KELI SUSITIKIMAI, KELETAS LAIŠKŲ (Martyno Vainilaičio 80-osioms gimimo metinėms)

Pirmas susitikimas

Su vaikų literatūros klasiku Martynu Vainilaičiu susipažinau kaip muziejininkė. Dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejaus Naujausios literatūros skyriaus vedėja, dažnai važinėdavau pas rašytojus rinkti eksponatų – parvežti į muziejų kūrėjų rankraščių, fotografijų, dokumentų, knygų. Žinoma, rašytojai greitai neatlapoja savo archyvinių podėlių, prieš tai tenka skambinėti, derintis, prašytis į svečius. Dažnai jų archyvai būna dideli ir nelabai tvarkingi, tad ilgai žada juos pasitvarkyti, taip eina laikas.

Su Vainilaičiu derėjomės neilgai. Buvo 1984 m. vasario vidurys. Vėliau viename laiške Martynas priminė, kad tada patikusi mano elegantiška tamsi suknelė – niekaip aš jos nepamenu… Užtat puikiai iki šiol prisimenu tą nuotaiką, kaip susipažinome, gėrėme arbatą ir kalbėjomės, kalbėjomės tartum būtume seni pažįstami. Pagavo kažkokia bendra artima dvasia, lyg kokia giminystė. Kalbėjome apie viską – apie meną, literatūrą, gamtą, žmonių ryšius, santykius, dvasines bendrystes. Vėliau atrodė, kad trys valandos pralėkė lyg akimirka. Retai taip būna su svetimu žmogumi pirmą kartą. Aš pati grįžau sukrėsta, ar ne per daug atviravau, ar nenuvarginau Poeto savo mąstymais ir svarstybomis. Parsivežiau rankraščių, nuotraukų, knygų – tai muziejui, bet labai praturtėjau ir pati kaip žmogus. Stebėjausi, kad taip būna…

Antras susitikimas

Vėliau buvo ir telefono pokalbių, ir laiškų, o antras įsimintinas susitikimas įvyko 1985 m. rugpjūtį. Martynas labai kvietė aplankyti jo karalystę – „Ežio dvarą“ (Varėnos r. Vaitakarčmio k.). Nuvažiavau. Buvo dar karšta, alsi vasara. Sodyba nepaprastai gražioje vietoje: iš vienos pusės didžiulis miškas, apačioje veržli Spenglos upelė, už jos vėl įspūdingi Dzūkijos miškai. Ir iš karto atsidūriau lyg kokioje Vainilaičio pasakoje, o ir pats šeimininkas visą laiką lenkė į mitologines nuotaikas. Svetingoji Sofija Vainilaitienė sukosi po namus, ankstyvais rytais eidavo baravykauti (kartais vesdavosi ir mane, pelėdą…), virė grybų sriubą, vaišino miško ir daržo gėrybėmis. Martynas labai norėjo vedžioti mane po miškus, parodyti apylinkes ir, svarbiausia, visas savo slaptas vieteles, savo paties gražiai pakrikštytus kampelius, su kuriais sietina kūryba. Lankėme Miško Mono sostą – apsamanojusį didžiulį kelmą miško gūdumoje, Mėlynojo Varpo kryžkelę, kurioje sustojęs Martynas klausdavo, ar girdžiu, kaip varpas siūbuoja pušų viršūnėmis… Žinoma, jis pats girdėjo geriausiai. Vaikščiodami po miškus, stoviniavome prie visokių formų ir dydžių kadagių, Poetas juos irgi apibūdindavo, pavadindavo, teiraudavosi, ar aš matau taip pat… Grožėjosi samanų kilimais, ant kurių prisėsdavome pailsėti. Valandos su Martynu, jo fantazija, pasakojimais, įsivaizdavimais liko kaip nepakartojamas žavus laikas, kaip pabuvimas tikroje pasakoje, jaučiantis jos veikėja…

Kartais mūsų draugija būdavo didesnė: iš Valkininkų miškais atlėkdavo Daiva Molytė (dabar Lukauskienė, poetė ir dailininkė, kurią Sofija mokė piešimo meno, o Martynas – eiliuoti), savo darbus į šalį atidėdavo Sofija, ir mūsų ketveriukė šurmuliuodavo prie Spenglos – maudėmės, deginomės. Martynas kartais mus palikdavo, užsidarydavo kambaryje, galbūt ką nors rašė ar ilsėjosi. Pavakarėmis, pilkai žydrą prieblandos valandą, kurią taip mėgo Vainilaitis, dar pasivaikščiodavome pamiškėmis, paskui verandoje ilgai gerdavome arbatą, klausydavomės nakties tylos, vėl kalbėdavomės. Martynas neslėpė, ką rašąs, išduodavo savo planus, nebuvo prietaringas, kad iš anksto nieko negalima prasitarti… Mes su Sofija nueidavome miegoti, o jis dar galbūt rašydavo. Vėliau viename laiške prisipažino: „Mano visa kūryba naktinė. Pavydžiu vyturiams.“

Svečiavausi tąkart Vaitakarčmyje tik penkias dienas, bet jos buvo didžiulės, įspūdingos, įsimintinos: Martyno nuoširdumas, šypsena, juokas, Sofijos santūrumas ir vaišingumas, miškų patalai, sostai ir medžių viršūnės, keliukai ir takai, Spenglos muzika – toks tos vasaros peizažas nusėdo į mano atminties indus. Gaila, kad žmogui lieka didesnis įspūdis, nei gali išreikšti žodžiais.

Vėliau teko dar ne kartą lankytis „Ežio dvare“, nes atvažiuodavau atostogauti į Valkininkus pas Daivą Molytę, bet pirmasis apsilankymas, miškų ir sodybos įspūdis buvo stipriausias.

O su Martynu kartkartėmis susitikdavome: ir jo namuose Vilniuje, ir literatūros vakaruose, ir rašytojų suvažiavimuose, ir kūrėjų laidotuvėse – visur, kur žmogų nuveda gyvenimo keliai. Ir visada mudu turėdavome apie ką kalbėti, pasipasakoti įvairias naujienas. Aš labiau mėgau klausyti Martyno, pati kalbėti mažiau. Žinoma, Poetas norėdavo išgirsti nuomonę apie jo naujas knygas, diskutuodavome apie knygų iliustracijas, jis mokėjo kažkaip vaikiškai ne tik džiaugtis, bet ir supykti. Niršdavo, jei dailininkai vilkina sukurti iliustracijas, o sykiu ir knygos leidimą. Labai gerai Vainilaitį supratau – juk rašytojui visada norisi knygą išleisti kuo greičiau, stalčiuje ji greitai sensta… Bet Martynas buvo tikras dzūkas, jis turėjo ir puikų humoro jausmą, ir vaiko širdį, tad supykdavo, pajuokaudavo, atleisdavo, nors skaudžių išgyvenimų turėta. Laiške yra prisipažinęs: „Kuo toliau, tuo labiau daromės svetimi. Netgi rašytojų tarpe plasnoja nečysta dvasia. (…) Aš labai daug pergyvenau, labai daug iškentėjau ir pernelyg anksti suskaudo širdį. Viską padarykite, kad nereiktų sielotis dėl tarnybos. Aš Jus mokau, o pats… Mano liga – literatūrinių mafijų rezultatas“ (1985 m.).

Laiškai

Susitikimai negailestingi tuo, kad iš atminties trinasi žodžiai, sakiniai, ne tik smulkmenos, bet ir esminiai dalykai, kartais lieka tik migloti prisiminimai, nuoplaišos ir draiskalai – joks restauravimas nepadės. Daugybės detalių neįmanoma atkurti. Visai kas kita yra laiškai – tikri, dažnai atviri, ypatingi dokumentai. Tačiau ir epistolika turi savo specifiką. Laiškų skelbimas susijęs su etika. Esu muziejininkė ir žinau, kaip atsargiai reikia elgtis su šios rūšies archyvalijomis. Skelbdamas visą laišką ar citatą, galvoji, ar autorius norėtų, kad tai paviešintum. Tačiau šį tą iš Martyno laiškų pacituosiu. Mudu susirašinėjome 1985–2000 m. su labai ilgomis pertraukomis, tad laiškų ryšulėlis ne toks ir storas.

Mūsų laiškai buvo gana ilgi, o Martyno – dar ir labai stori, nes jis rašė tik ant vienos lapo pusės ir gana stambiu rankraščiu; aš vis stebėdavausi, kaip nuo kokių šešių lapų nesuplyšdavo vokas, ant kurio visada turėdavo užklijuoti papildomų pašto ženklų. Rankraštis stambus buvo dėl to, kad Poetą kankino pablogėjusi rega. Vėliau, apie 2000 m., jis rašė jau daug mažesnėmis raidėmis. Truputį juokinga, jog laiškuose Martynas vis plūsdavo dreskiančias plunksnas, kad jos darko rankraštį, nes, parašęs laišką, dar peržiūrėdavo pro lupą ir tada jam pasirodydavo: „Mano raidės – šliužai, ropojantys per baltą vyšnių žiedlapiais apsnigtą lauką“ arba „tegu ją perkūnai šitą mano plunksną, ima ir visiškai neišleidžia rašalo…“, arba „rašau nauju parkeriu ir jis toks durnas!“ Per susirašinėjimo laiką Vainilaitis ir sirgo, ir ligoninėse gulėjo, tačiau apie savo bėdas, ligas rašydavo labai mažai, trumpai – „kam varginti savo rūpesčiais?“

Aš laiškuose vis ko nors klausdavau, jis atsakydavo, pavyzdžiui: „Ką labiau myliu – pavasarį ar rudenį? Pavasarį! Pavasaris – poetų pasaka. Vaikų poetų. Ir pačių vaikų – mylimiausias metų laikas. Man labai patinka gegužis ir birželis. Gegužio žiedai, o birželio lapija. Ir, žinoma, spalis. Drebulėlių, klevų raudonis, beržų auksiniai pinigėliai. Pavasarį labai gražu, todėl ir graudulys žalias, žiedais nusagstytas. Mano charakterio skalė – nuo džiaugsmo iki ilgesio, liūdesio, graudulio. Mano charakteris (gal būdas) nudažytas dviem spalvom – žydra ir violetine. Žydroji – tyrumo, skaidrumo, džiaugsmo spalva, violetinė – liūdesio, graudulio, ilgesio spalva“ (1985 m.).

Be abejo, laiškuose kalbėdavome apie Martyno kūrybą. Kai pradėjome bendrauti, aš dar nebuvau išleidusi nė vienos savo knygos, o 2000 m. laiškuose Poetas jau atsiliepia ir apie mano kūrybą, pataria rašyti daugiau prozą nei poeziją. O štai apie save pasakoja: „Plokštelė „Bruknelė“ [išleista 1983 m. – A. R.] paveikė žmones. Gavau laišką iš Klaipėdos, dėkojantį už kūrinį, kuris praskaidrina vienatvės valandas. Keista ir nekeista. Rašydamas „Bruknelę“, buvau gana vienišas. Draugavau tik su mitinėmis būtybėmis. Ir kaip džiugu, kad šis kūrinys kitiems skaidrina vienatvės valandas. (…) Labai skaudu, kad dabar mane apleido mitinės būtybės. Rašau apie vaikus, apie kaimą. Tokių eilėraščių dabar labai reikia, o aš jais nepatenkintas. Kartais, žinoma, mitinės kibirkštėlės sublyksi, deja, greitai užgęsta…“ (1985 m.).

1985 m. Martynas po ilgo laiko metė rūkyti, baisiai kankinosi, dvejojo, ar be šio žalingo įpročio sugebės kurti: „Šeštadienį parašiau eilėraštį, vakar – vaizdelį „Geniui“. Tai pirmieji mano „kūriniai“, metus rūkyti. Vadinasi dirbti bus įmanoma. Prižnybsime valią dantimis ir reikalai, norės nenorės, turės judėti į priekį“ (1985 m.). Šiame laiške dar informavo, kad ruošiasi leisti Gegutės šaltinį, kad jam pasiūlė versti gruzinų vaikų poetus, o jis sutiko.

Kiekvieno rašytojo kelias nelygus – kartais duobės paviršinės, o kartais ir labai gilios. Vainilaitis taip pat išgyveno kūrybinį bangavimą: „Dieve mano, kaip aš laukiu tos dienos, kada iš po mano kreivos plunksnos ims bėgti lygios eilėraščių eilutės…“ (1986 m.). Kartais jis tiesiog atverdavo dureles į savo kūrybinę svetainę: „Pagaliau „pripildžiau“ „Gegutės šaltinį“. Dabar jis toks, kokį sumaketavo Taida Balčiūnaitė. Be abejo, reikės redaguoti. Ir tą darbą teks atlikti vasarą. Nunešiau ir „Miško Moną“. Tai 27 mitologinių eilėraščių ciklas iš visų trijų rinkinių. Šį rinkinėlį iliustruos dailininkė Irena Žviliuvienė. O „Bruknelę“ Leonavičius vis dar laiko. Rinktinę atiduosiu rudenį. Kaip matote, darbo yra ir bus“ (1987 m.). 2000 m. laiške minėjo parašęs Pelėdos giesmes – naują sakmių pasaką apie laumes, per kurios rankraštį teks dar „alkūnėmis pereiti“.

Poetas prisipažino nemėgstąs minios, masinių švenčių, bet „susitikimai su vaikais man labai įdomūs, kol kojos nešioja, eilėraštį perskaitau, tai ir važiuoju…“

Viename laiške Vainilaitis mini Vytę Nemunėlį, jo eilėraščių rinkinį Purienos (1939): „Dieve mano! Juk Vytė Nemunėlis jau atšventė 80­metį! Taip ir nepamatysiu jo – pirmojo ir paties mylimiausio poeto…“ (1987). Tada Martynas nė nenujautė, kiek dar jam teks bendrauti su Bernardu Brazdžioniu ir visus prisipažinimus pasakyti į akis…

Kartais laišką Poetas rašydavo iš „Ežio dvaro“, tada nuotaikos būdavo vasariškos, šviesios, gal kiek nostalgiškos: „Gražus mano Ežio dvaras – žalias žalias ir tylus tylus… Šiandien, liepos 15­ąją, dar girdėjau gegutę. Vis dar gieda strazdai, švilpauja volungės, griežia griežlės, pusiau loja, pusiau baubia stirninai. Naktimis dangus itin žvaigždėtas“ (1985 m.); „Vakar mačiau Vaivos dukrelę padangėje. Ir Gyvačių Karalių mačiau raistelyje. Gyvačių Karalius – vaikinas, užkeiktas šliužu, kad mylėjo ne sau lygią, nežemiškąją, nepasiekiamąją. Seniai laukia manęs ši tragizmo pilna pasaka…“ (1985 m.); „Įsikūrė mūsų kieme devynbalsė. Tai toks paukštelis, panašiai giedantis kaip lakštingala… O malkinėje šeškas šeimyną sukūrė. Ir Mantas uždraudė juos liesti. Sako, atkeršys – nė vienos kaimo vištos neliks…“ (1986 m.).

Vainilaitis ne kartą prisipažino esąs jausmo, emocijos žmogus, juokaudavo, kad aš labiau linkusi svarstyti, filosofuoti. Tačiau ir jis pats dažnai būdavo nostalgiškas, abejojantis, be to, labai jautrus: „O ar būna Jums taip – sėdi paskendęs prisiminimuose ir nieko daugiau neveiki. Man dažnai taip būna. Apie jokią kūrybą negalvoju – tik prisiminimų laivais plaukioju. Save, žinoma, laikau keistu žmogumi. Dažnai man atrodo, kad aš paskutinis nevykėlis. Tik tada, kai dirbu ir sekasi dirbti – būna žymiai lengviau gyventi…“ (1985 m.).

Kartais kalbėdavomės apie sapnus, jų pranašystes, Martynas dalydavosi miego karalystės paslaptimis: „Ir sapnai ne visi pilki, juodi, košmariški. Aš kartais susapnuoju laivelį… raudonburį. Banga po bangos, banga po bangos laivelis tolsta… „Ko tu, laiveli, tolsti nuo manęs?“ – „Nepatinka man tavo prieplauka, – atsako laivelis, – vilioja mane tolimi vandenys, plaukiu aš į mėlynes, žydrynes, žalius ir geltonus uostus. O tavo prieplauka pilna dumblo, maurų ir uždara… kaip ratas…“ (1986 m.).

Vainilaičio gyvenimas, ar, jo žodžiais, prie

plauka, nebuvo uždaras kaip ratas. Jis lygiagrečiai nugyveno tarytum du gyvenimus: vieną paprastesnį, pilkesnį, kasdienišką – kaip ir mūsų visų, o kitą sukūrė be galo spalvingą, gyvą, gražų, intriguojantį, kviečiantį, amžiną, reikalingą – mitų ir pasakų pasaulį, kurio ratas sukasi, žaižaruoja, žaibuoja, juda ir kviečia savin ne tik pulkus vaikų, bet ir mus, suaugusiuosius…

1985 m. Martynas parašė, kad šeimos bičiulė mokytoja Aldona Žilinskienė iš Varėnos „atvežė man išsvajotą mokyklinį skambutį. Tai brangiausia mano relikvija…“ Dabar, kai švenčiame Martyno Vainilaičio aštuoniasdešimtąjį gimtadienį, šaltuose žiemos rūkuose tarytum girdėti, kaip laumė tilindžiuoja paslaptingąjį skambutį, o kartu su jo skardėjimu girdėti nuoširdus, laisvas Poeto juokas, nes laikinąjį žemišką gyvenimą jis buvo laimėjęs amžinajai kūrybai.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)