Apie santūrumą ir prašmatnumą

 

Romos Kišūnaitės nuotr.
Romos Kišūnaitės nuotr.

Kelionėse nefotografuoju. Ir ne tik jose. Esu flegmatiška stebėtoja: stengiuosi vaizdus, garsus, kvapus saugoti atmintyje – slapčiausiose jos kertėse.

Bet kaip gera, kaip smagu, kaip keista gauti tiek nuotraukų, primenančių mūsų kelionę. Dėkui, bendrakeleiviai, kad manęs, egoistės, neatstūmėte.

Iš visų vaizdų, mane pasiekusių per vieną po kelionės praėjusį mėnesį, renkuosi du. Pirmasis – Morbaka, bažnyčia. (Iš tikrųjų bažnyčia yra atokiau nuo Morbakos, Östra Ämterviks gyvenvietėje, kur ir palaidota Selma Lagerlöf. – Red. past.) Antrasis – Rundalė, rūmai. Morbakos bažnyčioje jaučiausi apstulbusi, lyg palaiminta. Rundalės rūmuose – taip pat apstulbusi, bet kitaip. Sėdėjau tarp kolonų ant suoliuko baisiai sutrikusi. Kodėl? O todėl, kad kontrastas – karalių Švedijos ir carų Kurliandijos – nenusakomas.

Į Švediją norėjau visada. Mamos įtaka! Mūsų namuose skandinavų rašytojai buvo itin mėgstami, o jau Selma Lagerlöf… Turbūt labiausiai. Dėl Astridos Lindgren gal ir nebūčiau ryžusis leistis į kelionę, bet dėl Selmos, dėl jos gimtosios Morbakos, dėl Nilso ir Akos, dėl Gestos Berlingo ir kavalierių… Pėsčia būčiau patraukusi.

Ką padarysi, kad ne kažin kokia Morbakoje pasitaikė gidė. Ko gero, jai galėjome papasakoti daugiau, nei ji – mums. Ir sodas, tas senasis Morbakos sodas… Atjaunintas. Persodintas.

Na, ir kas? Buvau, mačiau, liečiau, alsavau. Grįžusi namo, atstūmiau begalę skubių darbų. Pasičiupau Portugalijos karalių. Kelintą kartą skaitau šią knygą?

Mes blaškomės, nerimstame, baramės, mėgindami įvardyti, kas yra meilė. Portugalijos karaliuje apie meilę pasakyta bene viskas.

Rusijoje skandinosi vargšės lizos, Lietuvoje ežeran brido pasmerktos veronikos, visai kitaip elgėsi Švedijos klaros giulos…

Ar kam rūpėjo, ką veikė Lizos arba Veronikos tėvas? O galų gale ar tas tėvas buvo, ką jautė jis ne tik dukrai, bet ir žmonai?

Kelionėje žaidėme. Patys rinkomės švedų literatūros veikėjų vardus. Arba leidome, kad mums parinktų. Nė už ką niekada nebūčiau leidusi sau būti Klara Giula – neva Portugalijos, neva karaliaus – dukra.

Šiemet mūsų šeima praturtėjo: netikėtai atradome bičiulį architektą, su juo diskutuodami praleidome ne vieną vakarą, naktį. Į menų sutartį (jei norite – sintezę) dabar žvelgiu kitaip. Štai kodėl džiaugiuosi, kad patekau į Stokholmo Rotušę. Koks santūrumas, net taupumas, koks gebėjimas nepersistengti. Kas kita – Rundalė. O, kaip pasiilgau ten, Rundalėje, Morbakos, tik prieš dieną lankytos Morbakos, – prasmingo, sodraus jos gyvenimo.

Tokia ta gidė buvo ar anokia, bet vis tiek papasakojo, kaip ūkininkė Selma Lagerlöf rūpinosi savo ūkyje dirbusiais žmonėmis. Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė taip pat rūpinosi. Jų dvareliai, palivarkai… Ten linksta mano širdis. Į prasmę, ne į perdėtą, auksuotomis gėlelėmis išmargintą, buduaro dvelksmu perkvėpintą grožį.

Prašau, net maldauju: toleruokite šiuos mano žodžius… Nesakau, kad nereikėjo užsukti į Rundalę. Būtinai reikėjo. Būtiniausiai! Kad susivoktume, kokį prašmatnumą, kokį grožio suvokimą mums skleidė Rusija ir kaip kraupiai toli buvome ir esame nuo Skandinavijos. Ačiū Švedijai, kad atsipeikėjau.

Kartu su bendru choru anksčiau ir aš giedojau: Lietuvos vaikų knygų iliustruotojai – nuostabūs. Giedojau, bet… kartais pro šalį. Ne į natą. Nes abejojau.

Dabar neabejoju. Žinau. Iliustruotojų Lietuvoje beveik ir nėra. Yra dailininkai, pasireiškiantys patys sau. Kartais dailininko ir rašytojo pasauliai sutampa. Dažniau – išsiskiria. Kiekvienas sau. Dueto nematau.

Norėtume Lietuvoje sukurti vaikų literatūros parką? O ar galėtume?

Kiekvienas savaip įsivaizduojame Biliūno šaulį ir vargšę katytę. Bet… ar iškyla jūsų atmintyje raiški šio kūrinio iliustracija? O kaip atrodė Brisius?

Grįžkime į šiuos laikus. Gal pritariate Gendručio Morkūno Katšuniui? Tam, kuris aprašytas, – taip. O tam, kuris nupieštas? Ar gali jis tapti žaislu?

Aš, pasirinkusi žąsies Akos vardą, ne tik šios kelionės, bet ir daugybės kitų klajonių draugei Almai pasiūliau tapti Jozefina. Ar žinote, kodėl?

Kai ką nuslėpsiu. Paliksiu ateičiai. Gal tik išsitarsiu, kad geresnę bendrakeleivę nei Alma sunku rasti. Pasakysiu tik tiek: be galo norėjau, kad mūsų kelionėje šmėžuotų Maria Gripe, bent vienas jos personažas. Žmogus, kurį galėčiau vadinti Hugu, liko Vilniuje. Kas lieka mano paguodai? Tik ištikimoji Jozefina…

Ir dėl jos – dėl rašytojos Gripe’s – į Švediją galėčiau nueiti pėsčia. Gal ne visai taip, gal perdėjau… Jei būčiau įžengusi ne į šeštą, o į trečią dešimtį, kaip aš tranzuočiau šiaurėn, kaip…

Gintarė Adomaitytė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)

 

 

Įžanginis

Ar (į)kursime Tandadrikos parką?

Straipsniai

KAIP ILIUSTRUOTOS „DEVYNIABROLĖS“?
VAIKŲ RAŠYTOJAS ALBINAS ANDRULIONIS

Mano vaikystės skaitymai

TARSI SEKČIAU BŪTĄ NEBŪTĄ PASAKĄ

Sukaktys

DAVIDO ALMONDO KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (Davido Almondo 60-mečiui)*

Atidžiu žvilgsniu

Absoliučiai tikras šalutinis knygos poveikis
Berniukas, užaugintas vaiduoklių

Laiškai

Švedija pagal Gretą
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje: temos ir kūriniai*

Bibliografija

2012 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai