„Šalia muzikos mane persekiojo ir literatūra...“
– Apie vaikystę yra tiek daug pasakyta ir prirašyta, net pridainuota, kad sunku ką nors pacituoti… Kiekvienas saugome prisiminimuose, kartais giliai paslėpę, savo vaikystės žemę ir kitiems ne visada atskleidžiame net pačius ryškiausius, svarbiausius epizodus. Kaip Jūs pasakytumėte, ką reiškia žmogaus gyvenimui vaikystė ir jos patirtis?
– Galima daug ką prisiminti iš vaikystės. Bet aš, profesionali dainininkė, keliaudama po Lietuvą, susitikdama su daugeliu žmonių, visada galvoju, kokia mano paskirtis šiame pasaulyje, ką aš veikiu, kodėl… Kai koncerto metu žmonės klausia, kokia mano kūrybos pradžia, kas mano mokytojai, kur gimiau, dažniausiai atsakau labai trumpai ir pereinu prie to, kas tuo metu vyksta prieš akis, kas tuo metu sėdi salėje, kaip jie jaučiasi, nes jeigu imčiau pasakoti apie savo vaikystę, tai pusė salės pabėgtų, nebūtinai fiziškai, o mintimis, nes ne visiems įdomu, kai pasakoji apie save. Ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Ir aš bėgu nuo atsakymų, dažniausiai jie būna labai labai trumpi…
– Ar dažnai klausia?
– Taip, ir pirmiausia mokytojai, kurie atsimena mano „Dainų dainelės“ pasirodymus, o vaikams tai neįdomu.
– Tad mano tikslas – praskleisti tą šydą, už kurio slepiasi Sigutės Trimakaitės vaikystės žemė, iš kur ta Sigutė Trimakaitė atsirado…
– Mėginkim…
– Kokioje šeimoje gimėte, kur augote?
– Esu miesto vaikas. Baigiau Vilniaus 35ąją vidurinę mokyklą, kuri šiuo metu vadinasi Karaliaus Mindaugo. Turėjau labai gerus muzikos mokytojus…
– Tai ir gimėte mieste?
– Gimiau mieste, bet gyvenom su tėveliais kaime, Juodšiliuose. Kaimas nedidelis, bažnyčios nebuvo. Tik dabar koplyčia stovi. Todėl dabar keliaudama aš visada klausiu: ar yra pas jus bažnyčia? Nes bažnyčia, kaip ir mokykla, muziejus, biblioteka, reiškia, kad kaime kas nors vyksta, yra kur nueiti. Į Vilnių persikėlėm, kai buvau penkerių. Dar lankiau vaikų darželį.
Brolis Gintautas [fotomenininkas Gintautas Trimakas. – A. V.] tai jau labai trumpai lankė…
– Jis vyresnis?
– Pusantrų metų. Augome kaip dvyniai, viską darėm drauge. Nors interesai skyrėsi, bet turėjom dalytis vienu kambariu.
– Turėjote gynėją ir užtarėją?
– Taip, iki šiol. Nors dabar bendraujam rečiau, mūsų gyvenimai bėga šalia, tik senamiestyje susitikę išgeriam kavos ir pasikalbam… Nelabai prisimenu, kad tėveliai būtų raginę mus skaityti. Tačiau mama lankėsi bibliotekoje, atsimenu, kaip ji skaitydavo, kad jai labai patikdavo pati skaitymo būsena – gal kad norėdavo pabėgti nuo buitinių rūpesčių, juk augino du vaikus ir nebuvo taip labai lengva, nes iš savo namų, iš kaimo išėjo būdama paauglė. Gimė Valkininkuose. Taip susiklostė, kad turėjo gyventi savarankiškai, be didesnės tėvų paramos. Su seneliais vaikystėje susitikdavome, bet nebuvo taip, kad jie man ką nors būtų skaitę arba mane mokę. Buvo epizodinių susitikimų su mamos tėveliu Silvestru Balke. Jį prisimenu, o močiutė jau buvo mirusi. Ji buvo labai daininga dzūkė ir, atitrūkusi nuo žemės darbų, eidavo sekmadieniais su mano mama devynis kilometrus iš Čebatorių kaimo į Valkininkus, į bažnyčią. Mama pasakojo, kad močiutė labai mėgo bendrauti, miestelyje po mišių susitikdavo su giminėmis, taigi gyvenimas nebuvo uždaras. Iš to supratau, kad seneliai buvo labai gyvybingi, bendraujantys ir namie nesėdintys žmonės. Senelis caro laikais tarnavo kažkur Rusijoj. Grįžo į Lietuvą, kai daugelis kaimynų ir giminių nebesitikėjo sulaukti, bet jam pavyko ištrūkti. Iš to supratau, kad jo gyvenimas nebuvo lengvas. Kai močiutė mirė, vedė kitą moterį, ir bendravome retai.
Mano tėvelis jau miręs, bet su mama drauge išgyveno ilgą laiką. Labai vertinu, kad mano šeima turėjo branduolį ir visi keturiese buvome kartu. Man tai labai didelis pavyzdys, kaip kurti ir savo šeimą…
– Tai matydavote mamą skaitančią…
– Taip. Tėvelis dirbo nelabai mėgstamą darbą, vairavo automobilį, bet namie jį prisimenu kaip žmogų, dirbusį meno darbus. Galėjo padaryti nuo kėdės iki paveikslo, karolius iš gintaro, rankogalių sąsagas ir rašiklį iš plastiko. Buvo labai gabus, turėjo, kaip sakoma, auksines rankas. Buvo gimęs Tauprių kaime netoli Saločių miestelio (Pasvalio r.). Jo šeimoje labai didelis pavyzdys buvo tėvų, žemdirbių, darbštumas. Kai nuvažiuodavome į kaimą, neprisimenu, kad kas būtų sodinęsis mane ant kelių ir skaitęs knygeles…
– Bet prisibūdavote gamtoje…
– O taip! Važiuodavome su tėveliais į kaimą du šimtus kilometrų autobusais, nes automobilio neturėjome. Tai buvo fantastiškos kelionės, man labai patikdavo. Gal iš to ir kilo noras keliauti, nes nuo vaikystės autobusais, traukiniais važiuodavome pas gimines tai į vieną, tai į kitą pusę per visą Lietuvą.
– Ką veikti buvo įdomiausia?
– Gyvas mano charakteris lėmė, kad buvo įdomu išbandyti daugelį sričių. Dabar aš suprantu, kodėl vaikai nenori, kai juos verčia groti arba skaityti, – jiems rūpi išbandyti daug ką. Jeigu tikslingai sodinsi prie knygos, tai galbūt vaikas bus mokslininkas, pasirinks literato kelią, bet vis dėlto jam norisi daugiau patirti.
– Ar jūs tokią laisvę turėjote?
– Taip, turėjau visišką laisvę. Gal skaitymo man ir trūko… Kad šita sritis mano ne visai išbandyta, supratau vėliau, jau bebaigdama mokyklą. Išbandžiau labai daug sporto sričių: gimnastiką, cirką, tinklinį, pramoginius ir liaudies šokius, orientacinį sportą, stalo tenisą, turizmą… Lankiau viską, kas tik buvo įmanoma. Mano tėvelis nelabai suprato, ką aš veikiu, daug dirbo, kartais ir naktimis. Jis sugraibydavo visus, kai reikėdavo kur nors keliauti. Mama buvo atsakinga už mūsų su broliu mokslą. Brolis buvo prie tinginio, ir dabar padaro gramatikos klaidų, bet jis labai siekė dvasiškai tobulėti.
Fotografiją tėvelis parodė – jis fotografuodavo, fiksuodavo viską, ką šeima veikia, ir taip parodė mums visą kelią – nuo techninių dalykų iki to, kaip gimsta menas. Gal todėl ir man labai įdomu fotografuoti, kolegos ir bičiuliai jau nebesistebi, kad aš visada su keliais fotoaparatais ir fiksuoju, kas vyksta. Ar su rašytojais susitinkam, ar su dailininkais, visada turiu fotoaparatą. Brolis mažiau fiksuoja, jis labiau nuėjęs į meno sritį. Man nuo vaikystės labiau patiko fotografuoti, o ne knygas skaityti…
– Ar buvote išdykę vaikai?
– Buvom žiauriai išdykę… Juk turėjom visišką laisvę ir jokio bizūno. Tik prisimenu, kad mama niekados nebausdavo… Nepaveldėjau jos kantrybės auklėdama savo dukrą Adolfiną. Matyt, daug turiu bruožų sugriebusi iš senelių, gal iš tėvelio mamos Onos Trimakienės – ji buvo labai griežta, greit užsiplieskianti. Buvau labai gyvybinga ir paauglystėje mama negalėdavo su manimi susitvarkyti, nes norėjau, kaip sakiau, viską patikrinti, veikti ten, kur judru, ir tada reikėdavo mane prilaikyti. Mokiausi muzikos mokykloje, raudonu diplomu baigiau fortepijono specialybę. O kadangi turėjau ir balsą, ir klausą, dar lankiau vidurinės mokyklos chorą, nors nelabai norėjau ten eiti, nes įdomiau buvo šokti… Bet muzikos mokytojas Antanas Gureckas (kaip ir mes, jis dabar gyvena Antakalnyje, kartais jį sutinku) paskatino mane dainuoti ir kartu su „Liepaičių“ choro vadovais atkreipė dėmesį į mano talentą dainuoti solo. Jei mokytojai tavimi tiki, ir pats tvirčiau jautiesi. Pirmiausia tėveliai pasitikėjo ir leido daug ką daryti. O vėliau jau pati labai visko siekiau.
– Tai knygoms galbūt ir laiko nebelikdavo…
– O gal vis dėlto todėl, kad man knygų neparodė nuo dvejų trejų metukų, nes kai auginome Adolfiną, nuo pat mažumės ir Herkus, jos tėvelis [rašytojas Herkus Kunčius, Sigutės Trimakaitės vyras. – A. V.], ir aš labai stengėmės pratinti ją prie knygų. Biblioteka didelė – ir vyro, ir jo tėvų. Mano brolis, jau būdamas vyresnis, labai rinko knygas, mūsų mama turėjo knygų. Adolfina, dar maža pas ją būdama, visada turėjo ką pavartyti ir paskaityti. Supratau, kokia svarbi vaikui yra pasaka. Ir nebūtinai skaityti knygą, galima sukurti ir savo pasaką prieš miegą, nes labai svarbi toji būsena. Pati įpročio skaityti vaikystėje tarsi ir neįgijau, buvau atsidavusi savo pašaukimui dainuoti. Tik vėliau matydavau, kaip mama skaito, kad jai labai įdomūs tie meilės romanai, ir man tai buvo natūralu. Pati pradėjau skaityti vėliau, ir paskatino mane, žinoma, mokytojai. Būdama devintokė, eidavau į Adomo Mickevičiaus biblioteką ir skaitydavau užduotas knygas. Ir man tai teikė, atsimenu, daug malonumo.
– Kokia knyga ar autorius labiausiai įsiminė?
– Pasakysiu vieną rašytoją. Gavom užduotį perskaityti ne Cervanteso Don Kichotą, bet Bruno Franko romaną Servantesas. Tai nebuvo privaloma, bet mokytoja pažadėjo geresnį pažymį. Ji norėjo mums parodyti knygų, patariančių, ką toliau gyvenime daryti. Man tai buvo tarsi lūžis. Iš visos klasės perskaitėme tą knygą gal trise. Tąkart supratau, kad jeigu tėveliai kažkada kažką pražiopsojo, tai literatūros mokytojas turi parodyti, kaip gyventi su knyga, kad pajustum malonumą skaityti. Tada žmogus jau žino, ką daryti, ir jo nebereikia versti. Kol tik verti – ar groti, ar sportuoti, ar skaityti – nieko nebus. Tokia pedagogo užduotis. Mano buvo labai geri literatūros mokytojai. Misevičienė, vardo neprisimenu, jau šviesaus atminimo, labai inteligentiška, tolerantiška. Buvom tokie pasiutę, judrūs, bet ji susitvarkydavo.
– Kartais tėvai sako, kad vaikus labai sunku sudominti skaityti. Gal jie ne tokius būdus taiko?.. Kaip Jūs paskatinote dukrą skaityti?
– Mudu su vyru labai džiaugiamės, kad Adolfina skaito. Gal todėl, kad abu esam menininkai, nedirbam nuo aštuntos iki septynioliktos valandos kaip normalūs žmonės. Turim vieną vaiką, bet jei kas augina daugiau, seneliai toli kaime arba ir patys užsieniuose, labai sunku viską suspėti. Taip susiklostė, kad kai Adolfina augo, ir tėvelis, ir aš pakaitomis jai vis paskaitydavome. Tėveliui geriau būdavo paskaityti, o aš sukurdavau savo pasakų – tokių, kokios mamoms išeina pagal jų pavargimo būseną… Ir kai jai sakydavau – miegok, aš tau paseksiu pasaką apie Dalytę, ji prašydavo: tik ne apie Dalytę! O apie Dalytę būdavo taip: Dalytė lipo į kalną, užlipo, rado ten suolelį, atsisėdo, pasėdėjo, pailsėjo, nulipo, ir pasaka baigta… Turėdavau ir ilgesnių pasakų, kurias susikurdavau iš anksto. Suprasdavau , kad dukrai jos labai svarbios. Vėliau pradėjau skaityti jai tokią knygą, kuri man padarė labai didelį poveikį. Tai SaintExupéry Mažasis princas. Jai skaičiau gal kiek per anksti…
– O kiek jai buvo metų?
– Jai mažai buvo metų. Per anksti skaičiau ir supratau, kad ta knyga suaugusiesiems, esu įsitikinusi, kad suaugusiesiems. Ir žiūrėdama jau išėjusio iš gyvenimo Sauliaus Mykolaičio spektaklį, supratau, kad ne visos vaikų knygos jiems ir skirtos. Supratau, kaip svarbu skaityti tinkamu laiku. Vis dėlto tai labai labai gera knyga, nors aš ją perskaičiau kiek per vėlai, o dukrai tada buvo kiek per anksti. Labai pamokoma, skaityti galima trumpais gabalėliais. Dukra labai labai laukdavo skaitymo. Bet ne visos knygos jai patikdavo. Tai priklauso ir nuo autoriaus, ir nuo vaiko charakterio, nuo būsenos. Svarbu, kad būtų skaitoma. Tėveliai turi kuo geriau suprasti skaitymo poveikį vaikams ir kad laikas su knyga labai svarbus. Ir jeigu jį pražiopsosi, negrįžtamai praeis. Vėliau žmogus jau pats turi viską susirankioti, nes sąmonėdamas supranta, ko gyvenime jam trūksta. Mano knyga ir buvo Mažasis princas. Ir dar Williamo Goldingo Musių valdovas labai patiko. Skaičiau jau paauglė, gal irgi kiek vėlokai, bet man buvo pats laikas.
Kaip sakiau, mokykloje buvo geri lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Supratau tai ir studijuodama Muzikos akademijoje, kai reikėjo rašyti muzikos istorijos rašto darbus. Ir dabar, kai vedu koncertus ir dainuoju scenoje, daug dėmesio skiriu kalbai, kad ji būtų kuo geresnė, švaresnė. Visus kirčius susidėlioju, nes esu vilnietė, kartais mano kalboje pasitaiko ir svetimybių. Stengiuosi kalbėti labai atsakingai, ypač jaunajai auditorijai. Kalbu ne tiek daug, bet ir dainuodama kreipiu dėmesį į fonetiką, į žodį, į prasmę, į muzikos ir žodžio ryšį, kad vaikai girdėtų ne tik ritmą ir melodiją, bet žodį ir mintį – dėl ko kūrinys sukurtas.
– Tad noriu pasiteirauti apie dainų tekstus. Žinau, kad kuriate ir pati, o ar turite poetų, kurių tekstus mėgstate?
– Turiu. Vokietis Heinrichas Heine, prancūzas Apollinaire’as, lietuvių autoriai. Geriausiai suprantu ir jaučiu lietuvių liaudies dainas, esu patriotė. Ypač mėgstu jas atlikti užsienyje, kad mus, lietuvius, geriau pažintų. Vaikams taip pat dainuoju daug liaudies dainų, lopšinių. Turiu kiek kitokį supratimą, kad vaikams reikia dainuoti vaikiškas dainas… Vaikai būtinai turi klausytis pasakų, kuriose yra muzikos. Esu įrašiusi keletą tokių pasakų su Kristinos Vasiliauskaitės muzika. Labai įdomi Vytauto Barkausko (jaunesn.) muzika pasakoms su mano balsu. Dabar labai populiaru vadinamosios estradinės, labiau linksminančios dainelės – vaikams patinka, jie klauso, mokosi jas, nori dainuoti. Jiems svarbu dalyvauti patiems. Ir čia pastebiu, kad kompozitoriai, kuriantys tas dainas, ne visada jaučia vaikų balso galimybes, nepritaiko dainuoti vaikams, nelabai supranta, kad dainuodami vaikai vargsta ir gal net gadina balsus.
Pamažu pradėjau kurti ir muziką, ir tekstą. Man labai įdomu, kas paprasta ir ką vaikai labai gerai suvokia, teksto nedaug. Daina yra ne tai, kad imi eilėraštį ir pagal jį sukuri. Pirmiausia daina – tai melodija ir tavo vidus, kurį nori perteikti. Ne visa poezija gula į dainą. Aš renkuosi poetų tekstus, dažnai iš eilėraščio tik keletą sakinių (poetai leidžia), ir atsižvelgdama į auditoriją sukuriu muzikos kūrinį. Jeigu dainuosiu jums, tą patį kūrinį improvizuosiu truputėlį kitaip, o vaikams galima naudoti ir tuos pačius žodžius, bet muziką sudėlioti kitaip. Tada prikaustomas dėmesys, nes kuriu šiek tiek kaip spektaklį, galvodama, kaip jie klausys muziką. Mąstau, ar jie norės dalyvauti, nes suaugusieji to niekados nenori, o vaikai nori. Todėl mano dainos vaikams tokios, kad jie gali dainuoti kartu, paskui prisiminti ir išėję iš koncerto niūniuoti, gerai emociškai jaustis. Užtenka, kad vaikai įsimintų du tris žodžius. Mano, kaip profesionalės, tikslas – parodyti vaikams, kad nebūtina išdainuoti daug posmelių. Siekiu atskleisti teksto branduolį, kad užsikabintų už lietuviško žodžio, minties, intonacijos ir vėliau suaugę, bet jau nuo dvejų trejų metų įsiminę intonaciją, žinotų, ką daryti.
– Gal todėl viename interviu ir sakėte, kad Jums įdomūs vaikai, nesidomintys muzika?
– Taip, todėl ir įdomūs, nes aš vaikystėje, nors nuo dešimties metų lankiau muzikos mokyklą, labai norėjau viską išbandyti. Dažnai man siūlo atvažiuoti į muzikos mokyklą ir taip mįslingai, su daugtaškiais sako, jog nori, kad būtų nedidelė auditorija, tada vaikai labai atidžiai klausytųsi, nes kiti labai judrūs ir neklausys, nesupras, sugadins jums viską, žodžiu, viskas bus blogai… O aš sakau: viskas gerai, tegul būna ir tie, kurie nelanko muzikos mokyklos, kurių tėveliai nepaskatino, gal manydami, kad vaikai neturi klausos… Jie klysta, visi vaikai turi klausą, esu įsitikinusi! Todėl nereikia bijoti parodyti vaikams kelio į muziką. Dainavimas, ypač drauge, teikia vaikams daug malonumo. Gaila, kad chorai mokyklose taip išnykę. Jei vaikas vaikystėje nors kiek padainuoja, pamuzikuoja, ir suaugęs jis gerai jausis koncertų salėje, operos teatre.
Poetas Antanas Šimkus šiuo metu išleido knygą vaikams – laukiu jos, gal pagal ją sugalvosiu ką nors sukurti. O kol kas imu jo nevaikišką poeziją ir pritaikau vaikams. Pavyzdžiui: „Lietaus sakiniai tokie nelygūs – / vien daugtaškiai…“ Užtenka to vieno sakinio, išdėlioju jį į muzikinį audinį, ir visi vaikai įsimena: „daug – taš – kiai“… Vienas žodis! Ir jie paskui eidami dainuoja. Man didelis džiaugsmas, kad vaikai pasigauna vieną žodį ar junginį. Yra Sigito Parulskio eilėraštis „Stiklinis vėjas“ – irgi visi kartoja. Manau, kad jei vaikas įsimins kokį žodį iš poeto kūrybos, tai ir užaugęs skaitys jo knygas, prisimins, kaip tai įsiminė, patirs atpažinimo džiaugsmą. Herkus yra išleidęs knygą Virtuvės tarakonas. Ta knyga netapo labai žinoma. Dar turėtų išeiti Graužikas operoje. Jo tėveliai buvo operos dainininkai, ir jis nuo trejų metų daug laiko praleisdavo teatre, todėl jam labai įdomu, kas vyksta teatro užkulisiuose. Herkus yra sukūręs ir pjesę jaunimui Vunderkindas, arba Šokoladinis Mocartas, kuri buvo pastatyta Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Iš to kilo mano muzikos festivalio „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“ pavadinimas. (juokiasi)
Mokyklos laikais dailiojo skaitymo konkurse septintoje ar aštuntoje klasėje skaičiau Salomėjos Nėries Mama, kur tu? Supainiojau žodžius, bet skaičiau taip įsijautusi, kad tapau laureate ir dovanų gavau knygą. Šalia muzikos literatūra mane taip pat persekiojo, gal ne tiek daug, bet jau vėliau, koncertuojant vaikams, pasidarė įdomu sukurti ką nors tokio, kad jie pamiltų meną – muziką ir literatūrą, kad pajustų tą nepakartojamą buvimą drauge – performansą, spektaklį, koncertą. Kokia turėtų būti idėja, kad jiems nebūtų nuobodu, kad jie prisimintų, kad norėtų grįžti į koncertus? Taip gimė mano spektaklis „Pelytė ir jūra“. Tai labai paprasta pasaka, kurioje ieškoma draugo ir prašoma jo patarimo, ką daryti bijant vorų ar katinų… Ir tada jūra atsako: „Nebijok, aš tau padainuosiu dainelę.“ Ir dainuoju dvejų ar penkerių metukų vaikams daineles, kurias jie pasirengę klausyti. Vadinasi, aš, kaip libreto autorė, galiu čia pat sudėlioti, kokių dainų tai auditorijai reikia. Suaugusiesiems taip pat galiu pasekti pasaką, tik kitokią. (juokiasi)
– Manote, kad suaugusiajam svarbu rasti, kaip supažindinti vaiką su muzika ir literatūra?
– Taip, labai svarbu. Dažnai ir suaugusiesiems svarbu, kad galbūt pailsėtų nuo muzikos, nuo balso. Labai smagu, kai kas nors paskaito poezijos ar prozos, ką nors papasakoja, pakomentuoja. Paprastą eilėraštį „Vien tik mėlyna akyse. / Žemėj ore ir danguj / Daugiau nieko nebmatysi – / Vien tik mėlyna akyse… / Užsimerksi, pamąstysi, / Nusijuoksi, o paskui – / Vien tik mėlyna akyse, / Žemėj, / ore…“ visi pabaigia: „ir danguj…“ Tai Kazys Binkis. Kompozitorius Juozas Gruodis kūrė pagal šį tekstą. Binkio „Aguonėles“ dainavau „Dainų dainelėje“. Man įdomu, kad autoriaus, kurio aš negalėjau pažinoti, eilės gula į muziką. Gruodžio muzika vaikams labai sudėtinga. Aš sukūriau savo melodiją… (uždainuoja)
Kartais dėlioju pasirodymo scenarijų pagal Herkaus tekstą „Mano kova bambino“. Jis pats skaitydavo, kai užsieny būdavom. Trumpai, porą minučių. Pamėginsiu prisiminti žodžius, gal ne visai tiksliai: „Kanaleto buvo panašus į Mocartą. Mocartas buvo panašus į Diagilevą. Diagilevas buvo panašus į Sartrą. Sartras buvo panašus į Goją. Goja buvo panašus į Rubensą. Visi jie buvo žmonės ir aš esu žmogus.“ Ir dar vieną tekstą: „Lempa apšviečia stalą, ereliai sklando aukštai, vaikai turi klausyti tėvų, Dievo žodis yra šventas, prancūzai yra galantiški, moterų kvepalai svaigina, kiškių uodegos trumpos, minkštu pieštuku malonu piešti…“ Ir tas „vaikai turi klausyti…“, visi suklūsta… „tėvų…“ „Kiškių uodegos trumpos, minkštu pieštuku malonu piešti…“ Įkvepiu: „Panašias nesąmones galima būtų tęsti be galo, bet aš tokiais dalykais neužsiimu, aš taupau brangų laiką ir taupysiu.“ Tai Herkus Kunčius. Atrodo, nieko nėra vaikams, bet jei tai pritaikai pasirodyme, paskui visi prisimins.
Ir Aido Marčėno, Sigito Parulskio, Kęstučio Navako, Donaldo Kajoko, Alvydo Šlepiko, Antano A. Jonyno eilių esu naudojus. Norėčiau ir savo kūrinių kompaktinę plokštelę išleisti pagal lietuvių autorių tekstus.
– Sudėtingas amžius – paauglystė. Tokio amžiaus vaikai skaito mažiausiai, jiems ir rašyti sunku. Jūsų dukra jau paauglė…
– Mokykloje nelengva, pamokos rimtos – fizika, matematika ir t. t., bet vis dėlto ji bando skaityti. Vienu metu – pirmoje, antroje klasėje – nelabai norėjo, bet tėvelis nusprendė ne pats siūlyti dukrai, ką skaityti, o pabandė aiškintis, kas jai įdomu, ir leido išsirinkti pačiai knygynuose, mugėse. Ir ji susidomėjo knygų serijomis, kurios mums gal ir neatrodo labai vertingos ar svarbios. Ji rado šiuolaikinių rašytojų, kurie, matyt, pataiko į vaikų psichologinę būseną ir privilioja juos. Todėl dabar namie turim pripirktą visą biblioteką knygų, nes Adolfina pasakė: „Aš noriu savo turėti.“ Knygų turime labai daug ir jau siūlau dukrai, kad leistų draugams, mūsų draugų vaikams paskaityti iš jos bibliotekos, nes ji jau visas perskaičiusi. Kol kas dar labai jas saugo, baiminasi, kad kas nesuteptų, ir nenori dalytis. Bet manau, kad ateis laikas, kai pasiūlysime knygų ir iš Adolfinos bibliotekos, nes bibliotekose vaikams knygų trūksta, tas, kurios skaitomos, greitai išgraibsto.
– Kokios tai knygos? Lietuvių autoriai paaugliams rašo mažai, daugiausia turime verstinių.
– Taip, tai iš tikrųjų verstinės knygos. Autorius galiu ir supainioti, tai tėvelio sritis…. Visokie vaiduokliai, baisiukai, pagal kuriuos ir filmai sukurti… Pavarčiau šiandien vieną – vadinasi Kai aš miriau… Nežinau, kodėl vaikams patinka visokie baisumai… Labai daug fantastikos. Supratau, kad vaikams labai svarbus stebuklo momentas. Juk jie dažnai būna vieniši, net namie. Mūsų šeima labai daug laiko praleidžia kartu. Bet jei su knyga gali dar kur nors nuskristi mintimis, pafantazuoti, tai labai padeda nesijausti vienišam. Tada vaikai labai gerai jaučiasi skaitydami.
Mūsų draugai sako, kad jų vaikai, ypač berniukai, skaito mažai, daug laiko praleidžia su kompiuteriu. Mūsų dukra – taip pat, bet kadangi spėjom ją kiek anksčiau supažindinti su knyga, ji jaučia poreikį skaityti. Ir moka susitvarkyti dienotvarkę taip, kad tam liktų laiko. Ir nors būna užduota labai daug pamokų, o dar turi ir groti, ir anksti eiti miegoti, nes reikia anksti keltis, bet jei tėvelis (aš – rečiau) pasako: „Dabar vilkis pižamą ir galėsi penkiolika minučių paskaityti“, šis sakinys būna jos labai lauktas. Net iki galo neišklausiusi, ji neria į tą malonią buvimo su knyga būseną.
– Labai ačiū Jums, miela Sigute, už pokalbį.
– Noriu palinkėti sėkmės jūsų žurnalui tokiu gražiu pavadinimu, kad turėtumėte daug skaitytojų, kad jus atrastų, kad tėvai pratintų vaikus skaityti knygas nuo pat mažumės. Ir dar linkiu, kad kreiptumėme daugiau dėmesio į profesionalius lietuvių autorius, skatintume juos drąsiau kurti įvairaus amžiaus vaikams, ne tik vyresniesiems, bet ir tiems, kurie dar tik tik pradeda savo gyvenimą.
Visos nuotraukos iš asmeninio S. Trimakaitės archyvo
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)
