JOHNAS TENNIELIS – ŽMOGUS, NUPIEŠĘS ALISĄ

„Stebuklų šalies gyventojai pasižymi daugeliu angliškų keistenybių, tas pat pasakytina ir apie Veidrodžio karalystę, ir dėl to jie mums mieli… O puikios Tennielio iliustracijos išties tobulai atskleidžia Carrollio sukurtus personažus“  (Anthony Burgess)

Esama klasikos knygų, kurių lygiaverčiu kūrėju laikomas ne tik autorius, bet ir dailininkas. Lewisas Carrollis pasekė nonsenso pasaką apie Alisą Stebuklų šalyje. Bent jau vyresniosios kartos skaitytojai Alisą įsivaizduoja tiktai tokią, kokią ją nupiešė Johnas Tennielis.

Tennielio nupieštoji Alisa ir Stebuklų šalis dienos šviesą išvydo prieš 150 metų. Laikas Alisos paveikslo nė kiek neišblukino. Tennielio sukurta figūrėlė banguotais plaukais atsispindi daugelio vėlesnių iliustruotojų interpretacijose. Nors iliustracijų išraiškai įtakos turėjo laiko mados ir dailininkų stilius, Stebuklų šalyje atsidūrusią mergaitę iškart lengva atpažinti. Mus tebežavi bendras Tennielio ir Carrollio palikimas.

Viktorijos laikų džentelmenas ir atsiskyrėlis

Iš esmės savamokslis britų dailininkas Johnas Tennielis (1820–1914) buvo universalus savo srities meistras – dailininkas, monumentalusis tapytojas, karikatūristas, spaudos ir knygų iliustruotojas. Menką formalųjį meninį išsilavinimą menininkas gavo iš dalies dėl to, kad jam nepatiko Meno akademijoje.

Šešiolikmečio Tennielio darbai buvo eksponuojami parodoje, kurią organizavo Britų menininkų draugija; vienas jo kūrinys buvo parduotas. Kitąmet su savo tapytais paveikslais jis pirmąkart dalyvavo Karališkosios akademijos parodoje. Jį ypač domino istorinės temos, kurias tapydamas laikėsi akademinių dailininkų mėgstamo naujojo klasicizmo stiliaus.

1845 m. konkurso būdu Tennieliui buvo pasiūlyta naujuosiuose Parlamento rūmuose nutapyti freską „Teisingumo dvasia“. Jis išvyko į Miuncheną mokytis freskų technikos, bet kūrinio tėra išlikęs eskizas. 1850 m. Lordų rūmuose jis nupiešė freską, iliustruojančią Johno Drydeno eilėraštį „Šv. Cecilijos dienos daina“ (A Song for St. Cecilia’s Day). Ji buvo sukritikuota, pašiepta, viešai neparodyta ir galiausiai uždažyta. Tennielis nusivylė valstybės finansuojamu menu, kuris, jo manymu, neprisideda prie visuomenės dorovės.

Tennielis buvo laikomas atsiskyrėliu. Kai po poros santuokos metų 1856 m. mirė žmona Julia Giani, daugiau jis nebevedė. Buityje jam padėjo tvarkytis anyta ir sesuo. Menininkas gyveno kukliai, drausmingai, stropiai dirbo ir mėgo nusistovėjusią tvarką. Visą gyvenimą praleido Londone, Kensingtone.

Viktorijos laikų džentelmenai laisvalaikiu jodinėdavo, medžiodavo, žvejodavo ir irkluodavo.

Tą patį darė ir Tennielis. Jis taip pat sportavo ir būdamas dvidešimtmetis fechtuodamasis su tėvu neteko vienos akies. Kartais jis vaidindavo mėgėjų teatre; sakoma, kad kai kurios jo iliustracijos primena spektaklių scenas.

Knygų iliustruotojas ir karikatūristas

Kaip ir daugelis menininkų, Tennielis svajojo išgarsėti kaip tapytojas. Vis dėlto galiausiai suprato, kad eiti tuo keliu jam nelemta. Jam buvo pasiūlyta iliustruoti knygas.

Tennielis iliustravo daugiau kaip 30 knygų. XIX a. penktajame dešimtmetyje pasirodė jo iliustruotos Ezopo pasakėčios (Aesop’s Fables), kur buvo šimtas piešinių, ir Friedricho de la Motte Fouqué pasakos Undinė (Undine). Jis iliustravo Shirley Brooks romanus Gordijaus mazgas (The Gordian Knot, 1860) ir Sidabrinė virvė (The Silver Cord, 1861). Meniškai iliustruota Thomo Mooro poema Lalla Rookh (1861) Viktorijos laikų buduarams padovanojo porciją populiaraus orientalizmo ir jaudinančios siaubo romantikos. Savo ruožtu tarp skaitytojų vaikų orientalistinę nuotaiką skleidė brolių Dalzielių išleista Tūkstantis ir viena naktis (Arabian Nights, 1865), kurią, be kitų, iliustravo ir Tennielis.

Dailininkas mėgo vaizduoti gyvūnus – manoma, kad jo pieštos gyvūnų figūrėlės anatomiškai tikslesnės už žmonių. Nors buvo mokęsis anatomijos ir piešęs iš natūros, prireikus modelio, jis pritaikydavo gatavus piešinius ar nuotraukas arba piešdavo iš atminties.

Ištisus penkiasdešimt metų nuo 1850 m. Tennielis buvo vienas iš satyrinio žurnalo Punch karikatūristų. Vietą tame žurnale jis gavo gabiam dailininkui ir vaikų knygų iliustruotojui Richardui Doyle’iui atsisakius toliau ten darbuotis dėl antipopiežiškos leidinio pakraipos. Žurnalui Tennielis sukūrė daugiau kaip 2 000 karikatūrų. Kai liberalusis satyrinis leidinys ėmėsi socialinių reformų, Tennielis buvo vadinamas britų sąžine.

Iš tiesų jis, būdamas konservatyvus, priešinosi daugeliui esminių reformų, todėl žurnalo Punch karikatūros, iš pradžių atrodžiusios radikalios, ilgainiui sušvelnėjo.

Užsispyrėlis Tennielis gauna užduotį

Kai 1864 m. susipažino su niekam nežinomu Charlesu Dodgsonu, Tennielis vargu ar numanė gausiąs iš jo užduotį, kuri įeis į nonsenso, fantasy ir iliustravimo meno istoriją. Dodgsonas, kuris tuo metu Oksforde dėstė matematiką, vėliau išgarsės kaip rašytojas Lewisas Carrollis.

Lewiso Carrollio (1832–1898) rankraštis Alisos nuotykiai po žeme (Alice’s Adventures under Ground), sukurtas 1862 m. ir iliustruotas autoriaus, buvo dovana šią pasaką įkvėpusiai Alice’ai Liddell. Alice’ai, jos broliams ir seserims Carrollis mėgo pasakoti istorijas, kuriose realistinė Viktorijos laikų Oksfordo vaikų aplinka pynėsi su nonsensu ir fantazija.

Dešimtmetė Alice Liddell paprašė Carrollio pasekti pasaką, kurios veikėja būtų jos bendravardė. 1862 m. liepos 4 d. irstydamasis valtimi, Carrollis papasakojo Alice’ai, Lorinai ir Edithai Liddell pasakos, kuri vėliau buvo pavadinta Alisa Stebuklų šalyje (Alice’s Adventures in Wonderland), pirmąją versiją.

Carrollis ketino išleisti knygą su savo iliustracijomis, bet tuometinė graviravimu paremta spausdinimo technologija tam buvo nepalanki. Jam buvo patarta pasitelkti profesionalų dailininką. Šią užduotį Carrollis pasiūlė Johnui Tennieliui. Rašytojas labai mėgo jo Ezopo pasakėčių iliustracijas, iš žurnalo Punch išsikirpdavo jo karikatūras.

Anuomet iliustruotojas sukurdavo eskizą ir arba pats, arba graveris perkeldavo jį ant medžio, akmens arba metalo plokštelės. Iš tiesų taikant šį metodą originalas būdavo sunaikinamas. Be to, iliustracijos kokybė labai priklausė nuo graverio. Tennieliui pasisekė, kad jo darbus graviravo aukščiausio lygio graveriai – broliai Dalzieliai. Žurnalo Punch iliustracijas graviruodavo Josephas Swainas. Alisos iliustracijose matome du parašus  – susipynusias Johno Tennielio vardo ir pavardės raides ir graverio Dalzielio pavardę.

Kad imtųsi šio darbo, iliustruotoją teko ilgokai įkalbinėti. 1864 m. Tennielis buvo pagrindinis žurnalo Punch dailininkas. Didžioji tų metų dalis praėjo mėginant prišnekinti jį imtis iliustruoti Alisą. Carrollis lankėsi pas Tennielį, nešė rekomendacinius raštus ir užvertė jį laiškais. Kiek žinoma, išlikęs tik vienas toks laiškas, nors šia tema jų turėjo būti parašyta ne viena dešimtis, netgi šimtai. Tennielis neišsaugojo laiškų.

Iliustravimo procesą atskleidžia paties dailininko siųsti laiškai, Carrollio dienoraščiai ir susirašinėjimas su Macmillan leidykla. 1864 m. spalį apsilankęs pas Tennielį Carrollis suprato, kad dailininkas tėra sukūręs vieną piešinį – Alisą prie ašarų klano.

Priešintis šiam darbui menininką, be kita ko, vertė ir akivaizdžiai pernelyg įsijautusio rašytojo nurodinėjimai: „Alisos batų dirželiai! Sijonas jokiu būdu ne iš krinolino! Prijuostės kišenėlės!“ Kita vertus, Tennielis prašydavo Carrollio patarti, kaip vaizduoti scenas, kurios nėra smulkiai aprašytos rankraštyje.

Ir paskutinė, bet ne mažiau svarbi detalė: manoma, kad Tennielis nemėgęs piešti vaikų. Carrollis jam siūlė Alisos modeliu pakviesti kokią nors į Alice’ą Liddell panašią mergaitę. Bet Tennielis nepiešė modelių iš natūros; jis, kiek žinoma, nukopijavo figūrą iš kažkokio Punch žurnalo piešinio.

Natūralu, kad dailininkui tuo metu reikėjo laiko ir kitiems darbams. Kas savaitę jis pateikdavo žurnalui Punch po karikatūrą. Kaip minėta, Tennielis buvo ir vienas iš brolių Dalzielių rengiamos knygos iliustruotojų – jis sukūrė puikių vienspalvių Tūkstančio ir vienos nakties pasaulio piešinių. Gali būti, kad šį darbą jis vertino labiau už nedidelės pasakų knygelės iliustravimą.

Knyga turi savo likimą

Alisa Stebuklų šalyje turėjo pasirodyti prieš 1864 m. Kalėdas, bet darbas lėtai judėjo į priekį.

Lapkritį Tennielis Carrolliui pranešė, kad dėl įvairių rūpesčių ir motinos mirties iliustracijų laiku neįteiks. Kai iki Kalėdų jis nupiešė penkiolika piešinių, optimistiškai nusiteikęs leidėjas paskelbė naują kūrinio pasirodymo datą – 1865 m. balandžio 1 d. Bet užtruko graverio darbai. Trijų paskutinių iliustracijų bandomuosius atspaudus Carrollis išvydo tik tų metų birželį. Knyga buvo skubiai išspausdinta liepos mėnesį. Už spausdinimą buvo atsakinga Clarendon Press.

Pasirodžiusi knyga turėjo nudžiuginti tiek rašytoją, tiek dailininką. Pagal sutartį Carrollis sumokėjo Tennieliui atlygį, apmokėjo graverio ir spaustuvės sąskaitas. Praėjus trejiems metams po įžymiojo pasiplaukiojimo valtimi Alice Liddell gavo puikų, į baltą velèną įrištą egzempliorių. Porą dešimčių knygos egzempliorių Carrollis pasirašė ir dovanojo draugams.

Ir tada sprogo bomba. Labiausiai paplitusi tokia įvykio versija. Tennielis buvo nepatenkintas spaudos kokybe. Jis pareikalavo 2 000 egzempliorių sunaikinti ir išspausdinti iš naujo. Leidėjas ir rašytojas buvo pakraupę, bet turėjo sutikti. Carrollis pasistengė surinkti pasirašytus ir draugams išdalytus egzempliorius ir padovanojo juos Londono „Great Ormond Street“ vaikų ligoninei.

Autorius apskaičiavo patyręs 600 svarų nuostolį, o tai viršijo jo metinę algą Oksfordo universitete. Todėl jis nepanoro atiduoti daugiau kaip 1900 vienetų dar neįrištų knygų perdirbti. Carrollis pardavė juos Amerikos leidyklai Appleton manydamas, kad amerikiečius tenkins ir prastesnė kokybė, o didelėje rinkoje knygas su defektu bus galima parduoti pigiau. Appleton šį tiražą išleido tais pačiais metais Jungtinėms Valstijoms skirta laida.

Kiek žinoma, Anglijoje išlikę aštuoniolika šio Alisos Stebuklų šalyje leidimo egzempliorių. Šiandienos pasaulyje ši retenybė išties yra vertinama ir jos kaina antikvariatuose atitinkama. 1995 m. nepriekaištingos būklės egzempliorių „Collecting Children’s Books“ įkainojo 200 000 svarų.

Naujajam britų leidimui buvo pasirinkta kita spaustuvė. Dabar spaudos darbus atliko Richardas Clay’us iš Londono. Tennielio pripažintoji nauja laida, tradiciškai laikoma pirmuoju Alisos Stebuklų šalyje leidimu, kaip tik suspėjo pasirodyti kalėdinėje prekyboje 1865 m. lapkritį. Knygoje klaidingai nurodyti 1866 metai.

Rašytojo perfekcionizmas ar dailininko kerštas?

Tyrinėtojai lig šiol svarsto, ar tikrai Tennielis buvo toks nepatenkintas knyga ir ar visas 2 000 egzempliorių tiražas buvo nevykęs. Gal vis dėlto ne visas pirmasis Alisos Stebuklų šalyje tiražas buvo blogai išspausdintas? Galbūt prastesnių egzempliorių buvo tik keletas? Galbūt tiesiog taip atsitiko, kad Tennielis gavo kaip tik tokius?

Taip pat keliama versija, kad, Tennieliui išsakius priekaištus dėl spaudos, į perfekcionizmą linkęs Carrollis pats atšaukė pirmąją knygos laidą. Tennielis rašė, kad Carrollis buvo labai nepatenkintas bloga atspaudo kokybe ir „cancelled the edition“ (kursyvas Tennielio). Savo veikale, aprašančiame Carrollį kaip fotografą, Anne Higonnet teigia štai ką: „[Lewisas Carrollis] išleido Alisos nuotykius Stebuklų šalyje su Johno Tennielio iliustracijomis, bet buvo nepatenkintas spaudinio kokybe.“

Ar drįstume teigti, kad tai galėjo būti netgi dailininko kerštas? Tennielio biografas Rodney Engenas spėja, kad dailininkas, kurio piešinius Punch žurnalas priimdavo be jokių išlygų, buvo smarkiai įsižeidęs ir griežė apmaudą ant Carrollio dėl begalinių jo reikalavimų ir siūlymų tobulinti piešinius, tad šią situaciją jis galbūt suvokė kaip paskutinę galimybę smogti atsakomąjį smūgį ir atsiteisti su reikliuoju rašytoju. Juk anksčiau, pasak Engeno, Tennielis tenkindavosi ir prastesne spaudos kokybe bei blankesniais atspalviais.

Alisos nuotykius Stebuklų šalyje ne iškart aplankė komercinė sėkmė, nors apžvalgose ir kritikų straipsniuose kūrinys buvo liaupsinamas. Tekstas buvo apibūdinamas kaip smagus, iliustracijos – kaip puikios, netgi geresnės už pačią pasaką. Skaitytojų atsiliepimai buvo teigiami. Tennielis sulaukė „tūkstančio ir vienos padėkos už smagią ir dailią knygą“ – už tiesiog žavingas jos medžio raižinių iliustracijas.

Užkariauti pasaulį kūrinys pradėjo nuo Europos. Pirmiausia (1869) jis buvo išverstas į vokiečių ir prancūzų, vėliau – į švedų (1870), danų ir olandų (1875), rusų (1879) kalbas. Šiuo metu vertimų yra begalė, netgi į egzotiškas kalbas. Pavyzdžiui, apie Alisos nuotykius galima pasiskaityti afrikanerių, jidiš, lotynų, zulų kalbomis. Po Tennielio knygą iliustravo dar daugiau kaip šimtas dailininkų.

Tęsinys taip pat užtruko

Sėkmė paskatino Carrollį po pusantrų metų imtis kūrinio tęsinio – rašyti apie Alisą Veidrodžio karalystėje. Ir vėl reikėjo ieškoti, kas iliustruotų. Atrodė savaime suprantama, kad tai turėtų būti Tennielis. Bet dailininkas atsisakė, teisindamasis esąs užsiėmęs. Carrollis kalbino daugelį žinomų iliustruotojų, bet niekas nesutiko imtis šio darbo. Visų nuomone, kūrinio tęsinį turėjo iliustruoti Tennielis. 1868 m. gegužę Carrollis dar kartą parašė Tennieliui, ir galiausiai jis apsiėmė iliustruoti antrąją knygos dalį – Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten rado (Through the Looking-Glass and What Alice Found There).

Menininkas ir vėl pasiliko teisę dirbti savo ritmu. Šįkart viskas netgi užtruko dar ilgiau, o Carrollis, suprantama, dar labiau nervinosi, kai Tennielis per ilgą laiką tenupiešdavo vieną kitą iliustraciją. Galiausiai 1871 m. gruodį, praėjus trejiems su puse metų nuo to laiko, kai dailininkas sutiko imtis šio darbo, Alisa Veidrodžio karalystėje buvo išleista. Knygoje nurodyti 1872 metai. Tikriausiai leidėjas tikėjosi, kad platesnę rinką knyga pasieks tik kitąmet.

Ir šįkart būtų neteisinga dėl lėtumo kaltę suversti ant vieno Tennielio. Žurnalas Punch buvo jį smarkiai apkrovęs darbais. Be to, Tennielį erzino rašytojo polinkis viską iki smulkmenų reguliuoti ir nuolat ieškoti klaidelių, kas taip pat lėtino iliustravimo eigą. Bet dirbant su antrąja dalimi būta ir skirtumų. Dabar, kai modelis nebebuvo paties rašytojo bendrais bruožais nusakytas įsivaizdavimas, Alisos Veidrodžio karalystėje iliustracijos išėjo dar tobulesnės, su daugiau detalių ir intymesnės.

Kita vertus, Tennielis buvo arogantiškas su žmonėmis, kurie jam neįdomūs. Be to, buvo reiklus ir atsisakydavo iliustruoti jam nepatinkančias arba, jo nuomone, neįmanomas pavaizduoti scenas ar figūras. Viena iš tokių buvo vapsva su peruku. Tennielis mandagiai parašė, kad jei Carrollis norėtų knygą sutrumpinti, tai čia būtų vieta, tinkama išbraukti. Carrolliui teko perrašyti nemažą Alisos Veidrodžio karalystėje skyrių.

Tuo bendras Tennielio ir Carrollio darbas nesibaigė. XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje Tennielis pasižadėjo nupiešti Carrollio sukurtos Vaikų kambario Alisos (A Nursery Alice), skirtos patiems mažiesiems, spalvotas iliustracijas. Kai kurie šios knygos piešiniai yra išdidintos ir iš dalies perdirbtos dviejų ankstesnių kūrinių iliustracijos. Carrolliui papriekaištavus dėl pernelyg aštrių bandomojo atspaudo spalvų, iliustracijos greičiausiai buvo perspausdintos, nedrįstant prieš tai parodyti Tennieliui. Galutiniu rezultatu rašytojas ir dailininkas buvo patenkinti, knyga pasirodė 1890 m.

1911 m. leidykla Macmillan išleido Tennielio iliustruotus Carrollio kūrinius apie Alisą viena knyga. Joje buvo 92 iliustracijos, 16 iš jų – spalvotos.

Seras Johnas – tituluotas karikatūristas

Vaikų kambario Alisa buvo paskutinis bendras Tennielio ir Carrollio darbas. Tennielis toliau darbavosi Punch žurnale. 1893 m. Gladstone’o vyriausybės siūlymu karalienė Viktorija jam suteikė sero titulą. Nors pirmiausia jis buvo įvertintas kaip karikatūristas, mums labai patraukli mintis, kad prie sero titulo prisidėjo ir pasaulinė knygų apie Alisą sėkmė.

1901 m. Tennielis išėjo į pensiją. Knygų iliustravimą jis laikė šalutiniu darbu, tad dabar vėl svajojo tapti garsiu tapytoju. Deja, ši svajonė taip ir neišsipildė. Jis mirė būdamas aklas 1914 m.

Dėl Carrollio kūrinio populiarumo priežasčių tyrėjų nuomonės iš dalies sutampa. Jis išreiškia vaikų knygos emancipaciją: nei moralizuoja, nei moko ir pernelyg nepamokslauja apie dorybes. Būdamas daugiasluoksnis, jis tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kūrinio veikėja Alisa gerai išauklėta, protinga, mandagi ir susitvardanti, tuo tarpu Stebuklų šalies gyventojai yra nesocialūs ekscentrikai, nemokantys padoriai elgtis savo aistrų vergai. Tennielio iliustracijų figūros kasdieniškos ir įprastos, nesvarbu, kad veikėjų veiksmai nerealistiniai ir absurdiški.

Alisos Stebuklų šalyje iliustracijos statiškesnės ir nerangesnės už Alisos Veidrodžio karalystėje piešinius, pastarojoje daugiau judesio ir detalių. Alisos Stebuklų šalyje iliustracijose įtampą kuria tai, kad yra kažkas įvykę prieš pavaizduotą akimirką arba netrukus įvyks: Alisa ruošiasi atverti duris, rengiasi gerti, ketina įsitverti triušio. Perry Nodelmanas atkreipė dėmesį, kad aktyvios Tennielio iliustracijos subalansuoja Carrollio pasakojimą, kuris neretai vos slenka ir žavingai užtrunka, bet nesukuria įtampos žodiniais žaidimais ir teoriniais apmąstymais.

Ar šiuose piešiniuose esama Tennielio karikatūrų satyros? Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti Liūto ir Vienaragio piešinį iš Alisos Veidrodžio karalystėje. Jo vizualios figūros atvaizduoja Disraelį (Vienaragis) ir Gladstone’ą (Liūtas). Iliustracijoje neabejotinai galima įžvelgti šių dviejų žinomų, tarpusavyje konkuravusių britų politikų bruožų. Žiūrovų simpatijų sulaukia smarkusis Vienaragis, tuo tarpu Liūtas atrodo daugiau ar mažiau apgailėtinas. Tennielis ir Carrollis, kaip ir Disraelis, buvo konservatoriai, o Gladstone’as – liberalas. Idėja veikiausiai buvo Carrollio, kuris norėjo pasišaipyti iš 1868 m. premjeru tapusio Gladstone’o.

Šis pavyzdys atskleidžia dar vieną priežastį, kodėl Carrollis laikė Tennielį tinkamu savo kūrinių apie Alisą iliustruotoju. Carrollio tekste yra aliuzijų į žinomus asmenis. Šiuo požiūriu rašytojo ir dailininko bendradarbiavimas buvo vaisingas ir smagus. Dalis vizualių idėjų sumanytos Tennielio. Nors senas Baltasis Riteris laikomas paties dailininko atvaizdu, iš tiesų tai galėtų būti ir poetas Tennysonas. Tigrinė lelija kalbasi su Alisa kaip aktorė Ellen Terry, bejėgis Grifas – tai flegmatiškasis meno teoretikas Johnas Ruskinas. Pats Carrollis yra paukštis Dodo (Drontas), mat jis kartais užsikirsdavo tardamas savo pavardę: „Do-Do-Dodgson“.

Jei ne pasaulinė Carrollio kūrinio šlovė, Johnas Tennielis, kad ir būdamas nusipelnęs karikatūristas, veikiausiai būtų likęs palyginti mažai žinomas menininkas. Carrollio perfekcionizmas tikriausiai padėjo jam iliustracijose pasiekti tą lygį, kuris nuotykių ieškančią Alisą pavertė nemirtinga skaitytojų, dailininkų, teatro ir kino pasaulio numylėtine. 150 metų pramanytai mergaitei – tai nuostabu!

Literatūra

John Barr, Illustrated Children’s Books, London: The British Library, 1995.

Anthony Burgess, „Mitä Liisasta tulee tietää“ [Ką reikia žinoti apie Alisą], Unesco-Kuriiri, 1984 lapkritis, p. 7–10. Morton N. Cohen & Edward Wakeling (eds.), Lewis Carroll and His IIlustrators. Collaborations and Correspondence, 1865–1898, London: Macmillan, 2003.

„Collecting Children’s Books“, Book & Magazine Collector, London, 1995.

Rodney K. Engen, Sir John Tenniel – Alice’s White Knight, Brookfield: Scolar Press, 1991.

nne Higonnet, Lewis Carroll, London & New York: Phaidon, 2008.

Jo Elwyn Jones & J. Francis Gladstone, The Red King’s Dream or Lewis Carroll in Wonderland, London: Pimlico, 1996.

Susan E. Meyer, A Treasury of the Great Children’s Book Illustrators, New York: Harry N. Abrams, 1997.

Perry Nodelman, Words about Pictures. The Narrative Art of Children’s Picture Books, Athens & London: The University of Georgia Press, 1988.

Roger Simpson, Sir John Tenniel. Aspects of His Work, Cranbury NJ: Associated University Presses, 1994.

Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)