnių žiaurumų ir piktesnių pabaisų pasitaiko mūsų liaudies pasakose ir sakmėse – kad ir puikiai žinomoje pasakoje apie Raudonkepuraitę, kur vilkas praryja močiutę.)

Bet grįžkime prie knygos siužeto. Kol Džekas ieško ketvirtojo šeimos nario, ką tik vaikščioti išmokusio kūdikio, šis ramiausiai sau nuropoja į greta namų esančias kapines. Čia jį pastebi kapinių gyventojai, ir taip prasideda Niekokito Ovenso, arba tiesiog Kito, gyvenimo kapinių pasaulyje istorija. Kad toks gyvenimas iš viso būtų įmanomas, Gaimanas išmaniai pasitelkia laisvojo kapinių gyventojo teisę. Tai leidžia Kitui matyti tamsoje, ramiai miegoti kape nebijant šalčio ar kirminų, bendrauti su vaiduokliais, vaikščioti kiaurai sienų, taip pat išnykti, vaidentis ir kelti baimę.

Kapinių knygą sudaro aštuoni skyriai, kurių kiekvienam atitenka maždaug dveji Kito gyvenimo metai. Juose pagrindinis knygos veikėjas susiranda draugų, mokosi įvairiausių dalykų, susiduria su pikuoliais, Dievo šunimi ir ragana, patiria keisčiausių nuotykių ir po truputį atranda gyvųjų pasaulį. Kartu Kitas siekia pažinti pats save ir ieško atsakymų į klausimus, kas jis, kodėl jam negalima išeiti iš kapinių ir kas atsitiko jo šeimai.

Kito pasaulyje, be vaiduoklių tėvų, vienas svarbiausių yra jo globėjas Sailas. Gaimanas nė karto neužsimena, kokia tai būtybė. Antai mes žinome, kad Kito mokytoja panelė Lupesku yra vilkolakė, arba Dievo šuo, jo draugė Liza Hempstok – ragana, o apie Sailą tegalime pasakyti, kad jis yra tas, kuris vaikšto ant gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ribos. Ir tik užuominos, kad Sailas minta tikrai ne bananais, dienomis miega baltu šilku išklotoje garlaivio dėžėje ir geba skraidyti, leidžia suprasti, kad jis – vampyras. Problemiškus Sailo ir Kito santykius rodo citata: „Jis negalėjo apkabinti Sailo taip pat, kaip negalėjo sugniaužti mėnulio spindulio – ne dėl to, kad globėjas būtų bekūnis, bet dėl to, kad tai būtų neteisinga. Yra žmonės, kuriuos galima apkabinti, ir yra Sailas“ (p. 129).

Knygoje nuolat brėžiama riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jei priklausai vienam pasauliui, tuo pat metu negali priklausyti kitam. Visada turi rinktis. Ryškiausiai tai atsiskleidžia skyriuje „Danse Macabre“. Kapinėse pražydus baltoms gėlėms, susitinka gyvieji ir mirusieji, ir prasideda makabriški šokiai. Kitas, visą laiką tapatinęsis su mirusiaisiais, pirmą kartą suvokia, kad jo vieta tarp gyvųjų: „– Bet aš esu j ū s i š k i s. / – Dar ne, berniuk. Teks palaukti visą gyvenimą“ (p. 142).

Su gyvaisiais Kitas susiduria keletą sykių, ir kaskart jam atsiskleidžia ne pačios geriausios jų pasaulio pusės. Antai būdamas šešerių Niekaskitas susipažįsta su Skarlete Amber Perkins. Gyvybinga, drąsi, ryškiaspalviais drabužiais vilkinti Skarletė – visiška pilko, su antkapiais susiliejančio Kito priešingybė. Ji pasakoja apie automobilius ir autobusus, televiziją ir lėktuvus („Kitas matė juos skrendančius virš galvos, bet manė, kad tai triukšmingi sidabriniai paukščiai, ir niekada jais nesidomėjo“, p. 38), o Kito žinios ribojasi laikais, kai kapuose gyveną žmonės dar buvo gyvi. Deja, ši draugystė ne amžina, nes Skarletė turi išvykti, o ir būti draugu, apie kurį manoma, kad yra įsivaizduojamas, nėra lengva: „Skarletė sušnibždėjo Kitui: / – Tu drąsus. Tu drąsiausias žmogus, kurį pažįstu, ir tu mano draugas. Nesvarbu, kad tu įsivaizduojamas“ (p. 54).

Aštuonmetis Kitas išeina iš kapinių teritorijos, kad nupirktų raganaitei Lizai antkapį. Tokį, ant kurio būtų užrašytas jos vardas „su didžiąja E – Elizabeta, kaip senosios karalienės, kuri mirė, kai aš gimiau, ir didžiąja H – Hemstok“ (p. 101). Kaip ir Lewisas Carrollis Alisoje Stebuklų šalyje, Gaimanas išryškina žmogaus tapatybės ir vardo ryšį. Atrodytų, kad jei vieną dieną netektum vardo, prarastum ir save patį. Vardo svarba Kapinių knygoje nuolatos pabrėžiama: vien paminėjus Džeko vardą, visus sukausto baimė (galima palyginti su siaubu Joanne’s K. Rowling knygose apie Harį Poterį, kylančiu ištarus Voldemorto vardą), o Kitą nuolatos kamuoja klausimas, koks jo tikrasis vardas.

Galiausiai, vis stiprėjant poreikiui būti tarp tų, kurie kvėpuoja, Kitas panorsta mokytis. Taip jis, apsiginklavęs Išnykimo ir Užmiršimo gebėjimais, iškeliauja į mokyklą. Gaimanas parodo vaiką, kuris mokyklą ir mokymąsi suvokia kaip vertybę: „– Aš atėjau ne draugauti, – Kitas pasakė tiesą. – Aš atėjau mokytis. / Mo nosytė susiraukė: / – Ar įsivaizduoji, kaip tai keista? – paklausė ji. – Niekas neateina į mokyklą mokytis. Visi ateina, nes taip reikia, supranti!“ (p. 164).

Svarbu pasakyti, kad Kitui, nors ir užaugusiam keistoje aplinkoje, nesvetima tėvų meilė ir pagarba vyresniesiems (ko vertas vien mandagus jo bendravimas su žmonėmis, gyvenusiais devynišimtaisiais metais!), jis suvokia draugystės ir ištikimybės svarbą.

Jau minėjau, kad Kapinių knyga primena Džiunglių knygą. To pavyzdys galėtų būti istorija, kaip, išvykstant globėjui Sailui, Kitas paliekamas „daikto, sėdinčio ant suolo prie koplyčios“ (p. 57), priežiūrai. Tas „daiktas“ – panelė Lupesku. Berniukas turi priprasti prie šlykštaus panelės mokytojos maisto, susitaikyti su, atrodytų, beprasmėmis žmonių rūšių pažinimo pamokomis vidurvasarį. Nusivylęs visais ir viskuo ir pabėgęs į kapinių pakraštį, Kitas atsiduria prie pikuolių pasaulio vartų ir susipažįsta su mitologinėmis būtybėmis pikuoliais. Nors Kitas ir džiaugiasi atrastu pasauliu, bet pagaliau suvokia, jog labai tikėtina, kad gali tapti naujųjų draugų pietumis. Šios istorijos atitikmuo – Mauglio nesutarimai su mokytoju lokiu Balu, pabėgimas ir pakliuvimas į beždžionių nelaisvę.

Kad ir kaip būtų puiku gyventi kapinėse tarp vaiduoklių ir keisčiausių būtybių, ateina metas, kai Kitui tenka susidurti su tuo, kas neišvengiama, – Džekų brolija, ir arba ją nugalėti, arba pačiam būti nugalėtam. Deja, tiek Džekų brolija, tiek Garbės Sargyba, kuriai priklauso Sailas, knygoje atskleistos silpnokai. Regis, pritrūko kelių skyrių, kuriuose būtų smulkiau pavaizduota jų veikla. Džekų noras nužudyti Kitą taip pat grindžiamas ne vienoje fantasy žanro knygoje pasitaikančiu paaiškinimu – pranašyste, kad berniukas sunaikins paslaptingąją broliją (tokia pat pranašystė nulemia ir Hario Poterio likimą).

Per lemtingąjį susidūrimą Niekaskitas sužino nemažai savo praeities detalių ir pagaliau gauna leidimą palikti uždarą kapinių pasaulį. Deja, jau užaugusios vaikystės draugės Skarletės akyse jis yra pralaimėtojas: „– Tu – ne žmogus. Žmonės taip nesielgia. Tu toks pat blogas kaip ir jis. Tu – pabaisa“ (p. 250). Taip knygos autorius atskleidžia svarbią mintį: kiekviename gyvame padare yra ir gėrio, ir blogio sėklų. Ir tik nuo aplinkybių ir jo paties priklauso, kurios iš jų sudygs.

Ties penkiolikos metų riba baigiasi Niekokito vaikystė. Kad viskas pasikeitė, Kitas suvokia atsitrenkęs galva į kietą žemę, o ne sėkmingai pasisvečiavęs kape. Ateina metas grįžti į gyvųjų pasaulį ir pilkus kapinių atspalvius pakeisti ryškiomis, gyvybingomis spalvomis: „Tačiau tarp d a b a r ir t a d a buvo Gyvenimas, ir Kitas žengė į jį plačiai atmerktomis akimis ir atvira širdimi“ (p. 268). Niekaskitas Ovensas tekant saulei (kaip simboliška!) žengia pro kapinių vartus, o man užvertus knygą vis kirba vienas klausimas: ar pravers jam kapinių pasaulio išmintis gyvenant tarp tų, kurie kvėpuoja ir labiau primena aštriadančius pikuolius, o ne geranoriškus vaiduoklius?

_________________________

^* GAIMAN, Neil. Kapinių knyga / iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė. – Vilnius: Bonus animus, 2011. – 268 [2] p. ISBN 978-9955-754-22-0

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)