PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOS – SVARBI KNYGŲ RŪŠIS

Pastaraisiais dešimtmečiais labai išplito vaikų knygų leidyba. Užtenka dirstelėti į vaikų knygų lentynas knygynuose arba į didžiausių leidyklų katalogus, kad suprastume, koks įvairus ir didelis pasirinkimas mažiesiems, ypač paveikslėlių knygų. Specializuoti knygynai, vaikų knygų mugės įvairiuose pasaulio miestuose, pavyzdžiui, Bolonijoje ir Šanchajuje, tarptautiniai apdovanojimai, didelis žiniasklaidos dėmesys autoriams ir iliustruotojams – visa tai vaikų literatūros leidybą įtraukė į kultūros srautą. Net pelningiausi kino filmai, tokie kaip „Džiumandži“, „Svajonių traukinys“, „Ten, kur gyvena pabaisos“ ir kiti, yra sukurti pagal vaikų knygas. (Du pirmieji autoriaus minimi filmai pastatyti pagal Chriso Van Allsburgo paveikslėlių knygas, trečiasis – pagal Astridos Lindgren premijos laureato Maurice’o Sendako knygą. – Red.)

Tikriausiai jau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad didžiulę milžiniško leidybos verslo sėkmę lėmė iliustracijos – elementas, kuris leidėjams ir spaustuvininkams kelia daug ir įdomių raiškos ir dizaino uždavinių. O to rezultatas – knygų rūšis, vadinama paveikslėlių knygomis.

Įspūdinga formų įvairovė, puikus popierius, ryškūs viršeliai. Savotiška teksto ir piešinių vienovė – lėtos šių knygų kaitos vaisius. Šiandien akivaizdu, kaip puikiai gali sugyventi pagrindiniai ir papildomi elementai. Kad suvoktų, koks paveikslėlių knygos poveikis, ir suprastų jos sudedamųjų dalių ryšį, skaitytojas turi įsigilinti į simbolių reikšmes ir perprasti šios pasaulėvaizdį atkartojančios sistemos sąsajų būdus.

Kaip veikia paveikslėlių knyga?

Ne visos iliustruotos knygos yra paveikslėlių knygos, nors daugelį jų galima panašiai apibūdinti. Pirmiausia šios knygos skiriasi paveikslėlių pobūdžiu ir tuo, kiek puslapio vietos užima vaizdas ir kiek – tekstas. Vos metus akį matyti, kad iliustruotoje knygoje ir paveikslėlių knygoje teksto ir piešinio santykis kitoks: paveikslėlių knygos puslapyje piešinys, vaizdas vyrauja, o teksto nedaug, jis labai paprastas. Bet šis skirtumas neatitinka semantinės hierarchijos. Tekstas ir vaizdas, du paveikslėlių knygos raiškos būdai, yra taip tarpusavyje susiję, kad pasakojimo prasmė be vieno iš jų būtų nesuvokiama. Šių knygų teksto svarba ne menkesnė už vaizdo. Esama ypatingo kūrybinių santykių ryšio – vientiso stiliaus ir įvairių požiūrių, iš kurių, daugybę kartų tobulinant, kartais prieštaraujant arba ginčijantis, tas ryšys ir gimsta.

Taigi paveikslėlių knygos sąvokos esmė – abiejų raiškos būdų tarpusavio ryšys. Daugelis iliustruotų knygų yra tokio pat formato kaip ir paveikslėlių knygos, todėl gali kilti painiavos. Tarkim, vokiečių dailininkės Binette Schroeder iliustruota pasaka apie fėjas Gražuolė ir pabaisa atskleidžia nuostabius sapnų vaizdus ir fantastines situacijas. Nors joje daugybė siurrealistinių iliustracijų, keliančių vis naujus keistus jausmus, tai yra iliustruota knyga, nes paveikslėliai pakartoja istoriją, jų net gali ir nebūti. Kitaip tariant, tekstas puikiai suprantamas vienas, jis gali atlikti savo paskirtį kaip suvokimo sistema.

Visai kitokia yra Maurice’o Sendako knyga Kur tie pabaisos. Ji skaitytojams nustato teksto ir paveikslėlių sąryšį, todėl nė vieno jų atskirai suvokti neįmanoma. Istorija kuriama taip, kad laimi ir tekstas, ir iliustracijos. Be paveikslėlių neįmanoma nei atpažinti šalies, kurioje gyvena pabaisos, nei sužinoti, kaip atrodo pabaisų puota, nei suprasti, kaip pagrindinis veikėjas vyko į įsivaizduojamą nepaprastą kelionę, nes tekste apie tai nėra informacijos. Bet negalėtume suprasti per du puslapius einančios iliustracijos, arba atvarto, konteksto, kur pagrindinis veikėjas Maksas su savo draugais pabaisomis krinta į medžius, ar kelionės epizodo, jeigu neperskaitytume teksto, nes pagrindines įvykių ir laiko detales perteikia literatūros priemonė – kalba.

Be minėto santykio kokybės, svarbūs ir kiti elementai norint nustatyti, ar tai paveikslėlių knyga. Viena vertus, atvartas tokiame kūrinyje yra svarbiausias, nes jis yra ir savarankiškas vienetas, ir visumos dalis. Todėl norisi versti kitą puslapį, nes beveik nesąmoningai kyla dramatiška įtampa, ir skaitytojas trokšta patirti, kas įvyks atskleidus kitą atvartą. Antra vertus, paveikslėlių knyga kaip visuma yra tarsi pasaulio atvaizdavimo sistema, darniai ir prasmingai jungianti skirtingus raiškos būdus. Tačiau būtina ne tik jungti du raiškos būdus, bet ir prasmingai panaudoti tokį dizaino elementą kaip tipografija, taip pat labai reikšminga iš pirmo žvilgsnio ne visada regima teksto linijų, krypties, tuščio puslapio ploto, paveikslėlių išdėstymo ir kt. nuovoka. Tai labai svarbu norint papasakoti istoriją ir perteikti jos prasmę.

Jeigu nematomos paveikslėlių knygos gijos prasmingai sujungs atskirus elementus, ši pasaulio vaizdavimo sistema laiduos puikų rezultatą. Pasakojimas bus išraiškingas ir įdomus.

Kas skaito paveikslėlių knygas?

Paveikslėlių knygoms dera įvairios minčių perteikimo formos. Paprastai siekiama, kad skaitytojas būtų kuo aktyvesnis, kad jis keltų hipotezes, sietų detales ir situacijas, darytų išvadas, beje, net ir užbėgdamas įvykiams už akių. Tokiu semantiniu deriniu paveikslėlių knygos žadina patį skaitymą, skaitytojas išmoksta, įgunda naujai, kitaip suvokti prasmes. Paveikslėlių knygas skaito ir vaikai, ir suaugusieji, labai dažnai – drauge. Vaiko sąmonėje prasiplečia galimybės interpretuoti reiškinius, jis įgyja naujų gebėjimų. Tikriausiai todėl šios knygos ugdo itin išmanius skaitytojus, pratina prie knygos, skatina motyvuotai rinktis skaitysimus kūrinius.

Be jokios abejonės, iš visų vaikų literatūros atmainų paveikslėlių knygų įnašas į kultūros ir meno pasaulį pats didžiausias. Be to, kad šios knygos susieja skirtingus meninės raiškos būdus, ugdo protaujančius ir aktyvius skaitytojus, ypač svarbu ir tai, kad jos nuolat plečia vaikų knygų menines ribas.

Talentingos paveikslėlių knygos kelia vaikų literatūros prestižą, pamažu randa vietą akademinėje erdvėje, tyrinėjamos moksliškai. O atsirasti gerai paveikslėlių knygai labai svarbus ir leidėjo, meninio redaktoriaus vaidmuo. Visus neretai atskirų profesionalų sukurtus elementus – paveikslėlius, linijas, tekstą, dizainą – leidėjai stengiasi susieti į visumą.

Paveikslėlių knygos mūsų laikais yra tarptautinis reiškinys. Jos leidžiamos įvairiomis kalbomis, o tai sudaro prielaidą nuolat atsinaujinti ir dalytis idėjomis. Kaip jau sakyta, šias knygas skaito ir vaikai, ir suaugusieji. Nors skaitytojai ir jų poreikiai nuolat keičiasi, bet noras išgyventi tam tikrą mišrų – išplaukiantį ir iš žodžių, ir iš vaizdų – kūrinio suvokimą, noras būti provokuojamiems simbolinių formų, padedančių suprasti pasaulį, išlieka. Šie skaitytojai suvokia, kad knygos ugdo estetinį jausmą.

___________________________________

* Fanuelis Diazas yra žinomas vaikų literatūros tyrėjas venesuelietis, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Kolumbijoje. Jis taip pat aktyvus IBBY narys, buvęs H. Ch. Anderseno medalio skyrimo vertinimo komisijos narys. Rugsėjo mėnesį viešėjo Lietuvoje ir skaitė keletą viešų paskaitų Vilniaus universitete. – Red.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)