IŠEIVIJOS PASAKININKĖ (Sonei Tomarienei – 100)

Lietuvos literatūros ir meno archyve, rašytojo Juozo Baltušio fonde¹, pavyko rasti pluoštelį senokų fotografijų, užfiksavusių vieną įdomų įvykį – grupės mūsų kūrėjų 1970 m. rugsėjo 9 d. susitikimą su atvykusia iš užatlantės į Lietuvą vaikų rašytoja Sone Tomariene. Rašytojų sąjungos namuose vykusiame pokalbyje, be viešnios, dalyvavo Mykolas Sluckis, Juozas Baltušis, Alfonsas Maldonis (kitos nuotraukos rodo dar dalyvavus Kazį Inčiūrą, Adolfą Sprindį…).

Vieną tų nuotraukų dabar ir publikuojame. Joje – nedidukė nelyg mergaičiukė, nepatikėsi, kad jau įkopusi į šeštą dešimtį, Sonė Tomarienė kažką gyvai pasakoja pašnekovams.

Kuo reikšmingas tas daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų įvykęs susitikimas ir pokalbis?

Tomarienė, Čikagoje ir Romoje leistų vaikų knygų autorė, buvo pirmoji iš pokario lietuvių išeivijos rašytojų, kuri, įveikusi Sovietų Sąjungą ir Jungtines Amerikos Valstijas skyrusią vadinamąją geležinę uždangą, peržengė priešiškumo, nepasitikėjimo ir baimės užtvarą ir 1961 m. pradėjo spausdinti savo knygas sovietinėje Lietuvoje. Pirmoji pasiryžėlė. Šį žingsnį žengti jai buvo kiek lengviau nei kitiems išeivijos autoriams, vis dar lūkuriavusiems (antai tik 1969 m. mūsų skaitytojai gavo Mariaus Katiliškio romaną Miškais ateina ruduo). Tomarienės knygos – pasakos vaikams – buvo ideologiškai nekaltos. Sovietinė cenzūra pasakas vaikams vertino kiek atlaidžiau nei rimtąją literatūrą. Lėmė dar ir tai, kad ši autorė nebuvo nuo bolševizmo pabėgusių ir daug nuoskaudų sukaupusių vadinamųjų dipukų atstovė, taigi lyg ir mažiau priešiška, mažiau pavojinga sovietinei santvarkai.

Nuo 1961 m., kai Valstybinė grožinės literatūros leidykla išleido eiliuotų Tomarienės pasakų rinkinėlį Trys lepūnai pagyrūnai, veik kasmet Lietuvoje pasirodydavo jos naujų knygų vaikams: Pasakų sparnai (1962), Užburtos birbynės (1964), Katinas puikuolis ir žvirblis gudruolis (1967), Rubino širdis (1968), Tinginė ir darbštutė (1970). O 1970-ieji rašytojai buvo tikrai ypatingi metai: po ilgo nebuvimo ji atvyko į Lietuvą, aplankė gimtąją Žemaitiją ir artimuosius, Vilniuje buvo maloniai priimta Rašytojų sąjungoje. Tomarienė jau buvo patyrusi kūrėja, keliolikos knygų autorė, šešios jų, išleistos Lietuvoje (vėliau, 1980 m., Lietuvoje pasirodė ir septintoji Tomarienės knyga Burtų paukštis), džiugino didžiuliais tiražais ir puikiomis iliustracijomis (dailininkai Birutė Demkutė, Birutė Žilytė su Algirdu Steponavičiumi, Albina Makūnaitė). Susitikti, pasidalyti kūrybos patirtimi ir problemomis, be abejo, buvo naudinga ir viešniai, ir ją kalbinusiems vilniškiams kolegoms.

Tačiau ryšiai su sovietine Lietuva ir jos rašytojais Tomarienei skaudžiai atsiliepė grįžus į JAV. Ten ji sulaukė dipukiškosios išeivijos priekaištų, net kaltinimo Tėvynės išdavimu, nuo jos nusigręžė pažįstami žmonės. Skatinimas „veidu į Lietuvą“ anuomet daugeliui dar buvo nepriimtinas. Visa tai ji yra aprašiusi savo autobiografijoje². Bet neapsiribokime šiuo vienu faktu. Šiandien į daug ką žvelgiame kitaip.

Sonė (Sofija) Pipiraitė-Tomarienė buvo įdomi asmenybė, veikli kultūrininkė. Kilusi iš muzikalios, pedagogo profesiją pamilusios šeimos, ji baigė Tauragės mokytojų seminariją ir keletą metų dirbo pradžios mokyklose. Pasižymėjo kaip uoli chorų, vaidinimų organizatorė. 1939 m. jauna mergina išvyko į Ameriką aplankyti ten gyvenusių giminaičių, o prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, vėliau – pokario politinė padėtis užkirto galimybę grįžti į gimtinę. 1949 m. ji įsikūrė Čikagoje ir įstrigo visam laikui. Čia baigė kolegiją, studijavo literatūrą ir kalbas, ištekėjo, įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį lietuvių išeivijos gyvenimą. Darbavosi lituanistinėse mokyklose, šoko tautinius šokius ir mokė šokti jaunuosius lietuviukus, kūrė renginių scenarijus, noriai bendradarbiavo lietuvių spaudoje.

Čikaga buvo svarbus lietuvių kultūros centras, jame telkėsi didesnis nei kitur rašytojų būrys. Aktyvi visuomenininkė Tomarienė pasidarbavo ir kaip viena Čikagos lietuvių literatūros draugijos steigėjų (buvo jos sekretorė)³. Artimai draugavo su savo buvusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja iš Tauragės seminarijos laikų, rašytoja Petronėle Orintaite, kai ši po karo su šeima atsidūrė Čikagoje. Kai Orintaitė išsikėlė į Los Andželą, intensyviai su ja susirašinėjo. Deja, rašytojoms mirus, jųdviejų laiškai, kuriuose būta daug kultūrinės medžiagos (tikriausiai – ir abiem rūpinčių vaikų literatūros problemų svarstymo), greičiausiai yra dingę⁴. Tomarienė spėjo parašyti tik nediduką atsiminimų apie savo mokytoją rankraštį (jis panaudotas Juozo Kundroto parengtoje knygoje apie Orintaitės gyvenimą ir kūrybą).

Literatės plunksną Tomarienė išbandė įvairiuose poezijos, prozos ir publicistikos žanruose. Literatūros konkursuose nesyk pelnė premijų. Rašė ir anglų kalba, ėmėsi ir vertimų. Bet labiausiai pasižymėjo kaip vaikų literatūros autorė, mažiesiems skaitytojams diegianti lietuvišką žodį, tautinio paveldo savitumą, pasakų grožį, dorovės vertybes. Vaikams atiduota daugiausia rašytojos širdies. Knygas leisti Tomarienei padėjo jos vyras, taip pat kūrybos žmogus – anglų kalbos ir literatūros mokytojas.

Derindama pedagoginį pasirengimą, kūrybos galią, gerą tautosakos ir pasaulio literatūros išmanymą, Tomarienė buvo ir liko ištikima pasakininkė. Patiems mažiausiems skaitytojams (klausytojams) ji stilizavo tautosaką, varijavo žinomus siužetus, eiliavo arba kūrė pasakaites su eiliuotais intarpais. Veikėjai – sužmoginti, ryškiai charakterizuoti maži gyvūnėliai: pelė, varna, varlės, žvirblis, katinėlis, lapė. Ir eiliavimas, ir naratyvas – lengvi, muzikalūs, su žaviais pakartojimais ir smagiomis hiperbolėmis, kupini ištiktukų ir gamtagarsių, stiprinančių veiksmo įtampą ir komizmą. Pasakos patrauklios trykštančia gyvybe ir žaisme. Dainuote išdainuojama apie darbštuolę pelę, surengusią karališką puotą. Linksmai pasišaipoma iš varlių, panorusių turėti karalių ir išsirinkusių… gandrą. O štai kaip vaizdžiai pasakojama, kaip broliukui ir sesutei, besigrumiantiems su norinčia ištraukti vaikus iš ąžuolo ragana, į pagalbą atskuba gerieji talkininkai: „Pamatė bitė, kad jau ragana pasieks Aliuką, atlėkė. Cvakt ir įgėlė raganai į nosį. Ragana sustaugė, griebė sau už nosies ir bildu bildu iškrito iš ąžuolo.“ Pasakų pabaigos laimingos: pergalę švenčia gerieji, teisingieji, darbštuoliai.

Pasakos kiek augesniems vaikams – jau ilgesnės, painesnės, pasižyminčios drąsesniu fantazavimu, raiškesniu kūrybiškumu. Čia ir veikėjai dažniau neįprasti, nuotykiai įmantresni, o jausmai sudėtingesni – tai meilės, laimės, laisvės siekis, pasiaukojimo kilnumas, grožio vertė. Siužetai labiau atitrūkę nuo tautosakos, originalesni („Abrakadabra“, „Rubino širdis“, „Besotukas ir banginis“). Bet pasakojimas vis gyvas, lakus, šmaikštus. Antai kaip išradingai ir patraukliai pasakojama apie santarvę ir bendro darbo polėkį, kai paukščiai ir žvėrys triūsia pasišovę pagerinti savo gyvenimo sąlygas: „Vieni atbėgo, kiti atrėpliojo, treti atšokavo. Dangus buvo pilnas sparnų – pilkų, mėlynų, baltų, margų. Žemėje margavo rudos, pilkos ir baltos nugaros, vinguliavo trumpos ir ilgos uodegos, krutėjo mažos ir didelės ausys. Kiek ten buvo trypimo ir spardymosi! Koks barškėjimas snapų, šlamėjimas sparnų, mirgėjimas plunksnų ir uodegų!“ („Tinginys Kurmis“).

Išskirtinė knyga – Senolės pasakos (Lietuvoje nebuvo išleista). Joje – senelė ir vaikai, daugiasluoksniai lietuvių tautosakos lobiai ir kasdienybė, vaikų žaidimai, mokymosi rūpesčiai, svajonės. Tai nemažos apimties vientiso siužeto apysaka-pasaka, savaip atsiliepianti į tuometinį šio žanro suklestėjimą Lietuvoje ir besilygiuojanti į žymiausių apysakųpasakų kūrėjų pavyzdžius. Neringa Mikalauskienė, išsamiai analizuodama Tomarienės kūrybos pasaulį, pastebėjo ir konkrečių sąsajų su pasaulinės klasikos kūriniais, romantizmo tradicija⁵.

Tomarienės, ištikimos pasakininkės, indėlis į mūsų vaikų literatūrą yra svarus ir pagirtinas. Nuoširdžiai stengdamasi atverti išeivijos vaikams lietuvybės šaltinio versmes, artinti mažuosius prie tautinio paveldo pajautimo ir meninio išgyvenimo, ši darbšti rašytoja troško pasiekti ir platesnes – savos Tėvynės – skaitytojų gretas. Jos kūryba XX a. septintajame dešimtmetyje gražiai įsiliejo į bendrą lietuvių vaikų literatūros tėkmę, ją savaip papildė, gausino, pradžiugino.

Sonės Tomarienės ir jos kūrybos nedera užmiršti ir dabar. Meniniu požiūriu vertingiausių jos pasakų rinktinė būtų visai lauktina ir mūsų dienomis.

________________________________

¹ Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 106, b. 141.

² Sonė Pipiraitė-Tomarienė, „Šis tas iš mano gyvenimo“, in Egzodo rašytojai. Autobiografijos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 597–598.

³ Vytautas Kazakevičius, „Pasaka – patikimiausias vaiko kelias į knygų pasaulį. Sonės Tomarienės sukakčiai prisiminti“, Tiesa, 1993, gruodžio 2, p. 8.

⁴ Kazys Januta, „Nebeturim Sonės Tomarienės“, Literatūra ir menas, 2003, sausio 10, p. 11.

⁵ Neringa Mikalauskienė, „Pasakų senolė (Sonės Tomarienės 90-mečiui)“, Rubinaitis, 2003, Nr. 3, p. 28–29.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)