PLAČIAI PAŽINDINTI, MENKAI GVILDENTI (2012 m. realistinė ir pažintinė lietuvių vaikų proza)
„Mano kartą jaunystėje kankino realizmu“ (p. 37), – šmaikščiai literatūros pasiūlą sovietmečiu savo naujojoje knygoje Už sidabro kalnų apibūdino Gintarė Adomaitytė. Nūdien yra priešingai – jau kurį laiką naujų realistinių knygų per metus nepriskaičiuojame nė dešimties, o 2012 m. tepasirodė septynios su puse (ta puselė – tai keli realistiniai tekstai pasakų rinkinyje). Kita vertus, rašytojams (ar leidėjams?) nestinga šviečiamųjų ketinimų: pažintinių leidinių pernai parengta septyniolika.
Realizmo vektoriai: vaikų ilgesys, kasdieniai nutikimai, suaugusiųjų projekcijos
Adresato požiūriu realistinės prozos proporcijos išlieka nekintamos: absoliuti dauguma kūrinių skirti jaunesniajam amžiui, o paaugliams – vienintelis Kristinos Gudonytės romanas Ida iš šešėlių sodo (ir tas neišsitenka regimojoje tikrovėje), kurio stiprybės ir silpnybės aptariamos šiame „Rubinaičio“ numeryje. Atskirai žurnale recenzuota ir viena stipriausių pernykščių knygų – Vilės Vėl apsakymų rinkinys Kaip mes išgarsėjome, užčiuopiantis šiuolaikinių miestiečių aktualijas, sulydantis nuotykius ir psichologiją, už autentiškai formuluojamą prieraišumą gimtinei pagerbtas Patriotų premija.
Įdomu, kad trys labai skirtingi Vilės Vėl apsakymai sutelktai atliepia visos 2012 m. realistinės prozos tendencijas. Pirmasis jos kūrinys „Goda“ užaštrino skaudų vaiko, kurį Lietuvoje paliko užsienyje dirbantys tėvai, ilgesį. Panaši įtampa tvyro naujojoje Vytauto Račicko knygoje Paukšteliui šalta: su senele gyvenanti mergaitė suserga išvykusių tėvų ilgesio liga. Herojės jauseną perteikia iškalbingos detalės: ji įsitvėrusi mamos daiktų, nuolat laukia laiškų, įninka į Anglijos žemėlapį, o ryškiausia būsenos alegorija tampa nupieštas iš šalčio pasišiaušęs paukštelis. Pasakojimas šokčioja gretimomis linijomis – mergaitės ir dviejų benamių, kurie kadaise išgelbėjo ją skęstančią Neryje, o paskui padovanojo jai šiukšlių konteineryje rastą šuniuką. Autorius išmano, kuriuos emocinius skaitytojų taškus mygti: heroję vos pradžiuginęs gyvūnėlis žūva partrenktas mašinos, valkatų vagonėlį išgabena, o sulig tom prarastim ir knyga baigiasi. Nagrinėjamos problemos vertos subtilaus psichologinio kūrinio, tačiau apsakymu įvardytas Račicko tekstas tėra juodraštinis eskizas: jautri tema neišplėtota, veikėjai tik apmesti, o humoras nedera prie knygos nuotaikos (mergaitės gydytojas kažkodėl vadinamas Daktaru Aiskauda).
Antrasis Vilės Vėl apsakymas „Kaip mes išgarsėjome“ apie šaunią vilniškių trijulę ir jų potyrius pasiklydus girioje remiasi literatūros tradicija, vaizduojančia linksmus (ar laimingai pasibaigiančius) kasdienius vaikų gyvenimo nutikimus ir kartais ištinkantį didįjį nuotykį. Iš tokio tipo (ne) kasdienių istorijų sudėta Danutės Grigaliūnienės apysaka Varlės nepatars: suskaidytas į trumpus skyrelius, sparčiai sruvena įvykių ir šypsnio nestokojantis pasakojimas apie septynmetę Gabrielę. Jos portretas pavyko: tai guvi, įtikinamai vaikiška, savaip pasaulį matanti mergaitė, kuriai autorė sugalvoja įdomesnių situacijų, pavyzdžiui: patykoti, kas iš silpnaregės senolės vagia pinigus; užkasti diržą, kuriuo tėtis auklėjo brolį; prisiklausius vyresnėlių kalbų, žūtbūt vengti mokyklos. Blankiau skleidžiasi trylikamečio Rufo, kurio namuose verda konfliktas dėl staiga išdygusios tėčio dukters, linija; lieka nesuvaldytų siužeto atšakų, pasitaiko nepagrįsto slengo.
Keli realistiniai Vitalijos Tarulienės apsakymai jos naujojoje knygoje banaliu pavadinimu Buvo taip, buvo prėskai varijuoja įprastas problemas ir emocijas (pavyzdžiui, mama priglaudžia paklydusį šunį, paskui ketina atiduoti jį į prieglaudą, galiausiai gyvūną paima kaimynė).
Kasdienybei atidus ir Stanislovas Abromavičius, Gerumo pamokėlėse pasakojantis apie šešiametį Jokūbėlį. Glaustų istorijų rinkinyje patraukia vaikiško žvilgsnio savitumas. Antai iš medinės pakopos išlindus vinims mažieji prašo laiptams „dantis taisyti“, tačiau kliūva literatūroje išrašyti nutikimai – kad ir darsyk standartiškai parodytas pirmasis miestietuko susitikimas su ožiuku. Knygos tikrovė skaidri, harmoninga ir… tarsi distiliuota, nes vaizduojami ne gyvi vaikai, o idealistinė suaugusiųjų projekcija, tobulo vaiko modelis, tad ir pagrindinis veikėjas yra visapusiškai teigiamas (pagal XIX a. kanoną): „Myli tėvelius, sesutę, stebi pasaulį ir nori būti visiems geras“ (p. 7). Įsakmi didaktika pasigirsta jau knygos įžangoje: „Tai tavo gerumo pamokėlės. Jų reikia mokytis nuo mažens…“ (p. 8).
Suaugėliška žiūra, išsiduodanti įvairiomis aplinkybėmis, formomis ir literatūrine kokybe (bet visada komplikuojanti santykį su adresatu), – trečioji ryški pernykštės prozos ypatybė. Vilės Vėl apsakymo „Brolis“ pasakotoja yra subrendusi moteris, nostalgiškai ir atgailaujamai prisimenanti vaikystę. Suaugusiojo pasaulėžiūra, tikslai ir žodynas nusveria Dalios Tarailienės Pievos pasakėlėse, kurių nuoširdžią intenciją vaizduojant močiutės ir mažo vaikaičio bendravimą diegti vertybes (skirti gėrį nuo blogio, netingėti) žlugdo atvira didaktika, primityvios alegorijos (jaunas pasaulis aptiko dvokiančią pelkę, kurioje tūnojo blogis), patetika, publicistinis stilius („Kad angelo veiklos erdvė būtų akivaizdesnė, išeiname į pievą“, p. 21).
Vyresnio amžiaus moterį protagoniste pasirinko Birutė Tiknevičiūtė knygoje Agutė. Nors autorė pasitelkia mažiesiems patrauklią klausimų ir atsakymų formą („Kas čia? // – Namelis. // – Kas jame gyvena? // – AGUTĖ“, p. 2), tačiau pabiras porinimas apie pensininkę, jos gyvuliukus, anūkus ir brolį neperžengia mėgėjiškos saviraiškos, o nurodyti artimųjų vardai, regis, pirmiausia skirti giminiškam knygos vartojimui.
Rašytojai dėl įvairių priežasčių kartais grįžta prie savo anksčiau parašytų kūrinių (ką apima įkvėpimas, kas nori darsyk pasipelnyti iš dėmesio sulaukusios knygos), tačiau skaitytojams aktualūs tik tie naujieji variantai, kuriuose pakeitimai yra meniškai motyvuoti ir praturtina kūrinio prasmes. Pernai Račickas pakartojo savo debiutinę apysaką Vieno pavasario istorija (1980). Jos anotacijoje teigiama, kad buvo „pakoreguotas siužetas, patikslinti dialogai, atsirado naujas – mokytojo Žarckaus – paveikslas“. Išties pasakojimas adaptuotas paaugliams (sumažinta suaugusiųjų rietenų, smarkiai sutrumpinta svetimavimo istorija), tačiau Žarckus pasirodo epizodiškai ir kūriniui nedaro reikšmingos įtakos, o apysakos pasaulėvaizdis ir stilistika akivaizdžiai priklauso trisdešimtmetei praeičiai.
Vytautas V. Landsbergis grįžo prie apysakos Berniukas ir žuvėdros, kurią ankstesniojo leidimo (2005) anotacijoje apibūdino kaip „gyvenimišką istoriją“, o dabar (gal kad knygą parėmė Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugija?) – kaip „psichoterapinį pasakojimą apie skyrybas, sunkias ligas, Sibiro tremtį, mirtį“. Kai kur perrašyti sakiniai, yra keli nauji veikėjai, iš kurių ypač sureikšminta baba. Jos paskirtis – papasakoti apie lietuvių tremtį ir diegti ramų požiūrį į mirtį (žmogaus amžinybe turėtų įtikinti klinikinės mirties epizodas). Šie papildymai, galėję savarankiškai plėtotis naujuose kūriniuose, apysakos turinio esmingai nepakeitė, o knygos išorė pastebimai suprastėjo: plonas viršelis, skurdžios iliustracijos, smulkus šriftas, ankštas maketas.
Pažindinimo plotai: gamta, istorija, sociumas, kultūra
Už realistinę prozą dvigubai gausesnė pernykštė pažintinė lektūra džiugina aptariamų sričių skale: pristatomi gamtos reiškiniai ir istoriniai įvykiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai, plečiamas kultūrinis akiratis, duodama įvairių praktinių patarimų. Daugiausia išleista knygų apie gamtą. Iš jų net tris parengė Selemonas Paltanavičius. Pirmosios dvi – Eime į gamtą! ir Mano šalies gamta – išsiskiria ištaiginga išvaizda (didelis formatas, kietas viršelis, daug iliustracijų) ir enciklopediniu žinių tirščiu. Eime į gamtą! suskirstyta pagal vietas: miškas, pelkė, upė, kopos, kaimas ir miestas, laukai ir pievos. Paveikumą stiprina du žaismingi veikėjai (sužmoginti ežiukas Jonas ir boružė Barbora), skaitytojas kviečiamas imtis kūrybinių darbelių, globoti gamtą. Mano šalies gamtoje ryškinamos faunos ir floros grupės, o kuklesnės poligrafijos ir informacijos knygelėje Kaip atgimsta gamta? žiedais ir paukščiais bruzda pavasaris.
Elegantiškais ir preciziškais piešiniais masina ornitologo Algirdo Knystauto knyga Pažinkime paukščius: Ereliai. Žinios apie erelių rūšis, paplitimą, mitybą ir elgesį pateikiamos dalykine, bet nesunkiasvore kalba, jas papildo kultūrinės, astronominės detalės, tautosaka ir asmeninė patirtis.
Kostas Kaukas pasirinko dar kitokį pažindinimo būdą – gyvūnų prigimtį atskleisti pasakojant linksmus ar sukrečiančius „tikrus atsitikimus“ (pavyzdžiui, „Arklys išgelbėjo skęstantį“, „Gaidys pakedena vanago papilvę“, „Murkės nuojauta“).
Siejami bendro pavadinimo Seniausieji žmonių talkininkai, pernai pasirodė keturi Kauko leidiniai: apie vaikų ypač mėgstamus šunis, kates, arklius, taip pat apie paukščius, roplius ir vabzdžius.
Aktualūs ir profesionalų patarimai, kaip saugiai mėgautis gamta: Lietuvos kūno kultūros akademijos docentė Ilona Judita Zuozienė parengė, o Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleido knygą Būk saugus vandenyje. Kad ir neišmoningai, vadovėliškai, bet žinių joje pateikta daug. Tik gaila, kad maudymosi taisyklės, plaukimo metodika, šiurpi nelaimių statistika išleista tokios varganos išorės.
Antras svarbus pažintinės literatūros objektas – Lietuvos istorija. Leidykla „Aukso žuvys“ sumanė specialią „Mažųjų Lietuvos istorijos“ seriją – edukacines spalvinimo knygas, pasakojančias apie istorines asmenybes ar įvykius ir kartu kviečiančias nuspalvinti iliustracijas. Pernai išėjo keturios serijos knygos: apie karalių Mindaugą, Barborą Radvilaitę, Žalgirio mūšį ir Lietuvos partizanus. Istorikų Linos Kulikauskienės ir Gedimino Kulikausko tekstuose vyrauja trumpi, nesudėtingi, nuosaikiai neutralūs sakiniai („Kryžiuočiai visiems skelbėsi, jog į Lietuvą veržiasi tik pakrikštyti lietuvių, kurie laikėsi savo senojo pagoniško tikėjimo. Jie nepaisė to, kad vėliau 1387aisiais lietuviai apsikrikštijo, tad nebebuvo dingsties juos pulti“, Žalgirio mūšis, p. 4).
Du leidiniai stengėsi vaikams perduoti visuomenės siekinius, pratinti prie bendruomenės. Aušra Pundzevičienė ir Ina Banionienė parengė Knygą vaikams apie psichologus, skirtą 3–11 metų vaikams, besiruošiantiems lankytis pas psichologą. Vėl telieka apgailestauti, kad naudingas taikomasis leidinys vizualiai atrodo nykus.
Ryškių spalvų daugiau Jeronimo Lauciaus knygoje Žaliojo miško aidas, turėjusioje menine forma skatinti atsakingai tvarkyti atliekas. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje lėšomis išleistas ir aplinkos ministro įžangos palydėtas kūrinys rutuliojasi Lauciui būdinga maniera: dirbtinėse situacijose būriuojami statiški veikėjai, idėjos skelbiamos propagandinėmis frazėmis. Antrinių žaliavų įmonės atstovas Tvarkuolis išdėsto šiukšlių rūšiavimo principus, gyventojai noriai imasi naujovės, ekologinį sąmoningumą rodo net šuniukas, atsisakantis bendrauti su laikinai nesusivokiančiu berniuku. Apmaudu, kad su svarbia socialine iniciatyva supažindina literatūriškai prastoka knyga, juoba kad ji plačiai pristatoma šalies mokyklose.
Užtat apie rašytojus įvairaus amžiaus skaitytojai gali daugiau sužinoti iš pasigėrėtinai įtaigios Gintarės Adomaitytės knygos Už sidabro kalnų. Raiškus autorės balsas, įsimenantys kūrėjų portretai, šiuosyk – įvairių laikų užsienio ir Lietuvos septynetas: Džozefas Radjardas Kiplingas, Aleksandras Grinas, Eleonora Fardžen, Sergejus Kozlovas, Michaelis Endė, Janina Degutytė ir Gendrutis Morkūnas. Rašytojai pagal Adomaitytę – tai šakotos asmenybės, kurių biografiniai ir kūrybiniai likimai empatiškai dėliojami iš užuominų ir punktyrinio siužeto, pasakojančio apie tėvus ir mylimuosius, knygų rašymą ir leidybą, įterpiant kokį sąmojį, atodūsį, šūksnį ar nutylėjimą. Asmeniškame pasakojime skleidžiasi pačios Adomaitytės patirtis, artimųjų ir bendraminčių ratas, literatūriniai prioritetai.
Kultūrinę, istorinę, gamtinę edukaciją sintetina vienas stipriausių 2012 m. pažintinių leidinių – Danguolės Kandrotienės Mano kelionių dienoraštis. Autorei pavyko įgyvendinti du tikslus: 1) brandinti jaunųjų keliautojų savimonę (pristatomas dienoraščio žanras, mokoma akylai stebėti aplinką ir įspūdžius, padedama planuoti išvykas, patariama dėl tikėtinų keblumų); 2) pateikti gausybę įvairiausios medžiagos (pavyzdžiui, apie žymiausius pasaulio ir Lietuvos keliautojus, transporto priemones, muziejų tipus, architektūros stilius ir kt.), nedogmatiškai teigti Lietuvos įdomumą ir vertę (mūsų pilys, dvarai, religijos, patiekalai ir t. t.).
Prie pažintinių su išlygomis priskirsiu dar du tekstus, atsiradusius iš noro įamžinti ir kitiems parodyti autoriui reikšmingas vietas ar būtybes. Giedrė Bulotaitė knygoje Girios glūdumoj išsamiai apibūdina gyvenimą vienkiemyje, nusako senosios sodybos struktūrą, primena padargų pavadinimus. Etnografinis kūrinio klodas vertingesnis už literatūrinį: beveik besiužetę mergaičių viešnagę pas idealizuotą mamutę vaizduoja vien aprašomasis monotoniškos stilistikos, sentimentais atmieštas pasakojimas.
Pažintinio realistinio ir pasakinio teksto hibridas yra Egidijos Narmontienės knyga Alšis. Mano istorija, aprašanti benamio šuns, prisidėjusio prie žygeivių ir nukakusio iki Juodosios jūros, gyvenimą. Lietuvoje išgarsinta istorija iš anksto laiduoja dalies skaitytojų dėmesį, tačiau jie rizikuoja nusivilti: šuns pasakojimas pirmuoju asmeniu fragmentiškai, stilistiškai ir logiškai slysčiodamas (kad ir tokia smulkmė: argi gali benamis šuo svajoti apie būsimą žiemą, t. y. neišvengiamą šaltį ir badą?) prastriksi pagrindiniais žygio įvykiais ir sustoja prie mažareikšmių, paviršutiniškai pavaizduotų nutikimų Lietuvoje (Alšis užsibūna pas kalytę, išgąsdina triušius, vaiko paršiukus).
Išvada. 2012 m. pažintinė literatūra atrodo gyvybingesnė ir išradingesnė nei realistinė proza, kurios didelė dalis stagnavo išrašytose temose ir tiesmukuose pamokymuose. Rašytojai buvo linkę vaikus su tikrove pažindinti, bet ne išsamiau, problemiškiau ją gvildenti.
Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)
