VIRTUALŪS SKAITYTOJŲ GINČAI DĖL VAIKŲ LITERATŪROS
Tarptautinė patirtis liudija, kad naujosios technologijos stipriai veikia vaikų literatūrą: interaktyvios knygos įprastą žodinį ir vaizdinį pasakojimą papildo judesiu ir garsu, net skaitymo vadovais; literatūrines programas ar žaidimus galima įdiegti į mobiliuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius; į virtualius klubus susibūrę gerbėjai patys kuria pamėgtų kūrinių tęsinius. Edukologai ir literatūrologai naujoves vertina prieštaringai: esą elektroninių, kaip ir popierinių, knygų sraute prasta produkcija gožia kokybišką, judesių ir garsų perteklius trukdo suprasti pasakojamą istoriją, o programėlės, vis raginančios pirkti plėtinius, dažnai slepia komercinį tikslą paploninti tėvų pinigines1.
Pasaulinis interneto tinklas taip pat daro pastebimą įtaką literatūros vartojimui: veikia galybė virtualių skaitytojų klubų (dalį jų išlaiko leidyklos), įvairiuose forumuose pradėta tūkstančiai literatūrinių temų, įsteigta vien knygoms skirtų socialinių tinklų, atskiros bendruomenės telkiasi aplink vieną žanrą, autorių ar seriją (lietuviškas pavyzdys – serijos „Beveik suaugę“ tinklalapis ir „Facebook“ paskyra). Virtualioji erdvė kuria naujas skaitytojų saviraiškos ir bendravimo galimybes: kitaip nei gyvi knygų klubai, internetas neriboja pašnekovų skaičiaus, geografijos, susitikimų laiko; jame buriasi kur kas margesnio amžiaus, išprusimo, profesijų, socialinės padėties publika2. Nauja terpė privačius pašnekesius apie knygas iškelia į viešumą, o skaitytojai tampa aktyvesniais, garsiau girdimais, potencialiai įtakingesniais literatūros lauko veikėjais. Į diskusijas noriai įsitraukia paaugliai, net pradinukai, o jų pasisakymus nagrinėjantys literatūrologai pripažįsta, kad jaunoji auditorija geba savaip interpretuoti literatūrą, todėl subrendo laikas plėtoti naują tyrimų sritį – vaiko perspektyva grįstą kritiką.
Elektroninių knygų leidyba Lietuvoje dar tik mezgasi, o štai skaitytojų balsas vis garsėja: kad ir rečiau nei suaugusiųjų literatūra, jau daugiau nei dešimtmetį kūryba vaikams aptariama tėvų ir moksleivių forumuose, knygynų komentaruose, asmeniniuose tinklaraščiuose (bloguose). Išsamūs šios margos medžiagos tyrimai leistų geriau pažinti šiuolaikinius vaikų literatūros skaitytojus, suprasti socialinę vaikų literatūros reputaciją, talkintų projektuojant skaitymo skatinimo, literatūrinio visuomenės švietimo veiklas.
Šiame straipsnyje dalijamasi tik keliais pastebėjimais apie vieną virtualių kalbų aspektą – dalykus, dažniausiai įskeliančius skaitytojų ginčus. Apibendrinimai daromi peržvelgus vaikų literatūrą svarstančias žinutes (nuo 2002 m.) tinklalapiuose banga.lt, balsas.lt, draugas.lt, suvokimas. lt, linksmas.net, skaityta.lt, tėvų forumuose supermama.lt, mama.lt, tindi rindi, elektroninių parduotuvių „Knygų klubas“, „Patogu pirkti“ komentaruose (nenagrinėjami blogai, nes jie funkcionuoja kitokiu principu3). Konteksto dėlei iš pradžių bendrais bruožais trumpai nusakoma diskutuotojų sudėtis, ketinimai, tonas, virtualumo nulemti paradoksai.
Vyraujantys pašnekovai ir intencijos
Virtuali asmens tapatybė nebūtinai sutampa su tikrąja, tačiau atrodo, kad apie vaikų knygas Lietuvoje daugiausia šnekasi vyresnieji paaugliai, kiek mažiau suaugusieji; dažniau mergaitės ir mamos, nors tarp moksleivių pasitaiko ir berniukų. Dešimtmečiai ar dvylikamečiai įsiterpia veikiau kaip išimtis, o dar jaunesnių skaitytojų skonį persako jų tėvai. Paaugliai paprastai diskutuoja apie savo skaitomas knygas, o suaugusiųjų tikslas trejopas: a) išrinkti tinkamą kūrinį savo atžaloms, b) aptarti savo malonumui skaitomą vaikų literatūrą, c) prisiminti savo vaikystės knygas. Abiejų amžiaus grupių pokalbiuose rutuliojasi trys tos pačios gijos: a) konkrečių knygų aptarimai, b) skaitymo naudos, literatūros prasmės, geros knygos kriterijų svarstymai, c) literatūros tipų ir konkrečių kūrinių koreliacija su skaitytojų amžiumi.
Interneto diskusijos taip pat veikia kaip itin gyvybinga ir paveiki knygų rekomendavimo terpė. Paaugliai ir mamos nuolat klausia patarimo, kaip išsirinkti gerą knygą, kaip sudominti skaitymu vaiką, brolį, draugą, mylimąjį, ką atsiversti nusibodus knygoms apie Harį Poterį ar Stephenie Meyer vampyrams. Dalis skaitytojų pripažįsta, kad virtualių bendraminčių rekomendacijos ar atsiliepimai knygynuose daro įtaką jų sprendimui pasirinkti konkrečią knygą, išbandyti naują žanrą ar grįžti prie vaikų literatūros (pavyzdžiui, vieno internauto iškeltas klausimas apie pasakas paskatina kitus vėl su pasimėgavimu traukti jas iš lentynų: „padariau knygu krata namie ir radau nuostabiu pasaku knygu. […] va ir skaitau dabar“4). Ypač aktyviai tariasi ir rekomendacijų nešykšti mamos – jos yra reikšmingos literatūros tarpininkės tarp knygos ir vaiko. Taip virtualios diskusijos papildo literatūros kritikos tekstus apie naujas knygas, teikia alternatyvą leidėjų reklamuojamiems bestseleriams (pardavėjų sąrašais skaitytojai nelinkę pasikliauti). Beje, pasisakymai liudija, kad literatūros kritika taip pat retsykiais patenka į skaitytojų akiratį ir daro įtaką. Pavyzdžiui, forumų žinutėse įmanu atpažinti citatų iš „Rubinaičio“ metų knygų apžvalgų (tik be tikslių nuorodų), kurių skaitytojai griebiasi bandydami susivokti leidinių margumyne. Kita vertus, interneto erdvėje kiekvienas gali tapti knygos vertintoju – ši nauja literatūros lauko realija perskirsto tradicinius kultūros autoritetus, įsiterpia į profesionalų recenzavimo procesą, kvestionuoja estetinius literatūros kriterijus5. Dažnam virtualybėje besireiškiančiam vertintojui vienintelis matas yra jo paties ar jo vaiko reakcija. Štai vienas tėtis, prieštaraudamas kritiškai nuomonei apie Daivos Vaitkevičiūtės apysaką Trise prieš mafiją, argumentavo sūnaus emocijomis: „Gerbiamasis, smarkiai klystate. nežinau, socialinis, ar ne tas romanas, bet jei mano sūnus skaitydamas ir verkė, ir juokėsi, tai jau kažkas tokio, ko seniai nebuvo lietuviškoje paauglių literatūroje.“6 Anonimiškumas padrąsina ir tuos, kurių nuomonė visiškai kitokia.
Suaugusieji ir vaikai dažniausiai bendrauja atskirose grupėse, tačiau kartais jos susieina, ypač pirmieji linkę įsiterpti su patarimais. Bet virtualybėje ir čia atsiranda pataisų: realiame kultūros gyvenime suaugusieji paprastai atlieka autoriteto, vedlio vaidmenį (bibliotekininkai, mokytojai, kritikai, tėvai, kreipiantys estetiškai stipresnių kūrinių link), o virtualioji erdvė griauna hierarchijas, sulygina pašnekovų teises, neriboja raiškos būdo ir trukmės. Kitaip nei gyvai veikiantys skaitytojų klubai, interneto diskusijos paradoksaliai pritraukia net tuos, kurie apskritai nemėgsta literatūros. Jų mestelimos žinutės a la „skaitymas yra tuščias laiko švaistymas“ turi teigiamą poveikį – stimuliuoja kitų diskutuotojų savimonę, verčia išgryninti ir pagrįsti savo požiūrį.
Virtualios diskusijos parodo labai įvairių skonių Lietuvos auditoriją: folklorinių pasakų mėgėjai, pasaulinės klasikos (ypač Astridos Lindgren, nesvarbu, koks būtų skaitytojų amžius) šlovintojai, šiuolaikinių autorių (Melvino Burgesso, Sue Townsend, Kevino Brookso ir pan.) gerbėjai. Įvairios pažiūros, t. y. literatūros esmės, paskirties, vertės, įdomumo suvokimas, lemia skaitytojų trintį, nors apskritai interneto pokalbiai apie knygas vyksta gana taikiai, aštresnė replika ar argumentai ad hominem išsprūsta retai, nes absoliuti dauguma dalyvių įsitikinę, jog kiekvienas žmogus turi teisę į savo požiūrį ir literatūrinį skonį („vis tik pasiginčyje prieikim bendros nuomones – kas kam patinka, tas ta ir skaitykit!!! love, peace & unity“7).
Iliustracijų ir teksto konkurencija
Mažųjų skaitiniais susirūpinę suaugusieji daug dėmesio skiria knygų vizualumui. Vaikų literatūros tyrėjams nuolat pabrėžiant teksto ir iliustracijų sąveiką, bendrą jų poveikį adresatui, Lietuvoje tėvai aktyviai tebesvarsto, kuris dėmuo svarbesnis. Mažuma pripažįsta žodžio ir vaizdo lygiavertiškumą, kur kas didesnė dalis teikia viršenybę iliustracijoms („pasako daugiau už tekstą“8), o griežčiausia (bet kiekybiškai gausi) pozicija linkusi visai nuvertinti kūrinio literatūriškumą. Kuo mažesniam vaikui renka knygas, tuo kai kurie suaugusieji abejingesni teksto kokybei: „mažuliams svarbu spalvoti, ryškūs, gražūs ir tikroviški piešinukai, o tekstas dzin. Kai paūgės ir išmoks skaityti tada jau galėsim rinktis pagal teksto grožį.“9 Apskritai tėvų diskusijose keliama visokių reikalavimų knygai – kad būtų spalvinga, didelėm raidėm, neplyštančiais lapais, su žaidybiniais priedais (lipdukais, garsais), duotų pedagoginės naudos, o turinys, literatūrinė kokybė beveik nerūpi.
Kaip lengva numanyti, „piešinukų grožį“ skaitytojai supranta įvairiai. Debatuose apie konkrečias iliustracijas glūdi gilesnė ir platesnė tradicijos ir novatoriškumo, realizmo ir fantazmų, lengvai atpažįstamų ir metaforiškų vaizdinių priešprieša. Didelė adresato dalis yra konservatyvi, teikia pirmenybę tradicinei stilistikai (aiškių kontūrų, spalvų, įprastai antropomorfizuoti gyvūnai, auditorijos apibūdinami kaip tikroviški) – dažniausiai jie argumentuoja, kad tokia vaikams teiktinesnė. Įdomu, jog, kitaip nei kalbėdami apie tekstus, iliustracijas skaitytojai kritikuoja su išlygomis, nesileisdami į atvirą konfliktą, kone visad paminėdami potencialią meninę vertę (taip paklusdami nusistovėjusiems kultūros autoritetams). Antai moteris tiesiai nekvestionuoja Stasio Eidrigevičiaus kūrybos, tik pridūrusi, kad „Gal iliustracijos ir meniškos“, nusako neigiamą mažylės reakciją: „mergytė ją atvertus pakomentavo: „bobutė baisi“ ir skubiai užvertė, lyg kokią baisenybę pamačius.“10
Etinių ribų kvestionavimas
Kūrinių etika, nepagražintas tikrovės vaizdavimas tradiciškai yra jautri vaikų literatūros recepcijos sritis, sukelianti aršių ginčų tikrovėje, o dabar ir virtualybėje. Štai būdinga citata, pasakyta apie rinkinį Pasaulio pasakos (Vaga, 2009): „Iliustracijos gražios, tik apie tris paršiukus labai negirdėtai žiauri versija, ne mažam vaikui, o tik N-14“11; kita mama piktinasi herojaus eibėmis Vandos Kinderytės-Budrienės knygoje Samis vaiduoklių šalyje (2006): „neklausė mamos, melavo, tinginiavo, vartojo ekstazi, rūkė cigaretes, kanapes. Ne puritonė aš kokia, bet vis dėl to grožinėje knygelėje jaunesnio amžiaus vaikams nesitikėjau tokių briedų pamatyt.“12
Šio gerai pažįstamo konflikto nebūtų verta straipsnyje nė minėti, jei ne vienas diskusijų fragmentas, atskleidžiantis skaitytojų vertinimų pamatą ir sykiu pastangas apmąstyti kitokį, nei jiems įprasta ar atrodo priimtina, literatūrinį pasaulėvaizdį. Pretekstą svarstymams davė Beatrix Potter rinktinė Pasakos (2010), kuri sulaukė džiugių pirkėjų atsiliepimų (pirmiausia gėrėtasi iliustracijomis). Vienai moteriai užkliuvo kūrinio etika: „kaip jusu nuomone jauciasi vaikas, kai pasakoje uzsimenama apie tete triusi is kurio padare pasteta?“13 Įžvelgdama stiprią žalą vaikams, ši skaitytoja ragina kitus būti akylesnius, o galiausiai neigiamai apibendrina: „Sitos britiskos pasakos tikrai nera svelnios ir grazios, kaip musu vaikystes laiku filmukai apie zuikuti, kuris vaikuciams nese obuolius.“14 Toks minties šuolis išduoda skaitytojos įsitikinimus, jų kilmę, savotišką skonio uždarumą ir rodo bendresnę įtampą tarp skirtingų literatūros ir recepcijos tradicijų. Įsidėmėtina, kaip skaitytoja stengiasi sustiprinti Potter svetimumą – akcentuoja jos užsieninę (vakarietišką) kilmę, idealizuodama priešpriešina savo vaikystės lektūrą (sovietmečio (?), kur „mūsų filmukai“ veikiausiai žymi rusų animaciją, galbūt filmą „Obuolių maišas“, kuriame, beje, antagonistė varna tėvui zuikiui rėžteli: „Ateis medžiotojai, pykšt pokšt, ir nebus tavo vaikučių“).
Tačiau kitos skaitytojos atsargesnis ir savo dvejones, ir kūrinio trauką pripažįstantis komentaras liudija subtilesnę pastangą perprasti tekstą, reflektuoti savo reakciją, peržengti išankstines nuostatas: „pasakos tikrai visiskai kitokios nei mums teveliai skaitydavo vaikysteje. bet jos traukia. mes su savo mazuoju, palinde vakarais po patalais, pries miega, jas skaitom. pasakos siltos, tikros, tokios nesumeluotos. na, kaip ir musu kasdieniniai gyvenimai.“15
Paauglių knygų (ne)poreikis
Kol suaugusieji tariasi dėl kūrinių etikos ir iliustracijų, kiek karštesnės virtualios paauglių diskusijos netikėtai išryškina temą, kuri kultūrinėje spaudoje (t. y. profesionalių kritikų, pedagogų, bibliotekininkų tribūnoje) bemaž nesvarstoma: ar reikalinga speciali paauglių literatūra, koks jos tikslas ir paklausa. Ieškant atsakymo susiduria trys grupės: pirmoji (kiekybiškai gausi) tiki, jog tokia lektūra būtina, nes pasakoja apie bendraamžius ir paaugliams rūpimas problemas, taip pat yra nuotaikinga, kupina humoro. Antroji grupė – kiekybiškai menkesnė, tačiau viešajame forumų diskurse gerai matoma senbuvių žinutėmis – reiškia griežčiausią nuomonę, kad tokia literatūra neturi prasmės, nes paaugliai domisi suaugusiųjų tekstais („Aš tai šešiolikos Marquezą ir Remarką skaičiau…“16). Papildomas skeptikų (pačių paauglių) argumentas yra literatūrinis – esą specialiai jiems adresuotos knygos yra perdėm supaprastintos, paviršutiniškos, net banalios, grįstos tuo pačiu siužetu ir problemomis („visos klaikiai supanašėjusios. sexas, mokslai, draugai, tūsai, narkotikai“17), geriausiu atveju tinkančios kur kas jaunesniems skaitytojams, nei numato leidėjai.
Suprantamas jaunuolių noras kuo greičiau pereiti į suaugusiųjų teritoriją, tačiau galvojant apie šio ginčo poveikį vaikų literatūros vaizdiniui visuomenėje problemiškiausia yra tai, kad skepsį skleidžia labiausiai patyrę ir išprusę (sprendžiant iš jų gausių pasisakymų) skaitytojai, gebantys kalbėti ir literatūrologinėmis kategorijomis. Aukštindami suaugusiųjų kultūros kanoną, jie kartu žemina vaikų literatūros prestižą. Tas pats nutinka, kai šių skaitytojų kalbose sąvokos „vaikams“, „vaikiškas“ įgauna neigiamą konotaciją. Antai viena iškalbi, apsiskaičiusi vienuoliktokė nutarė neskaityti Loisos Lowry romano Siuntėjas vien dėl to, kad jis išleistas serijoje „10+“, kuri jai žymi vaikų skaitinius, o tokie esą jos amžiui jau neįdomūs. Panašios žinutės kuria vaikų literatūros kaip mažiau meniškos, greit išaugamos, nerimtos literatūros reputaciją. Kita vertus, jos išprovokuoja atsaką – dėl Siuntėjo kita skaitytoja kontrargumentavo, kad geros vaikų knygos aktualios visokiam amžiui: „Taip, ta knyga labiau skirta vaikams. Tačiau istorija verčia susimąstyt, įvertint viską, ką turime. Nebūtina būt vaiku, kad galėtum skaityt tą knygą, kad tau ji patiktų. Tai, kas pasakoma ta istorija, svarbu visiems.“18
Trečioji šio ginčo grupė laikosi nuosaikaus vidurio: pripažįsta kūrybos paaugliams reikalingumą, tačiau pabrėžia jos kokybinį netolygumą, skatina kritiškai atsirinkti geresniąsias knygas, nes leidėjai siūlo visko: „Kai kurios tokios knygos yra vertingos […], kai kurios – visiškai niekinės (kaip daugelis šiuolaikinių mergaitiškų knygų, kurių pagrindinė siužetinė linija visur vienoda, kalbama apie bernus, kosmetiką, jų kasdieninį gyvenimą, skaitytojams jau lendantį per gerklę, ir t. t. ir t. p.).“19 Kita vertus, ir ši pozicija į vaikų literatūrą žvelgia kiek iš aukšto, tarsi atlaidžiai: esą paauglių literatūra iš esmės negali būti itin vertinga, nes yra susieta su konkrečiu raidos tarpsniu, skirta lengvam laisvalaikio pasiskaitymui. Kaip jos priešpriešą paaugliai labai dažnai vartoja „rimtos literatūros“ sąvoką. Konotacijų paskirstymą reprezentuoja tipiškas sakinys iš diskusijos apie seriją „Beveik suaugę“: „knygos ,grybšteli‘ nemažai temų, kurios rimtai gvildenamos rimtesnėse knygose, tad manau, jos puikiai tinka tam tikrame amžiuje, po to jos tiesiog išaugamos, jeigu žmogus trokšta rimtesnės literatūros.“20
Rimtosios ir populiariosios literatūros skirtis
Spaudoje ar susitikimuose suaugusieji dažnai apgailestauja, kad nūdienos moksleiviai įnikę tik į seklią populiariąją literatūrą. Šimtai egzaltuotų šūkių interneto knygynų komentaruose prie romanų apie vampyrus išties patvirtina esant tokią skaitytojų grupę. Tačiau virtualios diskusijos nelauktai atskleidžia kitą bendruomenės briauną – kai kurie paaugliai net konservatyviau už literatūros kritikus skirsto knygas į „rimtas“ ir „populiarias“, jas griežtai vertybiškai hierarchizuoja. Priskyrimą prie populiariosios kultūros diskutuotojai dažnai pasitelkia kaip pagrindinį, papildomų aiškinimų ar literatūrinių įrodymų nereikalingą argumentą ginčijantis dėl konkrečios knygos. Pavyzdžiui, ilgame, vis atsinaujinančiame kivirče, ar J. K. Rowling Haris Poteris yra geras kūrinys, diskusijos dalyviai nesigilina į literatūrines ypatybes, o svaidosi abstrakčia sąsaja su populiariąja kultūra („gerai prasiryja, bet jokios menines ar isliekamosios vertes. eilinis popsas“21).
Sąvokos „išliekamoji vertė“, „meninė vertė“ paauglių žinutėse dažnesnės nei profesionalų recenzijose, o diskusijos apie atskiras knygas išprovokuoja ginčus apie apskritai literatūros vertę, tipus, komerciškumą, reklamos poveikį. Galbūt paveikti mokyklinių vadovėlių ar tokios populiariosios literatūros sovietmečiu neragavusių tėvų, dalis moksleivių kone iš kiekvienos knygos reikalauja egzistencinių dalykų ir unikalaus stiliaus, o populiariąją literatūrą bekompromisiškai nurašo kaip prastą pramogą (lėkšta, banalu, juodas popsas).
Įdomu, jog skaitytojai, kuriuos žavi vien populiariosios paauglių literatūros serialai (laižiakai ar vampyrai), literatūros forumuose beveik nedalyvauja. Jie laikosi atskirai, paprastai komercinėje leidėjų ir interneto knygynų teritorijoje, kur rašo gausius, bet striukus komentarus (dažniausiai tokius: „Nereali knyga! Super, dievinu, kas bus toliau?“). Jų elgesys prikišamai liudija virtualiosios terpės poveikį: leidyklai „Alma littera“ ketinant nebeversti tolesnių serijos „Vampyrų akademija“ knygų, šios literatūros vartotojai, trokšdami tęsinio, telkiasi kolektyvinėms akcijoms – ragina vieni kitus kuo greičiau išpirkti dabartinio tomo tiražą, rašo laiškus leidėjams, netgi kreipiasi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (manytina, kad knygų leidėjams ir prekybininkams tokios kolektyvinės psichozės tikrai parankios).
Lietuvių literatūros reabilitacija?
Virtualiojoje erdvėje skaitytojai daugiausia kalba apie užsienio vaikų literatūrą. Paminėjus vietinius autorius, kartkartėmis išlenda gajus įprotis a priori menkinti lietuvių rašytojų kūrybą kaip silpną, provincialią, niekada neprilygsiančią vertimams. Vis dėlto ir šiuo aspektu interneto diskusijos pateikia staigmenų.
Tėvų auditorija gana palankiai kalba apie jaunesniajam amžiui adresuotą lietuvių literatūrą, pirmiausia apie savo vaikystės autorius (Justiną Marcinkevičių, Joną Avyžių, Vytautę Žilinskaitę). Taip 6 2013 Nr. 3 (67) pat aiškiai populiarėja šiuolaikinė lietuvių kūryba, pavyzdžiui, daug teigiamų komentarų sulaukia Kęstučio Kasparavičiaus, Linos Žutautės, kai kurios Vytauto V. Landsbergio knygos (atskiro tyrimo reikėtų norint nustatyti šio poslinkio priežastis – gal pati literatūra patraukia, gal leidėjų vadyba nukreipia, o gal Metų knygos rinkimai paveikia?). Mamos žavisi visomis Žutautės Kakės Makės knygų plotmėmis: iliustracijomis (smalsu apžiūrinėti smulkias detales), tekstu (įdomus, linksmas, žaismingas), paveikia didaktika („nuostabi knyga!!! pagaliau musu vaikai pradejo tvarkytis zaislus:) tiesiog negalim patiketi, kad knygute duoda toki efekta!!!“22).
Paauglių pokalbiuose taip pat gana daug pagyrų lietuvių rašytojams, tačiau dažniausiai ne vaikų ir ne dabarties (veikiausiai pakreipti mokyklinių programų, prie geriausių knygų jie priskiria Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, Balio Sruogos Dievų mišką, Antano Škėmos Baltą drobulę). Reta išimtis – iš naujo aktualizuota Algimanto Zurbos kūryba, kuri paaugliams gana įdomi, retsykiais atrodo „vertingesnė už ‚Heroiną‘, ,Darant tai‘ ir laižiakus. Bent jau daugiau aprašoma ta kitokia gyvenimo pusė, nesistengiant bet kokiu būdu šokiruot.“23 Šiuolaikinės lietuvių autorių knygos beveik nenagrinėjamos forumų temose, tačiau sulaukia glaustų, neretai teigiamų atsiliepimų interneto knygynuose (pavyzdžiui, Vytauto Račicko, Kristinos Gudonytės, Editos Milaševičiūtės ir kt. knygos). Narkomanijos tema išpopuliarino Vaidos Blažytės romaną Geltona pieva (2002), kurį paaugliai gretina su Burgesso Heroinu (kai kurie lietuvės kūrinį kaltina siužeto neoriginalumu, kiti laiko pranašesniu).
Būsimas tyrimų džiugesys
Net ir fragmentiškai žvilgtelėjus į virtualias diskusijas pastebima aktyvesnė ir įvairesnė vaikų literatūros auditorija, nei esame pratę apie ją manyti. Argi negriauna kritikų ir pedagogų stereotipų apie skaitytojus paauglius, pavyzdžiui, penkiolikmetis, įkūręs Skaitytojų klubą kompiuterinio žaidimo (automobilių lenktynių) serveryje24? Gana dinamiškuose pokalbiuose ne tik deklaruojami įvairūs skoniai, išsakomos nuomonės apie konkrečias knygas, – tie pašnekesiai ir patys formuoja jų dalyvių nuostatas. Naujosiose medijose kunkuliuojančius debatus kursto senas kultūrinis ginčas, kas laikytina gera vaikų literatūra. Kaip juokauja Kanados mokslininkė DeNel Rehberg Sedo25, nors kai kurie kultūros kritikai baiminasi, kad skaitymas tuoj išnyks, pradėta skaitytojų bendruomenių internete analizė rodo, jog skaitymas tikrai gyvuoja, o mūsų laukia intriguojantys jo tyrimai.
____________________________
1 Šie vaikų literatūros reiškiniai įvairiapusiškai gvildenti 21-ajame Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų asociacijos (International Research Society for Children’s Literature) kongrese, kuris vyko 2013 m. rugpjūčio 10–14 d. Mastrichte, Nyderlandų karalystėje.
2 Plačiau žr. Anatoliy Gruzd, DeNel Rehberg Sedo, „#1b1t: Investigating Reading Practices at the Turn of the Twenty-first Century“, Memoires du livre, vol. 3, issue 2, 2012, http://www.erudit.org/revue/memoires/2012/v3/ n2/1009347ar.html.
3 Plačiau apie blogus žr. Nancy M. Foasberg, „Online Reading Communities: From Book Clubs to Book Blogs“, The Journal of Social Media in Society, 1 (1), Fall 2012, p. 31–53.
4 Wiktoo, 2005 10 10, http://banga.balsas.lt/lt/2forum. showPosts/493712.444-=(88001046. (Šioje ir tolesnėse citatose kalba netaisyta.)
5 Reading Communities from Salons to Cyberspace, ed. by DeNel Rehberg Sedo, Palgrave Macmillan, 2011, p. 7.
6 Urbonas V., 2006 06 12, http://www.patogupirkti.lt/ knyga/Trise-pries-mafija.html.
7 Jujan, 2004 10 20, http://banga.balsas.lt/lt/2forum.sho wPosts/340298.444.2-=(2727373122.
8 Zuzuka, 2009 01 27, http://forumas.pasmama.lt/ forum/laisvalaikis/knygos/vaikisku-knygu-iliustratoriai.
9 Menade, 2009 01 27, http://forumas.pasmama.lt/ forum/laisvalaikis/knygos/vaikisku-knygu-iliustratoriai.
10 Wiolett, 2009 01 27, http://forumas.pasmama.lt/ forum/laisvalaikis/knygos/vaikisku-knygu-iliustratoriai.
11 Asta, 2012 11 14, http://www.knyguklubas.lt/kk+1/ pasaulio+pasakos+9789955407874.html?.
12 Laurencija, 2008 11 18, http://www.mama.lt/forumas/ getTopic/12148.
13 Dovile, 2011 11 29, http://www.knyguklubas.lt/index. php?cl=details&anid=1cdb1849#all.
14 Ibid.
15 Erika, 2012 01 27, http://www.knyguklubas.lt/index.ph p?cl=details&anid=1cdb1849#all.
16 Pajaro_Loco, 2007 09 09, http://banga.balsas.lt/lt/2forum.showPos ts/495853.444.5.17012105-=(1284168742.
17 Sraigė, 2005 03 10, http://banga.balsas.lt/lt/2forum.sh owPosts/362389.444.3-=(4060232841.
18 Someone*Else, 2005 08 09, http://banga.balsas.lt/ lt/2forum.showPosts/474110.444.2-=(2695715203a.
19 Darla_Jr, 2004 09 14, http://banga.balsas.lt/lt/2forum. showPosts/362389.444.4-=(3677956362.
20 Greta, 2010 08 03, http://suvokimas.lt/index.php?/ topic/650-beveik-suauge/.
21 SoulFree, 2005 03 05, http://banga.balsas.lt/lt/2forum. showPosts/340298.444.5.9474769-=(787419067?PHPSES SID=549c3eb0d1533702bc85c69e02902585.
22 As, 2012 02 24, http://www.knyguklubas.lt/index.php ?cl=details&anid=1cdb1969&listtype=search&searchpar am=kak%C4%97%20mak%C4%97.
23 pavirstu_vovere, 2005 07 02, http://banga.balsas.lt/ lt/2forum.showPosts/362389.444.5-=(448263882.
24 http://sarg.lt/index.php?/topic/52148-skaitytoju-klubas/.
25 Anatoliy Gruzd, DeNel Rehberg Sedo, op. cit.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)
