KAIP ILIUSTRUOTOS „DEVYNIABROLĖS“?

 

 

 

 

Pasakos apie devyniabrolę – „Sesuo ir devyngalvis slibinas“ (AT 312), „Sesuo, ieškanti devynių brolių“ (AT 451 A) – vienos populiariausių lietuvių liaudies tautosakoje, turbūt nusileidžiančios tik „Eglei žalčių karalienei“. Užrašyta nemažai šių pasakų (turime omenyje abu tipus) variantų, jos dažnai įtraukiamos į įvairius rinkinius, leidžiamos atskiromis knygomis.

Liaudies pasakos apie devyniabrolę įkvėpė ne vieną rašytoją: jos buvo stilizuotos, perkurtos, interpretuotos, eiliuotos, dramatizuotos. Stipriausiai jos įaugusios į vaikų kultūrą, mat jose vaizduojamas vaikui artimas pasaulis – brolių ir sesers ryšiai, šeima, deklaruojamos vaikui svarbios vertybės. Vaikų literatūros istorijoje ypač svarbi Stepo Zobarsko apysaka-pasaka Brolių ieškotoja (1938) su Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustracijomis, pagrįsta liaudies pasaka „Sesuo, ieškanti devynių brolių“. Taip pat minėtina Kosto Kubilinsko eiliuota pasaka „Devyni broliai“, Aldonos Liobytės pjesė Devyniabrolė (1973), įdomus suaugusiųjų literatūros reiškinys – Sigito Gedos pjesė „Raudonligė“. Pasakas apie devyniabrolę pamėgo ir teatro scena. Pagal Liobytės pjesę pastatyti spektakliai Šiaulių dramos teatre (1971, rež. Algirdas Bubnelis), Valstybiniame akademiniame dramos teatre (1976, rež. Algirdas Lapėnas) ir „Raganiukės teatre“ (2008, rež. Rita Urbonavičiūtė), pagal Gedos pjesę – spektaklis „Lėlės“ teatre (1989, rež. Vitalijus Mazūras). Pamatinės pasakų idėjos, originalus siužetas masina kūrėjus nuolat prie jų sugrįžti.

Pasakų – tiek liaudies, tiek literatūrinių – turinį vaikams skirtose knygose neretai išreiškia ir grafinė forma – iliustracijos. Seniau pasakos būdavo sekamos iš lūpų į lūpas, tiesiogiai, o dabar vyrauja knyga, gyvą suaugusį pasakotoją pakeičia dailininkas, kuris „išskiria ir akcentuoja tai, kas pasakoje svarbiausia, nuspalvina ją tam tikromis emocijomis, padeda vaikui suprasti kūrinio esmę“1. Kaip teigia Ingrida Korsakaitė2, literatūrinio žodžio galimybės smarkiai skiriasi nuo dailės: tai, kas parašoma vos dviem sakiniais, galima labai išplėtoti vaizdu. Kiekvienas dailininkas savaip įsivaizduoja iliustracijų ryšį su tekstu: vieniems teiktinesnis natūralistinis vaizdavimas, kitiems – abstrakcijos, vieni siekia aiškumo, išsamumo, kiti – paslapties, palieka daugiau erdvės vaizduotei. Pasakos apie devyniabrolę dailės priemonėmis buvo interpretuojamos labai įvairiai. Siekiant išryškinti iliustracijų specifiką, nustatyti jų vertę, konsultuotasi su dailėtyrininkėmis Korsakaite, Jolita Liškevičiene3, Giedre Jankevičiūte4 ir Danute Zoviene5. Šiame straipsnyje pirmiausia aptariamos pasakos „Sesuo, ieškanti devynių brolių“ ir jos literatūrinių variantų, tada – „Sesers ir devyngalvio slibino“ iliustracijos.

Stepo Zobarsko Brolių ieškotojos iliustracijos

„Brolių ieškotoja“. Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustr.
„Brolių ieškotoja“. Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustr.

Pirmoji Zobarsko Brolių ieškotoją iliustravo Petrikaitė-Tulienė, o antrąjį leidimą – Povilas Osmolskis. Šis kūrinys dar perleistas 1992, 1997 ir 1999 m., o tai rodo tam tikrą jo aktualumą. Genovaitė Raguotienė, skaičiuojanti septintą dešimtį metų nuo tada, kai pirmą kartą perskaitė Zobarsko knygą su Petrikaitės-Tulienės iliustracijomis, rašo: „<…> ir dabar nežinau gražesnės išvaizdos knygos kaip ši. Kaip kokia šventė ji tąsyk švietė man vaiskiu savo viršelių baltumu, brolių sesers paveikslu, kitų iliustracijų puošnumu, saugomu plonučio ir švelnaus popieriaus…“6

Brolių ieškotoja – apskritai pirmoji PetrikaitėsTulienės iliustruota knyga, atstovaujanti art deco dailės krypčiai. Knyga pasirodė po, galima sakyti, stagnacinio XX a. pradžios laikotarpio, jau tarpukaryje, kai nepriklausomos Lietuvos politinė, socialinė ir ekonominė padėtis buvo palanki knygos raidai. Ketvirtajame dešimtmetyje stiprėjo dėmesys vaikų literatūrai, ir, kaip pažymi Korsakaitė, Zobarsko Brolių ieškotoja buvo vienas vaisingiausių dešimtmečio rezultatų: „Amžininkams stiprų įspūdį darė prabangiai išleista viena puošniausių ketvirtojo dešimtmečio vaikų knygų – S. Zobarsko pasaka Brolių ieškotoja (1938), dailiai iliustruota K. Petrikaitės-Tulienės. Sąsajos su bendrąja to meto grafikos raida skatino dekoratyvaus stilizavimo tendencijas, Art deco bruožus, liaudies kūrybos paveldo panaudojimą. Pakilo profesinis iliustracijų lygis, įvairesnė tapo piešinio technika, išaugo spalvos vaidmuo.“7 Petrikaitės-Tulienės iliustracijos labai tikroviškos, dėl to teikiančios vaikams atpažinimo džiaugsmą. Ryškūs tautinio stiliaus, tautinio kostiumo motyvai (Onutės ir motinos drabužiuose, audiniuose, skrynios, kėdės atlošo dekoracijose ir t. t.). Kaip ir art deco stiliui, iliustracijoms būdingas dekoratyvumas, puošnumas, manieringumas. Šios ypatybės matyti net personažų manierose, vežimo ratų dekoracijose.

Pasak Jankevičiūtės, reta knyga tuo metu galėjo pasipuikuoti kietu įrišimu, o būtent tokiais viršeliais ir spalvotai iliustruota išėjo ši Zobarsko knyga. Knygoje derinamos nespalvotos iliustracijos ir spalvotos įklijos. Vėlesni leidimai papildyti pora naujų spalvotų iliustracijų. Knygos apipavidalinimas atitinka vakarietiškąjį XX a. ketvirtojo dešimtmečio vaikų knygos standartą, taigi Zobarsko Brolių ieškotoja 1938 m. buvo ir technologinis laimėjimas, ji tarsi kilstelėjo vaikų knygos meno kultūrą. Anot šios dailėtyrininkės, žiūrint iš mūsų dienų perspektyvos, knyga šiek tiek senstelėjusi, ne itin įdomi – atrodytų, kad ją perleisti skatina nostalgija tarpukariui ir knygos mitui.

Zovienė, aptardama Zobarsko Brolių ieškotoją, teigia, kad nors iš esmės knyga pritaikyta vaikui, jos formatas nėra tipiškas vaikiškai knygai – jis gerokai per didelis. Liškevičienė įžvelgia iliustracijų ir knygos formato neatitikimą. Dailėtyrininkė pastebi ir silpnesnių iliustracijų, nevienalytį stilių, kurį galbūt lėmė kitų dailininkų įtaka: PetrikaitėsTulienės kiškis panašus į Telesforo Kulakausko kiškius, saldokas, romantinis įsivaizdavimas primena Kazio Šimonio braižą. Vis dėlto ketvirtajame dešimtmetyje Zobarsko knyga buvo didžiulis laimėjimas ir, kaip teigia Jankevičiūtė, su šia knyga labai įsitvirtino pati pasaka, o Petrikaitė-Tulienė suformavo tam tikrą iliustracijų kanoną – kaip verbalinio pasakojimo siužetą perteikti vaizdais.

Petrikaitės-Tulienės antspaudas matyti ir 1947 m. Vakarų Vokietijoje, Tiubingene, išleistoje Zobarsko knygoje Brolių ieškotoja su Osmolskio iliustracijomis. 1944 m. į Vokietiją pasitraukęs Osmolskis ten iliustravo nemažai knygų, o Brolių ieškotoja buvo viena pirmųjų, išleista labai skurdžiomis materialinio gyvenimo sąlygomis. Neaišku, sąmoningas ar ne, bet tai, Jankevičiūtės žodžiais tariant, yra „suprimityvintas K. Petrikaitės-Tulienės pakartojimas“. Osmolskio iliustracijų stilistika, jų išdėstymo logika iš tiesų primena Petrikaitės-Tulienės. Osmolskio iliustracijos dar labiau akcentuoja tautiškumą, liaudies meno ženklų matyti vos ne kiekvienoje iliustracijoje: veikėjų apranga, daiktai išmarginti įvairiais lietuvių liaudies raštų ornamentais, jų motyvais, atėjusiais iš tekstilės, medžio drožybos, baldų puošybos ir t. t. Realistinis piešinys – tai precizija, tikslus atvaizdavimas ir anatomijos išmanymas, todėl Osmolskio iliustracijų negalima vertinti kaip profesionalių. Kaip teigia Zovienė, Osmolskio figūros unifikuotos, neišraiškingos, kai kur primenančios šaržus. Knyga atspindi to meto ir dvasinį, ir poligrafinį skurdą: ji maža, išspausdinta ant prastos kokybės popieriaus, plonais viršeliais.

Žaižaruojančios Birutės Žilytės iliustracijos

„Stovi pasakų namelis“. Birutės Žilytės iliustr.
„Stovi pasakų namelis“. Birutės Žilytės iliustr.

Kubilinsko eiliuotą pasaką „Devyni broliai“ ir visą rinkinį Stovi pasakų namelis (1974) originaliai iliustravo Birutė Žilytė. Ryškaus talento dailininkės grafinė kalba idealiai dera su literatūriniu Kubilinsko pasakojimu: žaižaruojančios, ryškios, ekspresyvios įvairių formų iliustracijos atliepia dinamišką Kubilinsko tekstą. Iliustracijų daug, jos labai išsamios. Pasak Zovienės, dailininkė čia yra lygiavertė teksto autorė. Siužetas nuosekliai atpasakojamas grafiškai, perteikiama jo esmė, kuriami ryškūs charakteriai – ypač laumės raganos. Visose poemos iliustracijose neįprastai išdaloma erdvė: spalvotų linijų „rėmai“ išskaido piešinius į atskiras scenas – imituojama vyksmo, pasakojimo raida. Figūros tarsi išbarstomos sąlygiškoje erdvėje. Vaizdais kuriama pagavi nuotaika: iliustracijos tuo pat metu ir linksmos, ir gilios. Moderniomis formomis perteikiamas ir nacionalinis savitumas, pavyzdžiui, šviesūs Elenytės plaukai, galvos apdangalas, dryžuota prijuostė mena lietuvių liaudies kostiumą, tačiau jis stilizuotas, naujos, netradicinės formos. Grafikei rūpi lavinti vaiko vaizduotę, žadinti norą svajoti, kurti, fantazuoti8. Nors Kubilinsko tekstas skirtas jaunesniesiems skaitytojams, vaizdinė Žilytės teksto interpretacija turėtų būti įdomi ir suaugusiesiems.

Fantastinės Stasio Eidrigevičiaus interpretacijos

Stasys Eidrigevičius – pasaulinio garso, nepaprastai talentingas ir originalus iliustruotojas. Jo iliustruotą lietuvių liaudies pasaką Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė 1985 m. atskira knyga išleido „Vyturio“ leidykla. Tais pačiais metais įkurta leidykla specializavosi leisti vaikų knygas. Į vaikų literatūrą sutelktas dėmesys atvėrė naujų galimybių: Eidrigevičiaus iliustruota pasaka išleista celofanuotu viršeliu, kokybiška ir meniniu, ir konstrukciniu  požiūriu. Visos kalbintos dailėtyrininkės šią knygą vertina teigiamai. Zovienė nurodo, kad siauro formato knygelė patogi vaikui skaityti: ją galima paimti viena ranka, lengva vartyti, parinktas gelsvas popierius nevargina akių, teksto eilutė racionalaus ilgio. Liškevičienė pažymi, kad devintajame dešimtmetyje (Lietuvoje – brandus sovietmetis) vienintelė knygų iliustracija vaizdavo spalvotą, ryškų, fantastinį pasaulį, tuo tarpu visoje dailėje, tapyboje ir ypač fotografijoje buvo atsiradusi nuobodybės tema – fiksuoti pilką kasdienybę. Subrendo nauja iliustruotojų karta (Eidrigevičius, Kęstutis Kasparavičius, Romas Orantas), kuri kūrė fantastinį lauką, leido pabėgti nuo pilkos kasdienybės. Aptariama Eidrigevičiaus knyga tai patvirtina.

„Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“.  Stasio Eidrigevičiaus iliustr.
„Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“. Stasio Eidrigevičiaus iliustr.

Knygelėje Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė iliustracijos sudėliotos labai prasmingai: ir vizualiai, ir semantiškai dera su tekstu. Net keliose vietose piešinys eina per visą knygos atvartą. Taigi pasakos tekstas labai gausiai komentuojamas, interpretuojamas vaizdais. Galima sakyti, kad dailininkas kuria savą teksto versiją. Anot Jankevičiūtės, tai ir yra didžioji knygos vertė – kai neskaitant teksto galima suprasti, kas pasakojama, kai dailininkas yra teksto autoriaus partneris. Eidrigevičius vaizdų kalba perteikia liaudies pasakos autentiką. Jam puikiai sekasi atrinkti lūžinius ir gražaus, ir baugaus pasakojimo momentus ir sukurti atitinkamą nuotaiką. Eidrigevičiaus stilius labai išraiškingas: jo kūrybai būdingas sąlygiškumas, primenantis siurrealistinį vaizdavimą, sukeisti dydžiai, laužytos proporcijos, nonsenso estetika, „savita pasaulio vizija ir nežabota vaizduotė, groteską ir melancholiją jungiantis mąstymas“9. Žvelgiant į knygelės Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė personažus, justi išgyvenimų gelmė ir skaudi nuotaika, pirmiausia iš veikėjų žvilgsnių: broliai, kiškelis, arkliukai, o ypač Elenytė mąsliai žvelgia kažkur į tolį (Liškevičienės pastebėjimas). Dailininkas įdomiai laužo erdvę pirmajame knygos viršelyje sustatydamas visus devynis tiesiai į skaitytoją sustingusiomis akimis žvelgiančius brolius – iš pat pradžių užmezgamas intymus ryšys su kūriniu, ryškinamas dramatizmas. Iliustracijose svarbūs simbolinę reikšmę įgavę įvaizdžiai, pavyzdžiui, vienišo namelio, kurį išsamiai yra aptarusi Korsakaitė. Iliustracijos, viena vertus, vaizduoja neįmanomą, fantastinį pasaulį, kuris primena sapną, kita vertus, – tikrovę, pasirodančią per realaus pasaulio simbolius.

Žvilgsnį prikausto Eidrigevičiaus iliustracijose atsirandantys paradoksai, netikėtumai. Pavyzdžiui, raganos traukomos kiškelio kojytės virsta kraujo ir pieno upėmis, pieno upe plaukia žuvytė; vynas, besiliejantis iš ąsočio ant raganos galvos, susipina su jos plaukais ir t. t. Grafinė liaudies pasakos interpretacija atveria beribį vaizduotės pasaulį. Režisierė Urbonavičiūtė šias iliustracijas perkėlė į teatro sceną: jos spektaklio veikėjų apranga, dekoracijos atkartoja Eidrigevičiaus iliustracijas.

Irenos Žviliuvienės iliustracijų poetiškumas

Daugelio vaikiškų knygų iliustruotoja vyresniosios kartos dailininkė Irena Žviliuvienė sukūrė iliustracijas ir Bronislavos Kerbelytės sudarytam lietuvių stebuklinių pasakų rinkiniui Gyvasis vanduo (1989), kurį Korsakaitė laiko vienu įdomiausių šios dailininkės darbų. Žviliuvienė iliustravo abi pasakas – „Devyniabrolę ir devyniagalvį“ ir „Devynių brolių seserį“. Žviliuvienės raiška paremta asociacijomis, metaforomis, poetišku interpretavimu10. Menininkė nutolsta nuo tiesioginio siužeto, verbalinio teksto nedubliuoja vaizdu. Jai būdingas artimas žmogaus ir gamtos ryšys. Pasakos „Devynių brolių sesuo“ iliustracijoje ragana, šuo, mergaitė, paukščiai gaivališkai įterpti į nenusakomą gamtos stichiją, iliuzinę erdvę, kur susilieja ir miškai, ir jūros. Pasakoje „Devyniabrolė ir devyniagalvis“ sesuo sėdi medyje ir laiko iškėlusi vaivorykštę, medžio šakos ištirpsta dangaus fone. Žviliuvienė nesukūrė išraiškingesnio raganos paveikslo, bet nutapė labai savitą slibiną: „Lietuvių iliustracijose tikrai dar niekada nebuvo taip vaizdžiai perteiktas kosminis slibino mastas, jo, kaip mitinio stichinių dangaus jėgų įsikūnijimo, paveikslas.“11 Iliustracija išsidėsto per visą atlanką, vienoje jos pusėje vaizduojami didžiuliai žvynuoti pabaisos nasrai, primenantys plėšrios žuvies žiotis. Slibino akyje atsispindi žmogaus profilis, vėjas, dūmai; ugnis, sklindanti iš nasrų, susilieja į paslaptingą gamtos stichiją, iš kurios iškyla žmonių (brolių) siluetai.

„Gyvasis vanduo“. Irenos Žviliuvienės iliustr.
„Gyvasis vanduo“. Irenos Žviliuvienės iliustr.

Zovienė pažymi, kad Gyvasis vanduo yra kompoziciškai apmąstyta knyga, apimtimi, formatu, svoriu ir kitais parametrais primenanti meno albumą. Metaforinį, poetinį Žviliuvienės regėjimą vieni labai mėgsta, kiti kritikuoja. Kerbelytė yra sakiusi: „Kai man norisi pasidžiaugti, pasiimu Gyvąjį vandenį ir pasineriu į Irenos Žviliuvienės iliustracijose išmąstytą ir pavaizduotą pasakų pasaulį.“12 O štai Jankevičiūtė kritikuoja Žviliuvienės saviraišką, nes, anot menotyrininkės, joje iš esmės ignoruojamas literatūros kūrinys, santykis su literatūra labai paviršutiniškas, dailininkei svarbiausias individualus jos stilius, o pasakos perskaitytos labai paviršutiniškai. Galima daryti išvadą, kad Žviliuvienės iliustracijas, kurios poetiškai komentuoja pasakos tekstą, pačias reikia interpretuoti, komentuoti.

Komercinės iliustracijos

Kaip neigiamas kultūros reiškinys minėtina 1997 m. Kaune („Europos“ leidykla) „Gražiausių pasakų“ serijoje išleista Rasos Teišerskienės iliustruota knyga Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė. Teišerskienė yra iliustravusi daug tokio tipo knygų, tad galima manyti, kad jos komerciškai paklausios. Iliustracijos tarsi turėtų atsirasti folkloro pagrindu, bet visiškai neužčiuopiama pasakos esmė. Kalbintos dailėtyrininkės pažymi, kad piešiniams trūksta profesionalumo anatomijos požiūriu, labai drąsiai skolinamasi iš kitų dailininkų ir nesuformuotas savas stilius. Anot Liškevičienės, kai kurios detalės nupaišomos labai tiksliai, bet visumos nėra. Tai elementarus iliustratyvumas, mėgėjiškas darbas. Visiškai be reikalo tekste naudojamas dviejų spalvų šriftas. Menine prasme tai – menkavertė knyga.

Ievos Juknytės debiutas

2006 m. „Krontos“ leidyklos išleista jauniausiosios kartos dailininkės Ievos Juknytės knyga Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė labai smarkiai skiriasi nuo visų aptartųjų. Juknytė iliustravo šią knygą dar būdama studentė – tai jos diplominis darbas ir pirmoji iliustruota knyga. Darbas išskirtinis tuo, kad jame vaizdas hierarchiškai aukščiau už tekstą – tai paveikslėlių knyga. Juknytės iliustruotoje knygoje teksto palikta minimaliai, jis užspaustas ant iliustracijų, pagrindiniai žodžiai išskirti šriftu. Knyga orientuota į patį mažiausią skaitytoją, gyvenantį vaizdų pasaulyje. Liškevičienė, apibendrindama šios kartos dailininkų kūrybą, teigia: „Jauniausios kartos dailininkai iš esmės jau atstovauja naujai, į vizualiąją pusę besikeičiančiai Lietuvos kultūrai, todėl jų kūrybai būdingas koliažiškumas, kultūrų miksavimas, kinematografiškumas.“13 Iš tiesų visi Liškevičienės paminėti bruožai būdingi ir Juknytės knygai.

„Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“. Ievos Juknytės iliustr.
„Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“. Ievos Juknytės iliustr.

Įdomu, kad knygoje, be būdingo raganai bruožo – ilgos smailios nosies, nėra jokio folkloriškumo. Juknytė atskleidžia visiškai kitokį požiūrį į lietuvių liaudies pasaką, tautosakos tekstui iliustruoti panaudoja netradicinę, neįprastą stilistiką, sukurtą kompiuterine grafika. Pasakos veikėjų figūros stilizuotos, dėmesys sutelktas į veido vaizdavimą. Veikėjų proporcijos varijuoja, yra deformuotos. Iškart matyti, kad dailininkės nekausto vietinės tradicijos, daug įtakos jai turėjo japonų animaciniai filmai (anime) ir japonų manga. Juknytė panaudoja tradicinius anime filmų veikėjų bruožus, detales, kurios išreiškia tam tikras emocijas. Taigi vaizdais lietuvių liaudies pasaka supanašėja su kitų šalių tradicijomis. Lygindama su Eidrigevičiaus iliustracijomis, Jankevičiūtė teigia, kad pastarosioms suvokti reikia turėti tam tikrą vakarietiškosios kultūros pagrindą ir patirties, o Juknytės iliustruota knyga suprantama daugelio šalių vaikams. Jaunoji dailininkė sąmoningai siekia modernumo, nori būti kitokia, neturėti ryšio su senąja tradicija.

Juknytės Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė iliustruota labai kinematografiškai. Jau pats knygos formatas tarsi imituoja slenkantį pasakojimą: užversta ir atversta knyga yra kitokio formato, verčiant puslapius atrodo, tarsi keistųsi kino kadrai, iliustracijos primena besisukantį filmą. Pačios iliustracijos komponuojamos taip, kad atrodo tarsi nufotografuotas veiksmo momentas, taigi neišvengiamai atsiranda epizodiškumo, fragmentiškumo įspūdis. Pasakojimo tęstinumą padeda išlaikyti detalių kartojimas, pavyzdžiui, laumės bausmės scena ištęsiama per keturis knygos atvartus. Iliustracijose kinta žiūrėjimo laukas: rodoma iš viršaus, iš šono ir pan. Būdingi netikėti rakursai, kintanti perspektyva. Stambaus plano vaizdai kaip kine išryškina detales, akcentus, suteikia meniniam vaizdui ritmiką. Pasakos pradžią ir pabaigą dailiai įrėmina iliustruoti priešlapiai.

Iliustracijose reikšminga spalvų simbolika. Akivaizdus pasakos įvykių ir fono, aplinkos spalvų ryšys. Pavyzdžiui, vaizduojant laumę, visas fonas nuspalvinamas raudonai – asociacijos su krauju, grėsme. Kiškelis, atvirkščiai, vaizduojamas harmoningame, ramiame mėlyname fone. Anot Liškevičienės, pasakos erdvė belaikė, nenusakoma – tai gali būti ir kosmosas, ir žemė, ir realus, ir fantastikos pasaulis. Knygos Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė iliustracijomis Juknytė atstovauja šiuolaikinei dailės kalbai ir puikiai perteikia dabartinę kultūros padėtį. Lygiai kaip Petrikaitė-Tulienė, Osmolskis, Eidrigevičius ženklina savo laikotarpius, taip ir Juknytė fiksuoja dabartį, vizualiąją kultūrą, šiuolaikinį pasaulio supratimą.

Debiutinės Albinos Makūnaitės ir Kęstučio Zapkaus iliustracijos

Šiek tiek mažiau iliustruotojų dėmesio yra sulaukusi liaudies pasaka „Sesuo ir devyngalvis slibinas“ ir jos literatūrinės variacijos. 1947 m. pasirašyta spaudai, o 1948 m. išleista pasaka Devyniabrolė su dar jaunos dailininkės Albinos Makūnaitės iliustracijomis. Panašiu laiku, 1953-iaisiais, Čikagoje pasirodė ta pati pasaka su Kęstučio Zapkaus iliustracijomis: „Lietuvių vaikų laikraščio ‘TĖVIŠKĖLĖS’ redakcija, laikydama savo aukščiausiu uždaviniu skatinti mūsų jaunimo kūrybą, pakvietė šią pasaką iliustruoti 15 metų jaunuolį Kęstutį Zapkų.“14 Tai pirmieji dabar jau garsių menininkų iliustracinės grafikos darbai.

„Devyniabrolė“.  Kęstučio Zapkaus iliustr.
„Devyniabrolė“. Kęstučio Zapkaus iliustr.

Pokario metais buvo labai menkos techninės galimybės, tai atsispindi ir Makūnaitės iliustruotos knygutės poligrafijoje. Iliustracijos išspausdintos ant prasto popieriaus, piešinių formos akivaizdžiai nesutampa, persikeičia – matyti, kad spausdinta iš dviejų formų. Zovienės žodžiais, dvi medžio raižinio spalvos turėtų idealiai sutapti, o šiuo atveju vaizdas atrodo kaip sujudėjęs. Tačiau dailėtyrininkė giria knygos maketą: piešiniai gražiai įterpti į tekstą, malonus šriftas, ruda jo spalva susijusi su ruda iliustracijų spalva.

Visos dailėtyrininkės, kalbėdamos apie Makūnaitės Devyniabrolės iliustracijas, pažymėjo, kad tai ryškus realistinės, natūralistinės dailės pakraipos, kuri buvo skiepijama sovietiniais laikais, ypač 1945–1955 m., pavyzdys. Sovietų Sąjungoje realizmas buvo pageidaujama ar net reikalaujama dailės kalba. Buvo gniaužiamas dailininkų savitumas, niveliuojama jų meninė individualybė – ir Makūnaitės Devyniabrolės iliustracijos be polėkio, be plastinės išraiškos15. Kaip žinome, vėliau ši dailininkė išsivadavo iš realizmo, surado savą stilistiką. Liškevičienė šias Devyniabrolės iliustracijas laiko niūrokomis, konkreti pasakos situacija čia iliustruojama tiesmukai, santūriai, o vaikams skirtai pasakai labiau tiktų daugiau dinamikos, ne tokia rami stilistika. Piešiama taip, tarsi pasaka vyktų iš tikrųjų, vaizduojama idealizuota kaimo, namų aplinka: krosnis, verpimo ratelis ir t. t. Korsakaitė, aptardama grafinį slibino vaizdavimą vaikų knygose, taip pat pabrėžia, kad Makūnaitės Devyniabrolėje „dominuoja etnografiniai kaimo buities motyvai, o antgamtinio devyngalvio personažas nėra deramai išryškintas“16.

Jankevičiūtė regi Petrikaitės-Tulienės įtaką Makūnaitei. Pirmąjį grafinį Makūnaitės darbą dailėtyrininkė vertina kritiškai: „Vaizdais pasaka nepapasakota, tiesiog sudėti nykūs paveiksliukai.“ Anot jos, akivaizdu, kad tai – jauno dailininko darbas: stinga pasitikėjimo savimi, perkuriami vaizdai statiški, neįdomūs, blankūs – nėra emocijų, dramatizmo, įtampos.

To paties siužeto Devyniabrolė, iliustruota Zapkaus, kur kas išraiškingesnė, ekspresyvesnė. Liškevičienės nuomone, Zapkaus iliustracijos stilizuotos, apibendrintos. Jis akivaizdžiai sekė Viktoro Petravičiaus, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus tradicija. Prieškario Lietuvoje buvo keliamas uždavinys rasti savitą tautinį stilių, kuriuo lietuviai galėtų išsiskirti: „Nacionalinio stiliaus ieškojimai ypač išryškėjo tautosakos iliustracijose.“17 Buvo atsigręžta į tautinius motyvus ir tuo pat metu ieškota modernių būdų jiems perteikti. Žvelgiant į pasaulinį kontekstą, prieškarinius Lietuvos dailininkus palietė ekspresionizmo grafika18. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Petravičius, mokėsi Paryžiuje. Petravičius (ypač knygomis Gulbė karaliaus pati, Marti iš jaujos), Augius-Augustinavičius formavo knygos vaizdo ir knygos konstrukcijos kanoną. Petravičius, kuriam puikiai pavyko suderinti bendruosius kultūrinius archetipus ir moderniosios Vakarų dailės patirtį19, buvo išeivijos dailininkas ir viso jaunimo – taip pat ir Zapkaus – autoritetas. Stilizuota tarpukario dailės kalba jis drąsiai tęsė šią tradiciją. Jankevičiūtė pokalbio metu teigė, kad Zapkaus iliustruota Devyniabrolė šiuo požiūriu ir įdomiausia, nes „vaizdinė jos pusė yra be galo komplikuota, negraži, suvelta, <…> personažų charakteristikos labai netikslios, vadinasi, dėl meno paaukota pati funkcija, visiškai negalvota apie adresatą“.

Palyginti su realistinėmis Makūnaitės to paties liaudies pasakos teksto iliustracijomis, Zapkaus iliustracijos atrodo įdomesnės, išraiškingesnės. Jis geba stilizuoti, grafiškai išryškinti svarbesnius pasakojimo momentus. Iliustracijos apibendrintos formos, dekoratyvios, juodos spalvos piešinys ekspresyvus. Siekiant įdomesnės knygos visumos, pasitelkiamos vinjetės ar nedidelės atsklandos, išryškinama inicialinė raidė – mėginama kurti įmantresnę grafikos kalbą. Zovienė atkreipia dėmesį į pabirusį, nesutvarkytą šriftą, todėl vaizdinė medžiaga yra geresnė už tekstinę. Zapkus mėgina tęsti geriausių mūsų prieškario dailininkų tradiciją, o Makūnaitės iliustracijose, Korsakaitės žodžiais tariant, atsispindi primestas besparnis socialistinis realizmas.

Albinos Makūnaitės medžio raižiniai

„Devyniabrolė“. Albinos Makūnaitės iliustr.
„Devyniabrolė“. Albinos Makūnaitės iliustr.

Makūnaitė iliustravo ir Liobytės sudarytą pasakų rinkinį Gulbė karaliaus pati (1963). 1965 m. rinkinys buvo apdovanotas tarptautinės Leipcigo knygų parodos diplomu, o 1963 m. Maskvoje – aukso medaliu ir diplomu. Medžio raižinio technika grafikė sukūrė apibendrintas iliustracijas, kuriose matyti ir nacionalinio savitumo ženklų. Knygoje spalvotos iliustracijos derinamos su nespalvotomis. 1986 m. perleistame rinkinyje spalvotųjų nebeliko, o juodos spalvos iliustracijos tapo rudomis. Rachilė Krukaitė, apibendrindama rinkinio Gulbė karaliaus pati iliustracijas, rašo, kad Makūnaitė, grafiniu pavidalu atkurdama personažus, perteikdama pasakų pasaulio atmosferą ir buitį, parodė savo šmaikštų humorą ir fantaziją: „Ji sugebėjo aštriai, satyriškai pavaizduoti neigiamus personažus buitinėse pasakose ir perteikti romantišką, lyrišką nuotaiką stebuklinėse.“20 Liobytė, sudarydama šį rinkinį, taip pat dažnai pasakas nuspalvina šmaikščiomis intonacijomis, taigi verbalioji ir vizualioji išraiškos susijusios. Komiškos pasakos „Devyngalvis“ iliustracijos – sesers, sėdinčios medyje, ekspresija, devyngalvio fizionomija – juokingos, anomališkos. Pasakai „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“ Makūnaitė sukūrė ir spalvotą iliustraciją. Ji šiek tiek primena kino juostos kadrą. Apatiniame ir viršutiniame iliustracijos kraštuose užfiksuoti veikėjai – ragana, Elenytė su kumele, kiškelis, broliai, kumelė, nešanti raganą, o pagrindinėje centrinėje kompozicijoje vaizduojama scena, kai brolis guli seseriai ant kelių, tolumoje ganosi žirgai. Įdomu, kad iliustruojama būtent ši scena, nes pasakoje, regis, yra kur kas svarbesnių, įdomesnių epizodų, pavyzdžiui, dailininkų pamėgtas raganos motyvas. Korsakaitė mano, kad ne visus iliustruotojus vienodai domina raganos paveikslas, net jei pasakojime jis labai svarbus21.

Kruopščios Kęstučio Kasparavičiaus piešinio linijos

O. Milašius. „Lietuviškos pasakos“. Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.
O. Milašius. „Lietuviškos pasakos“. Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.

Oskaro Milašiaus Lietuviškų pasakų (1989) iliustruotojas Kęstutis Kasparavičius grafiškai apipavidalino ir rinkinio pasaką „Devyni broliai ir sesuo“. Ši knyga buvo iliustruota dar prieš menininkui sulaukiant pripažinimo pasaulyje, tačiau jau ir joje matyti pradedanti reikštis grafiko fantazija ir unikalus talentas. Kaip rašo Zovienė, „Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotos knygos dar devintajame dešimtmetyje atlikimo maniera (kruopštus linijinis piešinys, detalių gausa, tikslios proporcijos, klasikinė perspektyva) skyrėsi nuo kitų to meto dailininkų sukurtų šio žanro darbų.“22 Kurdamas Milašiaus pasakų iliustracijas, Kasparavičius naudojo grotažo techniką: specialia medžiaga nudažytas popierius braižomas plunksnele imituojant medžio raižinį. 1989-ieji – labai skurdus laikotarpis, kaip teigia Jankevičiūtė, poligrafijos požiūriu jie – visiška duobė, ir šioje knygoje tai matyti. Tačiau Zovienė giria lengvą popierių ir tai, kad knyga siūta, nes siūtos knygos praktiškesnės, tinkamesnės vaikams skaityti negu greitai išyrančios klijuotos. Nors reikia pridurti, kad šis leidinys skirtas tiek vaikams, tiek ir suaugusiems skaitytojams.

Kadangi Milašiaus knyga yra pasakų rinkinys, grafikas turėjo išsitekti ribotame veiklos plote (iliustracijos yra puslapinės), taigi negalėjo vaizdų smarkiai išplėtoti. Vis dėlto pasakos iliustracija gana išsami, iliustruotojui pavyko sukurti įtaigią nuotaiką, paslaptingo, pasakiško pasaulio įspūdį. Kasparavičius kuria keistą pasaulį, sukeičia personažų dydžius: piešia mažą medyje sėdinčios sesers figūrėlę ir keliskart už ją didesnį paukštį. Apibūdindama Kasparavičiaus slibiną, Korsakaitė rašo: „Tai tvirtai ant žemės stovinti, tarp miško medžių įsisukusi pabaisa. Detaliu, apimtį modeliuojančiu piešiniu dailininkas kruopščiai piešia bjaurų, raumeningą, rausva oda aptemptą slibino kūną, lyg norėdamas įtikinti, kad jis tikrai egzistuoja.“ Tokia pati slibino galva „kramto“ pasakos inicialinę raidę – visame rinkinyje išradingai panaudotos ir apipavidalintos inicialinės raidės sieja pasakas, kuria skaitymo ritmiką. Iliustracijos vaizdas gana sudėtingas. Jankevičiūtė lygina Kasparavičiaus „Devynių brolių ir sesers“ iliustraciją su saldainių dėžutės viršeliu – įdomu, intriguoja, bet apie jokią siužeto plėtrą nekalbama. Reikia pripažinti, kad, palyginti su daugeliu kitų „Devyniabrolių“ iliustracijų, Kasparavičiaus darbas išraiškingas ir išsamus, jo pasakos interpretacija atitinka verbalinio teksto nuotaiką.

 

Pasakų apie devyniabrolę iliustracijų apžvalga atskleidė, kad jų įvairovę lemia gyvenamasis metas, kultūriniai, politiniai, ekonominiai skirtumai ir galiausiai – individuali kiekvieno dailininko stilistika, jo ryšys su verbaliniu tekstu.

_________________________________________

1 Ingrida Korsakaitė, „Liaudies pasakos iliustracija ir moralinių vaiko pradų ugdymas“, Liaudies kūryba, t. 3, Vilnius, 1991, p. 161.

2 Straipsnio autorės 2010 m. spalio 1 d. pokalbis su Ingrida Korsakaite. Toliau darbe nurodoma tik I. Korsakaitės pavardė.

3 Straipsnio autorės 2010 m. lapkričio 8 d. pokalbis su Jolita Liškevičiene. Toliau darbe nurodoma tik J. Liškevičienės pavardė.

4 Straipsnio autorės 2010 m. lapkričio 17 d. pokalbis su Giedre Jankevičiūte. Toliau darbe nurodoma tik G. Jankevičiūtės pavardė.

5 Straipsnio autorės 2010 m. gruodžio 7 d. pokalbis su Danute Zoviene. Toliau darbe nurodoma tik D. Zovienės pavardė.

6 Genovaitė Raguotienė, „Verčiant biografijos lapus“, Rubinaitis, 2001, Nr. 1 (17), p. 12.

7 Ingrida Korsakaitė, „Pradinės pastabos“, Lietuvių vaikų knygų iliustruotojai. Bibliografinis žodynas, Vilnius, 2009, p. 11–12.

8 Regina Urbonienė, „Birutė Žilytė: žaidžiu pasaulio atsiradimą“, Dailė, 2010, Nr. 1, p. 63.

9 Jolita Liškevičienė, „Iliustrariumas: Lietuva Bolonijoje“, Dailė, 2010, Nr. 2, p. 75.

10 Minėtas pokalbis su I. Korsakaite.

11 Ingrida Korsakaitė, „Stebuklinių pasakų personažai vaikų knygų iliustracijose: slibinas ir ragana“, Knygotyra, t. 35, Vilnius, 1999, p. 152.

12 „Ar dar reikalingos liaudies pasakos?“, Rubinaitis, 2009, Nr. 2 (50), p. 24.

13 Jolita Liškevičienė, op. cit., p. 76.

14 Devyniabrolė. Lietuvių liaudies pasaka, Chicago, 1953.

15 Minėtas pokalbis su I. Korsakaite.

16 Ingrida Korsakaitė, op. cit., p. 151–152.

17 Ingrida Korsakaitė, „Grafika“, XX a. lietuvių dailės istorija 1900–1940, t. 2, Vilnius, 1983, p. 244.

18 Minėtas pokalbis su I. Korsakaite.

19 Ingrida Korsakaitė, „Iš pasakos gelmių“, in Viktoras Petravičius, Dvi lietuvių liaudies pasakos, Vilnius, 1998, p. 7.

20 Juozas Algimantas Krikštopaitis, Albina Makūnaitė. Dramatinė dailės poetika, Vilnius, 2006, p. 122.

21 Ingrida Korsakaitė, „Stebuklinių pasakų personažai vaikų knygų iliustracijose: slibinas ir ragana“, p. 159.

22 Danutė Zovienė, „Kęstutis Kasparavičius: matyti ir girdėti pasaulio įvairovę“, Dailė, 2010, Nr. 2, p. 80.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 3 (59)

 

Įžanginis

Ar (į)kursime Tandadrikos parką?

Straipsniai

VAIKŲ RAŠYTOJAS ALBINAS ANDRULIONIS

Mano vaikystės skaitymai

TARSI SEKČIAU BŪTĄ NEBŪTĄ PASAKĄ

Sukaktys

DAVIDO ALMONDO KALBA, PASAKYTA PRIIMANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ (Davido Almondo 60-mečiui)*

Atidžiu žvilgsniu

Absoliučiai tikras šalutinis knygos poveikis
Berniukas, užaugintas vaiduoklių

Laiškai

Švedija pagal Gretą
Apie santūrumą ir prašmatnumą
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje
Jauno žmogaus problemos šiuolaikinėje literatūroje: temos ir kūriniai*

Bibliografija

2012 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai