Vaikystės nostalgija, arba Kaip mes keliavom po Suomiją
Kiekviena kelionė prasideda nuo didelės svajonės: norisi ten ir tik ten. Arba nuo susirūpinimo: buvai su IBBY Vokietijoje, Švedijoje, tai kaip dabar į Suomiją nevažiuosi? Vėliau laukia akistata su banko sąskaita (gali tai sau leisti ar ne), o sumokėjus avansą traukinys pats pradeda judėti.
Tradicine tampanti IBBY vasaros kelionė prasidėjo birželio 27 d. Tradiciškai su „Novaturu“ ir Mantu Karveliu (iš ankstesnės kelionės jis mums – brolytis, o šįkart – Muminukas), bendražygiai irgi beveik tie patys. Vėl pasikeisti vardai, kuriuos reikės kelionėje pateisinti. Bet nuojauta kužda: bus kažkas nauja, nematyta. Jau kelionės pradžioje paaiškėjo – vargas tiems, kurie nesilankė Švedijoje. Jie tiesiog bus nukamuoti bendražygių prisiminimų.
Stengėmės nelyginti su ankstesnėmis kelionėmis, juk kiekviena šalis turi savo privalumų. Šį kartą gal kiek rimčiau ruošėmės – iš naujo perskaitėme knygas apie Trolius Mumius, Puokius. Astridos Lindgren personažai žinomesni, o trolių ūkyje ne taip sunku ir susipainioti. Ir tas smalsumas, ką tie suomiai ir skandinavai daro kitaip, kad skaito nuo mažo iki seno… Akmenukas mums, labai savimi patenkintiems lietuviams: ogi nedaro nieko ypatingo, o tai, ką daro, tiesiog padaro geriau, viską apsvarstę ir apskaičiavę.
Pirma stotelė Estijoje – Puokių muziejus. Čia gavome ne tik žinių apie Edgaro Valterio kūrybą ir gyvenimą, dar laukė ištisa virtinė atradimų. 50 ha plote net trys pažintiniai takai, žaidimų kambariai su knygomis, iliustracijomis, kurias galima liesti, skaityti. Beprotybė! Vidury miškų paveikslų originalai…
Aplankyti du vaikų literatūros institutai – Talino ir Tamperės. Tamperėje dauguma lankėmės pirmą kartą, Talino institutą jau žinojome. Tai solidžios įstaigos, besirūpinančios vaikų knygų leidyba, skaityba, tyrinėjimais. Didžiuliai plotai, žaidimų kambariai, edukacinės programos, solidžios bibliotekos. Jos, žinoma, skiriasi nuo mūsiškių tiek funkcijomis, tiek finansavimu. Pagrindinis jų tikslas – surinkti šalyje leidžiamas vaikų knygas ir padaryti jas prieinamas skaitytojams atviruose fonduose (Tamperės knygų fondas – 65 tūkst. egz.). Suomijoje gaunamas nemokamas privalomasis leidyklų egzempliorius (apie 2 tūkst. naujų knygų kasmet). Pagrindinė funkcija – informuoti lankytojus. Leidžiamas žurnalas „Onnimanni“. Tiesa, pribloškė etatų skaičius – trys darbuotojai: direktorė, bibliotekininkė ir sekretorė. Kaip jos viską spėja? Paslaptis tokia – vykdomi įvairūs projektai ir jiems įgyvendinti samdomi laikini darbuotojai. Kas labiausiai svaigina kelionėse? Žaislų muziejai, vaikų parkai. Niurnberge buvo Žaislų muziejus, Švedijoje – „Astridos Lindgren pasaulis“, Suomijoje – Trolių Mumių parkas. Kokia puiki pramoga mažiesiems! Kur jums patiktų labiau – „Astridos Lindgren pasaulyje“ ar čia, Mumių saloje, – bijau prognozuoti. Jeigu žavitės muminukais, apie Švediją nė negalvokit. Kas valandą galėsite žiūrėti spektaklį iš muminukų gyvenimo, kuriame daug veiksmo, muzikos, net pamiršite, kad nemokate suomiškai. Muminukai labai švelnūs, draugiški, noriai fotografuojasi, bendrauja tiek suomiškai, tiek angliškai. Parke rasite viską, ko tikėjotės ir ko nelabai tikėjotės: trolių namą ir laivą, mažylių paplūdimį, drakoną, labirintą, paštą, stovyklavietę, daugybę užkandinių, net areštinę. Saloje graži gamta, daugybė uolų, nuostabių vietelių iškyloms. Na, ir šiek tiek uodų, nemokamai rodančių dėmesį…
Aplankyti trys žaislų muziejai: Sveaborgo salos, Helsinkio ir Tamperės. Už vieną (nemokamą) dėkingi bendrakeleivei Aleksandrai. Jeigu nebuvote, būtinai nuvažiuokite. Vaikystėje turėjome žaislų: dviratukų, lėlių… Daug ko norėjom: kas apie tikrą automobiliuką svajojo, kas – apie lėlių vežimėlį, vilkelį… Čia rasite visas neišsipildžiusias savo svajones. Žiūrėjau ir stebėjausi, kaip graudenasi solidūs tėčiai, pamatę žaisliuką, apie kurį taip svajojo vaikystėje, kaip sušvinta akys atpažinus: „Ir aš tokį turėjau…“
Puikus Ilonos Wikland muziejus (žr. www.ilon.ee) mums beveik ranka pasiekiamas, įsikūręs puikiame kurortiniame Hapsalu miestelyje. Wikland visiems gerai pažįstama kaip Lindgren knygų iliustruotoja.
Taigi kodėl skandinavų vaikai skaito daugiau ir noriau? Galime spėlioti: todėl, kad ten šiaurė, šalta, ilgos naktys, be to, skaito jų mamos ir tėčiai. Greičiausiai dar ir todėl, kad visur įrengta skaitymo zonų, žaidimų kampelių, yra ištisa armija nacionalinių herojų (kažkas sakė, kad vien trolių mumių – apie 60). Net kapinėse radome palapinę, pilną vaikiškų žaislų. Kol mama tvarko kapą, gali padėti jai palaistyti gėles, pamosuoti rastu grėbliuku… O kur mes leidžiame su vaikais savaitgalius? „Bičiulėje“ MAXIMOJE. Ne vaikų parkuose… Suomijoje didieji prekybos centrai sekmadieniais paprastai dirba trumpiau – nuo 12 iki 18 val., o knygynų darbo laikas savaitgaliais, priešingai, pailgintas. Kas tuos suomius ir estus supaisys? Sėdi su ramūs ir skaito.
Pirmą po kelionės darbo dieną mažąją skaitytoją Beatričę pavaišinau parsivežtais trolių guminukais. Štai kaip svarbioji naujiena buvo pranešta mamai: „Įsivaizduok, teta irgi buvo Mumių parke“ (suprask: ja jau galima pasitikėti).
Alma Venclauskaitė-Tofsla
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)
