MIRTIES TEMA ŠIUOLAIKINĖJE PAAUGLIŲ PROZOJE

Vienas iš probleminių vaikų ir paauglių literatūros klausimų – mirties tema. Jis glaudžiai susijęs su vaiko ir paauglio samprata visuomenėje, vyraujančiomis socialinėmis ir kultūrinėmis normomis. Vaikų literatūrą išskyrus kaip specifinį literatūros lauką, imta diskutuoti, kaip joje geriausia perteikti sudėtingą ir daug klausimų keliančią mirties temą, apie ką rašyti galima, o ką geriau nutylėti. Dėl šios priežasties mirties temos vaizdavimas kūriniuose nuolatos kinta.

Maždaug iki XVII a. mirties tema vaikams ir suaugusiesiems buvo pateikiama vienodai. Vaikai apie mirtį sužinodavo iš biblinių pasakojimų, legendų, baladžių, pasakų ir pasakėčių, t. y. kūrinių, pirmiausia skirtų suaugusiesiems. Mirtis juose buvo vaizduojama tikroviškai, perteikiant žmonių įsitikinimus, baimes ir viltis. Liaudies literatūra įtvirtino požiūrį, kad esama ir tam tikros pomirtinio gyvenimo formos, kad žmonės iš pomirtinio gyvenimo gali sugrįžti. Dažniausiai vaizduojamoje ritualinėje mirtyje buvo svarbūs nuostabos ir fantazijos elementai¹.

Religingos visuomenės moralė ir didelis vaikų, ypač kūdikių, mirtingumas lėmė, kad pirmuosiuose vaikams skirtuose kūriniuose vyravo didaktiniai, įspėjantys ir gąsdinantys pasakojimai apie mirtį. Tokiu vaizdavimo būdu buvo siekiama apsaugoti vaikų sielas nuo amžinų pragaro kančių. Antai XVII a. išleisti Įspėjimai mokiniams (Warnings to Apprentices) – mirties patale gulinčių vaikų išpažintys apie tai, kaip jie nepakluso moralės normoms ir per vėlai suprato savo klaidas².

Mažėjant vaikų mirtingumui, keičiantis socialiniams ir religiniams įsitikinimams, vaikų mirtį literatūroje imta vaizduoti rečiau. Tėvams nebereikėjo mokyti vaikų, ko tikėtis artimiausiu metu. Mirtis buvo dar negreit nutiksiantis įvykis. Mirties tema tapo platesnio konteksto dalimi. Aptariamu laikotarpiu beveik nebuvo kūrinių, kuriuose į mirtį ir mirimą būtų žvelgiama vaiko akimis. Situacijos tragiškumas ir negrįžtamumas dažniausiai buvo perteikiamas vaizduojant tėvų liūdesį ir gedulą. Panašiai vaikų literatūroje keitėsi ir požiūris į tėvų netektį. Tai buvo ne dar vienas mirties priminimas, o siužeto priemonė, įtraukianti veikėjus į naujas, pavojingas situacijas, skatinanti juos patirti nuotykių³.

Visuomenei modernėjant ir mirčiai persikeliant iš namų į ligoninę, o mirusiesiems – į laidojimo namus, mirtis įgijo tabu – socialinio ar religinio papročio draudžiamos arba ribojamos praktikos⁴ – bruožų. Britų sociologai pabrėžia kalbinę tabu prigimtį: būdamas susijęs su socialinėmis, moralinėmis ar religinėmis konvencijomis, jis apriboja žmonių laisvę kalbėti apie tam tikras temas. Į mirtį tyrėjai žiūri kaip į kalbos tabu pavyzdį, nes mirtis – skausmingas, probleminis diskusijų subjektas. Taip pat su mirtimi susiję tabu remiasi bendru draudimu žudyti. Nužudymas ir savižudybė – daugumoje moderniųjų visuomenių nepriimtinas elgesys⁵. Dėl šių priežasčių iki XX a. vidurio mirties tema vaikų ir paauglių literatūrose buvo subtili, tačiau nepriimtina. Suaugusieji jaunimo literatūroje įtvirtino savo subjektyvų požiūrį ir galią nekalbėti apie nepriimtinus, neaiškius ir bauginančius dalykus.

Tik po Antrojo pasaulinio karo atkreiptas dėmesys į tai, kad vaikus veikia artimųjų netektis, kad jie klausia, kodėl taip atsitiko, ir gedi kaip ir suaugusieji. Pradėta leisti literatūra, kurioje suaugusiesiems pateikiamos elgesio su sielvartaujančiu vaiku taisyklės, nurodomos gedulo stadijos. Vis dėlto vaikams skirtų šios temos knygų tebuvo keletas. Viena pirmųjų – Margaret Wise Brown Negyvas paukščiukas (The Dead Bird, 1938). Joje veikėjai vaikai gaili negyvo paukščiuko, bet didesnis emocinis įsijautimas nėra vaizduojamas⁶. Panašiai per gyvūnų netektį pateikiama mirties tema išpopuliarėjo ir kitose jaunesniesiems skaitytojams skirtose knygose. Klasika tapo Elwyno Brookso White’o Šarlotės voratinklis (Charlotte’s Web, 1952; liet. 2000), kuriame skausminga patirtis atskleidžiama pasakojant apie voro mirtį. Vaikų literatūrai būdingi trys gyvūnų netekties tipai: 1) natūrali mirtis dėl sunkios ligos arba senyvo amžiaus; 2) sąmoningas gyvybės nutraukimas (pvz., eutanazija siekiant nutraukti gyvūno kančias); 3) netikėta, staigi ir beprasmė mirtis (pvz., nelaimingas ar paslapties gaubiamas atsitikimas)⁷.

Antrojoje XX a. pusėje vaikų ir paauglių literatūroje mirties tema tampa mokymo apie tikrovę dalimi. Mirties supratimas konstruojamas vaizduojant gyvenimo ir mirties opoziciją, mirtį kaip natūralią pabaigą. Vyrauja teigiamas požiūris į netektį kaip galimybę pažinti tikrąsias vertybes. Siekiama parodyti, kad norint teigti gyvenimą reikia pasimokyti iš mirties. Kitaip nei XVII– XVIII a., mirtis laikoma neišvengiamu, tačiau neturinčiu bauginti gyvenimo faktu.

Paauglių literatūroje grįžtama prie suaugusiųjų (tėvų, senelių) mirties. Senelių mirtis leidžia atskleisti mirimo procesą, mirtį ir laidojimo ritualus, supažindinti su liūdesiu, kuris neišvengiamai aplanko netekus artimojo, padėti jį išgyventi⁸. Ankstyva tėvų netektis labai paveikia vaikus ir paauglius, todėl kūriniuose daugiau dėmesio skiriama ne pačiam mirties fakto konstatavimui, o iš to kylančioms emocijoms: šokui, neigimui, pykčiui, derėjimuisi, depresijai ir galiausiai – susitaikymui. Į lietuvių kalbą neišverstoje Newbery’io premija įvertintoje Cynthios Rylant knygoje Ilgintis Mėjos (Missing May, 1992) pasakojama apie mergaitę, bandančią susitaikyti su mamos mirtimi⁹. Pavieniuose kūriniuose kalbama apie galimybę išsilaisvinti iš mirties (Natalie Babbitt Amžinieji Takiai (Tuck Everlasting), 1975; liet. 2002), gvildenama netikėtos bendraamžio mirties tema (Katherine Paterson Tiltas į Terabitiją (Bridge to Terabithia), 1977; liet. 2000) ar prisiliečiama prie savižudybės klausimo (Astrid Lindgren Broliai Liūtaširdžiai (Bröderna Lejonhjärta), 1973; liet. 1979). Kontroversiška pastarosios knygos pabaiga, kurioje pagrindinių veikėjų šuolį nuo uolos galima suvokti ir kaip perėjimą iš vieno antrinio pasaulio į kitą, ir kaip savižudybę, sulaukė ano meto visuomenės pasipiktinimo¹⁰.

Tradicinis požiūris į mirties temą būdingas ir šiuolaikinei paauglių prozai. Timo Bowlerio romane Upės sūnus (River Boy, 1997; liet. 2010) natūralios mirties samprata atskleidžiama per mirštančio senelio ir paauglės santykius. Rowlando Molony knygoje Po Alisos Benet mirties (After the Death of Alice Bennett, 2006; liet. 2009) pasakojama apie visos šeimos bandymus susitaikyti su mamos netektimi. Vokiečių rašytoja Antje Babendererde gvildena tėvo netekties temą, gretindama ją su pirmosios meilės, brendimo, noro pritapti, būti pripažintam temomis (Nematoma mėnulio pusė (Die verborgene Seite des Mondes), 2007; liet. 2008). Vis dėlto tokie kūriniai yra išimtis, o ne taisyklė, nes baigiantis XX amžiui paauglių prozoje pradedama žaisti su mirties tema.

Šiuolaikinėje paauglių prozoje vaizduojant mirties temą nebelieka subtilumo, metaforų ir kalbėjimo užuominomis. Vyrauja smulkmeniškas realistinis aprašymas, siekis sukrėsti ir šokiruoti. Problemų prozoje, konvencinėje paauglių literatūros atmainoje, apie fundamentaliuosius klausimus kalbama paprastais žodžiais. Nesant temos tabu, atskleidžiami specifiniai mirties aspektai (kančios, mirimo būdo ir mirties akimirkos vaizdavimas) gali sukrėsti net suaugusius skaitytojus.

Viena iš problemų prozos tendencijų – jauno protagonisto ėjimo mirties link vaizdavimas. Tokių kūrinių siužetas paprastai susideda iš kelių dalių: fakto konstatavimo, veikėjo maišto, susitaikymo, pasirengimo mirčiai ir mirties. Mirties tema siejama su pagrindinėmis paauglių literatūros temomis: brendimu, tapatybės paieškomis, seksualumu, draugyste. Greta jų darosi svarbūs gyvenimo laikinumo, mirties neišvengiamumo ir gyvenimo baigtinumo klausimai. Johno Greeno romanas Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos (The Fault in Our Stars, 2012; liet. 2013) – tipiška istorija, pasakojanti apie mirštančius nuo nepagydomos ligos paauglius. Pasakojimas konstruojamas iš šešiolikmetės Hazelės, kuri ironizuodama kalba apie vėžiu sergančio žmogaus kasdienybę, savitarpio pagalbos grupės susitikimus ir žinojimą, kad vis tiek mirs, perspektyvos. Kaip ir daugelyje panašių kūrinių, knygoje atsiranda ir gretutinė siužeto linija – dviejų mirštančiųjų meilės istorija, aktualizuojanti pasakojimą ir priartinanti jį prie implikuoto skaitytojo – maištaujančio paauglio – kasdienybės.

Mirštančio protagonisto tema siejama ir su kita tendencija – mirimo vaizdavimu. Literatūroje stengiamasi kuo tikroviškiau atskleisti, kas vyksta žmogui mirštant. Taip sukuriama priartėjimo prie mirties iliuzija. Jenny Downham romanas Kol dar gyva (Before I Die, 2007; liet. 2011) – puikus pagal pagrindines problemų prozos tendencijas sukonstruoto pasakojimo pavyzdys. Kūrinys parašytas pagal konvencinį tapsmo romano modelį. Leukemija serganti šešiolikmetė Tesa, žinodama, kad netrukus mirs, siekia išgyventi eilinės paauglės potyrius (pabandyti narkotikų, pažeisti įstatymus, užsiimti seksu ir pan.). Svarbiausias jos tikslas – įsimylėti. Kol dar gyva išsiskiria subjektyviu pirmojo asmens pasakojimu, kuris paauglės mirimo aprašymą daro tikrovišką, detalų ir vizualų. Antai paskutinėmis gyvenimo dienomis Tesa vis dažniau praranda sąmonę ir šiuos momentus tekste išreiškia didėjantys tarpai tarp pastraipų. Rišlius sakinius keičia sporadiškos nebaigtos mintys ir vaizdiniai. Parodomas veikėjos bejėgiškumas (nebegalėjimas valdyti kūno funkcijų), skausmas, baimė ir nenoras išeiti. Mirties akimirka neišryškinama, ji yra galutinis visų Tesos gyvenimo akimirkų taškas.

Kaip teigia literatūrologės Marios Kissovos cituojami vaikų literatūros tyrėjai Gillian Avery ir Kimberly Reynold, „mirtis gali būti suvokiama kaip „gera“ tik tada, kai ji neskausmingai ateina nugyvenus ilgą gyvenimą ir pasiekus jame daugelį tikslų, – visiems šiems elementams kelią efektingai užkerta vaiko mirtis. Tokia situacija vaiko mirties vaizdavimą šiuolaikiniame mene daro ypač galingą ir ypač problemišką.“¹¹ Paaugliams skirtoje problemų prozoje ankstyvos ir dėl to blogos mirties tema atskleidžiama vaizduojant atsitiktinę, smurtinę ar paties veikėjo pasirenkamą mirtį (savižudybę).

Kadangi paauglių literatūra aktyviai reaguoja į aktualijas ir visuomenės tendencijas, atsitiktinė ir smurtinė mirtis kūriniuose siejama su probleminiu kontekstu. Realistinėje prozoje vyrauja neigiamas požiūris į žudantį paauglį, nagrinėjamos priežastys, kodėl taip nutiko. Pavyzdžiui, kaip bendraamžių patyčių ir smurto padarinys vaizduojamas susidorojimas su skriaudikais (dažniausiai juos sušaudant). Elisabeth Zöller romane Ir vis dėlto… šausiu! (Ich schieße… doch!, 2005; liet. 2009) teismo procese aiškinamasi, kas nutiko paaugliui, kad jis mokykloje sušaudė savo bendraamžius. Pasakojime pirmiausia pateikiamas faktas (sušaudymas), o tada ieškoma įvykio priežasčių ir bandoma atsakyti, kas dėl to kaltas: skriaudėjai, žudikas, šeima, socialinė aplinka ar visuomenė. Kitaip situacija rutuliojasi fantasy literatūroje, kur pagrindinis veikėjas paprastai būna priverstas kovoti už išlikimą. Karą ir terorizmą vaizduojančiuose kūriniuose vaikų ir paauglių mirtis – neišvengiamas politinių veiksmų rezultatas. Smurtinės mirties tema siejama ir su kito (žmogaus ar gyvūno) nužudymo moraline dilema.

Savižudybė paauglių literatūroje dažniausiai vaizduojama kaip smurto, patyčių, depresijos, nesutarimų šeimoje ir panašių problemų rezultatas. Dėl to ji tampa pagalbine priemone plėtoti siužetą. Ši tema padeda atskleisti naikinančio veiksmo beprasmiškumą, neatšaukiamumą ir traumuojančią psichologinę įtaką šeimai bei draugams. Žmonės ne tik praranda artimąjį, juos persekioja kaltės jausmas, jog nieko nepadarė, kad numatytų tragediją ir užkirstų jai kelią¹². Johno Greeno romane Aliaskos beieškant (Looking for Alaska, 2005; liet. 2010) pasakojimas perskiriamas į dvi dalis: prieš Aliaskos savižudybę ir po jos. Antrojoje knygos dalyje veikėjai bando paaiškinti, kodėl mergina pasirinko mirtį, kas dėl to galėtų būti kaltas, mėgina suprasti, kaip jiems gyventi toliau.

Realistinėje paauglių prozoje išpopuliarėjo ir pasakojimai iš mirusiojo perspektyvos. Viena pirmųjų tokių knygų – Alice’s Sebold Numylėtieji kaulai (The Lovely Bones, 2002; liet. 2004). Pagrindinė jos veikėja yra nužudyta paauglė, savo gyvenimo ir mirties istoriją pasakojanti iš dangaus. Jay Asher romane Trylika priežasčių kodėl (Thirteen Reasons Why, 2007; liet. 2011) žaidžiama technologijų teikiamomis galimybės. Mergina prieš nusižudydama įrašo trylika kasečių, kuriose aiškina, kuo konkretūs žmonės kalti dėl jos mirties. Autentišku kalbėjimu iš anapus aiškinamas savižudžio pasirinkimas mirti. Pasak Patty Campbell, mirties tema paauglių literatūroje nesusijusi su dvasingumo paieškomis ar malda; kai per sunku pakelti skausmą, ieškoma ramybės ar paguodos, mirties akimirką nekviečiamas kunigas ir nesišaukiama Dievo. Tačiau pomirtinio gyvenimo ir dangaus vaizdavimas beveik niekada nenutolsta nuo tradicinės katalikų teologijos, pasak kurios siela po mirties patenka į belaikę dimensiją ir grįžta pas Dievą¹³.

Mirties temos vaizdavimas šiuolaikinėje paauglių prozoje išsiskiria ir tuo, kad ieškoma ne tik kokius naujus aspektus atskleisti, bet ir kaip juos pateikti. Pasitelkiamas sudėtingas, daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame mirtis nebėra vienintelė svarbi tema, jungiami įvairių žanrų elementai. Antai Lauren Oliver knygoje Kai aš žuvau (Before I Fall, 2010; liet. 2012) į realistinį prozos pasakojimo lauką įterpiamas pasakos elementas – sugrįžimas iš mirusiųjų pasaulio. Pagrindinė veikėja septynis kartus išgyvena savo mirties dieną, kad ištaisytų klaidas. Kūrinyje stipresnės realizmo konvencijos, todėl laiminga pabaiga neįmanoma – įtvirtinusi moralinę pamoką, paauglė miršta.

Šiuolaikinėje paauglių literatūroje įprastiems siužetams suteikiama naujoviška forma, išryškinama medijų įtaka. Multimedialioje Anthony McCarteno novelėje Superherojaus mirtis (Death of a Superhero, 2006; liet. 2008) jungiamas literatūrinis tekstas, komikso ir filmo scenarijaus elementai. Literatūroje atsiranda vizualiųjų, tapybinių elementų. Štai Laurie Halse Anderson knygoje Žiemos mergaitės (Winter Girls, 2009; liet. 2012) smulkmeniškai aprašoma, ką mato ir jaučia save žalojanti paauglė: „Pirmoji įpjova eina nuo kaklo iki paširdžių, ji pakankamai gili, kad pagaliau ką nors pajusčiau, bet nepakankamai gili, kad pasipjaučiau. <…> Peilis pjauna odą tarp dviejų šonkaulių, tada tarp kitų dviejų šonkaulių žemiau. Dideli kraujo lašai tykšta ant spintelės kaip nunokusios raudonos sėklos.“¹⁴

Paauglių literatūroje mirties temos pateikimo pokyčiai iš didaktinio bauginimo į draudimą, iš draudimo į kontroversišką realybės teigimą sietini su konvencijų kaita, socialinėmis ir kultūrinėmis normomis. Ir nors šiuolaikinėje paauglių prozoje jaučiamas flirtavimas su mirties idėja, pagrindinė intencija išlieka nepakitusi. Įvairias interpretacijas sieja vienas tikslas – atskleisti, kad mirtis yra galutinė ir neišvengiama.

_____________________________

¹Francelia Butler, „Death in Children’s Literature“, Children’s Literature, Vol. , 972, p. 07.

² Ibid.

³ Louis Rauch Gibson, Laura M. Zaidman, „Death in Children’s Literature: Taboo or Not Taboo?“, Children’s Literature Association Quarterly, Vol. 6, No. 4, 99, p. 233.

⁴ „Taboo“, Oxford Dictionaries [prieiga internete: <http:// oxforddictionaries.com/definition/english/taboo>, žiūrėta 203-06-3].

⁵ Ouidade Sabri, Delphine Manceau, Bernard Pras, „Taboo: An Underexplored Concept in Marketing“, Recherche et Applications en Marketing (English Edition), Vol. 25, No. , 200, p. 64.

⁶ Irvin G. Gilbertson, „Death in Children’s Literature“, The Continuum Encyclopedia of Children’s Literature, Continuum International Publishing Group, 2005, p. 22.

⁷ Charles A. Corr, „Pet Loss in Death-related Literature for Children“, OMEGA – Journal of Death and Dying, Vol. 48, No. 4, 2003, p. 403.

⁸ Louis Rauch Gibson, Laura M. Zaidman, op. cit., p. 233.

⁹ Irvin G. Gilbertson, op. cit., p. 223.

¹⁰ Farah Mendlesohn, A Short History of Fantasy, London: Middlesex University Press, 2009, p. 99.

¹¹ Maria Kissova, „The Concept of Death in Children’s and Juvenile Literature“, Re-Imaging Death & Dying, Inter- Disciplinary Press, 2009, p. 60.

¹² Louis Rauch Gibson, Laura M. Zaidman, op. cit., p. 233.

¹³ Patty Campbell, „YA Lit and the Deathly Fellows“, Horn Book Magazine, Vol. 84, Issue 3, 2008, p. 357.

¹⁴ Laurie Halse Anderson, Žiemos mergaitės, Vilnius: Alma littera, 202, p. 25.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)