Cukruoti džiaugsmai ir abejonių debesėliai

 

Viršelio dail. Kęstutis Kasparavičius
Viršelio dail. Kęstutis Kasparavičius

Kažin ar Metų knygos rinkimus galima įsivaizduoti be Kęstučio Kasparavičiaus: 2008 m. vaikų Metų knyga buvo išrinktas Sodininkas Florencijus, o 2009 m. šis autorius į sceną kopė atsiimti apdovanojimo už knygelę Kiškis Morkus Didysis. Ir toliau sėkmingai bendradarbiaudamas su dešimtmetį atšventusia leidykla „Nieko rimto“, rašytojas ir iliustruotojas 2011 m. visiems (o ypač mažiesiems) skaitytojams pristatė savo naują knygelę Sapnų Katytė*, kurią norėtųsi apžvelgti dviem – teksto ir iliustracijų – aspektais.

Kam skirta ši neužmirštuolėmis ir sapnais dvelkianti knygelė? Tai pasufleruoja jau pats autorius: „Skiriu visoms paslaptingoms būtybėms, aplankiusioms ar kada nors dar aplankysiančioms mane sapnuose“ (p. 5). Pasakotojas mus supažindina su Pikse – katyte (galbūt tiksliau reikėtų rašyti Katyte, kaip sumanė knygos autorius), kuri su savo šeima gyvena „[…] baltame namelyje, apsuptame amžinai žydinčio sodo ir debesų“ (p. 6), o šis namelis stovi Sapnų šalyje, kurioje niekas niekur neskuba, nes pavėluoti tiesiog neįmanoma. Tiesa, maža smulkmena – šioje šalyje niekas… nesapnuoja. Kaip tik tai Piksei sužadina smalsumą ir norą išsiaiškinti, kodėl naktimis jų nelanko sapnai.

Piksei knieti sužinoti, kur kartais iš namų dingsta mama, tėtis ir senelė. Ji neseka jiems įkandin, bet galima suprasti, kad jai tai rūpi: „Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Sapnų šalyje dažnai išnykdavo ne tik gyventojai, bet ir medžiai, namai ir net upės su ežerais. Bet kadangi viskas po kiek laiko vėl atsirasdavo, tai niekas nesuko dėl to galvos“ (p. 11). Tačiau Piksė – ne niekas, todėl jos galvelėje ima kirbėti ir toks su Sapnų šalies paslaptimis susijęs klausimas: „O kas yra ten, kur baigiasi Miego rūkas?“ (p. 12). Katytei įtarimų ima kelti ir senelės elgesys: „– Mes čia turime visko, ko tik širdis geidžia, – šyptelėjo ji ir tyliai pridūrė: – Kiti galėtų apie tai tik pasvajoti. / – Tu pasakei – kiti? – sukluso Katytė. – O kas tie kiti? / – Dievulėliau, nesu girdėjusi apie jokius kitus. Kam galvoti apie tai, ko nėra? – išsigynė savo žodžių senelė“ (p. 12).

Susidūrimas su Onute Piksei tampa nauja patirtimi. Onutė – tikra mergaitė, kuriai kalbančios katės, prabylantys šunys ir paukščiai yra neįprasta, todėl ji bando pasitelkti logiką: „Bet juk taip dažniausiai nutinka sapnuose, – pagaliau suprato Onutė. – Nors aš pati nesapnuoju, bet mama man pasakojo, kad prieš daugelį metų sapnuodavo kas tik netingi“ (p. 51).

Taigi susiduriame su dar vienu pasauliu – Onutės. Šis yra visiškai priešingas Sapnų šaliai, kurioje visi gyvena ramiai ir, kaip minėta, neskubėdami. Onutės pasaulio problemas savo monologe apibendrina jos augintinis šuo Punšas: „– Tai kad niekas manęs nenori klausytis. Jūs kas vakarą spoksote į tą savo televizorių ir jau seniai nesikalbate ne tik su manimi, bet ir tarpusavyje. O aš dažniausiai rymau sau prie lango ir stebiu viską, kas dedasi lauke. Ir žinote, iš ilgalaikės savo stebėjimų patirties galiu pasakyti, kad, deja, ir kituose mūsų gatvės namuose padėtis ne ką geresnė. […] Jau seniai niekas mūsų mieste naktimis nebesapnuoja, – toliau porino šuo. – Tik atsigula ir užminga. O rytą atsibunda, pažvelgia vienas į kitą apsiblaususiomis akimis, kreivai šypteli ir išskuba kas sau. Ir taip kasdien. Kartais pagalvoju, ko jie visi taip skuba? Juk, regis, niekas jų nesiveja“ (p. 47).

Matome, kad autorius leidžia šuniui išsakyti kritiką, kuri skirta ne (tik) Onutės pasauliui, bet ir visuomenei, kurioje gyvename. Galima numanyti, jog tikimasi mažojo skaitytojo refleksijos, kad jis, perskaitęs šį, pripažinkime, gana liūdną šuns monologą, pagalvos: „Bet juk viskas panašu į tai, kaip aš gyvenu“ ir galbūt ims keistis ne tik pats, bet ir keisti nuolat skubančius ir laiko neturinčius tėvelius. Tačiau tai, anot Kembridžo universiteto profesorės Marios Nikolajevos, teisinga tik idealiu atveju, kai skaitytojas supranta, kad „[…] tekste yra kita, toli gražu ne visuomet akivaizdi reikšmė. Net ir suaugusieji ne visada ieško tos paslėptos reikšmės – neretai jiems užtenka siužeto linijos“ (Rubinaitis, 2012, Nr. 3). Tad, kaip matome, į paveikslėlių knygų skaitymą nedera žiūrėti kaip į dalyką, kuriam nereikia pastangų, nes galima pražiopsoti reikšmes, kurios skleidžiasi kiek aukštesniame teksto lygmenyje.

Kasparavičius savo istorijas konstruoja nuosekliai, pateikdamas tradicinį naratyvo modelį su įžanga, dėstymu, kulminacija ir atomazga. Sapnų Katytėje ryškios kulminacijos nėra, bet galime suprasti, kad atomazga tampa mamos ir Onutės pokalbis apie sapnus ir lygiagrečiai vykstantis Katytės grįžimas namo, į Sapnų šalį.

Onutės sapną pripildydamas nonsenso logikos autorius sukuria galimybę pasireikšti įvairiausiems realiame pasaulyje nenutinkantiems dalykams: mama pasiėmusi skėtį išskrenda pro langą, šuo mūvi šlepetes ir ryši prijuostę (p. 40), iliustracijose matyti už lango skraidančios „paukštės“ – dešrelės, vietoj sparnų mojuojančios šakutėmis (p. 46) ir t. t. Tačiau Kasparavičiaus kuriamas nonsensas neįkyrus, netgi šiek tiek… logiškas, todėl mažajam skaitytojui jis turėtų būti priimtinas ir nesukelti disforinės patirties, kaip kartais gali atsitikti su nonsensiškojo tipo knygomis.

Trumpai aptarus knygos tekstą, metas pereiti prie kito šios recenzijos dėmens – iliustracijų. Apie Kasparavičiaus piešinių originalumą kalba visi – tiek ekspertai, tiek skaitytojai. Tai liudija ir gausybė autoriaus laimėtų tarptautinių apdovanojimų. Danutė Zovienė teigia, jog autorius – „tikras „krapštukas“, atidžiai studijuojantis gyvūnų rūšis, ieškantis autentiškų aprangos detalių, architektūros motyvų enciklopedijose ir meno knygose“ (Dailė, 2012, Nr. 2). Tai matyti ir Sapnų Katytėje – užtenka pažvelgti į 20 puslapyje nupieštus sūrspaudį, kavamalę ir sviestmušę, kad suprastum, jog dailininkui svarbi kiekviena smulkmena. Tačiau kai kuriuos iliustracijų niuansus ir jų santykį su tekstu būtų galima laikyti probleminėmis knygelės vietomis.

Viena iš problemų, kurią pastebėjau dar knygelėje Kiškis Morkus Didysis, – tai negyvos žvėrelių akys: atrodo, lyg jos žvelgtų kažkur, tačiau tuo pat metu – ir niekur. Nuo tokios žvilgsnio statikos nepabėgama ir Sapnų Katytėje (p. 7, 8, 14, 19, 35 ir t. t.). Tačiau profiliu nupieštos Piksės žvilgsnis atrodo gyvas. Ir ne tik Piksės, bet ir Punšo (p. 41, 43 ir t. t.), Onutės (p. 24, 57).

Kitas aspektas, kliudęs mėgautis iliustracijomis, buvo žmonių vaizdavimas: kuo toliau, tuo labiau Kasparavičiaus iliustracijose jie tampa panašūs į šarnyrines lėles. Onutė tiesiog nesileidžia suvokiama kaip gyva mergaitė, nes dailininkas palieka geometrinių formų, iš kurių sudarytas objektas, kontūrus; tai ypač ryšku žvelgiant į sąnarių vietas, kurios visus žmones (dar ir dėl pasirinktos odos vaizdavimo spalvos), bent jau man, mintyse verčia pinokiais. Ir taip nutiko vaizduojant ne tik Onutę (p. 25, 26, 29 ir t. t.), bet ir vairuotoją (p. 32), Onutės mamą (p. 57). O juk Kasparavičius puikiai moka piešti žmones – tai jis parodė iliustruodamas kad ir Lindos Oatman High knygą Paskutinis Kūčių kaminas (The Last Chimney of Christmas Eve, 2001).

Galiausiai, bent jau mane, trikdė ir kačių vaizdavimas: akivaizdu, kad dailininkas nori jas nupiešti pūkuotas (tai matyti iš trumpų, kailio purumą turinčių imituoti štrichų), tačiau kodėl jos visos vaizduojamos it būtų sfinksų veislės, t. y. su odos klostėmis, raukšlėmis ir tik po oda (o ne po pūkuotu kailiu) išryškėjančia raumenų struktūra? Ta pati problema matyti jau ir „Miaulandijoje“ – viename iš knygelės Braškių diena pasakojimų. (Beje, atkreipkite dėmesį, kad vienoje iš šio pasakojimo iliustracijų nupieštas kačiukas su jūreiviška uniforma Sapnų Katytėje (p. 8) tampa Piksės broliuku ir atsiduria prie pusryčių stalo. Kyla klausimas – kas jis? Klajojantis personažas ar tiesiog dailininko susikurtas šablonas?) Susidaro įspūdis, jog Kasparavičius kaip kitų autorių kūrinius iliustruojantis dailininkas yra geresnis nei kaip savo kūrinius iliustruojantis rašytojas…

Kalbant apie teksto ir iliustracijų santykį verta prisiminti Guodos Rudnickaitės mintį: jeigu piešinys yra hierarchiškai aukščiau už tekstą, tai yra paveikslėlių knyga (Rubinaitis, 2011, Nr. 3). Kasparavičiaus knygelėse tekstas ir piešinys yra maždaug lygiaverčiai, todėl ir vienareikšmiškai jų vadinti paveikslėlių knygelėmis nedrįsčiau.

Ne visada tekstas sutampa su piešiniu. Štai Onutė kalbasi su Pikse: „– Tu truputį panaši į mane, tik nuo tavęs nekrinta šešėlis. / – O kas tai yra ir kodėl jis nuo manęs turėtų kristi? / – Na, aš nežinau, kam reikalingi šešėliai, bet jie yra, ir tiek. Jie visada sekioja iš paskos ir neįmanoma jų atsikratyti […]“ (p. 27).

Tačiau matome, kad pati taip teigianti Onutė piešinėlyje neturi šešėlio (p. 26). Na, viena vertus, atrodytų, kad nieko keisto – juk čia sapnas. Tačiau kodėl tada Micius (kitas katinas) šešėlį turi (p. 29, 31, 35), ir netgi gana ryškų? Tuo tarpu Onutės metami šešėliai tokie vos įžiūrimi, kad galima manyti, jog tai tik tamsesnis žolės kupstas po jos kojomis (p. 29).

Sapnų Katytė kvepia ne tik neužmirštuolėmis ir sapnais, kaip užsiminiau anksčiau, bet ir braškėmis, persikais, abrikosais, obuoliais – kaskart kitaip, kiekvienam kitaip. Atidžiau pauostinėjus galima pajusti, jog knygelėje esti ir kiečio šakelių ar apipelijusių grybukų (p. 18) kvapų, tačiau vis dėlto norėtųsi, kad kada nors Piksė iš knygelės puslapių įšoktų ir į mano sapnus.

Redakcijos pastaba – visos trys šios rubrikos publikacijos – Metų knygos akcijos recenzijų konkurso nugalėtojos.

__________________________________

* KASPARAVIČIUS, Kęstutis. Sapnų Katytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2011. – 64 p.: iliustr.  ISBN 978-609-441-036-9

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

SKAITYMO DŽIAUGSMAS

Apžvalgos

KUR NAUJI PASAKŲ KARALIAUS DRABUŽIAI? (2012 m. lietuvių autorių pasakos)
PLAČIAI PAŽINDINTI, MENKAI GVILDENTI (2012 m. realistinė ir pažintinė lietuvių vaikų proza)
POETINĖS PIKTŽOLĖS (2012 m. vaikų poezija)

Sukaktys

KELI SUSITIKIMAI, KELETAS LAIŠKŲ (Martyno Vainilaičio 80-osioms gimimo metinėms)
MARTYNAS VAINILAITIS – ĮSIMINTINIAUSIAS  MANO MOKYTOJAS

Mano vaikystės skaitymai

„Šalia muzikos mane persekiojo ir literatūra...“

Atidžiu žvilgsniu

Idos sodo šešėliai
Viskas visada vis tiek bus gerai

Bibliografija

2012 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai