STEBUKLŲ ŠALIS, PILNA ŠVELNUMO: ROBERTO INGPENO ILIUSTRACIJOS

 

Čia ir kitur Roberto Ingpeno iliustr.
Čia ir kitur Roberto Ingpeno iliustr.

„Alisai jau visai nusibodo sėdėti su sese paupy ir nieko neveikti: kartelį ar du ji dirstelėjo į sesers skaitomą knygą, bet joje nebuvo nei paveikslėlių, nei pašnekesių. „Kokia nauda iš knygos, – dingtelėjo Alisai, – jeigu joje nėra paveikslėlių ir niekas nesikalba?“1

Ir kaip nekalbėsi apie iliustracijas knygos, kuri prasideda tokiais žodžiais? Išdėstęs pagrindinės veikėjos septynmetės Alisos požiūrį į literatūrą, Lewisas Carrollis tyčia ar netyčia pabrėžė, kad piešiniai šiam kūriniui – ne šiaip puošmena, o labai svarbi jo dalis. Ir taip buvo iš pat pradžių. Netgi istorijos įkvėpėjai Alice’ai Liddell Kalėdų proga dovanotas knygos rankraštis, tuomet vadinęsis Alisos nuotykiai po žeme, puošėsi paties autoriaus piešiniais, beje, gan simpatiškais, nors ir neprofesionaliais.

Nors Alisos istorijas iliustravo daugybė pasaulio dailininkų, geriausiai ji atpažįstama iš klasika tapusių Johno Tennielio medžio raižinių. Kaip tik šio dailininko darbai laikomi originaliomis kūrinio iliustracijomis. Carrollis nusprendė, kad platesniam skaitytojų ratui skirtai spausdintai knygos versijai jo paties piešiniai bus per prasti, ir paprašė profesionalaus dailininko pagalbos. Pasakojama, kad Carrollį patraukė Tennielio darbų groteskiškumas, puikiai tinkantis nonsenso pasakai. Dailininko vaizduojami groteskiški motyvai – išilgintas Alisos kaklas, kai ji užauga, personažai su įvairių gyvūnų kūno dalimis ir pan. – padarė didžiulę įtaką vėlesniems Alisos nuotykių iliustruotojams ir darys dar iliustruosiantiems.

Šį rudenį pagaliau pasirodė naujas Alisos Stebuklų šalyje leidimas lietuvių kalba (leidykla „Nieko rimto“; prozos tekstą vertė Vilija Vitkūnienė, eilėraščius – poetė Violeta Palčinskaitė). Žiemai baigiantis turėtume sulaukti ir Alisos Veidrodžio karalystėje. Naująjį leidimą paskatino talentingos australų dailininko Roberto Ingpeno iliustracijos.

Iliustruotojas Robertas Ingpenas (g. 1936 m.) žymus savo realistiškomis, švelniomis ir svajingomis iliustracijomis, pieštomis pastele ar pieštukais. 1986 m. dailininkas už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu. Tai tarsi vaikų literatūros Nobelio premija, skiriama už ypač meniškus, vertingus ir reikšmingus kūrinius vaikams. Pastaruoju metu šalia paties rašytų kūrinių jis iliustruoja tik garsiausias vaikų ir paauglių klasikos knygas.

Lietuvos skaitytojams Ingpenas jau pažįstamas: 1999 m. pasirodė jo iliustruoti Burtininkai ir pabaisos, 2006 m. „Gimtojo žodžio“ leidykla parengė puošnią knygą apie Shakespeare’o gyvenimą ir kūrybą su jo iliustracijomis. Šiuo metu Lietuvos knygynuose ir, žinoma, bibliotekose galima rasti jo piešiniais puoštą Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygą („Baltos lankos“), Jameso Matthew Barrie’io Piterį Peną ir Vendę, Lymano Franko Baumo Nuostabųjį Ozo šalies burtininką, Jules’io Verne’o Aplink Žemę per 80 dienų, Kennetho Grahame’o Vėją gluosniuose (visos „Nieko rimto“). Tai didelės, puošnios, spalvotos knygos, tinkamos dovanoti ir skaityti prie rašomojo stalo (autobuse ar lovoje skaityti jos kiek per sunkios).

Ingpeno Alisos Stebuklų šalyje versijoje nenuginčijama pirmojo kūrinio dailininko Tennielio piešinių įtaka. Netgi pats Ingpenas pripažįsta, kad vienas iš jo iliustracijų įkvėpimo šaltinių, į kurį turėjo atsižvelgti kurdamas, buvo Tennielio medžio raižiniai. „Lig šiol ryškiai prisimenu vaikystėje matytą garsiąją Džono Tenielo iliustraciją: milžiniškas vikšras duoda Alisai patarimą. <…> Daugybę mėnesių piešdamas paveikslėlius naujajam leidimui jutau, kokį poveikį ir įtaką man daro Tenielo meistriškumas ir kokia neprilygstama mūsų literatūros istorijoje buvo Kerolio ir Tenielo kūrybinė partnerystė“, – rašo Ingpenas Alisos Stebuklų šalyje dailininko žodyje.

Tennielis Stebuklų šalies gyvūnus vaizdavo itin realistiškai – Baltasis Triušis, nors ir stovintis ant dviejų kojų ir žiūrintis į laikrodį, iš tiesų atrodo kaip tikras triušis. Ingpenas nusprendė veikėjų gyvūnų nestilizuoti – jo Triušio ar Miegapelės kailiuką, regis, galėtum paglostyti, jie atrodo tokie kaip ir tikrovėje. Tokie realistiški, bet šiek tiek sužmoginti personažai sustiprina įspūdį, kad viskas, kas vyksta knygoje, yra kartu ir realu, ir susapnuota. Žinant, kad knygos autorius daug diskutavo su Tennieliu, kaip kuris veikėjas turi atrodyti, nekeista, kad Ingpenas noriai pasitelkia Tennielio personažų vaizdavimo būdą,  juk rodyti pagarbą šioms iliustracijoms tolygu laikytis paties Carrollio įsivaizdavimo, kaip veikėjus turėtų matyti skaitytojas.

Įdomu stebėti, kaip įvairūs autoriai vis kitaip įsivaizduoja ir atvaizduoja Alisą. Tiesą sakant, netgi pats Carrollis, knygose smulkiai neaprašęs savo herojės išvaizdos, tą tarsi leidžia. Iš teksto sužinome, kad mergaitei septyneri metai, jos plaukai tiesūs, ji dėvi sijonėlį (arba suknelę), o kišenėje laiko cukruotų vaisių ir keletą smulkių daiktų. Visa kita palikta skaitytojų ir dailininkų vaizduotei. Ir vis dėlto kolektyvinėje pasąmonėje išlieka šviesiaplaukės Alisos, pasipuošusios mėlyna suknele, balta prijuoste ir baltomis arba juodais ir baltais dryžiais kojinėmis, vaizdas, nors garsiosios veikėjos vaizdavimo variantų yra įvairių, o ją įkvėpusi Alice Liddell buvo tamsiaplaukė.

Ingpenas nustebina skaitytojus, nupiešdamas garsiąją veikėją raudonplaukę.  Šis pasirinkimas neatrodo grįstas nei susiklosčiusiu kanonu (šviesiaplaukė Alisa), nei veikėją įkvėpusios tamsiaplaukės Alice’os Liddell išvaizda. (Beje, Ingpenas yra dedikavęs Alisą Stebuklų šalyje savo anūkei Alisai. Deja, nepavyko rasti jos nuotraukų ir taip patvirtinti iškilusios prielaidos, kad galbūt knygos Alisa nupiešta atsižvelgiant į anūkės išvaizdą. Telieka tai įdomi mįslė.) Šį pasirinkimą galėjo lemti tiek dailininko vaizduotė, tiek jo pasirinktas kiek rudeniškas knygos koloritas, kuriame ugniniai Alisos plaukai lyg natūrali gamtos dalis dera prie gelstelėjusio fono ir krintančių medžių lapų, o kartu maloniai kontrastuoja su mėlyna suknele. Nors ir išsiskirianti iš  šviesiaplaukių Alisų, Ingpeno veikėja atrodo labai natūraliai: ji ir atitinka susiklosčiusį Alisos įvaizdį, ir švelniai jį praplečia.

Ingpenas ne kartą yra pabrėžęs, kad geras iliustruotojas pirmiausia turi žiūrėti į knygą ir semtis įkvėpimo iš jos, stengtis atgaivinti knygą tokią, kokią ją rašytojas parašė, o ne tuščiai demonstruoti asmeninį stilių ir juo užgožti kūrinį. Dailininko žodžiais tariant, „[i]liustruotojas – tai pasakojimo tarnas“2, jo tikslas – ne tik papuošti knygą, bet ir padaryti ją suprantamą ir prieinamą skaitytojams, perteikti jos nuotaiką ir jausmus.

Šio požiūrio dailininkas laikosi ir iliustruodamas Alisos istorijas. Jo veikėjai atitinka aprašymus, yra realistiški – tas realizmas leidžia lengviau patikėti keistais ir netikėtais įvykiais. Išgalvoti veikėjai nenutolsta nuo jau klasika tapusių Tennielio veikėjų portretų – tai taip pat duoklė autoriui ir jo valiai, mat Carrollis nemažai diskutavo su dailininku, kaip vaizduoti veikėjus.

Žinoma, teigti, kad Ingpenas visiškai pasiduoda kūriniui ir paslepia savo unikalų piešimo stilių, būtų klaida. Jis išlieka ištikimas savo pieštukams ir pastelėms, realistiniam, minkštam piešimo stiliui. Kaip ir kitose jo iliustruotose vaikų literatūros klasikos knygose (Piteris Penas ir Vendė, Nuostabusis Ozo šalies burtininkas, Aplink Žemę per 80 dienų ir kt.), spalvotos iliustracijos su įspūdingais gamtos vaizdais ir būdingais veikėjų portretais čia derinamos su linijiniais, kartais užbaigtais, kartais kiek eskiziškais piešiniais pieštuku.

Taip kuriamas ne tik iliustruojamų klasikos knygų tęstinumas, bet ir tam tikras nerealumo, sapniškumo pojūtis, atsirandantis vartant knygą, – štai paprastu pieštuku ant švelniai rusvo fono nupieštas Netikras Vėžlys sėdi ant akmenų ir šnekučiuojasi su Grifu ir Alisa, o štai jie visi trys išryškėja visi spalvoti, tarsi išnyrantys iš spalvų rūko. Taip sumaniai papildomas pats knygos turinys – jei Alisos nuotykiai vyko sapne, kodėl iliustracijos negalėtų kurti sapniškos nuotaikos?

Įdomu, kad nemažos dalies kitų Alisos vaizdavimo būdų kontekste Ingpeno Alisa atrodo itin jauna. Netgi Tennielio Alisa, nors ir vaikiškų proporcijų (didelė galva, smulkesnės rankos ir pėdos), labiau primena jauną panelę nei mažą vaiką. Walto Disney’aus Alisa, nors elgiasi vaikiškai, išvaizda panašesnė bent jau į dvylikametę. Šiuolaikinėse kūrinio interpretacijose (pvz., Timo Burtono režisuotoje „Alisoje Stebuklų šalyje“, Americano McGee kompiuteriniame žaidime „Alice: Madness Returns“) Alisa apskritai dažniau vaizduojama kaip paauglė ar jauna moteris, o ne kaip vaikas, motyvuojant tuo, kad šiuose kūriniuose akcentuojamas ne džiugus vaikiškas nuotykis ir šelmiški žodžių žaismai ar eilėraščių parodijos, o daug sunkesni ir prieštaringesni aspektai: psichologinės traumos, Stebuklų šalis, virstanti siaubų pasauliu, ir t. t. Tokiais atvejais veikėjas vaikas jau atrodo mažiau tinkamas3. Tačiau Carrollio Alisai tik septyneri! Tokią vaikišką ją ir piešia Ingpenas.

Ingpeno Alisa – labai realistiška septynmetė apvaliu veidu, putliais žandukais, liesomis rankomis ir kojomis, nustebusiomis akimis. Jos mimika ir gestai natūralūs: pavyzdžiui, kiek patempta lūpa (p. 39), išplėstos iš netikėtumo akys ir pražiota burna įkritus į savo ašarų klaną (p. 28–29) ar stebint teisme į kortų malką virstančius kareivius (p. 180–181). Dailininkas nesistengia vaizduoti veikėjos labai gražios – čia kur kas svarbiau natūralumas, autentiškumas.

Ingpenas sugeba savo piešiniais sukurti švelnią, jaukią ir nostalgišką nuotaiką. Ne išimtis ir jo Alisa, ne vienoje iliustracijoje atrodanti tarsi atėjusi iš sapno ar panirusi į savo mintis. Štai Ingpeno Alisa laiko buteliuką su užrašu „Išgerk mane“ (p. 19). Tennielio piešta Alisa atrodo rimta, smalsi ir kritiškai žvelgianti į pasaulį, o Ingpenas piešia ją itin mąslią, svajingą, netgi kiek melancholišką, žvelgiančią ne tiek į išorę, kiek į savo pačios vidų. Ji nusisukusi nuo skaitytojo apžiūrinėja ištiestoje rankoje buteliuką, kurį netrukus išgers, ir susirūpinusi svarsto, ką daryti. O galbūt svajoja apie sodą, į kurį norėtų kuo greičiau patekti. Tai kuria visai kitokią nuotaiką ir požiūrį į personažą nei Tennielio vaizduojama rimta, bet atviro veido, aktyviai besidominti aplinka ir joje vykstančiais dalykais Alisa.

Ketvirto skyriaus („Triušis pasiunčia Mažąjį Bilą“) atvarte matome intriguojančią įstrižinę kompoziciją – Alisa su stebuklingojo gėrimo buteliuku rankoje lenkiasi žvilgtelėti kairėn ir žemyn, o tuo pačiu metu į priešingą pusę nuo jos kelių šoka driežas. Iliustracijoje vaizduojamas judesys, pačioje kompozicijoje apstu įtampos, bet švelnūs pasteliniai pustoniai ir rami, susimąsčiusi Alisos išraiška kuria itin svajingą, paslaptingą ir sapnišką atmosferą.

Švelnus, svajingas Ingpeno stilius diktuoja ir kitokį knygos skaitymo būdą. Tennielio Alisa – rimta ir guvi mergaitė, smalsiai stebinti išnyrančias prieš ją Stebuklų šalies ir Veidrodžio karalystės keistenybes ir reaguojanti į tai, kas ją supa, o Ingpeno Alisa – kiek introvertiška, susimąsčiusi, jos žvilgsnis tarsi išduoda, kad jai labiau rūpi ne tiek kitų veikėjų veiksmai, kiek jos pačios santykis su visu tuo, kas dedasi aplinkui. Tokios jautrios, subtilesnės Ingpeno iliustracijos skatina ne tik kikenti iš neatitikimų, absurdiškų situacijų ir dialogų, bet ir pamėginti žvilgtelti į veikėjų jausmus ir vidinį pasaulį – tai, kas Carrollio tekste lieka aiškiai neišsakyta, palikta skaitytojo vaizduotei.

Nors švelnūs, jautrūs pieštuko brūkštelėjimai, minkštos tekstūros ir susiliejančios spalvos iš pirmo žvilgsnio kontrastuoja su džiugiu, ironišku, kupinu fantazijos, juokelių ir kvailysčių pasakojimu, pačios kompozicijos puikiai atveria ir papildo pasakojimo fragmentiškumą ir  nuolat besikeičiančias scenas. Ne vieną knygos sceną atskleidžia daugybė vienas ant kito virstančių, besigrūdančių veikėjų. Jie bėga, griūva, grūdasi, lipa vienas ant kito, sukurdami gyvą įspūdį.

Tokia portretų košė, atskleidžianti knygos veikėjų margumyną, tam tikra prasme atspindi ir siužeto balaganą – Alisos Stebuklų šalyje įvykiai taip pat kone virsta vienas ant kito, vienas keistas nutikimas veja kitą. Ryškiausi pavyzdžiai: kroketo žaidimo iliustracijos ir piešinys, vaizduojantis iš Alisos ašarų klano išlipusius gyvūnus, susiruošusius džiovintis; ryškios kroketo pievelės spalvos ir žaidėjų margumynas, kur kiekvienas užsiėmęs savo žaidimu ir įnikęs į savo reikalus sukuria judraus šurmulio įspūdį, lyg pats stebėtum žaidėjus.

Paprašyta išrinkti savo mėgstamiausias Alisos iliustracijas, ko gero, vis dėlto linkčiau prie Tennielio medžio raižinių. Jų groteskas, šiurkštumas ir detalumas atgaivina Stebuklų šalį ir Veidrodžio karalystę kaip tik tokias, kokios jos man rodosi – pilnos netikėtumų ir stebuklų, beprotiškos, absurdiškos, bet ir šiek tiek grėsmingos, – ar atmenate Tennielio Taukšlį? Ši šiurpą kelianti būtybė, ko gera, yra vienas įspūdingiausių vaikų literatūros piešinių, suteikiantis peno tiek košmarams, tiek vaikiškoms svajonėms apie pabaisas, kurias norėtum įveikti. Šalia Tennielio piešinių Ingpeno iliustruoti Alisos aplankyti pasauliai gali pasirodyti lyg kiek per daug suromantinti, jaukūs ir švelnūs.

Galbūt tokį pasirinkimą iš dalies lemia ir tai, kad kaip tik Tennielio raižiniai lydėjo mane vis iš naujo skaitant Alisos nuotykius nuo pat vaikystės, – kartais net patys nejuntame, kaip nuo seno įprasti dalykai pradeda atrodyti vieninteliai teisingi ir nepakeičiami. Tad jokiu būdu nenorėčiau sumenkinti Ingpeno indėlio atgaivinant Carrollio tekstus. Spalvoti, gyvi, jautrūs, dvelkiantys švelnumu ir paslaptimi australų dailininko piešiniai  – tikra šventė ir akims, ir širdžiai.

Dailininkui pavyko ir išlaikyti savo unikalų stilių, ir nenutolti nuo klasikinio Alisos, Baltojo Triušio, Skrybėliaus, Češyro katino ir kitų veikėjų įvaizdžio. Ingpenas į savo iliustracijas sugebėjo sudėti tokį emocinį užtaisą, kad versdamas knygos puslapius ne tik jauti begalinį švelnumą ir stebuklų ilgesį, bet ir nepaliauji stebėtis – veikėjai atrodo tokie gyvi, kad, regis, tuojau pat atsisuks, pamojuos, nusišypsos ar išsigandę nuliuoksės tolyn. Taip ir regi priešais akis atsiveriančią Stebuklų šalį, pilną ne tik keistų būtybių ir kuriozų, bet ir kiek melancholiškai jaukaus švelnumo.

Šios iliustracijos ne tik puošia knygą. Jos dar ir kalbasi: vieno puslapio – su esančiomis kitame, spalvotos – su nespalvotomis, originalios – su šiuolaikinėmis ir, regis, visų Alisą iliustravusių dailininkų piešiniai šneka tarpusavyje. Ir, svarbiausia, jos kalbasi su skaitytoju. Apie ką, paklausite. Ogi pamėginkite įžiūrėti patys.

____________________________________

1 Lewis Carroll, Alisa Stebuklų šalyje, iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė; eilėraščius iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė; iliustravo Robert Ingpen, Vilnius: Nieko rimto, 2015, p. 12.

2 Visą interviu žr. „Hooked on classics“, The Guardian, <http://www.theguardian.com/books/2006/aug/15/booksforchildrenandteenagers>.

3 Gan įdomų straipsnį apie tai „But I’ve grown up now!“: Alice in the Twenty-First Century“ parašė Catherine Siemann (žr. <http://www.neovictorianstudies.com/past_issues/5-1%202012/NVS%205-1-8%20Siemann.pdf>). Kita vertus, ne visos šiuolaikinės Alisos interpretacijos, kuriose akcentuojami tamsesni, sudėtingesni kūrinio motyvai, pasendina veikėją. Pvz., čekų režisieriaus Jano Švankmajerio 1988 m. kadrinės animacijos filme Něco z Alenky (liet. Kai kas nuo Alisos) apstu froidiškų vaizdinių, kurie atrodo itin nejaukūs šalia jaunutės Kristýnos Kohoutovos. Kaip tik norint išvengti šio nejaukumo Alisa paprastai ir yra kiek pasendinama.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)

 

 

Įžanginis

Prašymas suaugusiesiems

Straipsniai

VILNIUS JAUNO ŽMOGAUS PASAULĖVAIZDYJE  (UNĖS KAUNAITĖS ROMANE SUDIE, RYTOJAU)
PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOS – SVARBI KNYGŲ RŪŠIS

„Alisos stebuklų šalyje“ 150-mečiui

TRIUŠIO URVU ŽEMYN
JOHNAS TENNIELIS – ŽMOGUS, NUPIEŠĘS ALISĄ

Mano vaikystės skaitymai

„MES GINAME VAIKUS, BET MUS GINA MŪSŲ VAIKYSTĖ“

Sukaktys

„GRAMATIKA TA... AR NE TA“, ARBA JONAS ŠUKYS IR PAŽINTINĖ VAIKŲ LITERATŪRA

Atidžiu žvilgsniu

Kviečiu į arbatos vakarėlį su knyga
Tradicinė, bet turininga knyga

Laiškai

Interviu su Šiaulių miesto Panelėmis skaitytojomis ir Ponaičiu skaitytoju

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai