POETINĖS PIKTŽOLĖS (2012 m. vaikų poezija)

 

 

 

 

Turiu parašyti 2012 m. išleistos vaikų poezijos apžvalgą. Liūdnas, rankas svarinantis darbas… Ar esate kada nors apleistame, piktžolių prižėlusiame darže bandę rasti nors vieną išgyvenusią morką? Tai ir čia tas pats. Vaikų poezijos daržas (atleiskite už šią ne itin skoningą agrarinę metaforą) užkerojęs gausiomis, vešliomis, ryškiais nuodingais žiedais žydinčiomis piktžolėmis. Jų tiek daug, kad iš gausios margų, neskoningai iliustruotų knygelių krūvos atsitiktinai pasirinkau ketvertą (kitos, patikėkite, tikrai ne geresnės).

Norėčiau jas trumpai aptarti ir pagrįsti savo nuomonę, kad vaikų poezijos aukso amžius seniai baigėsi: senieji geri autoriai dar rašo, bet naujų talentų beveik nėra. Negana to, dabartiniai žinomi ir garsūs poetai (tiek jaunesni, tiek vyresni) vaikų poezijos rašyti nenori arba vengia. Atsargesnieji turbūt mano (ir mano teisingai), kad rašyti vaikams – sunkus darbas, kuriam reikia beveik absoliučios klausos, ypatingo talento ir tikros meistrystės. Kitiems greičiausiai atrodo, kad vaikų poezijos būkle kas nors pasirūpins, o kol kas užteks Kosto Kubilinsko, Martyno Vainilaičio, Ramutės Skučaitės ir (tiems, kurie nusiteikę moderniau) Sigito Gedos. Čia suminėtų ir dar keleto autorių knygos šiuo metu masiškai perleidžiamos: ne tik dėl to, kad naujai kartai reikia naujų knygučių, bet ir norint užpildyti žiojinčią kokybiškos vaikų poezijos tuštumą.

Į knygyną užėjusiam nepatyrusiam skaitytojui, ieškančiam savo vaikui „eilėraštukų“, atrodytų, kad viskas šioje srityje gerai. Štai pilna lentyna spalvingų knygelių Uždainavo vasarėlė, Papūsk, vėjeli, Voverytė ir kiškutis, Mano mamytei, Pražydo gėlės ir t. t., ir pan. Ir tas skaitytojas jas perka, skaito savo atžalai banaliai, o kartais siaubingai ir šleivai kreivai surimuotą rašliavą, žaloja jo klausą ir tikriausiai visam gyvenimui įdiegia suvokimą, kad tikra poezija tokia ir yra.

„Burbulų lietus“. Živilės Šimėnienės iliustr.
„Burbulų lietus“. Živilės Šimėnienės iliustr.

Pradėkime nuo tauragiškio Jono Jakštaičio jau trečios eilėraštukų knygelės Uždainavo vėjas, išleistos Kaišiadoryse. Viename interviu autorius teigia neparašęs nė vieno rimto eilėraščio ir nė neketinąs to daryti. Jis turbūt mano, kad kūryba vaikams – tai toks pat laisvalaikio užsiėmimas kaip spręsti kryžiažodžius ar spoksoti į televizorių. Jakštaitis rašo apie gamtą, gimtuosius berželius, kaimo trobeles, paskiria po posmą ar po eilėraštį kiekvienam miško padarui, paukščiui, uogai ar grybui. Tai, žinoma, pagirtina ir galbūt net turėtų pažintinę vertę, jei Jakštaičio eilėraštukai nebūtų tokie beviltiškai nuobodūs.

Jakštaitis kala rimus kaip vinis į sieną, tie rimai tiesmuki, primityvūs, o eilių siužetai primena ne itin gabaus moksleivio rašinį „Kaip aš praleidau vasaros atostogas pas senelę kaime“. Atsiverskime pirmą pasitaikiusį puslapį:

Gyvenimas margas – dabar suprantu,

Kai genį pušyne kas rytą regiu.

Plaktuku jis tašo kamienus pušų,

O skiedros kyla iki debesų. (p. 13)

Ką čia bepridursi. Tik norisi paklausti autoriaus, kaip plaktuku galima tašyti? Ar jis yra tai bandęs daryti? Kaip jam sekėsi? Knygelė iliustruota moksleivių piešiniais. Dauguma eilėraščius vaikams rašančių mokytojų ar tiesiog provincijos inteligentų taip daro. Pirma, vaikų piešinių nėra kaip supeikti, jie dažnai būna geresni, tyresni ir gaivesni už greta esančius eilėraščius, antra, už juos nereikia mokėti, tartis su dailininkais ir kitaip vargti. Paprašei – nupiešė ir gali ramiai sudėti į knygelę.

Taip elgiasi ir Teresė Ūksienė. Jos knygelė Čyru vyru iliustruota Šilalės meno mokyklos moksleivių piešiniais. Rašo ji apie tą patį, tik dar įterpia patriotinių motyvų, pamini Kovo 11­-ąją ir tai, kad dabar laukus aria traktoriai, todėl:

Lengvesnė duona

Šios kartos!

Atsikvėpė gimtinė! (p. 60)

Teresės eilėraščius būtų galima laikyti poetiniu primityvizmu, jei juose nors retkarčiais blykstelėtų talento kruopelė. Deja, taip nenutinka. O skaitydamas paskutiniame knygelės lape esantį rėmėjų sąrašą pamanai, kad gal tai kiekvieno rajono garbės reikalas – išleisti po eilėraščių knygą vaikams, parašytą „savo“ rašeivos ir iliustruotą „savų“ vaikų. Bus ką patiems paskaityti ir kitiems parodyti… Tik kam visa tai tada leisti mažiausiai 500 egzempliorių tiražu ir dalyti bibliotekoms? Užtektų savų giminių rato.

Šiuo gerai pramintu takeliu (ką ten takeliu, – vieškeliu) žengia ir Nijolė Morkūnaitė. Tiesa, jos poezijos knygelę Mano žvaigždutė iliustravo jau vienas asmuo – Neringa Jakaitienė. Iliustracijos kuklios, naivokos, bet labai akies nerėžia. Morkūnaitės eilėraščiai taip pat švaresni, aiškesni, juose mažiau logikos ir stiliaus klaidų, bet visi apie tą patį: paukšteliai, pavasaris, rudenėlis, Kalėdos. Originalesnės temos su žiburiu nerasi. Geriausias knygos eilėraštukas – „Eisiu į darželį“:

Palydėk, mamyte.

Palydėk, tėveli.

Šiandien pirmą kartą

Eisiu į darželį.

 

Neliūdėk, lėlyte,

Vakare pareisiu.

Ir tada truputį

Su tavim pažaisiu. (p. 16)

Kartais tokius abejotinos vertės tekstus imasi leisti ir rimtos leidyklos. Poeto, dramaturgo ir spaudos darbuotojo Remigijaus Baltrušaičio „poemėlė mažiesiems“ Aliukas snaudaliukas pažymėta „Metodikos“ leidyklos ženklu. Deja, reikia pripažinti, kad ta poemėlė, o tiksliau – keletas labai laisvai tarpusavyje susijusių ilgų eilėraščių apie dėdę Vilių kiemsargį, dėdę Praną ir jo kraną, apie žvirblio Birblio šeimynos nuotykius parašyti gana atmestinai. Rimai primityvūs, iš tekstų kyšo pamokymai ir didaktizmas. Štai dėdė Vilius moko vaikus gyventi:

– Tavo amžiuj, mielas vaike,

Dirbti sąžiningai reikia.

Tik darbe surasi laimę,

Neateis jinai savaime,

Jeigu nieko nemokėsi,

Vis miegosi ir tingėsi… (p. 10)

Pasakykit man, koks vaikas tai dėsis į galvą, atsimins, paklausys? Tai labiau primena nuolatinius tėčio ar mamos pamokymus, o ne poeziją. Poemėlė apie žvirblį Birblį, jį persekiojantį katiną ir knarkiantį Aliuką – nerišli, su nejuokingu, stačiokišku humoru (labiau tinkamu festivalį „Juokis“ mėgstančiam suaugusiajam). Gaila. Knyga išleista kokybiškai, leidykla žinoma, o turinys – prastas.

Tokios poezijos kaip minėtoji kasmet išleidžiama ne keturios ir ne penkios – dešimtys knygelių. Autorių, manančių, kad su vaiku reikia šnekėtis kaip su nieko nesuvokiančiu, žioplu ir buku žmogumi, kūryba sudaro gal 90 procentų kasmet išleidžiamos originaliosios vaikų poezijos (neskaičiuoju poezijos klasikos perleidimų). Tai visa deguto statinė.

Žinoma, šio knygelių srauto neužtvenksi, bet galbūt reikėtų sugalvoti, kaip skatinti naują kokybišką vaikų poeziją? Skelbti konkursus? Prašyti poetų? Apeliuoti į jų sąžinę? Kiek žinau, ne vienas poetas savo vaikams kuria pasakaites ir eilėraštukus, bet jie, kaip sakoma, skirti vidiniam vartojimui ir knygelėmis nevirsta.

Viršelio dail. Rasuolė Jautakytė RaJa
Viršelio dail. Rasuolė Jautakytė RaJa

Na bet nederėtų šios apžvalgos paversti aimanomis ir raudomis. Deguto statinėje esama ir šaukštelio medaus. Norėčiau paminėti tris (tik tris) pernai išėjusias vaikų poezijos knygeles, kurios parašytos kokybiškai, įdomiai ir vertos vaikų dėmesio.

Ona Jautakė – žinoma vaikų rašytoja, yra išleidusi penkiolika knygelių vaikams, pagal jas statomi spektakliai mažiesiems ir suaugusiesiems. „Žuvėdros“ leidyklos išleista Jautakės poezijos knygelė Maži paklydimai – ne pirmoji autorės eilėraščių vaikams knyga.

Regis, Mažuose paklydimuose gvildenamos tos pačios temos kaip ir anksčiau minėtose knygose: gamta, kasdienis gyvenimas, metų laikų kaita. Bet skaityti nepalyginti maloniau. Eilėraščių žodynas turtingas, kalbėjimas natūralus, rimai neišstenėti. Jautakės eilėraščiai primena akvareles, impresionistines miniatiūras, taiklius pastebėjimus, pasvarstymus. Suskamba ir nostalgijos, ilgesio gaida. Žodis vartojamas taupiai, gamtos ir daiktų pasaulis sužmoginamas („Girios lopšinė“, p. 74), gražiai perteikiama mažo vaiko jausena („Slėpynės“, p. 21). Su vaiku autorė kalbasi rimtai, kaip su lygiu, nedarydama jam nuolaidų. Tai gelbsti ir nuo sentimentalumo, ir nuo visiškai banalių metaforų. Štai eilėraštis „Pavėsis“:

Mano bičiulis pavėsis.

Dar po vyšnia pasėdėsiu.

 

Žiūrėsiu, kaip sirpsta uogos,

Prisiminsiu, kaip lapai sprogo.

 

Koks sniegas baltas, vėsus.

Kas buvo ir kas dar bus. (p. 61)

Žinoma, Jautakės poezija tradicinė, puikiai pritampanti prie garsiausių vaikų poetų mokyklos. Šiek tiek neįprastai atrodo tik šešiolikmetės autorės dukros iliustracijos, savo siurrealizmu labiau tinkančios paauglių knygai nei mažųjų poezijai.

Viršelio dail. Živilė Šimėnienė
Viršelio dail. Živilė Šimėnienė

Tuo pačiu tradicinės vaikų poezijos keliu eina ir Česlovas Navakauskas. Jo knygelė Burbulų lietus, išleista „Alma littera“ leidyklos, – žaismingesnė ir linksmesnė. Navakauskas akcentuoja judesį, džiaugsmą, margumą, judrumą. Jo pasaulis nenustygsta vietoje, verčiasi per galvą, taškosi balose ir viskuo stebisi. Autorius drąsiau žaidžia žodžiais, kalba, kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Kas ten dūzgina puodynę?“, atvirai eksperimentiniai:

kirbina birbina

širšinas kirminą

virpina svirpina

žioginas sparniną (p. 16)

Navakausko temų ratas taip pat neperžengia gamtos aprašymų, daiktų pasaulio, mus supančios kasdienybės ribų. Jo tekstai trumpi, šmaikštūs, kai kur tyčia vaikui rodomos kalbos galimybės. Eilėraščiai puikiai įsimenami, o tai vaikų poezijoje, manau, didelis pliusas.

Štai puikus Navakausko poetikos pavyzdys:

Turim guolį

Po avietėm.

Turim mamą,

Turim tėtį.

Tėtis žaidžia su mumis,

Moko griežti dantimis. (p. 38)

Kaip tik taip atrodo poetinis paprastumas, kurio taip bergždžiai siekia (jei siekia) didžioji dalis šiuolaikinių vaikams rašančių autorių. Žinoma, esama Navakausko knygelėje ir šlubų rimų, ir ironijos, pagaunamos tik suaugusiųjų, ir tekstų „apie nieką“, ir negrabių palyginimų. Bet Burbulų lietus – viena iš tų vaikiškų knygelių, kurias galima skaityti savo vaikams nesiraukant ir nesigėdijant.

Viršelio dail. Ieva Babilaitė
Viršelio dail. Ieva Babilaitė

Originaliausia metų vaikų poezijos knyga drąsiai galima laikyti bendrą poeto Antano Šimkaus ir dailininkės Ievos Babilaitės darbą – knygelę Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt., išleistą „Bernardinų.lt“. Į knygelę sudėtus eilėraščius tinka vadinti ir socialine, ugdomąja poezija.

Pasak autorių, ši knyga – tai bandymas kalbėti vaikams apie senatvę kitaip. Be to, autoriai pristato Vaizdus iš gyvenimo bobulytės ir kt. kaip knygą visai šeimai. Šimkus su humoru aprašo bobulytės Stasės kasdienybę ir vargus (ji eina susimokėti mokesčių, gelbsti katiną, kasa kieme sniegą). Skaitytojui, kuris tikisi sklandžiai rimuoto teksto, teks nusivilti. Autorius sąmoningai griauna tipiško eilėraščio struktūrą, įterpia pasakojamąją intonaciją, verlibrą. Tai savaime nėra blogai, tik vietomis atrodo nemotyvuota – lyg važiuodamas lygiu keliu staiga imtum dardėti žvyrkeliu.

Šimkus taip pat žaidžia klasikinėmis temomis (perkuria pasakėčią apie sūrį ir varną, įtraukia į tekstus daug netiesioginių klasikinės vaikų poezijos citatų), taikliai apibūdina šiuolaikinio žmogaus, seno žmogaus mieste jauseną:

Visame kieme – nė dvasios,

Tuščia tuščia po langais,

Bobulyčių serialai

Dūsauja visais balsais.

(iš eil. „Bobulytė svajoja apie šunį“)

 

Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. – modernios poezijos ir modernių temų knyga, skirta paaugusiems vaikams, ir iki tobulumo jai trūksta tik rišlesnio temų lauko, mažiau ekscentrikos ir nuosaikesnės eilėdaros. Apie knygos išvaizdą ir iliustracijas nekalbėsiu – tai jau buvo pastebėta, pagerbta apdovanojimais ir aptarta.

Štai tokia esama vaikų poezijos padėtis – liūdna, net apgailėtina, bet vis dėlto teikianti vilties. Jei, žinoma, rašyti vaikams eilėraščius ryšis ne vienas Šimkus (Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. – jo debiutas šiame žanre). O nustelbti milijardus knygelyčių apie grybeliukus ir eglelytes, vėjukus ir žvaigždules prilygsta Sizifo darbui ir kovai su vėjo malūnais. Kaip jau minėjau, reikėtų skatinti geruosius autorius imtis vaikų poezijos. Kitaip vaikai neskaitys jos nė suaugę. Užteks Livetos ir Petro Kazlauskų „estrados“…

Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

SKAITYMO DŽIAUGSMAS

Apžvalgos

KUR NAUJI PASAKŲ KARALIAUS DRABUŽIAI? (2012 m. lietuvių autorių pasakos)
PLAČIAI PAŽINDINTI, MENKAI GVILDENTI (2012 m. realistinė ir pažintinė lietuvių vaikų proza)

Mano vaikystės skaitymai

„Šalia muzikos mane persekiojo ir literatūra...“

Sukaktys

KELI SUSITIKIMAI, KELETAS LAIŠKŲ (Martyno Vainilaičio 80-osioms gimimo metinėms)
MARTYNAS VAINILAITIS – ĮSIMINTINIAUSIAS  MANO MOKYTOJAS

Atidžiu žvilgsniu

Idos sodo šešėliai
Viskas visada vis tiek bus gerai
Cukruoti džiaugsmai ir abejonių debesėliai

Bibliografija

2012 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai