KUR NAUJI PASAKŲ KARALIAUS DRABUŽIAI? (2012 m. lietuvių autorių pasakos)
„Karalius nuogas!“ – sušuko visiems žinomos Hanso Christiano Anderseno pasakos herojus. Panaši mintis kilo, kai perskaitytas beveik tris dešimt 2012 m. išleistų pasakų knygų bandžiau sudėlioti į dvi krūveles: vertų skaityti vaikams ir galimų neskaityti. Deja, pastaroji buvo didesnė. Glumino nuojauta, jog daug kas jau kažkur gir dėta, regėta, netikra. Kartojosi idėjos, poetika ir iliustracijos…
Pasivaikščiojimai po gėlėtas pievas, sapnus ir debesis…
Bene daugiausia knygų pernai buvo parašyta mažiausiems skaitytojams. Tad neišvengiamai dėmesį kreipėme ir į iliustracijas. Vienas knygeles iliustravo patys autoriai, kiti kūrybinės darnos ieškojo pasitelkę dailininkus.
Iš pirmo žvilgsnio į akį krintanti Vandos Padimanskaitės Taškuota pasaka, atidžiau pavartyta ir perskaityta, nuvylė. Pasirodo, patrauklų ir skoningą viršelį taškučiais išmargino ir žaisminga boružėle papuošė ne iliustracijų ir teksto autorė. Viršelio dailininkas – Gabrielius Mackevičius. Boružėlė Braškė (jau girdėta) gyvena gėlėtoje pievoje, bet ilgisi nuotykių. Netikėtai ji atsiduria mergaitės Julės namuose. Čia jai padaromas namelis, čia ji susipažįsta su katinu Gintarėliu, gauna dovanų sultingą braškę, išmoksta pro ilgą šiaudelį siurbti pieną ir, pasak autorės, drauge su katinu linksmai leidžia laiką. Nei linksmybių, nei nuotykių, kuriuos autorė vadina nepaprastais, čia tikrai nėra. Kankinama ilgesio, įveikusi kelis priešus, boružėlė sugrįžta į pievą. Graži namų ilgesio idėja perteikiama nuobodžiai, siužetas atrodo dirbtinai suręstas, stokojama žaismės, paprasto nepaprastumo, taip džiuginančio mažuosius skaitytojus. Beveik nėra puslapio, kuriame nevyrautų rožinė spalva, primenanti salstelėjusią barbių kultūrą. O ir tas pamėgtas herojus katinas, nepakeičiamas, vienintelis…
Nesmagiai pasijaučiau paėmusi į rankas Dramblinos Sapnauskaitės paveikslėlių knygelę Visi miega pietų miegelio. Autorei nepavyko žaismingai pasinaudoti pavardės ir slapyvardžio kalambūru: Lina Sasnauskaitė – Dramblina Sapnauskaitė. Kas iliustravo šią knygelę, nežinia, nes randame tokią nuorodą: „Tekstas ir iliustracijos, Lina Sasnauskaitė, Aurimas Lažinskas“. Čia žaidžiama sapnų sapnuose principu. Kengūra ir žąsiukas susapnuoja Pieštuką ir Spalviklį, paišančius kiškį. Piešėjai prisnūsta ir susapnuoja banginį su aštuonkoju. Po pietų ir šie prigula, o į jų sapną ateina dulkių siurblys ir šauni pašluostė, kurie prigulę ant minkšto kilimo susapnuoja karvutę Mumoną ir jos draugę Knygutę… Herojai kuriami kontrasto principu: mažas ir didelis. Keista draugija kuria netikėtumo įspūdį, juokina, švelniai erzina, išlaiko skaitytojo dėmesį. Pasitelkiami nonsenso poetikos principai, teksto struktūra primena pasakos be galo įspūdį: „Iškeliavo miegalės į sapnų karalystę. O ką ten rado, sužinosi atsivertęs pirmą puslapį…“ Beje, čia pasaką reikėjo ir pabaigti, tačiau autorė dar pridėjo: „…jeigu meškos ir bitės sapnas tavęs jau nedomina, tikriausiai pavargai. Girdi? Kažkas niūniuoja pietų miegelio lopšinę. Saldaus popietuko…“ Laiku nesustojus nukenčia teksto žaismė. Autorė neturėtų nusileisti iki adresato lygio. Nuolat pasikartojantys deminutyvai, banaliai skambantis „eikime liuliaus“ (liūliaus?) ar „saldaus popietuko“ prastina tekstą, jis praranda daug žavesio. O gal tai vienodam ritmui pakartoti, lopšinei proza skirtas tekstas?
Mažo ir didelio herojaus žaidimai būdingi ir Kęstučio Navako knygelei Udo ir Dra niekaip nesusikalba, kurią iliustravo Marija Smirnovaitė. Uodas Udo atsitupia drambliui Dra ant kaktos pailsėti. Jie vienas kito nemato, todėl nesusikalba. Smagiais pasikartojimais grįstos situacijos ir dialogai paprasti, bet savaip žaismingi ir juokingi. Autorius įrodo, jog net ir knygelėje kietais puslapiais (tai patvirtina, kad ji skirta visai mažiems vaikams) galimas prasmingas pokalbis apie savęs paieškas sudėtingame pasaulyje: „Jei būsi per didelis, nematysi mažų. Girdėsi tik balsus. O jei būsi per mažas, didelis tave nusineš į mišką.“ Svarbiausia, kad šis nesudėtingas tekstas nėra skirtas vien vaikui juokinti ar žaisti su juo.
„Apie mane? Apie tave? Apie dar Kažką?…“ (p. 7) – prasmingiems filosofiniams klausimams, atsakymams į juos ir pamąstymams skirta Tomo S. Butkaus knyga Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas. „Jei čia Nieko nėra, tai kas yra Tai?“ (p. 12), – klausia Bumba Dumba, pagrindinis knygelės herojus, besiblaškantis ir atsakymų ieškantis tarp dangaus ir pievos. Tai „Kažkas“. Kas yra pakraštys? Kas yra Okeanas? O jeigu manęs nebūtų? Klausimų daugiau nei atsakymų. Man regis, paveikslėlių knygose taip kalbėtis su vaikais dar niekas neišdrįso. Kai kuriems suaugusiesiems ši itin graži knyga gali pasirodyti netinkama vaikams. Bet ar iš tiesų nesame žaidę su vaikais panašių žaidimų? Ar tikrai nesame paklausę, kodėl „viskas yra taip, kaip yra? Kodėl aš esu, nors kartais atrodo, lyg manęs čia nebūtų?“ (p. 28).
Jaukios ir šiltos, nors gal tuo kiek piktnaudžiaujančios pasirodė Ingridos Vizbaraitės ir dailininkės Marijos Smirnovaitės Karžygiuko istorijos. Nedidelės apimties skyreliuose (kaip ir dera mažiausiems skaitytojams skirtai knygai) aprašomi karžygiuko Bagulio ir jo obuolmušio arkliuko Ragulio nuotykiai. Šie mažučiai herojai gyvena gražioje pievoje ir rūpinasi viskuo aplinkui: rasos prisigėrusiais amarais, skęstančiomis blusomis, kamanėmis, drugeliais, sraigėmis, skruzdėlėmis, jonvabaliais… Ir nepamiršta svajoti, keliauti, atrasti. Knygoje daug atjautos, atidos, išgyvenimų dėl vienatvės: „Debesys būna drambliais, kupranugariais, laivais, bet šitas… Tokio apvalaus ir vienišo dar niekada nesu matęs, – palingavo galva karžygiukas“ (p. 8). Noras surasti savo svajonę – debesį – verčia herojus iškeliauti, o kelionės tikslas ir sunkumai nusakomi pakartojimu: „Jojo, jojo. Jojo, jojo. Kol prijojo…“ (p. 13, 21). Bekeliaudami Bagulis su Raguliu išgelbsti vikšrą, musę, gėlę, susipažįsta su Šlamandijos girios, pelkės, kaktusų giraitės gyventojais… Tekstas poetiškas, tačiau meninėmis priemonėmis neperkrautas. Knygos varikliuku tampa nuostaba: „Bet kaktusai dainuoja! Tai įvyksta tik kartą per metus. Tą ypatingą naktį jie atsimerkia, pražysta ir ilgesingai uždainuoja. Ir žydi jie pasakiško grožio žiedais, o dainuoja pasakiško grožio balsais! Visą kitą laiką kaktusai būna nebylūs, net tarpusavyje nesikalba“ (p. 36). Gražus knygos įrėminimas – pabaigoje pakartojama pradžia. Pasaulis sukasi, vienus karžygiukus keičia kiti, taip pat turintys savo svajonių… Pasak knygos dailininkės, „nesvarbu, ar didelį pasaulį reikia išvaduoti, ar tik mažą pūkuotą gėlytę, tam būtina turėti ir drąsos, ir ryžto, ir kilnumo, ir amžinai kažkur į tolimas keliones viliojantį širdies kuždesį“ (p. 55). Tik jei toje kelionėje nesutiktume primityvių herojų (skarabėjų, grybų) ir viso kito, kuo pataikaujama vaikui, knyga būtų graži.
Draugų reikia visiems, net ir besišiaušiantiems, besipuikuojantiems katinams, kurie draugais laiko tik ištikimus gerbėjus. Toks yra stambokas, blizgančiu saulėje raudonai rudu kailiuku, su metalinių mėsos parduotuvės durų priverta ir dėl to sutrumpėjusia uodega, beveik puse galvos aukštesnis už kitus katinus Ferdinandas, o jo draugas – tai tik ištikimas gerbėjas šunelis Pū. Lina Žutautė, knygelių apie Kakę Makę autorė (beje, pernai pasirodė Kakė Makė ir pabėgusios ausys), siūlo jau ne paveikslėlių, o iliustruotą tekstinę knygą Ferdinandas ir Pū. Kakė Makė atvirai didaktiška, visos tos ausys jau žinomos iš Milošo Macoureko knygos Du šimtai senelių. O Ferdinandas ir Pū – iš tiesų labai gera ir labai graži knyga. Tačiau kažkodėl nepalieka jausmas, kad ji labai primena Luiso Sepúlvedos knygą Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti. Gal panaši tema, gal idėja, gal jausmas, likęs perskaičius, tačiau Žutautės knyga neatrodo visai originali.
Veiksmas vyksta Šiukšlyne. Žiurkė, katinai ir varnos, šinšila ponas Šin Šilas – visi ieško savęs, draugo, tikro jausmo, aplankančio, kai esi vienišas. Kelionė – tradicinis pasakos motyvas – paskatina katiną ir šunelį tapti draugais. Ferdinandas išdidus, Pūkselis švelnus, mielas ir naivus. Tradicinėje literatūroje amžini priešai, jie pagaliau supranta esą draugai: „Čia mano draugas Pū, – Ferdinandas pristatė Pūkselį Šmikiui“ (p. 34). Ši frazė tekste pakartojama ne kartą. Daug žaismės, daug spalvų, daug nuoširdumo. Tik pabaiga, deja, pernelyg sentimentali.
Nonsenso seklumos ar gelmės?
Juliaus Kelero 66 istorijas norėtųsi pavadinti nonsenso poetikos pasakaitėmis. Nuojauta kužda, jog tokį tikslą jas kurdamas turėjo ir pats autorius. Galbūt tai aliuzijos į keistesnius herojus, netikėtus jų poelgius, apskritai į netikėtą pasaulio regimybę? Tačiau nonsenso poetikos paieškos baigiasi jau knygos pavadinime: vietoj 66 istorijų teturime 28. Naivu būtų manyti, jog čia užkoduota kažkas daugiau nei noras parašyti ar pratęsti istorijas. Tai nei istorijos, nei pasakos. Sudėtos iš trijų sakinių, jos primena miniatiūras. Kita vertus, ir trumpas tekstas, kad ir nonsensiškas, turi turėti prasmę. Kelero tekstuose nėra nei prasmės, nei juoko, nei žaismės. Pingvinas nori išmokti važinėtis dviračiu, tačiau patenka ne į tą zoologijos sodą ir turi „sėdėti vonioje su šaltu vandeniu ir svajoti apie Arktiką“; užplaukus tamsiam debesėliui, pamėlynuoja žemuogė, kuri iš tiesų yra mėlynė; mėlynas sviedinukas nusprendžia pasikeisti spalvą ir dėl to yra išmetamas; saga, mananti, kad ištrūko iš kažkokios damos palto, pasirodo esanti atsarginė ir paprasčiausiai išmetama; vikšras įsirango į avies vilnas, o naktį bijo išlįsti… Kokia šių tekstų prasmė, mintis, potekstė, kad jos galėtų būti patrauklios? Knyga daro slogų įspūdį, ir ne vien sunkiomis, niūriomis iliustracijomis. Šviesus liūdesys būtų pateisinamas, tačiau Kelero tekstuose jį keičia nihilizmas: čia viskas nutinka ne taip, kaip svajoja herojai. „Čia kažkas ne taip“ (p. 10), – sako ežere po vandeniu išdygusi žydinti slyva (Sigito Gedos poezijos įvaizdis?). Beje, tik šis tekstas gražesnis ir prasmingesnis. Vandens nuplautą vainiklapį slyva prisega praplaukiančiam ešeriui. Sodas „purvinas, pilnas balų ir labai jau niūrus“; perdega mėnulio lemputė ir nieko nematyti; vištą pagauna lapė; permaitintas driežas netelpa į piešinį; sunkiasvorė sraigė neišsimiega, nes negali pasirinkti vieno iš 58 namelių; dažytojas sapnuoja nespalvotus sapnus; į kampą nugrūstas senas skėtis pakeičiamas nauju; šiukšlyno pakrašty stovintį tuščią akvariumą berniukas pripylė vandens ir, „akvariumo siaubui, įleido į jį auksinę žuvytę“… Visi herojai nepatenkinti, nelaimingi, įžeidūs.
Kelero 66 istorijose nonsenso ieškome, o štai Pauliaus Juodišiaus knygoje Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama jo su kaupu. Čia ne tik žaidžiama, čia jau užsižaidžiama, piktnaudžiaujama nonsensu. Juodišius sąmoningai siekia šokiruoti, žodis tampa sunkus, meniniai vaizdai slogūs. Tamsią rugpjūčio naktį žemė subilda tarsi varinis milžino šalmas. Vidurdienį iš miško grįžusi perbalusi močiutė su musmire rankose praneša, kad atsirado keista šalis – Bumbambilija, kurioje „visi gyvena laisvi, be karaliaus ir be įstatymų (p. 4). Alegorija greitai išaiškinama: „metas dirbti ir gyventi geriau“ (p. 5). Laisvė sukelia netvarką, todėl draudimai tiesiog būtini.
Juodišiui neįmanoma prikišti panašumo į kitus autorius, o štai Renatai Šerelytei, parašiusiai jau ketvirtą knygą apie krakatukus – Krakatukai kosmose, – bus sunku atsikratyti šios etiketės.
Mat kažkam pasirodė, jog tai – Tove’s Jansson kopija. Jansson niekas nepakartos, o Šerelytė sukūrė savitą lietuviškų, gal kiek nebūdingų, tačiau smagių herojų kompaniją: Birbindonas, Buntė, tešlius, maumas, Anyžius, Pipiriukė… Šį kartą jie iš ramiausios pasaulyje vietos – pievelės, kur net tešliniam žmogučiui nieko negali nutikti, – iškeliauja į kosmosą. Kelionės motyvas tampa pagrindine knygos ašimi. Nuotykiams nėra nei ribų, nei baigties. Raudono Molio trobelė su visais neįprastais gyventojais išskrenda į kosmosą. Knygų siužetai daugialypiai, stulbinantys išmone, ekspresyviais vaizdais. Esame susikūrę nuostatą, kad tęsiniai blankesni už pirmtakus. Šerelytė šį mitą paneigia, nes ši ketvirtoji knyga stilistiškai ir lengvesnė, ir šviesesnė. Veikėjų charakteriai ryškūs, humoro kupinuose dialoguose žaidžiama kalba, skleidžiasi etinės vertybės, veriasi pasaulio įvairovė ir grožis. Tai beribę fantaziją skatinančios knygos, viliojančios paslapties žavesiu. Graži ir išmoninga literatūrinių pasakų kalba. Pažįstu vieną skaitytoją, kuriam šios knygos tapo ne tik išmonės, bet ir kalbos pradžiamoksliu. O jei turime vieną skaitytoją, bus ir daugiau…
Šiaušiukai ir kitokios būtybės
Lina Krukauskienė knygai Jorė ir šiaušiukų karalija šiaušiukus pasiskolino iš Gintaro Beresnevičiaus. Arba iš Alvilės Rimaitės. O Kazys Saja tai darė dar profesionaliau. Ir kaukučiai, ir kliukliukai, šiaušiukai – identiškos bespalvės būtybės. Nėra čia nei baltų mitologijos, nei nuoširdžių pokalbių apie draugystę. Vos pradėjus skaityti, knyga nuvylė „žemaičiavimo pamokomis“. Galiausiai pažemaičiavę šiaušiukai prisimena ne tik šiaušiukišką, bet ir bendrinę lietuvių kalbą. Kai siužetas kuriamas siekiant imituoti importines tradicijas, nelieka savasties. Štai todėl ir sakiau, kad Šerelytė – itin savita autorė, sukūrusi savą vizijų pasaulį.
Panašiai kaip Lewiso Carrollio Alisa, Jorė patenka į tamsų ir drėgną tunelį: „Nebijokit, – bandė guosti šiaušiukus ir save mergaitė. – Kaip sako mano mama: jei dievas uždaro duris – kažkur atveria langą. Šis tunelis vis tiek kažkur nuves…“ (p. 8). Beprasmės klajonės po savo pasaulį neįtikina. Prosenelės pasakojimas paprasčiausiai nuobodus.
Aistės Vilimės Pieštukinė sraigė – knyga apie visų mylimą, bet vienišą mergaitę Elzę. Drauge jai tampa sraigė iš pieštuko drožlių. Ji iškart yra nepatraukli, nes vadinama pilvakoje. Tėtis Henrikas, mama Otilija, senelė Felisitė, lėlė Luka, žirafa Izolda – jau vien vardai leidžia spėti, kad ir čia nebus apsieita be pataikavimo svetimai kultūrai. Užtenka trumputės ištraukos, kad suvoktum, jog meninė knygos vertė abejotina: „Gyvos? Vadinasi, Luka ir Izolda yra netikros? Tu mane pristatinėji negyvėliams? / Mergaitė rausdama tyliai ištarė: / – Jie ne negyvėliai. Tai tik žaislai… / – Žaislai, kurie nejuda ir neauga, nemoka jausti ir užjausti. Tu jiems rodai dėmesį, o jie tau – ką? Sustingusius savo žvilgsnius? Negi tavo namuose be tavęs daugiau nėra gyvųjų?“ (p. 8). Knyga primena albumą, kuriame iliustracijos suskaidytos mažais fragmentais ir po kelias sudėtos į vieną. Tokios knygos paprasčiausiai neįmanoma skaityti. Tai kam tada ji skirta?
Tautinės, patriotinės, pažintinės… Laimonas Inis pernai vėl išleido literatūrinių sakmių ir padavimų knygą Juodojo akmens laumė. Nors ji nuoseklesnė, ne tokia chaotiška, tačiau perdėm ištęsta ir nuobodi. Dvidešimt tekstų atkartoja ir interpretuoja senųjų mitologinių ir etiologinių sakmių ir padavimų motyvus ar įvaizdžius: žvaigždė, mėnulis, milžinai, laumės, ežerai, kalnai… Vaizdingos kalbos siekiama pasitelkus vienintelę meninę priemonę – deminutyvus, todėl žodis tampa negyvas: „Čiulba strazdeliai Šešupės krūmeliuos, gieda giesmelę Žemės mergelei, žvaigždele virtusiai… Gieda giesmelę ir Žemynėlei. Jos marškinėliai – balti beržynėliai, o gelsvi plaukeliai – kviečių laukeliai, juodos blakstienos – suartos dirvelės, raiba prijuostėlė – geltona pievelė, žvitrios akelės – žydri ežerėliai“ (p. 9). Toks tekstas vaikui neįdomus, per daug lyrinių intarpų, tuščiažodžiavimo, trūksta dinamikos ir žaismės, į vieną pasaką įkomponuojami kelių sakmių ar padavimų motyvai, pasakos elementai ir paties autoriaus vingrybės („Raudonas mėnulis tauro karūnoje“, „Dievulis Ganiklis ir piemenėlis“). Pasakose, skirtose šių dienų skaitytojui, dažniausiai nesukuriama paslapties laukimo nuojautos, siužetas pinamas atsitiktinai.
Dalios Dilytės knyga Pasakos apie Lietuvos istoriją neprimena pavadinime nurodyto žanro, nors pasakai būdingų formulių nestinga. Žodžiais „seniai, labai seniai“ prasideda visi tam tikros griežtos struktūros tekstai: iš pradžių su vaikais susitinkama buitinėje erdvėje, tada pasakojama istorija. Tai ne pasakos, o atskiesti nostalgija ir parke, miške, pajūryje, virtuvėje ar kambaryje vykstantys mamos, močiutės, dėdžių, dėdienių ir darželio auklėtojos edukaciniai pokalbiai. Ir tik vienintelė erdvė, sukurianti nors šiokią tokią iliuzinę pasakišką paslaptį, – tai vieta prie storo šakoto ąžuolo. Knygoje gražiai išskirti pagrindiniai Lietuvos istorijos faktai ir vardai: Lietuvos vardas, Žalgirio mūšis, Lietuvos himnas, karalius Mindaugas, kunigaikščiai Gediminas ir Kęstutis, jo žmona Birutė, partizanai, Lietuvos gynėjai savanoriai ir net lietuvių kalba. Knyga baigiama pačiu tauriausiu ir taikliausiai į lietuvio patriotinius jausmus apeliuojančiu tekstu „Pasaka apie lietuvių kalbą“. Atrodytų, yra viskas, ko reikia knygai, siekiančiai puoselėti lietuvybę. Bet ar iš tiesų šią knygą skaitys tie, kuriems ją norėjo skirti autorė? Puiki mokslininkė, antikinių vadovėlių autorė neįvertina šių dienų adresato, jo psichologijos ypatumų. Rašytojos močiutės linkėjimai anūkėlei Mildai, kad „Lietuvos istorijos pasakojimai būtų įdomūs ne tik jos vaikams ir vaikaičiams, bet ir tolimiems ainiams“, mažai ką sudomins. Tekstai morališkai pasenę, statiški, trūksta žaismės, dinamikos, pagaliau – kūrybinio polėkio. Nuolankūs vaikaičių linkčiojimai, begalinis Mašioto laikų vaikų paklusnumas ir visa kita, kas priskirtina istorijai, o ne šių dienų vaikams, knygoje tampa esme, idėja, panacėja. Nepaprastai gražus sumanymas neįgyvendintas. Prasmingi žodžiai „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą, / Stokim į kovą kaip milžinai!“ lieka atviru didaktiniu šūkiu. Tai patriotinė knyga, bet ar tas patriotizmas įtaigus?
Vytauto V. Landsbergio knyga Erelio sakmė anotacijoje vadinama nuotykine apysaka, bet tiksliau ją būtų apibrėžti kaip literatūrinę pasaką. Tekste gausu sakmiškų elementų, dvelkia romantine, baladiška nuotaika, padavimu. Knygoje aprėpiamas platus istorinis ir geografinis laukas. Vaizduojama dviejų Lietuvos istorijos veikėjų – karaliaus Gedimino ir krivio Lizdeikos – draugystė, ryškinami pilietiškumą ir patriotizmą ugdantys jausmai: pasiaukojimas, drąsa, ištvermė ir išmintis. Į tekstą įpinama istorinių dokumentų, svarbių faktų. Kita vertus, tai ne pažintinis, o grožinis kūrinys, todėl tekstas persmelktas paties autoriaus išmonės. Simbolinis erelio, išgelbėjusio ir užauginusio žynį Lizdeiką, įvaizdis. Dinamikos knygai teikia žaismingos Rimvydo Kepežinsko iliustracijos. Vis dėlto V. V. Landsbergis daug išradingesnis nonsenso poetikos tekstuose. Beje, tai pripažino ir internete savo pastabas parašę skaitytojai.
Leonardo Gutausko Senojo bokšto gyventojai – meniškai tvarkinga, intelektuali, tačiau šių dienų vaikams visiškai nuobodi knyga. Tai prieš porą metų pasirodžiusios knygos tęsinys. Antroji dalis, regis, dar solidesnė, sunkesnė ir dar labiau varginanti. Gal šie tekstai, kuriuose išraiškingai, net pedantiškai kalbama apie Didžiulius Gamtos Motinos stebuklus, skirti suaugusiesiems?
„…ir dėl ko dar būna liūdna“
Apie tai svarstė Aurelija Umbrasienė knygoje Apie Kotryną, jos angelą, musę Zosę ir kt. Liūdna ir dėl Dalios Tarailienės Pievos pasakėlių, kurias, pamiršusi adresatą, autorė skiria „ypač – tėveliams, kurie buvo taip pat maži vaikeliai“. Liūdna, kad Daivos Skuolytės Devyniaragis elnias pasiklysta beprasmių žodžių srautą primenančiuose kliedesiuose, kuriuose dar ir logikos klaidų netrūksta. Liūdna dėl meninio neskoningumo ir kad nesuvokiama, jog vaikams tai neįdomu ir neaktualu, jog brukame tai, kas morališkai pasenę.
O gal geriau elgtis kaip apžvalgos pradžioje minėtoje Anderseno pasakoje, kai „niekas nenorėjo sakyti, kad nieko nemato: tai būtų reiškę prisipažinti, kad esi kvailas ir nesąžiningai savo darbą dirbi“. Tai ar pripažinsime, kad pasakų karalius 2012aisiais vis dar nuogas?
Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)
