Viskas visada vis tiek bus gerai
Lėlė* – pirmoji visiems žinomos dailininkės ir televizijos laidų vedėjos Nomedos Marčėnaitės knyga. Pirmas Nomedos žingsnis į vaikų literatūros pasaulį pasirodė ypač sėkmingas: Lėlė jau pripažinta geriausia 2011 metų knyga mažiesiems ir reikšmingiausiu metų vaikų literatūros debiutu. Apdovanojimus skyrė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius. Tad pažvelkime atidžiau į šią be galo menišką, pačios autorės iliustruotą knygą.
Knyga įtraukia į savo pasaulį dar neperskaičius pirmo sakinio – pirmiausia mus pasiglemžia vaizdai. Jau pačiame viršelyje užkoduota būsimo pasakojimo gija – matome pieštą mergaitę ir fotografuotą lėlę, sendintą popierių atkartojantį foną ir vaikiška rašysena išvedžiotas raides. Tolesnės iliustracijos – įvairių faktūrų pavyzdžiai (medžio, audinio, dažytos sienos fragmentai), į fotografijas puikiai įsiliejantys piešiniai (tiek profesionalios rankos, tiek neįgudusios vaiko rankelės piešti) – įvilioja į ribinį pasaulį. Tai pasaulis, kuriame susilieja išmonė ir realybė, gyvenimas ir pasaka, tikra istorija ir išmanyti personažai. Teksto lygmuo tai tik patvirtina. Pasakojimo pradžia pretenduoja į pasakoms būdingą universalią situaciją, kai nekonkretinami nei laikas, nei erdvė: „Kartą gyveno mergaitė, o gal ir dabar gyvena“ (p. 7), bet pasakojimo situacija labai konkreti ir atitinkanti šiųdienes aktualijas – maža mergaitė keliauja pas močiutę į kaimą, nes jos mama išvažiuoja į Airiją.
Tai palikto, vienišo vaiko istorija. Vienišam vaikui reikia draugo ir tuo draugu tampa palėpėje rasta lėlė. Tikriau, lėlės galva, mat ji be kūno. Bekūniškumas ir bevardiškumas (mergaitė kasdien susigalvoja vis naują vardą) ir yra geriausias vienatvės apibūdinimas: „Aš neturiu mamos, o tu pametei savo kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos“ (p. 22). Taigi dvi nelaimingas būtybes – bevardę mergaitę ir bekūnę lėlę – suartina išgyvenama vienatvė ir palikto, užmiršto draugo situacija. Įdomu, kad močiutėje mergaitė neranda draugės, tarp jų žioji nemenka praraja: „Kaimas buvo labai toli, o močiutė dvelkė nepažįstamu kvapu ir su ja šnekėjo taip, lyg pati būtų ketverių“ (p. 8); „Močiutė nežino labai daug dalykų ir vardo ji neturi. Vargšiukė“ (p. 10). Galbūt taip yra todėl, kad mergaitei, kaip ir lėlei, reikia atrasti save.
Savęs atradimas šioje istorijoje prilygsta vardo gavimui. Lėlė, pamažu įgaudama kūną (iš pradžių drobinį maišiuką nuo liepžiedžių, tada meškiuko kūną, galop jai, nuneštai pas lėlininkę, pasiuvamas tikras lėlės kūnas), įgauna ir vardą: knygos viršelyje mes matome pavadinimą „lėlė“ (mažąja raide), bendrinį daiktavardį, reiškiantį daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą, tai atitinka lėlės situaciją – ji guli palėpėje užmiršta ir vieniša, ji niekieno, tokia pat lėlė kaip ir visos kitos; mergaitė randa lėlę, susidraugauja su ja, ir lėlė tampa Lėle, suindividualėja, tampa vienintelė ir nepakartojama; galop švęsdamos gimtadienį mergaitė ir lėlė išrenka pastarajai tikrą vardą – Matilda. Savo ruožtu mergaitė, kasdien išgalvodama sau naują vardą (Airija, Pelargonija, Princesė ant žirnio, Marija ir t. t.), galų gale pripažįsta savo tikrąjį vardą kaip vienintelį galimą, tarsi susitaiko su savimi: „– Mano vardas ne Mergaitė, bet Vaiva, o čia Matilda. Mes laukiam, kol mama apsipirks parduotuvėje, ir mums viskas gerai“ (p. 80). Tokia transformacija galima tik įvykus stebuklui. Tikros ir nuoširdžios draugystės stebuklui.
Nomedos knygoje – ne tik liūdesys ir vienatvė, joje galime rasti ir begalę šviesių, džiaugsmingų dalykų: gyvenimo tiesų („Kad ir kokia ilga būtų kelionė, ji kada nors baigiasi. Jeigu tik turi kantrybės“, p. 49; „Kartais, kai mama numiršta, meilės nepalaidoja kartu“, p. 56; „Juk svarbiausia galva, o kūnas tai visoks gali pasitaikyti“, p. 67), originalių įžvalgų („Kartais ieškai užtiesalo, o atrandi geriausią draugę“, p. 33; „Kartais gėlės ima smirdėti“, p. 40), vaikiško smalsumo ir logikos pavyzdžių („[…] kodėl tu eini į bažnyčią, jei Dievas ten negyvena?“, p. 40; „Vieną dieną kai kurios mergaitės pavirsta močiutėmis, o atgal nebeatvirsta“, p. 44), atradimo džiaugsmo („Tai štai kur visos dulkės, viršuje, ten, kur močiutė su savo skudurėliais neužsikaria. Jos čia ir gyvena“, p. 18; „Pastogė panaši į didelę atverstą knygą, po kurią gali vaikščioti“, p. 18), dorovės pamokų („[…] pavydėti negalima, ir tiek“, p. 32), bandymų apibendrinti, daryti išvadas („Ant aukšto gyvena daiktai, bažnyčioje garsai, o teatre gyvena lėlės. Tiesa, šiene gyvena vabalai“, p. 72).
Autorė neišvengė dvejopo knygos adresato ir daugiasluoksniškumo. Ar tai gerai vaikų literatūroje, ar ne, nesvarstysiu, tiesiog pabandysiu šį daugiasluoksniškumą atskleisti. Knyga labai polifoniška, joje girdime ne vieną balsą – trečiuoju asmeniu kalbančio visažinio pasakotojo, reflektuojančios ir dialogą su skaitytoju mezgančios autorės ir pačios mergaitės vidinį balsą, išskirtą kursyvu. Šios kursyvu išskirtos mergaitės mintys daugeliu atvejų pretenduoja tapti aforizmais, bet ne visada atrodo vaikiškos: nežinau, ar dar penkerių neturintis vaikas gali sugalvoti, kad „močiutė panaši į troleibusą – niekada nenukrypsta nuo maršruto“ (p. 14) arba kad „net numirėliai po truputį blunka, kol visai išnyksta“ (p. 43). Tad greičiau tai suaugusiojo balsas, bet kupinas supratimo ir pagarbos vaikui: „O tau patinka lėlės? Na ir puiku! Tu turi teisę mėgti tai, kas tavo mamai ir netgi tėčiui nepatinka“ (p. 22). Vaiku tikima ir pasitikima: „Turbūt galima nugyventi visą gyvenimą nė nesusimąstant apie tai, kas esi, kodėl esi ir ką su visu tuo daryti. Bet tu juk ne toks ir tu ne tokia. Nes kitaip neverta net pradėti“ (p. 76). Atskleidžiama pasaulio atradimo būsena, kognityviosios, kalbinės augančio vaiko savybės: „[…] o tas keistas suolas tai ne šiaip sau, bet ožys. Senelis irgi buvo keistas, juk ožys tai baltas, gyvas ir su ragais“ (p. 14). Kartu autorė prisimena save pačią vaikystėje, savo svajones, mintis, būsenas: „Ne taip seniai, gal tik prieš kokį šimtą metų, pažadė jau geriausiai draugei, kad tada, kai turėsiu miške savo namą, būtinai pasikviesiu ją gyventi kartu ir mudvi niekada daugiau nesiskirsime. Šiandien išties gyvenu miške, o kur gyvena mano draugė?“ (p. 68). Šitaip išnyksta atstumas tarp autoriaus ir skaitytojo, istorija tarsi kuriama kartu, pasakojama pasitariant ir pasiklausiant ir tai, mano galva, viena puikiausių šios knygos ypatybių.
Kitas daugiasluoksniškumo pavyzdys – vaiko įtraukimas į tautos istoriją. Rastoji lėlė ne paprasta, o kadaise į Sibirą ištremtai mergaitei priklausiusi. Tuo tarsi parodoma, kad visi mes turime praeitį, o ji gali būti ir skaudi. Taip pat tekste pabrėžiama ir tradicijų svarba: močiutė pasakoja, kaip jos mama pindavusi jai šieno Katrę. Tai užuomina į folklorinę lėlę (skudurinę, molinę, padarytą iš šieno, kailio, šakelių), per amžių amžius močiučių anūkėms pinamą, perduodamą iš kartos į kartą, turinčią labai svarbią didaktinę, o senų senovėje ir maginę reikšmę. „Lėlių būna pačių įvairiausių – skudurinių, medinių, plastikinių, popierinių, porcelianinių ir net guminių. Bet ne taip svarbu, iš ko lėlė padaryta, svarbiausia, ar yra apie ką su ja pasikalbėti“ (p. 56), – teigia autorė. Mergaitės surastoji lėlė – porcelianinė. Tai miestietiška lėlė, taip pat turinti savo istoriją, kuri jau užmiršta: „Ką gali žinoti, gal kaip tik Vilniuje ji ir pradėjo savo gyvenimą. Kas besupaisys“ (p. 71), „Niekas nebežino, kada tas tikrasis jos porcelianinis gimtadienis“ (p. 76). Tad lėlė gimsta iš naujo – randa draugę, kūną ir vardą: „Ji dar nepamiršo jausmo, kai pirmą kartą išvydo savo draugę, o kartu ir dienos šviesą. Po daugybės metų. Tik kas gali prilygti akimirkai, kada žiūrėdamas į veidrodį matai ne maišelį, ne mielą meškiuką, bet save. Tokią, kokia esi tik tu ir niekas daugiau. Man regis, tai ir yra tikrasis gimtadienis“ (p. 76).
Baigdama noriu pabrėžti dar vieną svarbų šios istorijos leitmotyvą – drąsos. Autorė puikiai supranta, kaip sunku tokiomis aplinkybėmis (o kiek tokių situacijų šių dienų Lietuvoje?) vaikui, ir stengiasi jį padrąsinti mergaitės pavyzdžiu. Ji, pati gyvendama be mamos, drąsina savo lėlę: „Tik tu nieko nebijok“ (p. 24), „Tuoj ką nors sugalvosim“ (p. 25), „Aš tavęs niekada nepamesiu“ (p. 33) ir t. t. Ši drąsa persiduoda ir įkvepia, verčia patikėti, kad draugystė gali viską, kad mamos grįš, lėlės gaus naujus kūnus, mergaitės – vardus, kad „viskas visada vis tiek bus gerai“.
_____________________________
* MARČĖNAITĖ Nomeda. Lėlė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 79 p.: iliustr. ISBN 978-9986-16-862-1
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 1 (65)
