VAIKYSTĖS POJŪTIS – KAD GYVENI BE RŪPESČIŲ...
– Manoma, kad vaikų literatūros tyrėjai turi stipresnę nei kiti vaikystės atmintį. Taigi nuo kada atsimenate pasaulį? Ar yra įstrigusi kokia nors ryški akimirka, situacija?
– Pasaulį prisimenu gal nuo dvejų metų. Labai ryškiai matau tamsiai žalią metalinį puoduką – prosenelė Ksavera man neleidžia kažko daryti, o aš neklausau. Regis, tada ji neteko sąmonės, aš labai išsigandau (buvau viena su ja), todėl atmintin ir įstrigo. Toks liūdnas, dramatiškas prisiminimas. Dar atmenu, kaip rytą, dar su tamsa, mane, susuktą į oranžinę su baltom gėlytėm (ar viščiukais) antklodę, tėtis neša į apačią pas močiutę (pats išeina į rytinę pamainą). Labai ryškiai prisimenu tą nešimą, tą antklodėlę, šilumą. O vienas gražiausių įspūdžių – matau save gal kokią penkiametę – einu pati viena (!) matuotis suknelės pas tokią siuvėją Vilčiauskienę, mūsų kaimynę, gyvenusią kiek pakalniau, už kelių namų. Graži diena, mirga labai dideli medžiai (tuopos), kažkoks džiugesys širdyje, suknelė tamsiai žalia, su smulkiom tamsiai raudonom gėlytėm. Toks laisvės, vėjo, didelių medžių, vidinio džiaugsmo pojūtis. Pojūtis, kad gyveni, nėra jokių rūpesčių, širdyje gera. Dažnai tas vaizdas išnyra be jokios priežasties. Dar pamenu, kaip sykį tėvas pjovė šieną (močiutė (ją vadinau baba, babyte) laikė ir karvę, mes gyvenome Šiaulių pakraštyje) už Ginkūnų ežero ir žolėje rado laukinių bičių medaus, aišku, atidavė man. Buvo šilta, saulėta diena. Nesu nieko skanesnio ragavusi. Gal dėl to labai mėgstu Vytauto Kernagio dainą apie laukinių bičių medų, man tai kažkaip siejasi.
– Ar tiesa, kad Jūsų giminės šaknys Šiauliuose? Papasakokite apie tėvus, tarpusavio santykius, šeimos aplinką.
– Taip, esu ketvirtos kartos šiaulietė pagal mamos Juzefos Šimkienės liniją (Ksavera, Marijona, Juzefa, aš), mano dukros Urtė ir Radvilė – jau penkta karta. Mano prosenelė Ksavera – bajoraitė, puikiai kalbėjo lenkiškai (ir visą gyvenimą ta kalba meldėsi, kurį laiką gyvendama Vilniuje, pamaldas lankė Šv. Onos bažnyčioje). Pasakojama, jog neramiais sovietmečio laikais ji sudegino savo bajorystės dokumentus, kad neturėtų nemalonumų. Bajorė buvo ir mano prosenelė iš tėvo mamos pusės – žemaitė nuo Varnių Natalija Paliulytė. Būtų įdomu panagrinėti savo giminės archyvą…
Šiandien gyvenu su šeima toje pačioje vietoje, kurią dar prieš Antrąjį pasaulinį karą įsigijo mamos tėvai, – prie to paties Ginkūnų ežero… Tik gaila, kad mano vaikystės liepą, gražiausią gatvėje, nupjovė kelininkai. O buvusią daubą, pilną čiobrelių, kažkas užlygino. Nors ir mieste, bet gyvenome, galima sakyti, paežerėje. Už ežero buvo matyti tik žalias kalnas ir dangus, o dabar tos skambančios linijos nebėr, pristatyta masyvių ir su aplinka nederančių privačių namų…
Tėvas Kazimieras Šimkus – žemaitis dūnininkas, gimęs Šiliškių kaime netoli Vaiguvos (dabar – Kelmės raj.), – šešiolikos metų atsikėlė gyventi į Šiaulius. Čia netrukus sutiko mano mamą Juzefą Grigaitę ir pasipiršo. Taigi vedė jaunas, dirbo „Elnyje“ (anuomet žinomame batų fabrike) ir kitur, bet užvis ilgiausiai – dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“, kur buvo pamainos meistras, derintojas, išmanė visas stakles. Mama – siuvėja, dirbo „Verpste“, o ilgiausiai – Šiaulių odinės galanterijos fabrike (jo, deja, kaip ir daug ko, jau nebėra), siuvo mokyklinius portfelius. Anksti susirgo reumatu, širdies yda, tad gana anksti nustojo dirbti, buvo invalidumo pensininkė. Turėjo, kaip sakoma, auksines rankas. Dar ir šiandien turiu mamos megztų daiktų: pirštinių, megztinių, liemenių. Atrodo, laikas jų nepaveikė. Mirė mama jauna, penkiasdešimt septynerių. O tėvas (jam dabar septyniasdešimt) turi puikų balsą (gražiai dainavo ir jo seserys, motina), turi, kaip man atrodo, ir poetinę gyslelę. Prisiekęs grybautojas. Apskritai abu tėvai itin mėgo mišką, dažnai ten vykdavo, išvaikščioti visi Šaukėnų miško takeliai, išbraidyti brūzgynėliai. Ir mane visada drauge veždavosi. Nors gyveno mieste, dirbo fabrike, širdy mano tėvas – kaimo vaikas, didesnė miestietė buvo mano mama. Ji visada labai troško, kad įgyčiau aukštąjį išsimokslinimą, būčiau mokytoja, tėvas tam irgi pritarė. Augau darnioje, mylinčioje šeimoje (tai atspindi mūsų trijų nuotrauka, kurią fotografas kaip pavyzdinę laikė fotoateljė lange). Su mumis tame pačiame name dar gyveno ir babytė, ir mamos sesers Olės šeima – toks triukšmingas „itališkas“ kelmas. Gerai prisimenu visokias šventes – Velykas, Kalėdas, gimtadienius, jubiliejus. Ateidavo ir kaimynų. Tada žmonės šilčiau bendravo, buvo artimesni, nors virš namų skraidė sovietų kariuomenės eskadrilės (virš mūsų gatvės buvo karinių lėktuvų nusileidimo takas).
– O mokykla? Pirmoji mokytoja? Tebeglūdi atminty? Kas išmokė skaityti – tėvai ar mokytoja? Kaip tai įvyko?
– Skaityti išmokau mokykloje. Pradėjau ją lankyti nemokėdama, bet labai greitai pralenkiau visus. Mokytoja dažnai patikėdavo perskaityti pamokoje kūrinį ar jo ištrauką, man tai patikdavo ir pavykdavo. Prisimenu, kaip laukiu akimirkos, kada jau galėsiu garsiai skaityti. Nuo pradinių klasių buvau nuolatinė raiškiojo skaitymo konkursų dalyvė, privalomai dalyvaudavau visokiuose literatūros montažuose (to laiko mada).
Pirmoji mokytoja – Janina Gudyma (lietuvė, ištekėjusi už sovietinės armijos karininko, juk Šiauliai sovietmečiu buvo uždaras karinis miestas). Tokia mažutė mažutė, bet griežta, mus mylėjo. Dar prisimenu ir tokį pirmokės nuotykį: kartą gyvenime buvau užlipusi ant podiumo, tai yra pilnai tėvelių salei su klasės draugu Evaldu demonstravau madas – kaip turi atrodyti tvarkinga moksleivio uniforma. Prisimenu ir Abėcėlės šventę. Buvau J raidė ir deklamavau ketureilį apie jautį (iš Kazio Jakubėno Abėcėlės). Visokias karūnėles visada darydavo mama (iš spalvotų saldainių popierėlių, krepinio popieriaus)… Mielai atsimenu savo 6-ąją vidurinę (dabar jai grąžintas Vinco Kudirkos vardas) – tarp senų medžių, originalios architektūros, tikrai labai graži mokykla. (Beje, joje ir mano mama mokėsi, turiu jos vaikystės nuotrauką – languota suknele stovi prie paradinių durų.) Pamenu, tos mokyklos pionierių draugovė vadinosi Salomėjos Nėries vardu, tad laiptinę puošė gražus poetės vitražas. Jis man labai patiko, ir šiandien akyse stovi. Toje vidurinėje mokykloje baigiau penkias klases, o tada perėjau į 14-ąją vidurinę, ją ir baigiau.
– Vaikystės biblioteka, knygų lentyna – kokius prisiminimus kelia šie žodžiai? Su kuo jie siejasi – su namais ar mokykla?
– Bibliotekos namie neturėjome, tik pasklidų knygų. Gerai atsimenu chaki spalvos Victoro Hugo Vargdienių tomus, tokį romaną Kristina apsitrynusiu viršeliu (kas jo autorius? Norėčiau perskaityti), knygą apie moters sveikatą, kur pavaizduotos nėštumo stadijos, – o, kaip tai buvo įdomu ankstyvojoje paauglystėje (vaikams tokios lektūros anuomet nebuvo, aš slapta varčiau mamos knygą)! Bet bibliotekos įspūdis – net ne mokyklos, o viešosios bibliotekos, tada buvusios Gegužės 1-osios (dabar – Vasario 16-osios) gatvėje, Vaikų literatūros skyriaus. Dabar ten bibliotekos nebėra. Prisimenu tą jausmą – rinkis, ką nori. Ir dar mane visada žavėjo, būrė (ir dabar man tai tebesvarbu) bibliotekos tyla. Tyla – vienas svarbiausių dalykų norint į ką nors įsijausti, pajusti, nesvarbu, kas tai būtų – biblioteka, muziejus ar gamtos kampelis. Kur daug šurmulio, susikaupimui, meditacijai vietos nėra. Ir dabar, manau, visur – visų lygių mokyklose, universitetuose, ligoninėse – turėtų būti Tylos kambariai… Studijų metais įspūdį padarė kuratorės kalbininkės ir mano diplominio darbo vadovės doc. Janinos Barauskaitės biblioteka, iš kurios skolindavausi knygų. Jos namų siela ir buvo tos knygos, gėlės, paveikslai ir žalsva prieblanda, kurioje lengvai skleidėsi prasmingi pokalbiai… Visada norėjau tokios bibliotekos kaip jos. Ir jau turiu. Beje, daug vertingų knygų esu iš tos bibliotekos gavusi. Net Maironio Pavasario balsų pirmąjį leidimą – dovanų disertacijos gynimo proga.
– Na, o kokią knygą laikote pirmąja vaikystės knyga? O kuri svarbiausia? Kokie dar literatūriniai vaikystės prisiminimai neišsitrynę iš atminties?
– Anzelmo Matučio eilėraščių knyga Šilų berniukas. Kokios savitos, nesaldžios stilizuotos Broniaus Leonavičiaus iliustracijos! O iš eilėraščių nuo mažens įstrigęs „Šermukšnėlė“. Pamenu, ir mamai šis eilėraštis labai patiko. Toks graudus, taip gaila buvo tos mergaitės ir kad ji pavirto šermukšnėle. Tą Matučio knygelę po daugelio metų aptikau antikvariate – koks malonumas ją vėl turėti. Iš eilėraščių, deklamuotų atmintinai ir šiandien gyvenančių manyje, – S. Nėries „Senelės pasaka“. Tai šedevras. Dar labai gražūs eilėraščiai „Močiutė“, „Dvidešimti su“. Man, kaip dabar matau, didžiausią įspūdį darė liūdni, graudūs kūriniai – apie mirtį, apie žmogaus skausmą. Iš linksmųjų labiausiai patiko Eduardo Mieželaičio poemėlė Zuikis Puikis (išmoksti atmintinai ir nesimokydamas – štai kur vaikų literatūros klasika!). Dar mėgau Vytauto Petkevičiaus Gilės nuotykius Ydų šalyje, o iš literatūrinių pasakų-apysakų – Gianni’o Rodari’o Čipolino nuotykius. Kita svarbi knyga – Vinco Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis su nuostabiomis realistinėmis iliustracijomis. Ją skaičiau daug kartų. Siaubo ir pasakų poreikį tenkino sorbų pasakų knyga Balanų pilis. Vieną gan keistą kaip vaikui knygą parsinešiau iš mokyklos bibliotekos – anuomet, atrodo, 1955 m., buvo išleistas toks didelio formato albumas apie Salomėjos Nėries gyvenimą. Tą knygą mokėjau atmintinai, kai kurias fotografijas esu labai įsidėmėjusi. Viena tokių – dramatiška fotografija, vaizduojanti poetę neštuvuose, kai ji jau labai serganti buvo gabenama iš Maskvos… Šiandien žiūrėdama Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ pastatymą vienoje mizanscenoje atpažįstu tą fotografiją su neštuvais iš vaikystėje vartyto albumo… (Ir šiandienos vaikams labai reikia dokumentinių, iliustruotų pasakojimų apie žymius žmones.) Paauglystėje, anksčiau, nei reikėjo pagal programą, perskaičiau Antano Vienuolio „Paskenduolę“. Mane tas apsakymas sukrėtė, taip stipriai išgyvenau merginos nelaimę. Gal tada pajutau emocinį tikros literatūros poveikį – labai natūraliai, per autentišką patirtį. Visai kitaip jau skaičiau Alberto Zalatoriaus „Paskenduolės“ analizę ir darsyk patį kūrinį. Tai jau visai kitas skaitymas… Mane visada veikia pirmasis perskaitymas. Pamenu, kaip sykį mamos priprašiau, kad tokiame apšiurusiame Šiaulių turgaus knygynėlyje nupirktų Kristijono Donelaičio Raštus! Tik dabar suprantu, kad tada man už 5 rublius mama nupirko akademinius raštus. Tą knygą tebeturiu, labai branginu. Kitą sykį, kai tėvas mane vežėsi namo iš Nemenčinės sanatorijos, įsigeidžiau, kad jis žūtbūt nupirktų kokią knygą paskaityti traukinyje. Vilniaus geležinkelio stoties kioske tegavome Eugenijos Tautkaitės Pirmieji (tebeturiu)… Labai brangios vaikystėje dovanų gautos knygos: minėtasis Mieželaičio Zuikis Puikis (antroje klasėje už gerą mokymąsi gavau dovanų iš mokyklos direktoriaus), Aldonos Liobytės Tėveli, būk mažas (gauta Bubių pionierių stovykloje; man ypač patiko apysakaitė „Raganos širdis“ – Liobytę reika prikelti!) ir kt. Mėgstu ir savo dukroms dovanoti knygų, manau, kad tai pati prasmingiausia dovana. Net jei knyga būtų neskaitoma, jei ji tik stovėtų lentynoje, tai vis tiek palankiai veiktų žmogų. O gal vieną dieną ims ir perskaitys?
– Ar galima teigti, kad Jūsų kelias į literatūrą prasidėjo vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje? Kaip prisimenate literatūros pamokas, literatūros mokytojus? Kaip vertinate literatūros padėtį šiandienos mokykloje?
– Manau, galima taip sakyti. Vienuoliktoje klasėje parašiau tokį miniatiūrų ciklą „Mano spalvos“, laimėjau konkursą. Mokykloje su drauge leidome sienlaikraščius „Kadagys“ ir „Kadagiukas“, o ten sueiliuodavau hegzametru ištisas poemas apie klasės draugus, įvairius įvykius ir pan. Rašiau visokius scenarijus. Ypač prisimintinas mūsų laidos Paskutinio skambučio šventės scenarijus ir Testamentas (įdomi mokyklinio vaikų folkloro atmaina, verta išsamių mokslinių tyrimų). Į šią šventę net buvo atgabenta senovinė skrynia mūsų Testamentui įdėti, o pievose (irgi pagal scenarijų) – priskinta geltonų burbulių, iš kurių pynėme vainikus… Daug būta įvairios užklasinės veiklos ir ji neretai buvo literatūrinė.
Šiaip jau nepasakyčiau, kad mane likimas lepino literatūros mokytojais. Jie gana dažnai keitėsi. Buvo ir labai vidutiniškų. Labiausiai prisimenu šviesaus atminimo lituanistę (mokė 9–11 klasėse) ir klasės auklėtoją Nijolę Tvarijonavičienę. Buvo kelionių entuziastė, rengdavo įvairias ekskursijas. Tai ji man anuomet sakydavo: „Dar nesu mačiusi tokio gabaus ir taip pritinginčio žmogaus…“ Ir pabardavo, kai ko nors laiku nepadarydavau: „Žiūrėk, prasilenksi su savo svajone.“ Gal ir jos buvo tiesa, kai dabar pagalvoju. Ir šiandien labiausiai trūksta sutelkto užsispyrimo nuveikti ką nors didelio – išblaško šimtai smulkmenų, mažų darbelių, administracinių pareigų ir pareigėlių, o kartais ir visai absurdiškų biurokratinių darbų… Nors jaučiu ir net žinau, kad galėčiau padaryti kai ką gerokai svaresnio.
O šiandienos mokykloje – daug sumaišties, nesibaigiančios reformos. Mechanizmas veikia, sraigteliai sukasi. Net juokinga: po tiekos reformų metų ir vėl grįžta prie mokyklinio rašinio (na, gal kiek modifikuoto). Programos perkrautos. Ne visi moksleiviai bus filologai, atbaidome, o gal ir numariname skaitytojus, norėdami kiekvieną kaip kokią bandelę prikimšti visokiausios literatūros.
„O kada gyventi?“ – taikliai paklaustų Poliana. Juk vaikui turi likti laisvo laiko: patylėti, pamiegoti, pažaisti, pabūti su savo šuneliu, pasikalbėti apie nieką… Geriau išeiti mažiau autorių, bet labai išsamiai, neskubant. Ir egzaminų tvarka abejotina. Galėtų būti rašomas tiesiog rašinys, kuriame moksleivis privalėtų remtis literatūros ir kultūros tekstais. Mokytojas galėtų turėti daug daugiau laisvės rinkdamasis tekstus. Žinoma, turėtų būti sudarytas ne per didelis, tačiau svarus, gerai apmąstytas privalomasis literatūros kanonas (na, kaip be Kristijono Donelaičio?), bet reikėtų palikti vietos ir erdvės ir užklasinei literatūrai. Tegu tai būtų ir gera populiarioji literatūra (o kodėl gi blogai yra skaityti apie vampyrus?). Jos analizė turėtų būti rimtai vertinama ir per baigiamuosius egzaminus. Įtariu, kad kai kada mokytojai būna knygų, kurias perskaito guvūs gimnazistai, nė nematę. Bet ar reikia lengvinti mokytojams gyvenimą? Reikia stovėti mokinio skaitytojo pusėje.
– Miesto vaiko, vienturtės dukters gyvenimas turi ir tam tikrų trūkumų, tiesa? Kur leisdavote vaikystės ir paauglystės vasaras? Kaip jas prisimenate?
– Niekad neliūdėjau, kad esu vienturtė. Mėgstu atskirą erdvę, atstumą, ramybę. Savas kambarys būtinas, o moterims – juo labiau. Taip įpratau, matyt, nuo vaikystės. Bet esu gana komunikabili ir dažnai būdavau kompanijos siela ir mokykloje, ir studijuodama.
O vasaros leistos įvairiai – kieme, savo gatvėje žaidžiant su berniukais (buvau vienintelė mergaitė visoje gatvėje)… Vasarą apsilankydavome pas tėvelio gimines Žemaitijoje. Ten dar spėjau pamatyti plūktinę aslą, iš molio drėbtus tvartus, išgirsti pasakojimų apie Žiburinį ir bijoti vakare su pussesere grįžti per mišką iš gretimo į savo kaimą. Prisimenu, kaip sykį keliavome per Žemaitiją, lankydami tris tėvo tetas – Veršinskienę, Kavaliauskienę ir Miknienę. Tokia įspūdinga kelionė, žemaitiškas epas. Vienos iš tetų, Miknienės, vyras buvo tautodailininkas, ir mane ypač sužavėjo kambarys, pilnas pristatytas išdrožinėtų medinių velnių. Jis buvo uždarytas, tik svečiams rodomas. Labai norėjau kokio velniuko, bet neišdrįsau paprašyti. Man regis, šių darbų yra įsigijęs Šiaulių „Aušros“ muziejus. Kitą sykį vykome su pusseserėmis ant Šatrijos kalno pasidairyti…
O dar pamenu ir savo vasaras pionierių stovyklose Bubiuose netoli Šiaulių ir Nidoje. Nelabai man rūpėjo tas ideologinis aspektas, tos liniuotės, skanduotės, bet patikdavo turistiniai žygiai, Indėnų šventė, maudynės upėse ir jūroje, o vakarais vieni kitiems pasakodavome šiurpes… O sykį tėvelis, atvykęs į Bubių stovyklą manęs aplankyti, prigaudė Dubysoje daug vėžių. Parsivežėme namo ir išvirėme. Šiandien mūsų vaikams labai trūksta tokių ar panašių stovyklų, į kurias savo atžalas galėtų leisti ir mažiau pasiturinčios šeimos. Juk tose stovyklose dirbo profesionalai – mokytojai, kitas personalas. Prieš keliolika metų su grauduliu stebėjome, kaip griūva Girulių stovyklos… Kiek jų beliko?
– Kas paskatino rinktis literatūros studijas? Kodėl Šiauliuose? Nesigailite?
– Niekada nesigailėjau studijavusi Šiauliuose. Tiesa, būdama abiturientė svajojau apie Vilnių, žurnalistikos studijas. O šiaip visą laiką norėjau būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Iš esmės ja ir esu. Taigi galiu sakyti, kad man pasisekė. Šiauliai pasirinkti dar ir todėl, kad arčiau namų. Juk buvau vienturtė, sirgo mama, namiškiai nenorėjo manęs iš namų paleisti. Pamenu, įstoti buvo nelengva – tąmet į vieną vietą pretendavo dešimt kandidatų.
Šiaulių pedagoginiame institute radau puikių dėstytojų (lituanistai visada garsėjo ir savo kompetencija, ir rimtomis studijomis). Čia dirbo Lietuvoje žinomi savo srities specialistai: prof. Kazimieras Župerka dėstė stilistiką, doc. Janina Barauskaitė – leksikologiją, literatūros istorijos kursus – Bronius Prėskienis, Dalia Striogaitė, Silvestras Gaižiūnas, Kristina Racevičiūtė, Valerija Ramonaitė – literatūros mokslo įvadą, Eglė Prėskienienė – raiškųjį skaitymą, Skirmantas Valentas – istorinę gramatiką, Regina Petkevičienė – fonetiką (mokė mus, šiauliečius, taisyklingai ištarti: Ežeras užsnūdo – stiklas žalias, / plaukia virvele antelės; sunkiai tuos balsius sekėsi išgiedoti), Vytautas Sirtautas, Česys Grenda, Danguolė Mikulėnienė, Giedrė Čepaitienė, – sunku visus ir išvardyti. Buvo ir kviestinių dėstytojų iš Vilniaus, Klaipėdos. Antai Leonardas Sauka dėstė tautosaką, Stasys Keinys, Saulius Žukas skaitė specialiuosius kursus. Kaip respublikinių lituanistinių olimpiadų (tada buvo tokios rengiamos) dalyvė vykdavau varžytis į Vilniaus, Klaipėdos aukštąsias mokyklas, ir tikrai šiauliečiai lituanistai buvome tarp geriausiųjų. Literatų būreliui vadovavo Gražina Skabeikytė, prisimenu mūsų būrelio surengtą literatūrinį teismą pagal Algimanto Zurbos Šimtadienį, kuriame dalyvavo dabar jau rašytojas Arūnas Spraunius, irgi ŠPI absolventas. Su studijomis susiję daug puikių įspūdžių: tautosakos praktika Luokėje (su L. Sauka), pedagoginė praktika Veliuonoje (vadovavo doc. Irena Ramaneckienė, o kuravo legendinis mokytojas lituanistas, kraštotyrininkas Stasys Liutvinavičius). Arba kitas įspūdis: sėdam kelios studentės popiet į traukinį ir netrukus jau Rygoje žiūrime operos ar baleto spektaklį. Su pedagogikos būreliu, vadovaujamu dėstytojo Juozo Kašio, lankėmės Armėnijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Per Užgavėnes būrelis studentų vaikščiojome pas dėstytojus lituanistus. Tai vis nepamirštamos akimirkos…
Institutą baigiau su pagyrimu, prisimenu ir savo požiūrį į studijas: lankyti visas paskaitas, nepraleisti nė vienų pratybų. Man studijuoti buvo tikrai įdomu: klausytis monotoniško, bet savaip patraukiančio D. Striogaitės balso ar beveik aktorinių S. Valento balso moduliacijų, ar matyti į literatūrą panirusį S. Gaižiūną. Nuo tada Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno Katino Murklio pažiūros į gyvenimą – viena mano atraminių knygų. Ir šiandien prisimenu savo diplominio darbo recenzento prof. V. Sirtauto pagyrimus per jo gynimą: „Būtų gaila, kad turimi gabumai kažkur dingtų.“ Taigi Šiaulių aukštoji davė tikrai daug, nulėmė tolesnį gyvenimo kelią. Kita vertus, pastatyk auditorijoje nors ir patį Algirdą Julių Greimą, jei studentas nemotyvuotas, nežino, ko čia atėjo, stebuklo nebus… Ir dabar tie, kurie lieka Šiauliuose ar atvyksta studijuoti į mūsų universitetą lituanistikos iš kitų Lietuvos kampelių, manau, nesigaili. Čia pamatomas kiekvienas, nes studentai ruošiami ne konvejeriu, o pasižiūrima kiekvienam į akis.
– Viena iš dviejų Jūsų dukrų pasuko mamos keliu – studijuoja literatūrą. Ne tik studijuoja, bet ir rašo vaikams, yra išleidusi jau dvi brandžias knygas. Kaip tai atsitiko? Kiek vaikų likimus, pasirinkimą mūsų moderniaisiais laikais nulemia šeima? Kokia vieta Jūsų šeimoje tenka tėčiui – profesoriui kalbininkui?
– Esu įsitikinusi, kad aplinka lemia daug, bet ji nėra visagalė. Tai gali būti pradinis postūmio taškas; juk šalia yra profesionalas, kuris mato, ką gali vaikas. Mane stebino, kad Urtė valandų valandas rašydavo. Pamenu vaizdą: aš dar tik keliuosi, o jau randu dukrą rašančią, palinkusią prie savo sąsiuvinių. Romanų romanai, scenarijai, „serialai“, ko tik ten nebūta… Gal ir buvo ji laiku pakreipta rašyti kompaktiškesnius tekstus, pasakas, juk didelę formą sunku suvaldyti, juolab esant tokio amžiaus. Paskatinta ėmė rašyti pasakas konkursui „Laiškas H. Ch. Andersenui“.
Dabar įtaka jai – minimali. Savam kieme pranašu, autoritetu nebūsi, bet bijau, kad literatūros studijos rašančiam žmogui gali ir pakenkti – tiesiog pamato, kokių šedevrų prirašyta, tada ima save perdėm griežtai vertinti… Ir jau nebėra to laisvo kūrybos džiaugsmo, kai tik rašai rašai rašai nesidairydamas, pasitikėdamas, jausdamas malonumą… Suvoki, kad reikia reflektuoti, ką ir kaip rašai. Kodėl rašai? Bet gal tos abejonės į gera?
Taigi šeimoje dabar trys lituanistai. Urtė jau šešerių žinojo, kas yra Mikalojaus Daukšos Postilė, o vėliau ir Radvilė, jaunesnioji dukra, išmanė ir kas Jokūbo Morkūno Postilė (tai tėčio disertacijos, tyrimų objektai). Tėtis taiso visų mūsų kalbos kultūros klaidas (o mes kartais jį pričiumpame), kalba gražia tarme (jis yra nuo Pasvalio, iš Nairių kaimo, esančio netoli Vaškų miestelio). Tik gaila, kad dukros liko pasvališkių tarmės neišmokytos. Bet dabar jau šaukštai po pietų.
Dažnai savaime taip išeina, kad kalbamės, pasiginčijame apie literatūrą, kalbą, studijas. Gerai, kad turime bendrų interesų: mėgstame keliauti, gerą kiną ir teatrą, klasikinę muziką. Visi vargstame (nebijau to žodžio) tvarkydami dabar jau didelę namų biblioteką. Tėtis – šeimos vadas, bet be mūsų jam tikrai būtų liūdna.
– Jūsų literatūrinių interesų laukas nėra vientisas – dėstote įvairius kursus. Kokius? Kokia vieta tarp jų tenka vaikų literatūrai? Ką ypač pamėgote, atradote vaikų literatūroje jau būdama suaugusi – kaip tyrėja, kaip pedagogė?
– Pedagoginę karjerą pradėjau kaip tik nuo vaikų literatūros ir literatūros dėstymo metodikos. Pirmaisiais darbo metais Vilniaus pedagoginėje mokykloje pusmetį dėsčiau vaikų literatūrą būsimoms darželio auklėtojoms (pavadavau sergančią dėstytoją, pirmaeilininke dirbdama 15-ojoje Vilniaus profesinėje technikos mokykloje), paskaitoms rengdavausi Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vėliau – jau Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas) – perėmiau iš prof. B. Prėskienio (dabar ŠU emeritas) XIX a. lietuvių literatūros istorijos, paskui – senosios Lietuvos literatūros kursus. Esu parengusi alternatyvių kursų: XIX a. lietuvių didaktinės prozos, Apšvietos epochos ir lietuvių literatūros, teksto semiotinės analizės, magistrantams dėstau originalius literatūros ir komunikacijos, kultūros semiotikos kursus ir kt. Daug metų dėstau ir komunikacijos įvadą. Iš pirmo žvilgsnio tai atskiri kursai. Bet juk visur svarbus komunikacinis aspektas, tiriant literatūrą – irgi, juk nemažai šiuolaikinių literatūrologijos mokyklų pabrėžia įvairius komunikacinius matmenis. Tik įprasta, pvz., kad filologijoje operuojame adresanto ir adresato sąvokomis, o komunikacijos teoretikai vartoja ir siuntėjo, gavėjo terminus. Kartais derinant netikėtus išeities taškus gaunama nelauktų komunikacijos tyrimų rezultatų (pvz., reklamos tekstus skaitant literatūros kontekste), o interesų platumas padeda tarpdisciplininiam požiūriui, ypač vadovaujant bakalauro, magistro darbų, daktaro disertacijų rašymui. Vis dėlto pagrindiniai meilės objektai – vaikų literatūra ir XIX a. lietuvių literatūros istorija. Man ypač svarbi Motiejaus Valančiaus figūra, reikšminga tiek lietuvių vaikų literatūroje, tiek apskritai XIX a. lietuvių literatūros istorijoje.
O per vasaros atostogas pirmiausia puolu skaityti atsidėtų vaikų literatūros knygų. Kai nereikia skubėti, tai tikra atgaiva. Jau suaugusi atradau paveikslėlių knygas (mano vaikystės laikais tokių Lietuvoje tiesiog nebuvo), kai kuriuos lietuvių rašytojus, ir ne tik egzodo autorius, pvz., Vytautą Tamulaitį, bet ir, sakysime, Bronės Buivydaitės poetinį pasaulį. Žinoma, verstiniai tekstai – ir klasika (kad ir minėtoji Eleanor Porter Poliana), ir šiuolaikinių autorių knygos – tai jau dabar atrasti literatūros lobiai. Stulbinanti ir įtraukianti įvairovė. Visą gyvenimą būtų galima skaityti vien tik puikias vaikų literatūros knygas.
– Pažaiskime penketukais: išvardykite penkias knygas, kurias privalėtų perskaityti šiuolaikiniai vaikai, ir dar penkias, kurias – paaugliai.
– Neįmanomas uždavinys! Apie tai būtų galima ilgai mąstyti, svarstyti, pagaliau rašyti ta tema išsamų, bet svarbiausia – argumentuotą darbą. Tad išvardysiu be argumentų, o ką šiandien sako širdis (rytoj sąrašas gal jau būtų ir kiek kitoks). Vaikams: Kennetho Grahame’o Vėjas gluosniuose, Astridos Lindgren Mes Varnų saloje (pati tą knygą galėčiau skaityti ir skaityti), Natalie Babbitt Amžinieji Takiai, Vytautės Žilinskaitės Robotas ir peteliškė, Petro Cvirkos apsakymų rinktinė Paslaptis. Paaugliams: Danielio Defoe Robinzonas Kruzas, Hanso Christiano Anderseno pasakos, A. A. Milne’o Pūkuotuko pasaulis, Janoscho Brolių Grimų pasakos kitaip, Kazio Borutos Baltaragio malūnas (dar čia labai prašosi Sauliaus Šaltenio Riešutų duona, o mažiesiems būtinai įrašyčiau ir Elwyno Brookso White’o Šarlotės voratinklį; širdis sakė, kad būtina įtraukti ir nacionalinės literatūros autorių).
– Paskutinis klausimas, kaip sakydavo dvi garsios blondinės, „byškį ne į temą“. Šiaulių humanitarai garsėja savo kelionėmis, kurias jau daug metų organizuojate kartu su vyru Broniumi. Kaip tai prasidėjo? Kodėl Jums tai svarbu? Kokias keliones pasiūlytumėte vaikų literatūros mėgėjams?
– „Keliaudami kuriame save“ – taip pavadinau vieną savo kelionių įspūdžių rašinį „Šiaulių krašto“ kultūros priedui „Atolankos“. Keliauti – tai pamatyti kitus kraštus, kitus žmones, pajusti vietos koloritą. Į save krauni patirtį, vaizdus, kvapus, nuotaikas… Pats keitiesi, kai išvysti kitaip gyvenančius, kitus (o gal ir tuos pačius) dalykus vertinančius žmones. Kelionė – ne vien persikėlimas erdvėje, tai ir mentaliteto keitimasis, kitų pasaulių pamatymas. Nors labai svarbu vaizduotė, vis dėlto verta pamatyti Paryžiaus katedrą savo akimis, o ne tik perskaityti apie ją V. Hugo Paryžiaus katedroje. Tiesa, būna, kad pamatęs „originalą“ labai nusivili, bet juk kaip tik tada ir suvoki, kokia neįsivaizduojamai didelė literatūros, meninio žodžio galia. Ar ne todėl ir norime, kad vaikai skaitytų, kad neprasilenktų su šiuo žmonijos išrastu stebuklu – knyga, meniniu žodžiu? O keliauti vaikų literatūros mėgėjai gali į bet kurią šalį, tik tegu užsuka į vietos knygyną ir pasidairo po vaikų literatūros lentyną. Gal ten ras ir kokią lietuvių autoriaus knygą, iškeliavusią į didįjį pasaulį?
– Ačiū už atsakymus. „Rubinaitis“ sveikina savo redakcinės kolegijos narę pirmojo jubiliejaus proga, o visi IBBY Lietuvos skyriaus nariai šaukia: Valio!
Visos nuotraukos iš asmeninio Džiuljetos Maskuliūnienės archyvo
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)
