Idos sodo šešėliai

Kristinos Gudonytės apysaka Ida iš šešėlių sodo* – viena iš dviejų kandidačių į Metų knygos titulą paauglių kategorijoje. Tiesa, kandidatės nelygiavertės, mat Unės Kaunaitės Sudie, rytojau kalba apie tai, kas aktualu vyresniems, jau bebaigiantiems mokyklą ar ką tik ją baigusiems jaunuoliams. Gudonytės knygą skaitys pagrindinių jos veikėjų bendraamžiai – septintokai, gal aštuntokai. Bijau, kad tik mergaitės, nes nė vieno įdomaus personažo berniuko, su kuriuo galėtų tapatintis skaitytojas, čia nėra. (Vargu bau ar Tedas, pasakotojos apibūdintas kaip pasipūtęs nevykėlis, bandęs pasisavinti svetimo rašinio autorystę, gali pasirodyti labai patrauklus…) Apskritai tonas, kuriuo kalbama apie berniukus, visiškai nežavi: „Paulius sukrizeno. Toks jau jis yra, stengiasi įsiteikti Tedui, todėl nuolat su juo tamposi ir – reikia nereikia – pataikūniškai kvailai kikena. Įtariai pažvelgiau į Tedą. Šis ironiškai nusiviepė“ (p. 140).

Tai tik vienas iš apysakos šešėlių – trūkumų. O jų esama ir daugiau, nors knygos idėja galėtų būti suvokta kaip tikrųjų vertybių paieškos šiandienos pasaulyje, kuriame pradėti vertinti ne šilti, jautrūs tarpusavio santykiai, bet paviršinė sėkmė: puikūs mokymosi rezultatai, darbo pasiekimai, karjeros galimybės, pavyzdinis šeimos modelis, kuris turėtų reprezentuoti ne ką kita, o inteligentų sluoksnio gyvenimą. Sofijos mama yra lietuvių kalbos mokytoja, tėtis – dailininkas, jie gyvena Užupyje prie Vilnelės, jaukiame name su lopinėliu žemės, kuriame simboliškai pasodino tris vyšnias – kiekvienam šeimos nariui, kad kas pavasarį, apsipylusios žiedais, jos primintų, kokia graži jų šeima ir kaip puikiai jie tvarkosi gyvenime. Taip puikiai, kad galėtų tapti teigiamu pavyzdžiu naujajai globotinei Idai – pamestinukei, gyvenusiai vaikų namuose ir gatvėje, tačiau apie tą ankstesnįjį gyvenimą nieko neprisimenančiai, nes pakliuvo į avariją. Taigi Ida – tarsi švarus popieriaus lapas, kuriame galima įrašyti ką nori. O gal – palimpsestas, kuriame (pasąmonėje) kažkas vis dėlto glūdi: juk ar gali be pėdsako imti ir išnykti polinkis nusikalsti?.. Taigi suaugusieji, išskyrus Sofijos dėdę psichologą, turi svarų pagrindą ja nepasitikėti.

Pagal šią idėją Sofija turėjo būti Idos priešingybė: paklusni, gabi, puikiai besimokanti mergaitė. Tačiau – atsitiktinai ar ne – jos „teigiamas charakteris“ yra tik paviršius – tai, ką turėtų matyti žmogus iš šalies. O skaitytojas, kuriam pasakojimas pateikiamas kaip pačios Sofijos rašomas romanas, susidaro visai kitokį paauglės portretą. Kalbėjimo stilistika ją rodo esant ironišką, kandžią, tik apsimetančią, kad priima suaugusiųjų jai sumodeliuotą gyvenimą ir reikalavimus. Sunku įsivaizduoti, kad tikrai gera, nuoširdi mergaitė nuolatos vartotų tokius pašaipiai konotuotus apibūdinimus kaip „mamytė“, „mano tylenis tėtukas“, „dėdulė“, o apie dėdės draugę Viktoriją sakytų, kad ji „tik bendrakursė, amžina draugė ir neturi jokių šansų už jo ištekėti“, kad „būtų superinė teta, daug gražesnė už tas pasidažiusias ir tuščias manekenes, kurias jis pas mus vedžiojasi“, o apie bendraklasį – „tikras gražuoliukas ir bjaurus pamaiva“… Maištingas kalbos tonas pagautas puikiai, bet sukuria dviprasmį įspūdį, nes Sofija, kiek teko girdėti kalbant pačią knygos autorę, ir pristatoma kaip neproblemiška paauglė.

Sofijos pasakojimo tonas signalizuoja ką kita. Pirmiausia – nekritišką požiūrį į save kaip į ypatingais gabumais apdovanotą vaiką. „Lankau dramos ir retorikos, meninės gimnastikos būrelius, papildomas anglų kalbos pamokas“, – esamuoju laiku prisistato ji pasakojimo pradžioje, ir sunku patikėti, kad normaliam vaikui visam tam užtektų laiko, bet paskui tas jos užimtumas tarsi išnyksta iš akiračio, lieka tik mokslai ir dar skambinimas pianinu kasdien „po valandą“. Mergaitės pasakojimo maniera rodo ironišką, beveik niekinamą požiūrį į aplinkinius, pradedant mama (nors jautrumo daigelių čia vis dėlto prasikala prisiminus, jog ji į namus buvo parsivedusi elgetą ir jį pavalgydino…), baigiant klasės draugais. Taigi Sofija – vienturtė lepūnėlė, gyvenanti inteligentais save laikančių miesčionių šeimoje ir susinervinanti vien nuo minties, kad atsiradus dar vienam šeimos nariui jai padaugėtų pareigų: „Ne, ne, ne, nenoriu! Jokių seserų ir brolių! Iškart prisiminiau Agnę iš mūsų klasės. Ta vargšė turi du gerokai jaunesnius brolius ir vieną dvejų metų sesutę, todėl negali ramiai gyventi. […] Jos drabužiai klaikūs, visad dėmėti, nes prieš darželį turi sesę dar ir pamaitinti, o ši košės nemėgsta… Argi tai gyvenimas?“ (p. 15). Toks apibūdinimas verčia sunerimti: ar tik nebus čia eksploatuojamas, kad ir įdėtas į veikėjos lūpas, stereotipas, jog daugiavaikėse šeimose augantys broliai ir seserys užguiti ir gyvena skurdžiau nei jų vienturčiai bendraamžiai? Materialiosios kultūros įtaką liudija ir sublizgusios Agnės akys išgirdus dėdės pasiūlymą už gerus mokymosi rezultatus apdovanoti mergaites apsilankymu prekybos centre, net jei tai – gudri taktika aprūpinti savo globotinę Idą drabužiais, tinkamais jos amžiaus mergaitei.

Idos ir Sofijos charakteriai kuriami kontrasto principu: gera „moksliukė“ Sofija ir blogoji „nusikaltėlė“ Ida, atspindinti visą rinkinį mąstymo stereotipų, ko galima tikėtis iš vaiko, augusio vaikų namuose, devynis kartus įkliuvusio „už vagystes iš parduotuvių, butų apiplėšimą, automobilių nuvarymą, […] čia ir kažkokio sandėlio padegimas, ir gatvės muštynės, ir smulkaus chuliganizmo atvejų…“ (p. 33). Nusikaltimų sąrašas dar net ne visas, nors Idai – trylika metų. Vėlgi sunku suvokti, ar tai – Sofijos polinkis hiperbolizuoti (nepamirškime, kad pasakojimas kuriamas kaip paauglės rašomas romanas, kuriame tam tikrų veikėjų charakterio savybių sustiprinimas ar dramatizavimas gali būti tiesiog meninė priemonė), ar šiandienos aktualija: valkataujančių ir vagiliaujančių paauglių iš tiesų esama, ir naivu būtų tikėti prigimtiniu jų vaikiškų sielų tyrumu. Tačiau, Idai inkriminuojant visus įmanomus stereotipus, ar tik nebus formuojamas skaitytojo požiūris, koks yra beglobis vaikas apskritai? Juk Idos ypatingumas nėra motyvuojamas tuo, kad ji, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų charakterio bruožų. Jos charakteris turi ne psichologinę, o stebuklinę motyvaciją: Ida – ne šio pasaulio gyventoja, atvykstanti į Žemę iš erdvės anapus realiojo laiko, kur plūduriuoja negimusios sielos, pasižyminčios tobulu dvasingumu, reprezentuojančios tai, ko žmonės gali tik ilgėtis, – amžiną meilę ir ištikimybę, tačiau Žemėje „pagendanti“, nes pateko į nepalankias sąlygas. O avarija sunaikina Idos blogos patirties atmintį ir suaktyvina tai, ką sąlygiškai galėtume vadinti „priešgimtiniu dvasingumu“, – paaiškėja, kad Ida yra tarpininkė tarp dviejų lygiagrečių pasaulių, realiojo ir pasakinio, mistinės Bambikio šalies princesė, pasirodanti Sofijos gyvenime tartum Piteris Penas iš Niekados šalies. Ir ne tik pasirodanti, bet kartu palengva veikianti Sofijos charakterį: ironišką pasakojimo toną nepastebimai keičia lyrinis: „Rytuose, ten, kur turėjo pakilti saulė, rūkas vis labiau švito ir rausvėjo. Jis keitėsi akyse įgydamas vis naujų atspalvių – buvo neapsakomai gražu… Apėmė keistas virpulys ir užplūdo jausmas, kad esu viena visame pasaulyje… pasaulyje, kuris neegzistuoja, bet neabejotinai yra… Yra manyje ir baltoje begalybėje… Suvokiau, kad ši akimirka ypatinga, kad dabar esu visiškai laisva, galinga, beribė kaip Visata ir galiu elgtis kaip noriu, galiu žaisti…“ (p. 137).

Vis dėlto norint įtvirtinti Sofijos charakterio pokytį pasakojimo siužetui prireikia dramatiškos kulminacijos – Ida apkaltinama vagyste, kurią surežisuoja Sofijos bendraklasiai, ir šis įvykis paveikia taip, kad jos psichika visiškai pakrinka ir jai tenka grįžti į ligoninę. Deja, tai dar ne viskas – reikia, kad Ida iš jos pabėgtų ir paslaptingai mirtų apleistame name šalia pagaliau surastos artimos sielos – to paties Tedo, kuris viso pasakojimo metu, rodos, neturėjo nė vieno teigiamo bruožo, tačiau lankydamas Idą ligoninėje pasikeitė iš esmės (tam pokyčiui skiriami vos keli puslapiai, todėl jis neatrodo labai įtikinamas), o praėjus penkiolikai metų nuo aprašomų įvykių laimingai vedė… pačią Sofiją ir susilaukė dukrytės, taip pat kalbančios apie paslaptingąją Bambikio šalį.

Skaitant knygą mintyse nejučiomis šmėžteli į pasaulinės vaikų literatūros klasiką įėję kūriniai: tarsi būtų perimtas tas pats realiojo ir pasakinio pasaulių sandūros modelis, kuris veikia Pamelos Travers Merėje Popins, Jameso Barrie’io Piteryje Pene, gal net Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno kūryboje, ir romantinis tikėjimas, kad tas stebuklinis pasaulis yra gražesnis, geresnis, dvasingesnis… Tačiau susidaro įspūdis, kad realusis pasaulis Gudonytės apysakoje konstruojamas kaip įvairių stereotipų rinkinys, o veikėjų charakteriai – kaip tam tikros klišės arba funkcijos, reikalingos tik tam, kad skaitytojui būtų perteiktos Naujojo amžiaus (New Age) filosofinės spekuliacijos apie sielų giminystę dar iki gimimo ir jų viena kitos paieškas Žemėje, o Ida – tiek išvaizda, tiek ir elgesiu – beveik indigo vaikas (kas domisi populiariosios psichologijos samprotavimais apie ateinančią naują ypatingais gabumais apdovanotą kartą, žino, ką turiu omeny). Nauja tai nebent tiems, kurie nesidomėjo Jelenos Blavatskajos ir mistinių Rytų dvasinių mokytojų praktikomis. Aš kažkada domėjausi. Ar domėjosi autorė, nežinau, bet jeigu ne, vadinasi, bando išrasti dviratį. Ir tai neturi nieko bendra su magiškojo realizmo kryptimi literatūroje, kai į realią pasakojimo plotmę įsiterpia nepaaiškinami reiškiniai, sukeistinantys pasaulį ir priverčiantys akimirką sulaikyti kvapą, kad vizija neišsisklaidytų, tačiau ji ima ir ištirpsta tau taip ir nespėjus susigaudyti – iš tiesų buvo ar tėra vaizduotės miražas. Gudonytės knygoje miražų prigimtis kitokia: ji kyla iš pastangos pranešti žinią, kad kažkur anapus yra idealus pasaulis, kurį kartais matome, bet laikome sapnais. Todėl apysaka neabejotinai bus populiari, juk turi viską, kas būdinga pramoginei literatūrai: nesudėtingus veikėjų charakterius, intriguojantį siužetą ir teigia dvasingumo, kurio šiame pasaulyje visi mes labai ilgimės, paieškas.

_____________________________

* GUDONYTĖ, Kristina. Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę. − Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p., ISBN 978-9986-16-895-9

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)