„GRAMATIKA TA... AR NE TA“, ARBA JONAS ŠUKYS IR PAŽINTINĖ VAIKŲ LITERATŪRA
2015 m. kovo 25 d. žinomam lietuvių kalbininkui Jonui Šukiui sukako 80 metų. Šis jubiliejus buvo paminėtas lingvistų bendruomenės, apie tai rašyta žiniasklaidoje1. Taigi, atrodytų, ko begrįžti prie šios datos, ir dar žurnale apie vaikų knygas? O grįžti yra dėl ko, ir „Rubinaitis“ tam labai tinkama tribūna.
Ne vienoje publikacijoje apie Šukį pabrėžiama, kad tai labai įvairiapusė asmenybė: mokslininkas, rašytojas, pedagogas, radijo laidų autorius, publicistas… Ir pats jubiliatas apie save yra pasakęs: „<…> buvau mokinys enciklopedininkas ir toks išlikau visą gyvenimą. Domėjausi viskuo. <…> Man buvo vienodai viskas įdomu <…>“2
Tą įvairiapusį domėjimąsi liudija nuveikti darbai3. „Rubinaičio“ skaitytojai veikiausiai žino, kad, be kitų talentų, Šukys yra ir vaikų rašytojas. Yra išėjusios šios jo prozos knygos vaikams: Apie vaikučius – baltus žiručius (1958), Berniukas Šaparniukas ir jo žirgelis (1959), Vilko batai (1963), Kodėl juokėsi katytė (2003). Kaip išskirtiniai šių knygų bruožai nurodomas jų humaniškumas, skaidrus humoras, vaizdingas pasakojimas.
Su jaunimu Šukį sieja ir jo parašyti vadovėliai mokykloms Lietuvių kalba: vadovėlis V klasei (1990) ir Lietuvių kalba. Kalbos kultūra: vadovėlis XI klasei (2001–2003).
Bet šįkart norima apsistoti prie tos Šukio kūrybos dalies, apie kurią palyginti nedaug kalbėta. Galvoje turiu mokslo populiarinamąją literatūrą. Nors teigiama, kad pastaruoju metu jaučiamas nemažas lietuvių autorių pažintinės literatūros vaikams leidybos pagyvėjimas4, vis dėlto tokio pobūdžio vaikams ir jaunimui skirta literatūra, ko gero, sulaukia mažiausiai tiek autorių, tiek tyrėjų dėmesio. Retas mokslininkas imasi su savo tyrimų sritimi supažindinti jaunuosius skaitytojus. Viena vertus, laiko tai mažai vertinamu užsiėmimu, antra vertus, toli gražu ne kiekvienam pavyksta savo domėjimosi objektą patraukliai, suprantamai ir, kas ypač svarbu, meniškai pateikti.
Šukys čia yra graži išimtis. Jo dėka kalbos mokslo paslaptys sugulė į populiarias, ne tik vaikų, bet ir jų tėvelių mėgstamas knygas. Pats autorius apie šias knygas yra pasakęs: „Jaunystės bandymai rašyti vaikams irgi nenuėjo vėjais: išleidau porą mokslo populiarinamųjų knygelių – Gramatikos šalyje (išėjo net du leidimai) ir Kalbos margumynai. Mokykloje jos populiarios, mokytojai dažnai rekomenduoja jas skaityti.“5
Abi šios knygos priskirtinos prie vadinamosios pažintinės, arba fakto, literatūros, kuri savo ruožtu dar skirstoma į kelias rūšis6.
Apie vieną iš tų knygų – pažintinę apysaką Gramatikos šalyje (pirmas leidimas 1982 m., antras – 2006 m.) – čia ir norima pakalbėti. Knyga atstovauja mokslinei grožinei literatūrai, beletristine forma čia aprašoma mokinio Vytuko kelionė į kalbos dalių šalį.
Kur šios knygos populiarumo paslaptis? Kaip autoriui pavyko sudominti paauglius skaityti knygą apie tokį, atrodytų, jiems nuobodų dalyką kaip kalbos dalys?
Autorius jau knygos pratarme „Kas tai per knyga ir kaip ją skaityti“ suintriguoja jaunąjį skaitytoją, papasakodamas jam apie paslaptingas mokslo šalis – Matematikos, Fizikos, Istorijos, Chemijos ir kitokių mokslų. O ši knyga kviečia į Gramatikos šalį, kur gyvena „keisti žmogučiai – žodžiai“ (p. 4). Beje, kaip labai svarbų dalyką, suteikiantį knygai daug įtaigumo, būtina paminėti ir jos iliustracijas. Abiejų leidimų dailininkas – Ilja Bereznickas, bet iliustracijos skiriasi. Antrajame leidime jos atnaujintos, jų gerokai daugiau. Galbūt taip yra dėl to, kad kone dvigubai didesnis ir pats knygos formatas. Kita vertus, pirmojo leidimo iliustracijos nė kiek ne prastesnės, o kai kur gal net ir įdomesnės už naująsias.
Autorius supranta paauglio nuotaikas: „Jūs žinote, vaikai, kas yra pavasaris. Kaip norisi bėgioti po žalią pievelę, kaip sunku sėdėti prie knygų kambaryje!“ (p. 5). Todėl norėdamas, kad pažintis su morfologija neprailgtų, jis pasiūlo jaunajam skaitytojui kone detektyvinį siužetą – už kalbos dalių nemokėjimą dvejetą gavęs Vytukas nežinia kaip atsiduria Gramatikos šalyje ir čia ieško pasprukusio žodelio šmurkšt. Vytuką lydi nežinia iš kur atsiradę du keisti palydovai – vyriškio išvaizdą turintis daiktavardis Mokslas ir berniūkštis jo sūnus Žaidimas. Kelionės pabaigoje Vytukas nežinia kaip atsiduria namie. Nežinia kaip išmokęs, jis puikiai papasakoja mokytojai apie kalbos dalis ir gauna dešimtuką. Tie visi „nežinia“ sukuria intrigą jau knygos pradžioje ir išlaiko ją iki pat pabaigos, taip viliodami skaitytoją keliauti nuo vieno prie kito knygos skyriaus, kad sužinotų atomazgą.
Gramatikos šalies gyventojai vaizduojami tokie pat kaip žmonės. Ir pati šalis panašiai „kaip pas žmones“ sutvarkyta: kiekvienos kalbos dalies atstovai turi savo apygardą, kuri dar suskirstyta į smulkesnes dalis. Yra ir šalies sostinė, kurioje gyvena valdovė Gramatika. Keliaudamas per įvairias apygardas, Vytukas susipažįsta su kiekvienos iš jų gyventojais, papročiais, taisyklėmis ir įstatymais. Visi tie gyventojai, taisyklės, įstatymai – metaforinis pasakojimas apie įvairias kalbos dalių kategorijas, jų junglumo dėsnius, vartojimo taisykles. Pavyzdžiui, daiktavardžių apygardoje vyksta varžybos, kurių metu apygardos gyventojai tvarkingai šokinėja po langelius, sudarydami atskiras kolonas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra ne kas kita, o daiktavardžių linksniuotės. Būdvardžiai savo apygardoje mėgsta laipioti laiptukais, o tie laiptukai – būdvardžių laipsniai, ir laipioti jais gali ne visi būdvardžiai:
„It mietą prariję, medinis ir medinė priėjo prie laiptų ir atsistojo šalia užrašo NELYGINAMASIS LAIPSNIS. Žiūrovai susidomėję prislinko arčiau. Bet nusivylė: medinis ir medinė niekaip nepajėgė užsikabaroti nė ant vieno laiptelio.
– Na, ir neišmanėliai! – jaudinosi Mokslas. – Kam veltui eikvoti jėgas? Argi medinio, medinės ypatybė gali būti su kuo lyginama? Medinis – ir tiek!
„Tikrai – juk medinesnis, medinesnė arba mediniausias, mediniausia niekaip nepasakysi“, – sumetė Vytukas“ (p. 29).
Kiekvienos kalbos dalies padėtis atitinka jos svarbą ir vaidmenį gramatinėje sistemoje, tai irgi konstruojama pagal žmonių pasaulio modelį. „Mūsų šalyje kalbos dalys dar gyvena nevienodai“ (p. 26), – sako Mokslas Vytukui.
Atsižvelgiant į poziciją Gramatikos šalyje gerokai skiriasi ir atskirų apygardų vaizdas. Štai daiktavardžių „namai buvo kaip pilaitės: storos sienos, įspūdingi bokštai. Viskas, net suoliukai, šiame mieste atrodė tvirti, sakytum šimtmečiams statyti. <…> Žmonės gatvėmis ėjo oriai, iš lėto, kas susikibę už parankių, kas po vieną arba būreliais“ (p. 11).
Kitoks vaizdas būdvardžių mieste: „Namukai – kaip saldainiai, visokiausių spalvų ir atspalvių. Vienas violetinis, kitas rausvas, trečias geltonas, ketvirtas melsvai žalias… Ir apskritai čia nebuvo nė vieno panašaus namo: tas aukštas, anas žemas, tas mūrinis, anas medinis, tas naujas, anas senas…“ (p. 25–26).
Patekęs pas veiksmažodžius, „Vytukas net išsižiojo: tai bent! Miestas švytėjo, mirgėjo, raibuliavo, ūžė, gaudė, žybčiojo, traškėjo, burzgė, dundėjo, kriokė…“ (56).
Kaip taikliai autorius parenka kaip tik tas raiškos priemones, kurios geriausiai apibūdina konkrečios kalbos dalies „būdą“ ir ypatybes!
Kalbos dalių apygardoms aprašyti pasitelkiami ir socialinio gyvenimo sąrangos modeliai:
„Takelis atsirėmė į tamsaus metalo gražiai kalinėtus vartus, virš kurių kabojo užrašas: „Senelių namai“.
– Čia gyvena prieveiksmiai, – tarė Mokslas.
– Kodėl čia? – nusistebėjo Vytukas. – Kodėl Gramatika juos suvarė į senelių namus?
– Nevarė, jie patys atėjo. Tai buvę daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai ar dalyviai, kurie nuseno, paliego ir kuriems jau sunku dirbti įprastinius daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių ar dalyvių darbus. Jie nebepajėgia šokinėti po linksniavimo langelius, o po asmenavimo aikštes jie ir jaunystėje nebėgiojo. Taigi leidžia dabar savo senatvę patogiuose, gražiuose rūmuose, kartais pasivaikščioja <…>, tik patys sunkiai bepaeina, todėl visada atsiremia į kieno stipresnį petį“ (p. 94).
Taigi šitaip sugyvindamas kalbos dalių pasaulį, suteikdamas jam žmogiškų bruožų, autorius parodo, kaip išradingai ir nenuobodžiai galima mokytis gramatikos paslapčių.
O grįžę prie detektyvinės žodelio šmurkšt istorijos sužinome, kad Vytukui pavyko jį sučiupti tik paskutinėje – ištiktukų – apygardoje. Bet „Šmurkšt pasipustė padus ir taip nėrė, kad tik parūko!“ (p. 121).
Autorius iki galo taip ir neatskleidžia, ar ta kelionė buvo tik Vytuko sapnas, ar tikrai vykęs dalykas. Tai nuspręsti paliekama pačiam skaitytojui. Svarbiausia, kad iš šios kelionės Vytukas grįžo puikiai išmanydamas kalbos dalis. O toks vaizdingas pasakojimas ne vienam šios knygos skaitytojui leidžia kitaip pažinti iš pirmo žvilgsnio labai nuobodų gramatikos mokslą.
Dėkingi už tai turime būti Jonui Šukiui, kuris jaunystės bandymų rašyti vaikams nepaleido vėjais ir sugebėjo mokslininko kalbininko žiniomis taip gražiai pasidalyti su jaunaisiais skaitytojais.
____________________________________
1 Žr. Vidas Valskys, „Kalbininkui Jonui Šukiui – 80“, Gimtoji kalba, 2015, Nr. 2, p. 26–28.
2 „Nesigailėjau pasirinkęs lietuvių kalbą. Su Jonu Šukiu kalbasi Rita Urnėžiūtė“, Gimtoji kalba, 2003, Nr. 6, p. 1.
3 Žr. Jonas Šukys: bibliografinė rodyklė [sudarė ir parengė Edita Balčiūtė, Vidas Valskys], Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2007.
4 Žr. Neringa Mikalauskienė, „Mes vis dar šalia gamtos. Šiandieninė pažintinė literatūra vaikams“, Žvirblių takas, 2015, Nr. 5, p. 2.
5 „Nesigailėjau pasirinkęs lietuvių kalbą. Su Jonu Šukiu kalbasi Rita Urnėžiūtė“, p. 2.
6 Žr. Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 269–277.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)
