Tiesi nugara ir... visa, kas už jos slypi

Šių metų birželio 14 d. viešėjau Estijos ambasadoje. Proga buvo dviguba: ne tik svarbios datos paminėjimas, bet ir ką tik lietuviškai pasirodžiusios knygos pristatymas. Tai Leelo Tungal Draugė mergaitė ir suaugę žmonės*. Svarbi ir paantraštė: „Dar vienas pasakojimas apie laimingą vaikystę“.

Paskutiniame knygos puslapyje ,,Gimtojo žodžio“ leidykla (o tiksliau – vertėja Danutė Sirijos Giraitė) pateikia šiek tiek žinių apie rašytoją ir jos kūrinį. Laimei, šį kartą pateikia. Dažniausiai ,,Gimtojo žodžio“ knygose autoriaus biografijos nerasi. Kažin kas dėl to kaltas – kuklumas ar tingumas?

Taigi sužinome, kad Leelo Tungal (g. 1947 m.) – mėgstama vaikų rašytoja, poetė, prozininkė. Ji, filologė, įkūrė ir leidžia žurnalą „Geras vaikas“.

Estijos ambasadoje iš pačios rašytojos išgirdome ir daugiau. Lietuvą ji mini geruoju. Mat prieš kelis dešimtmečius mūsų šalyje, Šiauliuose, susituokė su kompozitoriumi Raimo Kangro (1949–2001). Tuo metu jis tarnavo sovietų armijoje – mušė būgną kariniame orkestre.

Šių eilučių autorė prisipažįsta: nors esu ne muzikantė, o literatė, Kangro pavardę įsiminiau gerokai anksčiau nei Tungal. Pamenu estų kompozitoriaus kūrinius, atliekamus Lietuvos kamerinio orkestro. O kur dar tos dienos, kai Kauno muzikiniame teatre 1983 m. buvo statoma jo roko opera Šiaurės mergelė… Gal keista, gal ne, bet libreto autorius man tada nerūpėjo. O parašė jį Leelo Tungal, vertė Danutė Sirijos Giraitė. Pasak pastarosios, tai buvo didis išbandymas. Viešėta Kangro ir Tungal šeimoje, kiekviena frazė gludinta prie instrumento.

Dar nepamiršau, kad pasižadėjau „Rubinaičiui“ papasakoti apie knygą, ne apie operą, bet… Negaliu nepaliudyti, kad Kaunui (ir ne tik jam) tai buvo svarbus įvykis. Manyta, kad partitūros paraštėse esama kai ko daugiau, nei regi nepastabi akis ar girdi neįgudusi ausis. Tuo metu Kauno muzikinio teatro scenoje dainavo ir šoko keli man itin svarbūs žmonės. Drąsiai galiu tvirtinti: roko opera jiems buvo ne tik išbandymas, bet ir kūrybinė laimė. Aš taip pat atlikau svarbų vaidmenį – buvau garsiai plojanti gausios publikos dalelė.

,,Draugė mergaitė ir suaugę žmonės – rašytojos prisiminimų knyga, skirta paaugliams ir visai šeimai“, – taip leidinį apibūdina vertėja. Greičiausiai taip ir yra. Skaitančiam vaikui reikia suaugusiojo pagalbos. Visada prireikia, jei tik kalbame ne apie lėkštą, primityvų kūrinį, o apie tikrą literatūrą.

Mėgstu perskaičiusi knygą rasti dar kelis žodelius: kur knyga rašyta, kiek rašyta. Ir radau: ji gimė Ruiloje 1997–2007 m. Akivaizdu, kad tai ne kūrinys nuo konvejerio, ne bandymas žūtbūt įtikti vaikams ar paaugliams, ne noras padlaižiauti rinkos taisyklėms ar pėdinti patogiu, užsienio rašytojo pramintu keliu.

Tėvynė kūrinį įvertino: 2010 m. jis pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Garbės diplomą – įrašytas į Garbės sąrašą. Juk suvokiame, kad pateikti rašytojos Leelo Tungal ir jos knygos kandidatūrą pasirūpino patys estai. Kažin kaip tokio pobūdžio knygą sutiktų lietuviai? Greičiausiai pagirtų – už meistrystę. Ir pabartų, o kai kas net atstumtų – už adresato nepaisymą. Tad apie ką ši knyga?

Tai autobiografinis pasakojimas. Tikslus. Nepakeisti nei vardai, nei pavardės. Nei vietovardžiai, nei datos. Lėlai (taip tariamas rašytojos vardas) ėjo ketvirti, kai jos mamą išsivedė juodai apsirengę pareigūnai. Buvo 1951 metų balandžio 12 diena. Juodišiai – taip tuos pareigūnus praminė mergaitė.

O juk įdomi mergaitė… Fantazuotoja. Kiek visko ji regi lubose – ištisą pasaulį. Ji ir vėpla, pasak tetos Anės. Kas matė vaiką, kuris žaislų parduotuvėje nieko neužsimanytų?

Vėplų pasauliui priklausiau ir aš. Ir man bandydavo įsiūlyti tai tą, tai aną… Tačiau lubų pasaulis tikrai įdomesnis. Be to, Lėla turi lėlę – kuo artimiausią Nomedos Marčėnaitės aprašytosios giminaitę. Močiutė Katarina Lėlai iš žaislo galvos sukuria visą kūną. Ne tik jį – ir to kūno sielą, dvasią.

Žaislų ir žaidimų pasaulis – itin svarbi knygos dalis, beveik jos pagrindas. Juk kalbama apie vienišą, nuskriaustą, save apkaltinusį, net pasmerkusį vaiką. Lėlai atrodo: mama juos paliko tik todėl, kad dukra buvo negera mergaitė. Jei pasistengs tapti gera, mama sugrįš.

Ir ji stengiasi. Kaip kitaip? Lėla – mokytojų vaikas, o apie mokytojų vaikus dera rašyti skaudžias ir tikras istorijas. Dažniausiai besistengiant ir persistengiama… Kas daugiau gali paguosti Lėlą, jei ne vaizduotės pasaulis? Ne tik namų lubos – ir kojos. Taip, abi jos kojos, gaunančios Nogės ir Kotos vardus. Tos dvi geriausios, ištikimiausios draugės visada ją pralinksmina.

Gal ir paskubėjau žaislus ir žaidimus paskelbdama knygos pagrindu. Ne menkiau svarbi tema – tėvystė. Pamenu, šių metų pavasarį gerą valandą kalbėjausi su kolega būtent apie ją – tėvystę. Ar aprašyta ji pasaulio literatūroje? O Lietuvos – vaikų ir suaugusiųjų – knygose?

Lietuvą mėgstąs ar net mylįs Ulfas Starkas tikrai ją aprašė, jei tik prisimenate knygą Tegu baltieji lokiai šoka. Kaip tik jis ir jo kūrinys bediskutuojant man šovė į galvą pirmiausia. Prisiminčiau ir jums priminčiau ir daugiau tėvystės apraiškų. Ir patektume mes pirmiausia į Skandinaviją. Juk žinome – švedai net nekariavo, regis, visą planetą purčiusiame Antrajame pasauliniame kare. Jie sotūs, virš jų galvos tikrai yra stogas (tikrąja šio žodžio prasme), jie gali sau leisti neįtikėtiną prabangą – narstyti, gludinti savo jausmus.

Apie Estiją, Leelo Tungal ir jos tėtį, lietuviškame vertime vadinamą tata, – kita kalba. Jis, muzikantas, mokė vaikus ir piešti, ir sportuoti. Su dukra žaidė keisčiausią žaidimą – du bėgikus, ano meto Estijoje bene visiems žinomus. Tai suomis Nurmis ir čekas Zatopekas, bėgimo čempionai. Jei vaikas pavargsta kelyje, jam suteikiamas Zatopeko vardas, pats tėvas tampa Nurmiu. Ir bėga juodu, bėga – kad spėtų į autobusą, važiuojantį pas senelius. Prikimštą autobusą. Jame konduktorė Lėlą pavadina drauge mergaite. Taip vaikas įgyja dar vieną vaidmenį, be galo svarbų. Dabar ji – draugė, todėl galima tikėtis, kad iš tiesų taps gera.

„Tiesi nugara ir linksmai smagus veidas, dukryt“ – toks tatos prašymas ar net reikalavimas atkartojamas kelis kartus, jis skamba nelyg kamertonas. Ir primena, ak, kaip primena mano močiutę, sakydavusią, kad vėjas gali kišenėse švilpti, bet galva visada turi būti aukštai pakelta. Tai minėjau knygos pristatyme Estijos ambasadoje. Negalėjau neminėti nepaprastai stipraus mūsų tautų stuburo. Išlikome. Neišnykome kaip Tungal kelis kartus minima ingrų (ižorų) tauta. Pasak vertėjos pastabos, tos tautos atstovų tėra likę gal du šimtai.

Žaislai ir žaidimai, vaizduotės pokštai tebūnie pirmas šią knygą laikąs banginis. Antras – minėtoji tėvystė. Trečias? O trečias – daugybė personažų, rečiau ar dažniau pasirodančių, jų, kad ir kaip keistai skambėtų, chaotiška darna. Širdin sminga vien jau kirpyklos, kurioje dirba teta Anė, retsykiais priglaudžianti mergaitę, aprašymas. Kiek ir kokių pokalbių, kokie portretai! Retsykiais čia lankosi aferistė Makejeva, kiek padraugavusi su Anės broliu – iki jo tremties. Ji sunkia ir sunkia iš Anės pinigus, šantažuoja… Nuolat užsuka ir pirštinių nėrėja kvailutė Marė – tų pirštinių parduoti. Taip pat šantažas, bet… Marės vaikas žuvo per bombardavimą, jos istorija kita, kitokia. Tartum ir nereikšmingi epizodai – tik smulkios detalytės – sukuria knygos reikšmę.

Pristatyme lyg ir pristigo laiko daugiau dėmesio skirti knygos iliustracijoms. Jų keistumui. Drąsai eksperimentuoti. Urmas Viikas ne šiaip papaišė tą ar aną – jis sukūrė koliažą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. To meto madų žurnalai, šeimos albumai, juodišių (NKVD ir panašių kontorų) sukurptos bylos, vaikiški piešiniai, motociklų ir buities reikmenų atvaizdai bando tarnauti tekstui, o ar patarnauja?

Jei norime, kad knyga taptų bestseleriu – ne. Jei pritariame, kad mados greitai mainosi, tad tik nemadinga knyga turi galimybę ilgai išlikti – taip.

O, kaip nusikalsčiau ir tiesai, ir teisybei, ko būtų vertas tas minėtasis stuburas, jei nepasakyčiau apie keistenybes, užjuodišiavusias šią knygą! Man keista skaityti apie tyrėją – anais laikais tokio žodžio nebūta, aš juk pamenu. Ir maniškiai lageriuose kalėjo… Būta tardytojų; tyrėjas – pernelyg korektiškas, jau šių dienų žodis. Kaip ir ugdymas – tuomet mokyta, auklėta, lavinta. Liūdna ar ne, bet poetiškasis ugdymas šiais laikais tampa nuobodžia kalke.

Štai išnaša, kurią cituoju pažodžiui: ,,Taip vaikas vadino Paulį Robesoną, šeštąjį dešimtmetį TSRS itin populiarų negrų tautybės JAV dainininką.“ Juk suprantate, kad komentuoti neįmanoma.

Šių metų liepos pradžioje Estijoje, Taline, ir vėl sutikau Lėlą – rašytoją Leelo Tungal. Keliavome po Estiją, Suomiją. Svečiavomės Talino senamiestyje įsikūrusiame Vaikų literatūros centre. Vienoje lentynoje aptikau puikią rašytojų kompaniją. Atpažinau Reino Raudą – Cypliuko autorių, jo žmoną Aino Pervik. Kaip mėgau kadaise, dar paauglė, jos Balionėlį, kaip džiaugiausi, kai rašytoja su dukra dailininke prieš penketą metų atvyko į Klaipėdą – į seminarą „Jūra ir vaikų literatūra“.

Ką aš ten iš tiesų regėjau? Ogi lėles, sukurtas pagal Estijos vaikų rašytojų pavidalus. Tarp jų – ir Lėla. Vadinasi, jau paskelbta klasike.

Lėlėms pakako žaismės, tačiau būta jose… kažko… Ko? Inteligencijos. To, ko labiausiai pasigendu mūsų gyvenimuose, mūsų rašymuose.

____________________________

* TUNGAL, Leelo. DRAUGĖ MERGAITĖ IR SUAUGĘ ŽMONĖS / iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė; iliustravo Urmas Viik. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 216 p.: iliustr. ISBN 978-9955-16-466-I

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)