VAIKŲ KULTŪRINĖ ATSKIRTIS AR BENDRABŪVIS?
Šį „Rubinaičio“ numerį galima buvo pradėti įspūdžiais iš trečiosios IBBY narių kelionės vaikų literatūros takais po Estiją ir Suomiją. Tačiau kolegės gražiai perteikė tuos įspūdžius kituose žurnalo puslapiuose. Bet vis tiek maga pasiremti vienu tos kelionės objektu – netoli Turku miesto, o dar arčiau Nantalio miestelio, saloje, įkurtu „Trolių Mumių pasauliu“, kurį nevalingai lyginome su aplankytu prieš porą metų „Astridos Lindgren pasauliu“ Švedijoje, prie Vimerbiu.
Atsidūręs tokiose vietose, imi gėrėtis suaugusiųjų ir vaikų pasaulio bendrumu: vienų akyse džiugiai spindi prisiminimas, kitų – atradimas. Tų pačių dalykų, tų pačių knygų, veikėjų. Suprantama, tokiuose kultūros centruose imi euforiškai dūsauti, kad štai kitur viskas daug geriau, viskas daug labiau, anot Tigriuko ir Meškiuko… Kad ir kaip bandytum tramdytis, sunku tokius dūsavimus nuslopinti. Iš tiesų, kiek Lietuvoje turime tokių bendro subuvimo su vaikais erdvių? Kultūros vietų? Ir apskritai, ar mums tas pasaulis yra bendras?
Loretos Jakonytės straipsnyje, kuris prasideda kitame puslapyje, pateikta informacija paskatino nors keliais sakiniais užrašyti senokai rūpimus pasvarstymus apie mūsų visuomenės požiūrį į vaikų kultūrą, pirmiausia – literatūrą. Ar tai svarbu mums visiems, ar tik pačių vaikų reikalas?..
Daugybę sykių yra toptelėję, kad greta sąvokos „socialinė atskirtis“ galima vartoti posakį „vaikų kultūrinė atskirtis“. To, kas vaikams, nebūtina vertinti, reflektuoti, nebūtina plačiai žinoti. Pavyzdžių rastume ne vieną.
Bet pradėkime nuo išimties. Iš toliau žiūrint, beveik neįtikėtinas atrodo „Metų knygos“ akcijos rengėjų sprendimas į rinkimus įtraukti ir vaikų bei paauglių knygas. Rezultatas (ne visada noriai viešinamas) džiugus – vaikai yra patys aktyviausi dalyviai! Jų dėka akcija įgyja naujų spalvų. Bet štai, kai viena akcijai priklausanti institucija – Lietuvos radijas – kultūrai skirtoje laidoje ima kalbėti apie tos akcijos knygas, tiesiog išgirsti, kaip čirkšteli žirklės ir įrašas nukerpamas ten, kur prasideda kalba apie vaikų ar paauglių literatūrą. Ir vaikų knygų kūrėjų balsų neišgirstame. Šių metų pradžioje, kai, baigdama pristatyti akciją, laidos vedėja paskelbė: „Dabar priminsiu visas (šis žodis buvo ištartas pabrėžtinai) knygas, kurios dalyvauja Metų knygos rinkimuose“, ištempiau ausis. Deja, tos „visos“ tebuvo suaugusiųjų knygos. Neduokdie, kokia nors bibliotekininkė, mokytoja ar mama ims ir išgirs apie gerą vaikų knygą… Nemanau, kad ta situacija slepia kokį nors sąmoningą priešiškumą. Tiesiog giliai šaknis įleidęs požiūris, kad tai, kas vaikams, nėra didis menas, nėra kultūra, nėra svarbu.
Vos ne kasdien praeinu Gedimino prospektu pro tris knygynus didelėmis vitrinomis. Ar kas nors kada nors matėte tose vitrinose, naujų arba perkamiausių knygų stenduose, knygų vaikams? Taip, kartais – jeigu tokią knygą išleidžia knygyną valdanti leidykla… O šiaip galėtum pamanyti, kad knygos vaikams nei leidžiamos, nei perkamos. Kad jų sklaida – tik pačių vaikų reikalas.
Nors, kai užeini į vidų, pustuščiuose knygynuose dažniausiai kaip tik aplink vaikų knygų skyrių pamatai skausmingais veidais besiblaškančius suaugusiuosius – ką išrinkti konkrečiam vaikui, savo vaikui?
Loretos straipsnis rodo, kad suaugusiesiems labai svarbu žinoti apie vaikų knygas (tikriausiai ir apie spektaklius, koncertus), nes jie, o ne vaikai jas parenka, perka, skaito. Suaugusieji kuria svetaines, diskutuoja apie vaikų literatūrą, tariasi. Jiems reikia profesionalios informacijos, kaip kad vaikui, paėmusiam į rankas sunkesnę knygą, dažnai prireikia šalia suaugusiojo.
Apmaudu, kad vis dar nesame suvokę, jog visi gyvename po viena saule. Prisimenate taip vadintą vaikų knygų seriją? Tiesa, ji buvo apie gyvūnus, ne apie vaikus…
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)
