„KIŠKIŲ KARIAUNA, MARŠ, MARŠ Į KAUNĄ!“

Apie tris dešimtmečius vingiavusį Kazio Binkio kūrybos kelią lengva suskaidyti į tris etapus – taip daro bemaž visi literatūros istorikai. Tai dainiškasis, kaimiškosios lyrikos tarpsnis, pasibaigęs Eilėraščiais (1920), maždaug 1921– 1926 m. apimantis avangardizmo, keturvėjiškasis laikotarpis ir nuo 1928 m. prasidėjęs „alijošinis“ kūrybos etapas. Mat tais metais jaunas žurnalistas, poeto vienmetis Antanas Bružas (1893–1970) pakvietė Binkį bendradarbiauti savo įkurtame „Mūsų rytojaus“ (1927–1936) savaitraštyje. Neabejojama, kad Binkis nepaprastai prisidėjo prie šio leidinio sėkmės: 1931 m. jo tiražas pakilo iki 100 000 tūkst. egz.¹ Šiame leidinyje K. Alijošiaus slapyvardžiu poetas skelbė savo liaudiškąsias poemas „Tamošius Bekepuris“, „Kriaučius Motiejus“ ir kt. Tuo pačiu slapyvardžiu 1928 m. balandžio 28 d. šiame laikraštyje išspausdintas ir „Vaikiškas pavasaris“, kuris vėliau, 1930 m., pavadintas Meškeriotoju, išėjo atskira knyga.

Atrodytų, kad Binkis ėmėsi vaikų literatūros tada, kai, anot Liudo Giros, „atsimodernino“. Bet tai nėra visiška tiesa. Kaip neretai nutinka, atkreipti dėmesį į vaikų literatūrą galėjo paskatinti savos atžalos. Į vaikų literatūrą Binkis pirmiausia atėjo kaip vertėjas. 1923 m. viena po kitos pasirodė net keturios jo verstos knygos: Rudyardo Kiplingo Drambliūkštis, Fritzo Ostini’o Mažučiukas karaliukas, Richardo Dehmelio Stebuklingoji paukštė ir Dmitrijaus Mamino-Sibiriako Pasaka apie atkaklųjį ožį. Impulsą šiam kūrybos pliūpsniui galėjo suteikti dukters (1922 m.) ir sūnaus (1923 m.) gimimas. Ne mažiau tikėtina, kad vaikų literatūros svarbą poetas suvokė 1920–1923 m. studijuodamas Vokietijoje, Berlyne. Ten jis greičiausiai atrado ir Heinrichą Hoffmanną, apie kurio reikšmę dar kalbėsime.

Originaliosios kūrybos vaikams Binkis ėmėsi jau bendradarbiaudamas kaimo skaitytojams skirtame „Mūsų rytojuje“. Manoma, jog Binkio iniciatyva tame laikraštyje 1930 m. gegužės 2 d. atsirado skyrelis „Vaikų rytojus“, kuris paskui virto „Vaikų kampeliu“, o dar vėliau – „Mūsų mažiesiems skaitytojams“. Binkis buvo vienas iš tų, kurie rašė į tą skyrelį.

Adolfas Juršėnas, naujausių Binkio Raštų sudarytojas, į pirmąjį tomą įdėjo daugiau kaip 30 eilėraščių, gana motyvuotai aiškindamas, o kai kuriais atvejais visiškai įrodydamas, kad jie, nors skelbti anonimiškai, tikrai parašyti Binkio. (Anoniminių Binkio eilėraščių hipotezę Juršėnas kėlė senokai rašytame straipsnyje „Ar Binkis rašė eilėraščius vaikams?“²) Be trumpųjų eilėraščių, „Mūsų rytojuje“ publikuota ir „Vilko naktis“, „Vaikų darbymetė“ (1930). Atskiromis knygomis išėjo plačiai žinomi Baltasis vilkas (1929), Atsiskyrėlis Antanėlis (1930), Dirbk ir baiki (1936), Jonas pas čigonus (1937), Kiškių sukilimas (1937), Keistutis pas Gediminą (1940). Taigi Binkio indėlis į lietuvių vaikų literatūros istoriją nemenkas, dar ne iki galo suvoktas ir ištirtas. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama bene populiariausiam poeto kūriniui – Kiškių sukilimui.

Kiškių sukilimo recepcija

Atskira knyga Binkio Kiškių sukilimas pasirodė 1937 m. gruodžio mėnesį (tokia tiksli data nurodyta antrajame knygos puslapyje). Išleido „Spaudos fondas“. Knyga buvo išskirtinai didelio formato, kiekviename atvarte – po vieną įklijinę Domicelės Tarabildienės iliustraciją (iš viso jų – vienuolika). Viename puslapyje spausdinamas vienas užbaigtas fragmentas, turintis atskirą pavadinimą, – tarsi savarankiškas eilėraštis.

Netrukus, jau 1938 m. pradžioje, spaudoje pasirodė net šeši atsiliepimai apie knygą. Pirmasis reagavo „Vairas“, kuris sausio 15 d. išspausdino Iz. Didžiulio anotaciją, iš esmės tik reziumuojančią siužetą. Maždaug po poros savaičių „Lietuvos aide“ pasirodė Stp. Vykinto vardu (anot bibliografų, tai J. Povilavičiaus slapyvardis) pasirašyta recenzija, kurioje pabrėžiamas kūrinio komizmas, dinamiškumas ir vaizdų ekspresija. „Ypač sklandi, ritminga, muzikali eilėdara daro poemą žaismingą, lengvą ir mielą skaityti“³, – rašo recenzentas. Paminimas ir didaktinis turinys – knyga esą „pamoko, kad drąsa, pasiryžimu galima kovą laimėti, kad reikia žvėrelius mylėti“⁴. „XX amžiaus“ recenzento St. B. (tikėtina, kad tai Binkio kraštietis Stasys Būdavas) nuomone, ši poema „išleista tikrai pagal Europos skonį ir nusiteikimą“, ji „artimesnė ir suprantamesnė bus inteligentų, ypačiai Kauno, vaikams“⁵. „Vairo“ recenzentas Ignas Malinauskas, pateikęs pedagoginę tezę, kad „priešmokyklinio ir jaunesniojo pradžios mokyklos vaiko natūra – žydinti dinamika“, džiaugiasi, kad Kiškių sukilimo autorius ir dailininkė „tai suprato ir davė vaikams gyvojo veiksmo, nenustygstančios akcijos eiliuotą poemą“⁶. Iš kitų anotacijų ir recenzijų literatūrinėmis įžvalgomis išsiskyrė Antano Vengrio publikacija „Naujojoje romuvoje“. Vertintojas apibūdina kūrinio eilėdarą – chorėją (jis iš tikrųjų vyrauja, nors nėra vienintelis metras), pastebi nevienodą pėdų skaičių eilutėje, įterptas daineles, ištiktukus ir kasdienės kalbos „išsireiškimus“, kurie „poemą-pasaką dar labiau pagyvina, suteikia jai sodrumo ir gyvenimiškumo“⁷.

Pažymėtina, kad Vengris taikliai nurodė ir kūrinio žanrą – poema-pasaka. O baigiamosiose pastabose užsiminė ir apie kūrinio keliasluoksniškumą: „Ir taip šita knyga tampa pasigėrėtina ir skaitytina. Jaunam čia įdomi bus pasaka, seną humoras patrauks, išprusėlį – poetinio žodžio aktas.“⁸

Analitiškiausią Kiškių sukilimo recenziją paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto žurnalas „Akademikas“. Recenzentas J. Bivainis kūrybą vaikams įdomiai pavadino Binkio „ketvirtąja poezinės kūrybos sritimi“, priminė ankstesnius šios srities kūrinius, džiaugėsi pedagoginiu ir meniniu Kiškių sukilimo meistriškumu. „Sausos didaktikos nėra, įkyrių pamokymų taip pat, skaito jaunimas, nes įdomu, vietomis autorius būtinai priverčia nusijuokti, o paskui intriguoja, kas bus toliau.“⁹ Reikšmingos recenzento pastabos apie kūrinio struktūrą – kiekvienas skyrius esąs „lyg išbaigtas eilėraštis, kurį galima ir atskirai skaityti bei deklamuoti“; ir vis dėlto kūrinys labai rišlus „dėl tokio meniško aiškumo ir trumpumo“; atkreipiamas dėmesys į nuotaikų dinamiką ir džiaugsmingą baigtį: „paskui įvykių eiga auga, plėtojasi ir pasidaro jau visa poema, pilna linksmų ir baisių nuotykių, kol, pagaliau, vėl viskas linksmai išsisprendžia“¹⁰.

Norėdami apžvelgti tolesnę Kiškių sukilimo recepciją, turime pasidomėti, kaip kūrinys vertintas vėlesnių laikų literatūrologų darbuose. Antrojo pasaulinio karo metais paskelbtos Bernardo Brazdžionio apybraižos „Lietuvių vaikų literatūra“ skyrelyje „Šešios Binkio poemėlės“ Kiškių sukilimas apibūdinamas kaip labiausiai pavykęs šio poeto kūrinys vaikams, o drąsiausiu, kone keturvėjišku mostu laikomas autoriaus sumanymas „į pasakos pobūdžio poemą įtraukti gyvą tikruoju vardu vadinamą asmenį“¹¹ (turimas galvoje Kipras Petrauskas). Kritiko nuomone, toks sumanymas labai netikėtas, pakeliantis „poemos galo įspūdį“, bet neprisidedantis prie meninio lygio. Brazdžionis beveik visus Binkio kūrinius vaikams vadina pasakėlėmis, o štai Kostas Ostrauskas XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje skaitytame pranešime (jį 1959 m. paskelbė „Metmenų“ žurnalas) tuos kūrinius vadina „ilgesniais siužetiniais eilėraščiais, beveik poemėlėmis“. Ostrauskas pakiliai vertina visą Binkio kūrybinį palikimą, taip pat ir kūrybą vaikams, o ypač Kiškių sukilimą ir Baltąjį vilką – tie kūriniai „turi ne tik auklėjamąją, bet ir literatūrinę vertę ir <…> neabejotinai priklauso mūsų vaikų literatūros viršūnei“¹².

Sovietmečio akademinėje keturių tomų Lietuvių literatūros istorijoje, perspėjus, kad „stovėdamas buržuazinės ideologijos pozicijose“ Binkis „neišvengė tam tikrų prieštaravimų“, kad „savo literatūrine bei visuomenine veikla aktyviai pasitarnavo buržuazijos interesams“, gana plačiai ir įžvalgiai aptariama ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams skirta poeto kūryba. Skyriaus autorius Vytautas Galinis visai pagrįstai pabrėžia žanrinę skirtį tarp Kiškių sukilimo, kurį vadina poema, ir kitų kūrinių, kurie laikomi siužetiniais eilėraščiais, eiliuotais pasakojimais. Kiškių sukilimas vertinamas už dinamiką, veiksmo dramatizmą, už „tiesiog polifoninį miško žvėrelių, gaivališko gamtos gyvybingumo paveikslą“¹³.

Vėlesnių laikų akademinėje istorijoje – vadinamajame Lietuvių literatūros istorijos (1979) dvitomyje – Binkio kūrybai vaikams skirta vos viena pastraipa – aptakios pastabos apie „nuotaikingas poemėles“. Vinco Kuzmicko monografinėje apybraižoje Kazys Binkis (1985) šiai kūrybos sričiai irgi skiriama vos keletas puslapių. Literatūros istorikas iškart pareiškia, kad visos „K. Binkio poemėlės vaikams yra didaktinio turinio, pašiepiančios vaikystei būdingus įpročius, patariančios ir net pamokančios, kaip derėtų elgtis, ir pan.“¹⁴, o toliau tą „didaktinį turinį“ referuoja ir komentuoja. Kiškių sukilimas išskirtinesnio dėmesio nesulaukia. (Kuzmickas labiau džiaugiasi „demaskavęs“ Atsiskyrėlį Antanėlį – esą jau Antanas Giedrius pastebėjęs, kad tai sekimas. Nors tokio teiginio Giedriaus straipsnyje, tiesą sakant, nėra. Giedrius neigiamai atsiliepia apie šį Binkio kūrinį ir tvirtina, kad labai panaši situacija vaizduojama vokiškoje paveikslėlių knygelėje Dykinėtojas meškiukas Tedis (Der faule Teddybar), bet akivaizdu, kad tos knygelės idėja visai kitokia, kad Binkis siužetą smarkiai pakeitė¹⁵.)

Daug Kiškių sukilimo bruožų paminėta Vinco Aurylos monografijoje Lietuvių vaikų literatūra (1986). Mokslininkas neabejotinai yra susipažinęs su ankstesnių vertintojų teiginiais, daug ką pakartoja, kiek daugiau dėmesio skiria eiliavimo pranašumams. Tačiau dėl labai mažos analizės apimties (vos dvi pastraipos) ir teiginių gausos aiškesnė Kiškių sukilimo koncepcija ir ryšys su kitais Binkio kūriniais vaikams neišryškėja.

Kiškių sukilimas ir kiti eiliuoti Binkio pasakojimai

Norėdami išryškinti Kiškių sukilimo išskirtinumą, palyginkime jį su kitais eiliuotais siužetiniais Binkio tekstais, vienų apibendrintai vadinamais poemėlėmis, kitų – pasakomis. Neatsižvelgiant į menines skirtybes, visi tie kūriniai, sudėti chronologine tvarka, daug sykių buvo išleisti viena knyga – netgi pridedant kai kuriuos vertimus (šiais laikais tokia leidyba neatrodo profesionali).

Iš visų šešių Binkio kūrinių vaikams labiausiai išsiskiria Baltasis vilkas. Su Kiškių sukilimu šį kūrinį sietų literatūrinės pasakos žanras, tačiau jie priklauso skirtingiems tipams: Kiškių sukilimas – originalioji literatūrinė pasaka, Baltasis vilkas – folkloriškoji. Pastarasis kūrinys pagrįstas nuo antikos laikų eksploatuojamu gražuolės ir pabaisos motyvu. Pirmąkart jis įterptas į Apulėjaus romaną Aukso asilas. Itin populiarus variantas yra Sergejaus Aksakovo Raudonoji gėlelė – sudedamoji autobiografinio romano dalis, tapusi savarankišku kūriniu, daug kartų leista atskira knyga. Ne mažiau žinoma Brolių Grimmų pasaka „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Šis motyvas panaudotas ir Martyno Vainilaičio „Vaivorykščių audėjoje“, ir dar kai kurių lietuvių vaikų rašytojų kūriniuose. Taigi Binkio Baltąjį vilką reikėtų analizuoti visai kitame literatūriniame kontekste. Beje, kadangi literatūrologai yra pagrindę Aleksandro Puškino poveikį Binkio kūrybai¹⁶, galėtume įtarti, kad ir šį eiliuotos folkloriškosios pasakos modelį mūsų poetas bus nusižiūrėjęs iš rusų klasiko. (Nors, tiesa, Puškino vertimus Binkis skelbė tik 1936– 1937 m.) Kad ir kaip būtų, Binkio Baltasis vilkas yra brandus kūrinys, jį reikėtų labiau aktualizuoti kartkarčiais išleidžiant atskira knyga.

Kiti aptariami Binkio tekstai vaikams turi aiškius didaktinio kūrinio siužeto segmentus: yda arba blogas poelgis → bausmė → persiauklėjimas. Jonas tingi praustis, čigoniukai jį skaudžiai išbrūžuoja „šepečiu aštriuoju“, grįžęs namo Jonas „leidos tekinas į pirtį“ ir… „dabar jis, kol gyvens, / Nebijos daugiau vandens“ (Jonas pas čigonus). Atsiskyrėlis Antanėlis susideda iš gana ilgos tokių didaktinių epizodų grandinės: Antanėlis vieną po kitos iškrečia kokias penkias išdaigas, už kurias kiekvienąsyk yra nubaudžiamas, kol pabaigoje… „Pasidarė geras vaikas: / Visuomet draugijos laikos, / Žaidžia su vaikais per dienas / Ir miškan nebeina vienas.“ Panašiu moralu – „Neikit niekur nesiklausę“ – pagrįstas Meškeriotojas: atsiskyrėlį Matą lydys įtraukia į upę, o antys išgelbsti. Tik šiame kūrinyje veikėjas nebespėja persiauklėti, kūrinys baigiasi bausmės įvardijimu: „nuėjo tvartan tūpt, / O Matukas gavo lupt“. Šią didaktinio kūrinio konstrukciją, kai ydos iliustruojamos poelgiais ir jų padariniais, lietuvių skaitytojai pažįsta jau iš Motiejaus Valančiaus Vaikų knygelės. Su Valančiaus tradicija šiuos kūrinius sietų ir vaizdų, vyksmo realistiškumas. Tiesa, Meškeriotojuje keletą kartų prakalba antys, tačiau tai tik trumpos frazės, nesukuriančios pasakos įspūdžio. Jone pas čigonus nėra jokių pasakos elementų.

O štai Dirbk ir baiki, kurio žanrinė paantraštė – „Vadovėlis mažiems darbinykams“, nors taip pat didaktinės prigimties, pasižymi kitokiu sąlygiškumu. Šešerių metų („šešelgis“) Dominykas už nebaigtus darbus baudžiamas kitaip – jį kankina baisūs sapnai. Sapnuose atgyja vienakojis kumeliukas, iš pasuolio lenda karvė, kurios ragai ant kaklo… O baisiausia, kad pabaigoje nebaigtas lėktuvas, kuriuo skrenda pats Dominykas, patiria katastrofą. Paskutiniai du epizodai (visos atskiros scenos turi pavadinimus) – „Tvarkingas darbinykas“ ir „Tikras vyras“ – plačiai išskleidžia persiauklėjimo rezultatą. Eiliuotame pasakojime Dirbk ir baiki Binkis vienas pirmųjų mūsų literatūroje pavartojo sapno principą – sapną kaip realistinio pasaulio opoziciją, kaip didaktizmo raiškos erdvę. Toje erdvėje įdomūs dar du dalykai. Kūrinyje pasirodo konkreti didakto figūra – senelis. Tiesa, iš pradžių jį regime realistinėje plotmėje – prie lovos anksti rytą, o paskui jis persikelia ir į sapno pasaulį. Senelio lūpomis perteikiama didaktika: „– Vaike, vaike, kas taip daro? – <…> Jei tu nori stalo gero, – / Tai pradėjęs baiki!“ Senelio figūra skatina prisiminti Binkio garbintą poetą Kajetoną Aleknavičių. „K. Binkis su jam būdingu įkarščiu įtikinėjo, kad reikia tęsti M. Valančiaus ir K. Aleknavičiaus tradiciją rašyti taip, kad kaimo žmonėms būtų įdomu, kad jie pamėgtų skaityti.“¹⁷ Aleknavičiaus rinkinyje Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės (1861) yra pluoštas vaikams skirtų eilėraščių, kuriuose moralą paprastai išsako suaugusysis: tėvas, motina ir ypač dažnai – senelis. Dar vienas netikėtas sąlygiškumas – didaktinė šalis, kurią poetas pavadina „Gerų darbininkų kraštu“, – verčia prisiminti Carlo Collodi’o Pinokį, jame vaizduojamą Darbščiųjų bičių šalį, kurios paskirtis – teigiamas pavyzdys herojui ir, žinoma, skaitytojui. (Lietuviškai Pinokio nuotykiai išleisti 1926 m.) Taigi gana modernus sąlygiškumas šiuo atveju kuria komišką efektą ir tarsi vualis pridengia tiesmuką didaktizmą. Tuo būdu Dirbk ir baiki šiandien laikytinas vienu įdomiausių, išliekamąją vertę turinčiu Binkio kūriniu vaikams.

Skaitant Binkiui skirtą kritiką, į akis krinta nuolatinės pastangos įžvelgti literatūrines įtakas. Be minėtojo Puškino, įrodinėjamas Vladimiro Majakovskio poveikis jo avangardistinei poezijai, Luigi’o Pirandello drama Šeši personažai ieško autoriaus laikoma Generalinės repeticijos įkvėpėja. Neišvengiame tokių įtarinėjimų ir žvalgydami Binkio kūrinius vaikams. Kartu manome, kad įtakos nė kiek nenuvainikuoja talento. Veikiau atskleidžia kūrėjo prigimtį, impulsyvumą skubant sugerti meninius atradimus, literatūrinę kito autoriaus patirtį, gebėjimą kūrybiškai ja pasinaudoti.

Be minėtų dalykų, Binkiui, kaip vaikų rašytojui, svarbi Hoffmanno ir Kornejaus Čiukovskio mokykla. Hoffmannas Binkiui, ko gero, buvo lemtingas. Vos išvertęs jo Struwwelpeter, dešimt savarankiškų eiliuotų kūrinių, tą knygą pakrikštijęs Vaikai vanagai (1928), poetas ėmėsi originaliosios kūrybos. Veikiausiai iš Hoffmanno perimtas eilėraščių siužetiškumas, realizmas (tiesa, šį bruožą Hoffmanno kūriniuose kartais sugriauna hiperbolizavimas), didaktinė koncepcija (neklusnumo ir bausmės konstruktas), iš dalies komizmas, na ir portretiškumas. Tiek Hoffmanno, tiek aptariamuose Binkio kūriniuose veikia vienas tikrinį vardą turintis personažas, pateikiamas jo portretas, vaizduojamas jo nuotykis. Beveik visais atvejais plėtojama viena nuosekli siužeto linija. Pagaliau atkreipkime dėmesį į kūrinių vienaplaniškumą, į apibrėžtą adresatą – mažą vaiką, šiandien sakytume – ikimokyklinuką.

Kiškių sukilimo išskirtinumas

Visų šių bruožų – portretiškumo, vienaplanės didaktikos, siužeto linijiškumo, adresato apibrėžtumo – neturi Kiškių sukilimas. Kai kuriuos šio kūrinio bruožus jau nurodėme apžvelgdami pirmųjų recenzentų ir vėlesnių tyrėjų mintis. Kūrinio idėją Binkis galėjo aptikti neilgame Hoffmanno eilėraštyje „Pasaka apie piktą šaulį“ – kiškis pačiumpa užmigusio medžiotojo šautuvą, užsideda jo akinius ir taikosi į savo priešą. Tačiau nuo šio pirminio vaizdo Binkis nueina labai toli.

Kiškių sukilimas – modernios struktūros (ypač vaikų literatūros kontekste) kūrinys. Užuot ėmęsis eiliuoti nuoseklią istoriją, Binkis pateikia keletą iš dalies savarankiškų eilėraščių (kai kurie jų išties buvo skelbti kaip atskiri eilėraščiai), kuriuos skaitytojas savo sąmonėje turi susieti. Kaip ir Dirbk ir baiki, visi 22 Kiškių sukilimo fragmentai (eilėraščiai) turi pavadinimą. Iš pradžių kiekvieno jų apimtis – šešiolika eilučių, vėliau eilučių skaičius kinta, ima įvairuoti, įvairuoja eilėdara, apskritai struktūra sudėtingėja, įterpiama folkloro stilizacijų, pasitelkiama net dramos forma.

Fragmentiškumas, tam tikras mozaikos principas leidžia poetui grakščiai kaitalioti požiūrio tašką, veiksmo vietą. Štai pirmuosius keturis posmus (ar eilėraščius) galima laikyti kūrinio prologu, supažindinančiu su tema, pagrindiniu konfliktu – kiškių ir medžiotojų priešiškumu. Pirmas ir trečias fragmentai sutelkia žvilgsnį į Pilkį Ilgaausį, o antras ir ketvirtas akis nukreipia į medžiotoją. Taip atitolindamas vyksmo taškus poetas aktyvina vaiko vaizduotę, leidžia skaitytojui susikurti plačios, bet vientisos erdvės vaizdą: pamiškė, palaukė, kur tyko šaulys, raistelis, kur slapstosi kiškis. Ketvirtas posmas, tiesioginis pasakotojo (o gal kiškių?) kreipimasis į šaulį, aiškiai apibendrina prologą, iškelia idėją – medžiotojai turi liautis naikinę kiškius.

Laikydami keturis pirmuosius posmus viso kūrinio prologu, atkreipkime dėmesį į dar vieną jau čia išryškėjantį viso kūrinio bruožą: ankstesniems kūriniams būdingesnį pasakojimą Kiškių sukilime keičia vaizdavimas. Šiuo atveju įžvelgtume kai kuriuos Čiukovskio poetikos principus, išdėstytus „Priesakuose vaikų poetams“ (jo knygoje Nuo dvejų iki penkerių). Anot Čiukovskio, kuris iš esmės kalbėjo apie siužetinę poeziją, eilėraštis mažiesiems turi būti regimas, vaizdai turi būti užbaigti keliose gretimose eilutėse, turėtų būti nesunku juos nupiešti, jie privalo nuolat keisti vienas kitą. Mat „mažesniems vaikams absoliučiai būdingas vaizdinis mąstymas“¹⁸. Šį principą galėtume iliustruoti daugeliu Binkio poemos vietų, bet apsiribokime pačia pradžia. „Pilkis Ilgaausis / Klausės, klausės, klausės…“ – pirmas nesunkiai iškylantis vaizdas. „Kažkas – pokš! / Jis – kad šoks / Ir į mišką lapatai“ – antras vaizdas, piešinys. „Paskui šunes: ai-ai-ai! / Per laukus, pakrūme / Nušvilpė nudūmė…“ – trečias vaizdas. Ir taip toliau. Pateiktos citatos patvirtina ir kritikų minėtą poetui būdingą vaizdo, sakinio ekspresyvumą – ištiktukai, garsažodžiai primena ir Palangos Juzės sakinio ekspresiją, ir paties Binkio poezijos keturvėjinę energiją.

Kad jau užsiminėme apie Čiukovskį, verta pasvarstyti, kaip šis poetas atėjo į Binkio pasaulį. Dokumentuoto atsakymo į šį klausimą nėra. Čiukovskio Limpopo (arba Daktaro Aiskaudos) vertimą Binkis išspausdino tik 1937 m., tačiau kada jį išvertė, galėtų atsakyti tik rankraščiai. (Kūrinys Prūsokas publikuotas iš rankraščių jau Binkiui mirus.) Tačiau susipažinti su Čiukovskio kūryba poetas galėjo dar Berlyno laikotarpiu. Ostrauskas aprašo Vinco Krėvės iš Berlyno parvežtą žinią, kad „Binkį nuolat galėdavai užtikti rusų emigrantų restorane „Medvedj“ („Lokys“). Ten Binkis „geriau negu anksčiau pramoko rusiškai“¹⁹. Kadangi poetas tada jau domėjosi vaikų literatūra, greičiausiai Berlyne jis atrado ir Hoffmanną. Tikėtina, kad pašnekesiuose su rusų inteligentais skambėjo trečiojo dešimtmečio pradžioje išgarsėjusi Čiukovskio pavardė. Šiaip ar taip, Kiškių sukilimas labai artimas Čiukovskio vaizduojamam pasauliui – šiuolaikinės animalistinės pasakos pasauliui: eiliuotose Čiukovskio pasakose gana dažnai vaizduojamas gyvūnų maištas. Su Čiukovskiu Binkį suartina ir siužetų dinamika, veiksmo komponavimo principai: kokios nors aplinkybės sukeltas chaosas, sumaištis, paskui – grįžimas į pabrėžtinę darną. Taip pat veiksmo, vyksmo visuotinumas. Ar Binkis kada nors skaitė Čiukovskio „Priesakus vaikų poetams“, turbūt niekad negalėsime pasakyti.

Toliau analizuodami kūrinį pastebime, jog po pirmųjų keturių posmų, kuriuos pavadinome prologu, vienas iš savarankiškiausių ir gražiausių posmų „Kiškių šeimynėlė“ netikėtai perkelia įvykius į kitą aplinką, kitą vietą ir netgi kitą paros, o galbūt ir metų laiką. Dramatišką įtampą keičia šeimos idilė. Skaitytojui tik kitame posme pasakoma, jog pradedama vaizduoti gausi to paties Pilkio šeima, beje, prieš kurį laiką netekusi sūnaus Žvairiuko. Žvairiuko istorija nedetalizuojama, tik poroje retrospektyvių posmų skaitytojui pranešama, kad sugautą Žvairiuką globojo Vytukas ir atėjus rudeniui jį paleido. Žvairiuko sugrįžimas – miško šventė, savo visuotinumu, masiškumu primenanti kai kurias Čiukovskio kūrinių scenas. Nepaisydamas gamtos ir logikos dėsnių, poetas suburia įvairius gyvūnus, kuria pasakinę situaciją – šventėje dalyvauja gervė, voverytė, lapė, lokys, stirna, šernas, ežiukas, strazdas, pelėda, netgi amžinas kiškių priešas vilkas. Dešimtajame poemos posme „Kiškių gegužinė“ meistriškai pasitelkiamas tautosakos motyvas – šventėje nuo midaus pasigėręs „žvirbliukas vargdienėlis“ yra suaugusiesiems atpažįstama humoristinių dainų apie žvirblį ir miežio grūdą, iš kurio pasidaroma alaus, aliuzija. O prie to posmo priduriamas stilizuotas žaidimas rateliu („Žvėrelių dainelė“, vienuoliktas posmas); tradiciniai liaudies dainų ir žaidimų personažai kiškelis, laputė, šarkutė papuošiami nuolatiniais epitetais – puikorėlis, vargdienėlė ir pan.

Nuostabu, kad neperjungus tautosakos stilizacijos registrų gana staigiai iš visuotinio džiugesio peršokama į išgąsčio, baimės atmosferą, į dramatizmą. Žinia apie medžioklę išdainuojama liaudies dainą primenančiais garsažodžiais, šūksmais (pats Binkis tokius asemantinius žodžius, pacituodamas vieną vestuvinę dainą, yra pavadinęs garsinėmis metaforomis²⁰): „Tolia, tolia, toi, toi, / Tolia kiškį, tolia lapę.“ Tarsi medžioklės ragais ištrimituojamas pavojus, tiesa?

Visuotinei baimei (posmas „Vargas žvėreliams“) kelią užkerta Žvairiukas, paaiškinantis, kad sprukti į palaukę – kvailystė, nes kaip tik to varovai ir siekia. Jis kviečia miško gyventojus ginkluotis ir priešintis. „Kautynės“, suskaidytos į tris trumpesnius posmelius, yra poemos kulminacija. Meistriškai dėliojant detales ir žaidžiant skirtingu ritmu tobulai kuriamas panoraminis kovos vaizdas. Štai daktilis perteikia atplūstančią energiją, užplūstančią jėgą: „Žvėrys, išgirdę Žvairiuko žodžius, / Rauna ir lenkia, ir laužo medžius“; o tuoj pat karo būgno tratėjimo iliuziją padeda kurti chorėjas: „Vis artyn, artyn, artyn – / Triukšmas girdis vis garsyn.“ Nesiekdami išsamiau analizuoti poemos ritmikos, fonikos (tai atskiro tyrimo užduotis), pažymėkime, kad nuolat kaitaliojama eilėdara, įvairūs rimavimo būdai, skirtingas pėdų skaičius eilutėje kūriniui suteikia vidinės dinamikos ir spalvingumo, sukuriamas, anot Galinio, polifoninis paveikslas.

Po stiprios ir išraiškingos kulminacijos – staigi atomazga ir… pabaiga. Taip! Labai akivaizdu, kad miško žvėrių pergale prieš medžiotojus („Medžioti mūs girioj / Niekas nebedrįs!“) kūrinys galėjo baigtis. Tokia pabaiga sugestijuoja aiškią ir prasmingą idėją, kurią įžvelgė vienas pirmųjų recenzentų, – „kad drąsa, pasiryžimu galima kovą laimėti, kad reikia žvėrelius mylėti“²¹.

Išties tokia pabaiga būtų visai logiška. Bet tai ne pabaiga. Kodėl? Vienintelis vidinis motyvas tęsti kūrinį galėjo būti siekis dar labiau išryškinti herojaus paveikslą. Nenustebkime, bet šis Binkio kūrinys, nors jo siužetas sukasi apie ne vieną personažą, vis dėlto turi herojų – Žvairiuką. Jis tikrai artimas skaitytojui vaikui, nes ir pats juk yra vaikas. Žvairiuko herojiškumas logiškai motyvuotas – jis praleido vasarą tarp žmonių, klausėsi skaitomų knygų, tad išaugo „išmintingas ir protingas kiškis“. Poetas nebaksnoja pirštu, o leidžia nuovokiam skaitytojui pačiam tokius dalykus suvokti. O skaitytojo minties aktyvinimas – neabejotinas vaikų literatūros kūrinio privalumas.

Taigi poetas plėtoja siužetą, sukuria dar vieną koncentrą, kuriame persikeliama į miesto aplinką ir įtraukiama konkreti, tuo metu populiari kultūros asmenybė – operos dainininkas Kipras Petrauskas, garsėjęs ir kaip aistringas medžiotojas. Anot Brazdžionio, toks posūkis – labai „neįprastas tikrovės suliteratūrinimas“²² ir didelis netikėtumas, kuris meninio lygio nepakėlė. Ar tikrai paskutinis poemos koncentras neturi jokios meninės ir loginės motyvacijos? Kaip jau sakyta, vienas iš galimų motyvų – Žvairiuko paveikslo plėtotė. Antra, neabejotina, kad kiškių įsiveržimas į „Traviatos“ spektaklį, iš išgąsčio alpstanti Violeta ir kitos detalės sukelia stiprų komišką įspūdį. Pagaliau galima samprotauti ir apie dvigubą kūrinio adresatą, tam tikrą duoklę suaugusiesiems – o tai anų laikų vaikų literatūros kontekste nebuvo įprasta. Pagaliau stengdamiesi suvokti, kodėl taip pakrypo poemos siužetas, kodėl atsirado ketvirtasis koncentras, atkreipkime dėmesį į retai minimą faktą, kad Petrauską ir Binkį siejo draugystė. „Ne kartą mačiau jį su Kipru Petrausku lošiančius biliardą“²³, – prisimena Antanas Miškinis. Gali būti, kad poetas tiesiog iškrėtė savo bičiuliui pokštą. Ir iš to radosi klasika…

Beje, jau kūrinio pasirodymo metu buvo suabejota, kad vaikai gali nežinoti, kas tas Kipras Petrauskas, – nebent kauniečiai. Šiuolaikiniams vaikams ši asmenybė dar menkiau žinoma. Bet pakanka ir visiškai glaustos teksto informacijos („Kaune jis gyvena. / Gyvena tenai ir dainuoja, / O kai nedainuoja, tai nuolat medžioja“), kad situacija būtų suprantama ir komiška. Apskritai puiku, kad poetas nesimėgauja komedine situacija, neištęsia paskutinės scenos. Medžiotojo ir žvėrelių sutartis nėra vienpusė: kiškiai ne tik išsireikalauja, kad dainininkas liautųsi medžiojęs, bet ir pasižada „nebegraužti obelaičių“, padėti miške rasti baravykų. O kad veiksmas teatre perteikiamas pačia teatriškiausia forma – Kipro ir Žvairiuko dialogu, – ir labai dėsninga, ir netikėta.

Kiškių sukilimas – originalioji eiliuota literatūrinė pasaka, arba poema-pasaka, – be abejonių, priklauso lietuvių vaikų literatūros aukso fondui. Kūrinys patraukia siužeto dinamika, taupiais meniniais vaizdais, monotoniją griaunančia eiliavimo technika, metrų, ritmo kaita. Konkreti, universali gamtosaugos idėja išreikšta nedidaktiškai, kaitaliojant intonacijas – dramatizmą ir komizmą. Žodžiu, tai iki šiol gyvybingas, poeto meistriškumą liudijantis kūrinys. Vienintelė ne visai bereikšmė problema, su kuria tenka susitaikyti, – dažnokai išnyrantis netaisyklingas, tiksliau – tarminis kirčiavimas.

________________________________

¹ Vincas Kuzmickas, Kazys Binkis, Kaunas, 1985, p. 80.

² Adolfas Juršėnas, „Ar K. Binkis rašė eilėraščius vaikams?“, Literatūra, t. XVIII(1), 1976, p. 62–84.

³ Stp. Vykintas, „Kazys Binkis. „Kiškių sukilimas“, Lietuvos aidas, 1938, sausio 26.

⁴ Ibid.

⁵ St. B., „Naujos knygos“, XX amžius, 1938, kovo 29.

⁶ Ig. Ma., [„Knygos“], Lietuvos mokykla, 1938, Nr. 4, p. 317.

⁷ Ant. Vengris, „Kazys Binkis: „Atžalynas“, „Kiškių sukilimas“, Naujoji romuva, 1938, Nr. 17, p. 406.

⁸ Ibid.

⁹ J. Bivainis, „Kazys Binkis. „Kiškių sukilimas“, Akademikas, 1938, Nr. 3, p. 71.

¹⁰ Ibid.

¹¹ Bernardas Brazdžionis, „Lietuvių vaikų literatūra“, in: Vaikų literatūros patirtis, Kaunas, 1995, p. 97.

¹² Kostas Ostrauskas, Žodžiai ir žmonės. Straipsniai, atsiminimai, laiškai, Vilnius, 1997, p. 147.

¹³ Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 1, Vilnius, 1961, p. 529.

¹⁴ Vincas Kuzmickas, op. cit., p. 93.

¹⁵ Antanas Giedrius, „Vaikų literatūros dalykas“, Vairas, 1930, Nr. 7, p. 364–370.

¹⁶ Vincas Mykolaitis-Putinas, Literatūros vertybių ieškant, Vilnius, 1984, p. 332–335.

¹⁷ Antanas Miškinis, „Mano atsiminimai apie Kazį Binkį“, Pergalė, 1966, Nr. 6, p. 123.

¹⁸ Kornej Čiukovskij, Sočinenija v dvuch tomach, tom I, Moskva, 1990, s. 383.

¹⁹ Kostas Ostrauskas, op. cit., p. 137.

²⁰ Antanas Miškinis, op. cit., p. 137.

²¹ Stp. Vykintas, op. cit.

²² Bernardas Brazdžionis, op. cit., p. 97.

²³ Antanas Miškinis, op. cit., p. 123.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)