Ribinis žmogonų pasaulis

Gerokai atsilikdami nuo plačiojo pasaulio sulaukėme antrosios anglų rašytojos Sylvios Waugh knygos apie žmogonus vertimo į lietuvių kalbą Žmogonai dykrose* (anglų k. išleista 1994 m.).

Tiems, kurie pirmosios knygos neskaitė arba ją jau primiršo, priminsiu, kad žmogonai – tai žmogaus dydžio skudurinių lėlių šeimyna, sukurta gabios siuvėjos Keitės Penšo ir po jos mirties stebuklingu būdu įgijusi gyvybę. Ją sudaro net vienuolika asmenų: senelis Magnusas, močiutė Tulpė, mama Vineta, tėtis Džošas, paauglė Apleba, paaugliai dvyniai Subis ir Pilbyma, dešimtmečiai dvynukai Vimpė ir Pupis, mažoji Guglė ir jos auklė panelė Kviglė. Žmogonai jau keturiasdešimt metų gyvena nuomojamame name ir jau keturiasdešimt metų yra įkalinti savo amžiuje: paaugliai vis maištauja, mažieji dvynukai krečia išdaigas, o mažylė Guglė ir toliau „vystoma ir maitinama“. Pragyvenimui užsidirba kas kaip: senelis rašo straipsnius ir sudarinėja kryžiažodžius, močiutė mezga, mama siuva, o tėtis sargauja. Bendravimas su išoriniu pasauliu dažniausiai apsiriboja laiškais ir telefono skambučiais, o įgūdžiai maskuotis per tiek metų taip ištobulėję, kad niekas net neįtaria, jog ši šeimyna kiek kitokia. Vis dėlto kartais šeimynėlei kyla grėsmė.

Pirmojoje knygoje ta grėsmė buvo netikra – žmogonai gavo Aplebos išgalvoto naujojo namo savininko Alberto Pondo laišką iš Australijos. Šis pageidavo susipažinti su savo nuomininkais ir sukėlė žmogonams didžiulę baimę būti demaskuotiems. Laimei, laiškas tebuvo išmonė, iš tiesų joks Albertas Pondas neegzistavo. Demaskuota Apleba taip susigėdo, kad pabėgo iš namų, tačiau bėglės paieškos, o suradus – jaudinimasis dėl jos sveikatos savaip suvienijo šeimą. Pasakojimo pabaigoje Subis suranda pradingusią Aplebą, šeimą papildo nauja narė Pilbyma, kuri visus tuos metus praleido palėpėje, mat buvo nebaigta siūti, o iki tol spintoje gyvenusi panelė Kviglė pakviečiama apsistoti svečių kambaryje. Gyvenimas vėl grįžta į senąsias vėžias, kol…

Antrojoje knygoje šeimyna gauna laišką – spėkit, iš ko? Iš Alberto Pondo! Alberto Pondo, kuris, pasirodo, vis dėlto egzistuoja ir yra žmogonų kūrėjos Keitės Penšo giminaitis. Patikėti tikrai sunku, todėl vėl įtarinėjama Apleba, rengiami šeimos susirinkimai, ir kiekvienas narys slapta nuo kitų parašo Albertui Pondui laišką, prašydamas įrodymų, kad tasai yra realus asmuo. Paaiškėja, kad toks Albertas iš tikrųjų gyvena ir į ramią žmogonų kasdienybę ateina turėdamas kilnią misiją juos apsaugoti. Mat per Broklehersto alėją, kurioje jau keturiasdešimt metų jie gyvena, planuojamas tiesti greitkelis, tad namas bus nugriautas, o žmogonai neišvengiamai bus priversti susitikti su valdžios pareigūnais ir, jei bus demaskuoti, jų laukia pražūtis. Albertas Pondas pasiūlo išeitį – apsigyventi jo seneliams priklausiusiame užmiesčio name. Labai nenoromis šeimyna taip ir padaro. Šiame labai atokiame name kiekvienas savaip išgyvena vienatvę ir atskirtį, kol Alberto ir aktyvių kaimynų dėka alėja išgelbstima ir vėl galima grįžti namo.

Apie žmogonų atskirtį, svetimo, kitokio problemą jau rašyta puikiame Loretos Jakonytės straipsnyje „Sunku būti kitokiam (Svetimo, kitokio problema Sylvios Waugh Žmogonuose)“ (Rubinaitis, 2002, Nr. 2 (22)). Aš norėčiau pakalbėti apie jų lėlišką prigimtį, sąlytį su žmonių pasauliu ir šito padarinius.

Savo knygos veikėjais Waugh pasirinko lėles ir sąmoningai ar instinktyviai, bet ypač įžvalgiai ir taikliai jiems suteikė visas lėlėms kaip fenomenui būdingas savybes. Štai Tatjana Borko, viena iš leidinio, skirto lėlių fenomenui (Кукла. Материалы лаборатории режиссеров и художников театров кукол, Москва: СТД, 2008), autorių, teigia, kad „susidaro įspūdis, jog lėlė atsiranda kartu su žmogumi ir lydi jį per visą istoriją“. Manoma, kad, norint ką nors suprasti, suvokti, reikia tai pavaizduoti, tad bandydamas save suvokti žmogus sukūrė savo atvaizdą – lėlę.

Kitas požiūris į lėlę teigia, kad lėlė – ne žmogaus atvaizdas, o pats žmogus, jo antrininkas, tęsinys. Toks suvokimas gimė iš archajiško mąstymo, kai konkrečių daiktų ar reiškinių nesugebama pakeisti simboliais, – yra užrašyta pasakojimų, kaip įvairių genčių (jų geografija – nuo Pietų Amerikos iki Sibiro) žmonės savo numirėlius vyniodavo į audeklą, kartais mumifikuodavo, kartu su jais valgydavo, švęsdavo šventes ir keliaudavo. Kai toks sambūvis pasidarė pernelyg sudėtingas, iš mirusiųjų drabužių, plaukų darydavo lėles, kurias laikė ne tų žmonių atvaizdais, o pačiais žmonėmis, jų antrininkais: guldydavo į lovą, maitindavo ir labai pagarbiai elgdavosi.

Kad ir kaip ten būtų, žmonės, o ypač maži vaikai, lėlėse visada ieško gyvybės – prisiminkime nuolatinius bandymus vaikystėje lėles ardyti, „preparuoti“ ir nusivylimą jų viduje radus tuštumą! Ši tuštuma lėlių fenomenologijoje taip pat labai svarbi. Irina Uvarova, kita lėlių tyrėja, primena Biblijos žodžius, kad iš pradžių buvo tuštuma, kuri, pasak jos, išliko lėlėje. Esą tada, kai dar nieko nebuvo, visata, Dievas ar dievai jau turėjo savyje žmogaus idėją, taigi daugelyje pasaulio tautų mitų lėlės tapo bandomuoju žmonių pasaulio modeliu. Taigi Waugh pasirinktas įvardijimas – žmogonai – labai vykęs, nes jie gyvena ribiniame pasaulyje – tarp žmonių ir lėlių – ir yra labiau žmonės nei lėlės. Jų materialusis skudurinis pasaulis susitinka su pasauliu, kuris pažįstamas ir pripažįstamas tik vidine rega. „Mes esame kaip žmonės, mes gyvi, mes tikri, – kalbėjo tos akys. – Mes prie jūsų priprasime. Jūs turite priprasti prie mūsų.“ Stipri Tulpės valia jam įteigė tam tikras taisykles, tam tikrą modus vivendi, reikšmingą abiem bendraujančioms pusėms“ (p. 67, kursyvas autorės).

Ir štai šis skudurinis, bet gyvas pasaulis neišvengiamai turi susidurti su žmonių pasauliu. Galybę metų trukęs apsimetinėjimas kaip strategija pasijusti to pasaulio dalimi nebeveikia, kai žmogonų namuose turi apsilankyti tikras žmogus. Pirmojoje Žmogonų dalyje vyravo stiprus kitoniškumo ir svetimumo jausmas, o antroji dalis persmelkta noro būti savimi, priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra iš tikro: „Vaišindami priimame jį tokį, koks yra iš tikrųjų. O vaidindami, kad ir patys valgome, kvailai atrodytume jo akyse“ (p. 61). Šis nusiteikimas ypač būdingas Subiui – jis vienintelis iš žmogonų niekada nebandė apsimetinėti, o ir ryški žydra jo kūno spalva nelabai tam palanki. Subis tarsi įkūnija buvimo savimi idealą, visą puokštę tolerancijos ir humaniškumo bruožų, lyg įtvirtina nuostatą, kad visi turi teisę būti savimi ir tuo džiaugtis, įskaitant visus kitokius: mažus, silpnus ir apgailėtinus, žydraveidžius ir dryžuotom pižamom, kad ir iš ko jie būtų padaryti: „Bėgdamas namo jis girdėjo šurmulį prie laužų. Matė aukštyn šaunančias raketas, išsiskleidžiančias ore nuostabiomis žiburių puokštėmis. Džiugi naktis. Skleidžianti palaimą. Net ir žydrai skudurinei lėlei“ (p. 263). Toks suvokimas turėtų būti artimas ir guodžiantis ir mažam, ir dideliam skaitytojui, bet ypač – paaugliui, ieškančiam savęs ir vis bandančiam būti kitokiu. Juolab kad tokį buvimą savimi apvainikuoja draugystės stebuklas: „Visiškai nieko tokio, kad Subis yra žydras. Po dešimties pokalbio minučių Subis buvo tiesiog Subis, Albertas – tiesiog Albertas, ir atrodė, kad juodu jau visą gyvenimą yra draugai“ (p. 77).

Kitas visą kūrinį persmelkiantis motyvas – namų netekimas ir vienatvė. Žmogonai šioje knygoje pasirodo atviri ir tolerantiški kitiems. „Mes visi esame skirtingi. Nėra dviejų tokių pat žmonių. Nėra net dviejų lygiai tokių situacijų“, – sako Pilbyma (p. 166), tačiau būtinybė pakeisti vietą, įprastą aplinką išmuša juos iš vėžių. Nė vienas nėra patenkintas, kad turi atsisakyti namų, kuriuose išgyveno keturiasdešimt metų, tad posakis „mano namai – mano tvirtovė“ žmogonams, kurių ryšiai su išorės pasauliu labai menki, ypač tinka. Jų sąsajos su vieta, namais itin stiprios. Moderniajame Vakarų pasaulyje, kur gyvenimas eina vis judryn, žmonės nuolat kraustosi iš vienos vietos į kitą ir stengiasi kuo mažiau prisirišti, toks ryšys su namais galbūt jau laikomas atgyvena, tačiau lietuvių kultūrai, manau, jis labai artimas.

Štai airių poetas, filosofas ir dvasininkas Johnas O’Donohue, tyrinėjęs ir poetiškai aprašęs žmonių ryšius su savimi, kitu, vieta, pasauliu ir aprašęs tai knygoje Amžinybės atbalsiai. Tikrųjų namų ilgesys (Vilnius: Tyto alba, 2002), teigia: „Būti žmogumi reiškia kam nors priklausyti. Ryšiai yra ratas, apimantis viską; jei mes jų atsisakome, žalojame savo prigimtį.“ Ypač svarbūs ir subtilūs santykiai su vieta, namais. Pagal tai filosofas išskiria penkias žmonių rūšis: čiabuviai, svečiai, kaimynai, klajūnai ir pašaliečiai. Laikantis šio skirstymo, žmogonai neabejotinai priskirtini prie čiabuvių („Tą, kuris susijęs su vieta nuo pat gimimo, vadiname čiabuviu. Pats žodis rodo, kad pradinis ryšys su konkrečia vieta yra taip giliai įsiskverbęs į širdį, kad niekada negali nutrūkti“). Taigi žmogonai, iš prigimties tikri čiabuviai, tampa svečiais („Svečias – tai tas, kurio vieta kažkur kitur, bet dabar jis atvyko čia, į pasaulį, kuriam priklausai tu“), nes išraunami su šaknimis iš vietos, kuriai priklausė nuo pat gimimo. Jie atsiduria dykroje tiesiogine ir perkeltine prasmėmis: tiesiogine, nes namas tikrai stovi labai atokioje vietoje, apsuptas dykros, perkeltine, nes kiekvienas iš jų savaip išgyvena vienatvę, galima sakyti, jaučia dykrą savyje, tad Viltaro Alksnėno parinktas pavadinimas Žmogonai dykrose (daugiskaita) ypač tiksliai atspindi kūrinyje vyraujančią nuotaiką. Geriausiai (kiek tai įmanoma!) šioje situacijoje jaučiasi Tulpė, mėginanti pasijausti kaip namie ten, kur yra: „– Mes nevažiuosime namo, Džošai, – tarė ji. – Dabar čia turės būti mūsų namai, ir mes turime kuo gražiau įsikurti“ (p. 105). Gerai jaučiasi ir panelė Kviglė, gebanti suimti save į rankas, kai kiti šeimynykščiai maištauja. Tad laimingai pasibaigus greitkelio tiesimo istorijai parsiradimas namo prilyginamas vos ne mitiniam sugrįžimui iš tamsos į šviesą:

Iš miego ir tamsos saugiai sugrįžom

Ir vėl gyventi, jausti ir mąstyti pasiryžom. (p. 263)

Viskas baigiasi laimingai. Viskas, išskyrus viena. Senelis Magnusas išmintingai nutraukia užsimezgusią Alberto Pondo ir Pilbymos meilę. Žmonių ir žmogonų pasauliai, kad ir kaip suartėję, susilieti negali – kiekviena prigimtis turi savo dėsnius, kurių reikia laikytis. Albertas visiems laikams palieka žmogonų namus ir, laimei, greitai viską pamiršta, nes ponios Tulpės žvilgsnio jėga tokia hipnotizuojanti. Pilbymos širdies žaizda taip pat netrukus užgyja, nes jai tėra šešiolika. Visada šešiolika.

Taigi knygoje susiduria du pasauliai – žmonių ir žmogonų. Radę sąlyčio taškų, jie vėl išsiskiria. Situacija ribinė, kupina įtampos ir laukimo, psichologinių įžvalgų, savęs ieškojimo ir radimo, klajonių ir grįžimo namo. Įdomi dinamika ir detektyvo elementai skatina versti puslapį po puslapio ir, žinoma, laukti trečiosios dalies.

_____________________________

* Sylvia Waugh. ŽMOGONAI DYKROSE: apysaka / iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Lina Dūdaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 306 p. – (Nerealu!). – ISBN 978-609-441-094-9

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)