MARTYNAS VAINILAITIS – ĮSIMINTINIAUSIAS  MANO MOKYTOJAS

 

Pažintis su Martynu Vainilaičiu truko du dešimtmečius, o prasidėjo ji 1980 m. man atvykus į „Genio“ redakciją, įsikūrusią Algirdo gatvėje, su pluošteliu eilėraščių. Pirmojo sutikto koridoriuje teiravausi, kam galiu parodyti savo kūrinėlius. Pakvietęs į kabinetą vyriškis skaitė, vartė, paskui, kiek pagalvojęs, sako: „Kiek dar jų turi?“ Sutrikusi atsakiau, kad neturiu, bet galiu parašyti. „Parašyk ir būtinai atvežk visus, kiek turėsi.“ Toks buvo mano pirmasis susitikimas su poetu Martynu. Prasidėjo kelionės į „Genį“. Pirmas mano eilėraštis, kuriam poetas neturėjo jokių priekaištų, – „Zuikis juokės, lūpa plyšo“. Jį ir dar kelis išspausdino žurnale. Poetui rūpėjo, kaip aš rašau, ar daug taisau. Atsakiau netaisanti visai, eilėraštį parašau iškart.

Festivalis „Susitikimas „Ežio dvare“. 2008 m.
Festivalis „Susitikimas „Ežio dvare“. 2008 m.

Kartą atvažiavusi kabinete radau visus „Genio“ vyrus – Maruką, Žiauberį, Jusionį, Martyną. Aptarus reikalus, jie šypsodamiesi klausia: „O ką tu mums dovanų atvežei?“ Martynas, priėjęs prie mano rankinės, staiga ištraukia iš jos konjako butelį (pačių įdėtą man nematant). Turėjo cvekelį Martynas.

Jis mokėjo atpažinti, įžvelgti talentą. Kartą, parodęs į lentyną, pilną prigrūstą popierių, pasakė: „Pasižiūrėk, kiek kūrybos mes gaunam, o spausdinam tik mažą dalelytę iš tos gausybės.“ „Genį“ poetas laikė prestižiniu žurnalu, dažnai sakydavo, kad vaikams jokiu būdu negalima brukti antraeilių dalykų, pusfabrikačių. Nusivedžiau kartą pas jį tikra vaikų poete save laikančią autorę su eilėraščiais. „Daugiau man grafomanų nevesk“ – toks buvo poeto nuosprendis.

Martynas yra pasakojęs apie savo mokytoją poetą Kostą Kubilinską. Turiu Vainilaičio laišką, kuriame jis rašo, koks autoritetas jam buvęs Kubilinskas. Poetas pradedančiam kurti Martynui yra pasakęs: „Aš tau atidarysiu žaliuosius vartus į vaikų poeziją, o pats, radęs vertą poetą, padarysi tą patį.“ Martynas, pakartodamas Kubilinsko mintį, man rašytame laiške ją pratęsė tokiais žodžiais: „O atrakinsi vaikų širdis tu pati.“

Po poros metų bendradarbiavimo „Genyje“ Martynas pasiūlė sudaryti ir leisti eilėraščių rinktinę. Atrinkau apie keturiasdešimt. Nunešiau. Skaitydamas murmėjo: „Gerai, gerai.“ Paskui pasiūlė į knygą dėti tik pusę, kad nebūtų perkrauta, nesikartotų panašios tematikos eilėraščiai. Liepė ieškoti pavadinimo. Sakydavo, kad eilėraštis būtinai turi turėti pavadinimą, be jo – kaip žmogus be vardo. Pirmoji mano knygelė Ta dainelė – aš pati išėjo 1983 m. Ir pavadinimą jai išrinko Martynas, paėmęs eilėraščio be pavadinimo paskutinę eilutę. Nepaprastai reiklus sau, iš kitų jis taip pat reikalavo tobulybės: eilėraštį, jo manymu, reikia šlifuoti kaip deimantą.

1987 m. poeto kūrybinio darbo dvidešimtpenkmečio proga Klaipėdoje vaikų darželis buvo pavadintas „Volungėlės“ vardu. Pakvietė ir mane drauge važiuoti į darželio krikštynas. Prisimenu jį švytintį ir labai laimingą toje šventėje. Susitikimuose su vaikais pats savo eilių skaitydavo nedaug, vežiodavosi aktores. Bet matyti jį scenoje buvo tikras malonumas, kalbant atsiskleisdavo visa jo esybė.

„Genyje“ buvo ir vaikų kūrybos skyrelis. Martynas ragino rinkti vaikų parašytus eilėraščius ir duoti žurnalui. Veždavau, spausdindavo. Ryškaus poeto iš tuometinių autorių lyg ir neišaugo. 1995 m. su Martyno rekomendacija buvau priimta į Rašytojų sąjungą, ruošė tam jis mane trejus metus. Poeto rūpesčiu važiavau Maskvon į jaunųjų vaikų rašytojų seminarą.

„Ežio dvare“
„Ežio dvare“

Poetas nebuvo plepys, greičiau mažakalbis. Į dideles draugystes nesileisdavo, bendraudamas išlaikydavo atstumą, jautė savo vertę. Didžiausias autoritetas jam buvo Kubilinskas. Apie jį yra pasakęs daug šiltų, gražių žodžių. Poeto asmeninę tragediją žinojo, vertino kaip istorinę, nuo jo nepriklausiusią klaidą. Su Ramute Skučaite, nors dirbo drauge, bičiuliai nebuvo. Martynas jaudinosi dėl sūnaus asmeninio gyvenimo nesklandumų, prašė pripiršti jam kokią gerą paną.

Nepriklausomybės laikais „Genio“ redakcija kėlėsi į kitas patalpas. Žurnalui įgijus naują šeimininką, senieji darbuotojai pasijuto nereikalingi. Sudėtingas laikas ir nauji vėjai apipešiojo „Genį“, o galiausiai jis ir visai nustojo ėjęs. Uždarius žurnalą, susitikdavome rečiau. Dažniausiai rašytojų suvažiavimuose. Poetas džiaugėsi laisve, galimybe atsidėti vien kūrybai „Ežio dvare“.

2005 m. susitikus Vilniuje skundėsi neturįs sveikatos, dažnai jaučiąs silpnumą. Norėdama paguosti ir palaikyti, pavadinau poetą įsimintiniausiu savo mokytoju. Šyptelėjęs pratarė: „Reikėtų kažkaip atsilyginti tam įsimintiniausiam mokytojui.“ Ir pridūrė: „Kai manęs nebebus, parašyk apie mane keletą sakinių.“

Saugau Martyno dovanotas knygas su įrašais. Rinktinėje Gegutės šaltinis jis įrašė: „Prie gaivaus šaltinėlio parymoti / Žalią vaikystėlę prisiminti.“

Pluoštelį savo kuklių prisiminimų noriu baigti poetės Skučaitės eilutėmis: „Už nemeluotą šilumą / Aš Tau dėkinga / Dėkinga taip, kad žodžių nerandu.“

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

SKAITYMO DŽIAUGSMAS

Apžvalgos

KUR NAUJI PASAKŲ KARALIAUS DRABUŽIAI? (2012 m. lietuvių autorių pasakos)
PLAČIAI PAŽINDINTI, MENKAI GVILDENTI (2012 m. realistinė ir pažintinė lietuvių vaikų proza)
POETINĖS PIKTŽOLĖS (2012 m. vaikų poezija)

Sukaktys

KELI SUSITIKIMAI, KELETAS LAIŠKŲ (Martyno Vainilaičio 80-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

„Šalia muzikos mane persekiojo ir literatūra...“

Atidžiu žvilgsniu

Idos sodo šešėliai
Viskas visada vis tiek bus gerai
Cukruoti džiaugsmai ir abejonių debesėliai

Bibliografija

2012 m. vaikų ir paauglių knygos

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai