VAIKAIS VANAGAIS ATSKRIDĘ VOKIEČIŲ GYDYTOJO EILĖRAŠČIAI

Vaikystėje net mano kiemo vaikai žinojo, kad esu labai nevalgi, todėl, kai mums žaidžiant mama pakviesdavo valgyti, jie nutęsdavo: „Tai ir vėl ilgai užtruksi…“ Mat turėdavau suvalgyti viską, kas būdavo lėkštėje, tad, nenorom besikapstydama jos platybėse, prie stalo likdavau paskutinė. Kuo čia dėtas Kazys Binkis? Netrukus paaiškės.

Kad neužsisėdėčiau per ilgai, kartą mama man nupiešė virtinę paveiksliukų, vaizduojančių, kaip mergaitė, kuri, užuot valgiusi, vis dairėsi į šalis, pamažu virsta varna. Ne tik tie piešinukai išlikę mano atmintyje. Kartu su mamos eilėraščiais, parašytais man ir broliui, jie galėjo tapti puikia vaikų poezijos knyga. Gal dar taps.

Visai kitaip nutiko vieno Frankfurto prie Maino gydytojo knygelei: parašyta didaktiniais sumetimais ir nupiešta kaip dovana sūnui, ji jau daugiau nei pusantro šimto metų yra mėgstama Vokietijos vaikų. Lietuvių kalba ją, išverstą keturvėjininko Kazio Binkio, 1928 m. išleido Kauno „Pribačio“ leidykla¹. Prieš mano akis – beveik prieš dvidešimtį metų perleistas šios knygos vertimas². Jį ir ketinu aptarti, bet pirmiausia – šiek tiek apie jo originalą ir mums bemaž nežinomą jo autorių.

Apie autorių ir knygą

Heinrichas Hoffmannas gimė pirmajame, o mirė paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, palikdamas ryškų pėdsaką medicinoje. Didžiausias jo nuopelnas – padėti jaunimo psichologijos pamatai ir pakitęs visuomenės požiūris į psichikos ligonius. Lig tol jie buvo laikomi velnio apsėstaisiais arba nusikaltėliais ir uždaryti vegetavo nežmoniškomis sąlygomis. Hoffmannas savo gyvenimą skyrė psichiatrijos reformai. Įveikdamas didžiulį pasipriešinimą, jis rado rėmėjų ir pastatydino pavyzdinę tiems laikams psichiatrijos kliniką. Joje į sutrikusios psichikos asmenis imta žiūrėti kaip į žmones ir stengtasi jiems padėti. Šiai klinikai Hoffmannas vadovavo iki pensijos ir šitaip įgyvendino savo tėvo priesaką – einant saviraiškos keliu tarnauti žmonijai³.

Hoffmannas rašė nuo jaunumės. Kadangi literatūriniai bandymai nebuvo pelningi, tėvo pageidavimu studijavo mediciną. Apgynęs daktaro disertaciją, gyveno iš kuklių gydytojo pajamų, kol 1844 m. gavo anatomo etatą Zenkenbergo institute. Tų pačių metų žiemą, išėjęs ieškoti savo trejų metukų pirmagimiui kalėdinės dovanos ir nieko doro neradęs, grįžo namo su tuščiu sąsiuviniu ir nustebusiai žmonai paaiškino pats parašysiąs sūnui knygelę. Pradžia jau buvo: iškviestas pas sergantį ligoniuką, dažnokai pirma turėdavo išsigandusį vaiką nuraminti (juk dar ir šiandien mažuosius kartais gąsdina gydytojais), o tai lengviausiai pavykdavo ką nors jam nupiešiant.

Toji knygelė gal taip ir būtų likusi šeimos kūriniu, jei nebūtų patekusi į rankas vienam vietos leidėjui. Šio primygtinai įkalbinėjamas, Hoffmannas sutiko knygutę išleisti prisidengdamas išgalvotu vardu. 1845 m. pasirodžiusio kūrinio per mėnesį buvo išpirkta tūkstančiai egzempliorių, ir nuo tada jis buvo perleidžiamas po keliskart kasmet. Hoffmannas parašė dar kelias knygas vaikams, politinių satyrų, dramų ir eilėraščių, bet nė vienas jo kūrinys nesulaukė tokio pasisekimo kaip literatūrinis pirmagimis, vardu Struwwelpeter. Tiesa, pavadinimas iš pradžių buvo kitoks, jį lėmė knygos pabaigos pasakojimas, o piešinius autorius vėliau patobulino.

Prieš kelerius metus pasirodė 564-asis šio Hoffmanno kūrinio leidimas, todėl nelengva būtų suskaičiuoti, kiek kartų jis buvo perkurtas, parodijuotas, perrašytas įvairiomis tarmėmis, į kiek kalbų išverstas, kiek jo motyvais pastatyta spektaklių, sukurta komiksų ir žaidimų, kurie veikėjų vardai ir kokios eilutės vokietkalbėse šalyse virtę priežodžiais, kiek interpretacijų ir analizių prirašyta. Knygelės populiarumas lėmė, kad tarpukariu Vokietijoje pasirodė trys nebyliojo kino filmukai jos pasakojimų motyvais, o 1954 m., kruopščiai atkartojant iliustracijas, buvo šmaikščiai ekranizuotas visas kūrinys⁴ (galima rasti „YouTube“). 1977 m. Hoffmanno gimtajame Frankfurte prie Maino įkurtas pagrindinio knygos veikėjo vardu pavadintas muziejus⁵. Norint pamatyti originalų nespalvotą knygos rankraštį, tektų nukakti į Niurnbergo nacionalinę germanų biblioteką⁶.

Eiliuotų tekstų didaktizmas

Į trejų–šešerių metų vaikams skirtą knygelę Hoffmannas sudėjo trumpą pratarmę ir dešimt eiliuotų pamokomų pasakojimų^7. Devynios poemėlės vaizdžiai apibūdina, kas nutinka neklaužadoms, o dešimtoji peikia suaugusiuosius. Visi pasakojimai, išskyrus vėlesnįjį knygos „krikštatėvį“, turi pavadinimą.

Autoriaus kūrybą paprastai veikia jo gyvenamojo meto aplinkybės (šiuo atveju reikėtų kalbėti apie 1818 m. Vienos kongreso padarinius, miesto kultūrą, 1848 m. revoliucijos išdavas), bet mums svarbesnis didaktinis knygelės aspektas. Mat visose poemėlėse neklusnūs vaikai sulaukia atpildo: žmonės bjaurisi metus nagų nekerpančiu ir plaukų nešukuojančiu kūtvėla; pikčiurnai skriaudikui skaudžiai įkanda šuo, todėl jam tenka gerti karčius vaistus; su degtukais žaidusi mergaitė sudega; iš negriuko šaipęsi išdykėliai išmurkdomi juodame rašale; siuvėjas berniukui nukerpa nykščius už tai, kad šis nuolat juos čiulpė; valgyti atsisakantis vaikas penktą dieną pasimiršta; prie pietų stalo nenustygstantis nenuorama užsiverčia ant savęs maistą; ištisai dangun spoksantis žiopliukas įkrinta į upę ir lieka be mokyklinio portfelio, o per audrą su skėčiu pasivaikščioti išėjusį plevėsą nežinia kur nuneša vėjas. Vienintelis suaugusiųjų elgesį peikiantis pasakojimas vaizduoja miške užsnūdusį medžiotoją, kuriam galop tenka sprukti nuo gudraus kiškio. Tiesa, vaikų pamokymą galima įžiūrėti ir čia: šaudamas į medžiotoją, kiškis peršauna kavos puodelį, o išsipylusi kava nupliko po juo tupintį kiškutį.

Vertimo klausimai. Pavadinimo ir vardų keitimas

Verčiant eiliuotą tekstą labai svarbi formos ir turinio darna⁸, bet šiuokart dėmesį kreipsiu ne į formalią ištikimybę originalui (nors, beje, sąžiningai suskaičiavau originalių ir išverstų poemėlių eilutes, skiemenis ir palyginau metrą), o į turinį: ar pavyko originalą pakeisti funkciniu lietuvišku ekvivalentu, t. y. ar vertimas turi tokį pat emocinį krūvį ir kelia tokias pat asociacijas kaip ir originalas⁹.

Pradėkime nuo vardų. Hoffmanno knygelės pavadinimas Struwwelpeter lietuviškai skamba Vaikai vanagai. Vokiečių kalbos žodynas nurodo tokias žodžio struwwelig reikšmes: susivėlęs, suveltas, nešukuotas, pasišiaušęs¹⁰. Išties anuomet Vokietijos pietuose šiuo žodžiu vadindavo nevalas, mat Peter šiame dūrinyje yra ne tikrinis vardas, o menkinamas žmogaus, asmens atitikmuo. Vokiečiai vartoja ir daugiau tokių bendriniais tapusių tikrinių žodžių, juos pasako atskirai (Kaspar – plevėsa) arba dūriniuose (Heulliese, Heulsuse – verksnė, Lugenpeter – melagis). Įdomu, kad klasikiniu laikomo angliško vertimo autorius Markas Twainas pavadinime taip pat paliko vardą – Slovenly Peter, beje, ir visus kitus originalo vardus. Tikrinį vardą rasime ir vertimuose į kitas kalbas (tarkim, ispanų Pedro Melenas ar rusų Стёпка-Растрёпка). Paspėliokim: kokį nors Pasišiaušėlį Petriuką knygyne gal ir pavartytume, o Kūtvėlą ar Nevalą?.. Kodėl vertėjas pavadinimui pasirinko skaičiuotės* pradžią, dabar sužinoti neįmanoma. Gal toks pakeitimas sušvelnina pirmapradę didaktinę knygos rimtį? Bet turbūt pirmiausia praneša apie kūrinio paskirtį ir turinį: parašyta vaikams ir apie tokius pat padykėlius, kokie ir skaitys. Tad tegul skaito ir dedasi į galvą.

Visų pasakojimų, Binkio vadinamų pasakomis, pavadinimuose ir tekste vokiški vardai pakeisti lietuvių skaitytojams žinomesniais ir tinkamesniais rimui. Taip mušeika Frydrichas tapo netikusiu Rapolu („Pasaka apie netikusį Rapolą“, p. 7); iš negriuko besityčiojantys Liudvigas, Kasparas ir Vilhelmas – Petru, Juze ir Tamošiumi („Pasaka apie juodą vaiką“, p. 12; beje, šiame pavadinime įsivėlęs ir netikslumas: „Die Geschichte von den schwarzen Buben“ (pažod. „Pasakojimas apie juodus berniukus“) virtęs „Pasaka apie juodą vaiką“); nykštį čiulpiąs Konradas – Jonu („Pasaka apie Joną pirštažindį“, p. 19); sriubos atsisakęs Kasparas – taip pat Jonu („Pasaka apie sriubą“, p. 21); prie stalo nenustygstantis Filipas – nenuorama Saliamonu („Pasaka apie nenuoramą Saliamoną“, p. 22); žioplinėjantis Hansas – Pranu („Apie Praną iškeltnosį“, p. 25); vėjo nuneštas Robertas – skrajojančiu Stasiu („Pasaka apie skrajojantį Stasį“, p. 28). „Neišversta“ liko tik degtukais žaidusi Paulinchen („Paulina namie paliko…“, p. 10). Dviejose vietose vardai atsiradę dėl rimo ir ritmo: originalo tekste bevardį medžiotoją Binkis pavadino šauliu Motiejumi (p. 16), o bendrinį „štruvelpėterį“ pakrikštijo Adomėliu (p. 6). Nenuostabu: į aštuonskiemenes eilutes įdėti „medžiotoją“ sunkiau nei „šaulį“ ar „Motiejų“, o bevardžio nevalos portretas būtų buvęs mažiau įtaigus.

Vertimo klausimai. Kelios transformacijos

Verčiamas tekstas neišvengiamai kinta dėl kalbų struktūros skirtumų¹¹. O ypač verčiant keičiasi eiliuotas tekstas, nes čia svarbu ne tik turinys, bet ir forma, tad akivaizdu, kad visiškai nenukrypti nuo originalo neįmanoma¹². Tokių natūralių nukrypimų gausu ir Binkio vertime, bet tik kai kurie iš jų keičia prasmę. Palyginkime pratarmę:

Vertime kai kas mažumą pakeista ar pridėta, bet mintis perteikta visa: vaikų, kurie klauso suaugusiųjų ir padoriai elgiasi, per Kalėdas – mat Kūdikėlis katalikiškose Vokietijos žemėse simbolizuoja Kalėdas ir kalėdines dovanas – laukia deramas atpildas. Aniuoliukais neturėtume stebėtis – prieš 85 metus šis žodis dar nebuvo suvokiamas kaip svetimybė. Lietuviškoje pratarmėje prapuolė tik viena: autoriaus nuoroda į rankose laikomą knygelę, žadamą kalėdinę dovaną.

Nesustodama prie vietų, kur rimo ir ritmo ribojama žodžių pasirinkimo laisvė sutrukdė Binkiui perteikti kai kuriuos sakinius iki galo (taip „Labai liūdnoje pasakoje apie degtukus“ nebeliko kreipinio į skaitytojus – „Grad wie ihr’s auf dem Bilde schaut“ lietuviškai būtų „kaip matote paveikslėlyje“), ir neaprašinėdama vertimo transformacijų, paminėsiu tik tai, kas keičia originalų sumanymą. Štai originale žmonės, pamatę nevalą, bjaurisi: „Pfui! Ruft da ein jeder: / Garst’ger Struwwelpeter!“ (pažod. „Fu! Visi tik ir šaukia: / – Šlykštus nevala!“), o vertime – vien šaiposi: „O žmonėms iš to tik juokas, / Sako: „Žiūr, – koksai apuokas“ (p. 6). „Pasakoje apie juodą vaiką“ nebeliko pamokomos pabaigos (p. 15): „Und hätten sie nicht so gelacht, / Hätt’ Niklas sie nicht schwarz gemacht“ (pažod: „Jei nebūtų šitaip šaipęsi, / Mikalojus nebūtų jų išrašalavęs“). Beje, lietuvišką pastarojo pasakojimo tekstą Binkis pradėjo paaiškinimu, kurio originale nėra: „Negrai turi juodą odą / Ir visi juodai atrodo“ (p. 12) – juk XX a. pradžios Lietuvoje ne visi žinojo, kad yra juodaodžių žmonių.

Vertimo privalumai

Štai ir visos keturvėjininko Binkio „nuodėmės“, anaiptol neužgožiančios darnios lietuviško vertimo visumos. Mat Hoffmanno skaitytojas yra vaikas, kuriam prieš akis iškyla lengva, rimuota kalba piešiami vaizdai, o įspūdį sustiprina tekstą iliustruojantys vaizdingi paveikslėliai (autorius buvo įsitikinęs, kad vaikai supranta ne abstrakčias sąvokas, o tai, ką mato). Lietuviškas vertimas toks pat ritmingas, sklandus, gyvenimiškai paprastas ir vaizdingas. Pažvelkime į kambarin įlekiančio siuvėjo, kuriuo pirštažindį sūnų – koks binkiškas naujadaras! – gąsdina mama, aprašymą ir pamatysime, kad vaizdas iškyla net nematant piešinio („Pasaka apie Joną pirštažindį“):

Brakšt! Ir atsidarė durys,

Ilgablauzdis, bekepuris

Šoko tuoj vidun kaip vėjas

 Su savo žirklėmis siuvėjas. (p. 20)

Vertėjo nuopelnas, kad taip pat gyvai prieš akis atsiveria ir visų kitų poemėlių vaizdai. Kad ir nuolat varnas gaudančio Prano pravardės kilmė ar jo vaikščiojimo iškėlus nosį padariniai („Apie Praną iškeltnosį“):

Kai mokyklon Pranas ėjo –

Visada aukštyn žiūrėjo.

Pamatys kur paukščio sparną,

Debesį kokį ar varną, –

Pranas nosį tuoj atstato,

O po kojom kas – nemato.

Užtat žmonės jį kalbose

 Praminė iškeltanosiu.

<…>

Kartą jis link upės ėjo,

Knygas rankose turėjo.

Lakstė kregždės padangėje,

Tai į jas jis ir žiūrėjo, –

Vis aukštyn akis įsmeigęs.

O čia upės krantas baigias.

„Žiūr – kur eina vaikas šitas“,

Stebis upėje žuvytės.

Žingsnis dar, – ir upėn – puc!

Žuvys sako: „Sveikas drūts!“ (p. 25–26)

Binkio vertimas puikiai atlieka originalo užsibrėžtą užduotį: autorius, kalbėdamas apie galbūt tokias pat išdaigas krečiančius skaitytojo bendraamžius, ramiu, bet pamokomu tonu paaiškina, kas laukia neklaužadų, nevalų, neatsakingų ir nejautrių vaikų. Beje, lig šiol netyla ginčai dėl kūrinyje neva propaguojamo autoritarinio vaikų auklėjimo¹³. Betgi čia viskas dėsninga – už netinkamą elgesį laukia atitinkamas atpildas. Kitaip tariant, tarp veiklos ir padarinių yra priežastinis ryšys: juk jei esi apsileidęs, negali tikėtis, kad kiti tavimi žavėsis, o tyčiodamasis sudarai sąlygas atsilyginti tuo pačiu.

Nors kai kurios Hoffmanno aprašytos situacijos šiandien kelia šypseną – šiaip ar taip, joms jau 168 metai, – vis dėlto knygelė neleidžia pamiršti, kad kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus. Binkio XX a. pradžioje išversti Vaikai vanagai daugeliui to meto vaikų vanagų buvo viena pirmųjų lietuviškų knygelių¹⁴. Ir šiandien galime mėgautis sklandžiu ir tokiu binkišku jos vertimu.

________________________________

¹ Margarete Holzman, „Die Verlagsbuchhandlung „Pribačis“ in Kaunas 1923–1940“, Anaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen, 1998, Nr. 6, p. 96 [prieiga internete: http://annaberger-annalen.de/jahrbuch/1998/Annaberg%20Nr.6%20Kap5.pdf.].

² Heinrichas Hofmanas, Vaikai vanagai. Linksmos pasakos ir paveikslėliai, vertė Kazys Binkis, Vilnius: Folium, Dictum, 1995.

³ Daugiau žr. Roland Hoede, Thomas Bauer, Heinrich Hoffmann: Ein Leben zwischen Wahn… und Witz, Frankfurt am Main: Verlag Waldemar Kramer, 1994.

⁴ Prieiga internete: http://www.genschow-film.de/DE/filmbibliothek.

⁵ Prieiga internete: http://www.struwwelpeter-museum.de/.

⁶ Prieiga internete: http://www.gnm.de/index.php?id=197.

⁷ Der Struwwelpeter. Lustige Geschichten und drollige Bilder von Dr. Heinrich Hoffmann, Berlin: Der Kinderbuchverlag, 1988 (puslapiai nenumeruoti).

⁸ Plg. Dalia Judita Vabalienė, „Vakarų ir Rytų mokyklų poezijos vertimo principai“, Metai, 2002, Nr. 7, p. 118–120. Ir lietuvių vertėjams apibūdinti tinkanti Rytų vertimo mokykla siekia perteikti tiek kūrinio formą, tiek turinį, o Vakarų vertimo mokykla formaliųjų dalykų kartais visai nepaiso.

⁹ Ibid.

¹⁰ Prieiga internete: http://www.duden.de/.

¹¹ Apie vertimui būdingas transformacijas žr. Olimpija Armalytė, Lionginas Pažūsis, Vertimo teorijos pradmenys, Vilnius, 1990.

¹² Plg. Dalia Vabalienė, Eilėdara vertimo problematikoje, Vilnius: Vaga, 1980, p. 112.

¹³ Plg. vieną iš straipsnių šia tema: Thomas Maier, „Struwwelpeter“ zu autoritär?“, Mitteldeutsche Zeitung, 2009, balandžio 20 [prieiga internete: http://www.mz-web.de/kultur—medien/paedagogik–struwwelpeter–zu-autoritaer-,20642198,18128740.html].

¹⁴ Plg. žinomų žmonių pasisakymus: Henrikas Algis Čigriejus, „Žodelis knygai“, Lietuvos bibliotekininkų draugija, 2012, balandžio 25 [prieiga internete: http://www.lbd.lt/?p=856]; Alma Valantinienė, Kęstutis Urba, „Pasivaikščioti – su Maironiu, arba Ir aš aveles ganiau“, Rubinaitis, 2008, sausio 19 [prieiga internete: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1104246458]; Marius Eidukonis, „Prezidento knyga – iššūkis istorikams“, Balsas.lt, 2011, lapkričio 7 [prieiga internete: http://www.balsas.lt/News/print/564184].

* Lietuvių folkloristai tokius tekstus kaip „Vaikai, vaikai vanagai, / kame tėvo pinigai?“ priskiria ne prie skaičiuočių, bet prie erzinimų arba net pasityčiojimų žanrinės grupės. – Red. past.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 3 (67)