TRIUŠIO URVU ŽEMYN

 

Lewisas Carrollis. Portr. iš kn. Джон Падни. „Льюис Кэрролл и его мир“, Москва, 1982
Lewisas Carrollis. Portr. iš kn. Джон Падни. „Льюис Кэрролл и его мир“, Москва, 1982

„– Kuo toliau, tuo keistiau! – sušuko Alisa (buvo tokia apstulbusi, kad valandėlę pamiršo, kaip kalbėti taisyklingai).“1

Alice Liddell (1852–1934), vidurinė Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano dukra, artėjant 1864 m. Kalėdoms, iš gero šeimos bičiulio Charleso Lutwidge’o Dodgsono (1832–1898), koledžo matematikos ir logikos dėstytojo, dovanų gavo dailiai žalia oda įrištą ir ranka iliustruotą rankraštį Alisos nuotykiai po žeme su prierašu „Brangiam vaikui vasaros dienai atminti“2. Nepaprastas, kupinas netikėtumų ir humoro pasakojimas apie įstabius guvios, smalsios mergaitės Alisos nuotykius Triušio urve, žaisminga, o kartu nostalgiška ir trapi tarytum vaikystės sapnas istorija, kurioje veikia tokie įsimintini veikėjai kaip Pelė su ilga it uodega istorija, kaljaną rūkantis ir pamokymus žarstantis mėlynasis Vikšras, liūdnasis Netikras Vėžlys, sužavėjo ne tik Liddellių šeimos mergaites. Draugų raginamas, Dodgsonas pasakojimą pataisė, papildė naujais skyriais ir veikėjais, taip pat dailininko Johno Tennielio iliustracijomis ir štai 1865 m. pasirodė knyga Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje, pasirašyta kūrybiniu Lewiso Carrollio slapyvardžiu.

Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje ir vėliau išleistas tęsinys Veidrodžio karalystėje atskleidžia karalienės Viktorijos laikų Anglijos visuomenės požiūrį į vaikus – kaip jie turi būti auklėjami ir mokomi; knygoje atsispindi tų laikų santvarka ir hierarchija, draudimai, taisyklės ir doroviniai pamokymai. Vis dėlto šis kūrinys nėra viena iš tų įprastų pamokomųjų XIX a. pasakų, kuriose vaikai patiria nelaimių ir kitų nemalonių dalykų, „nes jie neprisiminė paprastų draugų patarimų“ (VV, p. 18), kaip privalo elgtis: Dodgsono pasakojime Alisa vaizduojama jautriai, su humoru atskleidžiama augančio vaiko patiriama sumaištis, taiklūs suaugusiųjų pasaulio pastebėjimai ir bandymai nuo traumuojančios patirties gelbėtis fantazuojant. Dodgsonas juokiasi kartu su Alisa, o ne iš jos – taip ši pasaka įgyja terapinę vertę3.

2015 m. leidimo viršelis. Dail. Robertas Ingpenas
2015 m. leidimo viršelis. Dail. Robertas Ingpenas

Vos pasirodžiusi, knyga nelauktai išpopuliarėjo ir nepraėjus nė metams nuo išleidimo autorius ėmė mąstyti apie galimybę išversti ją į kitas kalbas ir platinti Europos šalyse. Ši mintis iš pat pradžių pasirodė nelengvai įgyvendinama. 1866 m. viename iš laiškų leidėjui Dodgsonas rašė: „Draugai mano, kad knygos neįmanoma išversti nei į prancūzų, nei į vokiečių kalbą: didžiausia kliūtis esanti kalambūrai ir dainos.“4 Ir leidėjas jam pritarė: „Turiu pripažinti, jog labai abejoju, kad pavyktų gauti bent kiek originalą primenantį vertimą. Humoras ir eilėraščiai tokie nepaprasti, kad neįsivaizduoju, kaip juos būtų galima perteikti [kita kalba. – A. Z.].“5 Nors buvo išsakyta daug abejonių ir nurodytos kliūtys, pirmasis Alisos nuotykių Stebuklų šalyje vertimas – į vokiečių kalbą – išleistas jau 1869 m. Tais pačiais metais pasirodė ir vertimas į prancūzų kalbą, o iki Dodgsono gyvenimo pabaigos kūrinys buvo išverstas į dar penkias Europos kalbas – italų, rusų, olandų, danų ir švedų6.

Dabar Alisą puikiai pažįsta vaikai ir suaugusieji visame pasaulyje. Nors kūriniui būdingas istorinis ir kultūrinis atstumas, Alice’ą Liddell ir jos seseris džiuginusios istorijos nuspalvintos asmeniškumu, o žodžių žaismą ir eilėraščių parodijas sunku išversti į kitas kalbas, pasirodė, kad vaikystės fantazijų ir vaiko tapsmo suaugusiuoju tema yra universali ir labai patraukli. Artėjant šimtas penkiasdešimtajam Alisos nuotykių Stebuklų šalyje pasirodymo jubiliejui, Šiaurės Amerikos Lewiso Carrollio draugija nustatė, kad ši knyga išversta į 174 pasaulio kalbas ir tarmes (dar apie dvidešimt vertimų, tarp jų ir į karaimų kalbą, rengiamasi išleisti), surinko žinių apie 7,6 tūkst. Alisos nuotykių Stebuklų šalyje leidimų įvairiose pasaulio šalyse ir suskaičiavo, kad šį kūrinį iliustravo per 1,2 tūkst. dailininkų7. Paaiškėjo, kad Alisos nuotykių Stebuklų šalyje vertimai įgyja ir socialinių funkcijų, pvz., tampa priemone išsaugoti nykstančias kalbas (Keao NeSmitho vertimai (Havajai, 2014) į Ramiojo vandenyno salų kalbas) arba net valstybės politikos ir socialinės aplinkos kritikos įrankiu (savitai pakeistas, adaptuotas Marinos P. Hanoy „vertimas“ (Filipinai, 2014) į tagalų kalbą)8.

Pirmasis lietuviškasis leidimas, 1957 m. Viršelio dail. Čarlzas Robinzonas
Pirmasis lietuviškasis leidimas, 1957 m. Viršelio dail. Čarlzas Robinzonas

Lietuvoje Alisos nuotykių Stebuklų šalyje nuotykiai prasidėjo praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje – tuometė Valstybinė grožinės literatūros leidykla 1957 m. išleido pirmąjį – Kazio Grigo – vertimą9. Kiek vėliau, 1965 m., pasirodė ir Julijos Lapienytės išversta antroji pasakojimų apie Alisą dalis – Veidrodžio karalystėje (šios knygos eiles vertė poetė Judita Vaičiūnaitė)10. 1991 m. Grigo ir Lapienytės vertimai buvo išleisti viena knyga, vėliau „Vyturio“ ir „Alma littera“ leidyklų ne kartą taisyti ir perleisti. Jubiliejiniais 2015 m. leidykla „Nieko rimto“ ryžosi išleisti naują Alisos Stebuklų šalyje vertimą – jo ėmėsi patyrusi vertėja Vilija Vitkūnienė, eilėraščius ir dainas vertė poetė Violeta Palčinskaitė, – o jau įprastas Johno Tennielio iliustracijas pakeitė šiuolaikiniai Roberto Ingpeno piešiniai, kurių viename pavaizduotas ir pats Lewisas Carrollis (Charlesas L. Dodgsonas), skaitantis savo pasaką Alice’ai Liddell.

Skaitant naująjį vertimą aiškiai matyti, kad vertėja nepagailėjo laiko įsigilinti į kultūrinį ir istorinį kūrinio kontekstą, asmenines Dodgsono aliuzijas. Juk pirmajam šio kūrinio vertėjui Grigui (neabejotinai ir vertimo skaitytojams) ši informacija veikiausiai buvo mažiau žinoma ir daug sunkiau prieinama. Tai ypač pastebima lyginant, kokius būdus vertėjai pasirinko veikėjų vardams perteikti. Vertėjas Grigas, tikriausiai siekdamas palengvinti skaitymą, daugelį vardų pakeitė lietuvių ausiai pažįstamais ir įprastais – taip pirmajame vertime Alisos katė Dina tapo Murkliu, Češyro Katinas – Katinu Šaipūnu, Meibelė – Magdele, o trys sesutės, apie kurias per beprotiškąją arbatėlę pasakoja Miegapelė, – Elze, Liuse ir Tile. Įdomu, kad panašiai darė ir pirmieji vertėjai į kitas kalbas, pvz., vertime į italų kalbą driežiukas Bilis tapo Toniu; kai kuriuose vertimuose skaityto jams įprastesniu pakeistas net ir Alisos vardas – taip atsirado danų Marie, olandų Lize, rusų Sonia (o kartais ir Ana arba Ania), suomių Liisa11.

Antrasis leidimas, 1991 m. Viršelio dail. Sigitas Šniras
Antrasis leidimas, 1991 m. Viršelio dail. Sigitas Šniras

Vertėja Vitkūnienė pasuko kitu keliu – naujajame vertime stengiamasi ne tik perteikti veikėjų vardų skambesį, bet ir kiek įmanoma išlaikyti originalias aliuzijas. Pvz., trečiame skyriuje „Politikų lenktynės ir ilgoji uodega“ minima Lorė (angl. lory – viena iš papūgų rūšių) – tai Alice’os Liddell vyriausioji sesuo Lorina Charlotte, Ereliukė – jauniausioji sesuo Edith, Antinas – šeimos draugas Robinsonas Duckworthas (angl. duck – antis), o keistasis neskraidantis paukštis Dodo-drontas – pats autorius Dodgsonas, kuris, sakoma, mikčiojęs ir dėl to savo pavardę ištardavęs „Dodo-dodgson“12. Dar kartą visos trys seserys Liddell minimos septintajame skyriuje „Beprotiška arbatėlė“: „Kartą gyveno trys mažos sesutės, – skubiai pradėjo Miegapelė, – Elzė, Liasa ir Tilė“ (VV, p. 101). Čia „mažos sesutės“ (angl. little) yra aliuzija į Liddellių šeimos pavardę. Minima Elzė yra vyriausioji sesuo (angl. Elsie, arba L. C.), Tilė (angl. Tillie – vardo Matilda trumpinys, taip jaunėlę vadindavo namiškiai) – jauniausioji sesuo, o Liasa (angl. Lacie) – Alisos anagrama13. Tiesa, Liasos vardą išgirsti Miegapelės sekamoje pasakoje labai keista; šalia lietuviškame vardyne esančių Elzės ir Tilės tikriausiai būtų pritikęs Alisos vardo trumpinys Alė – taip būtų buvęs išlaikytas ir pasakojimo sklandumas, ir aliuzija į Alisą. Bet gal vertėja kaip tik ir siekė, kad skaitytojas neskubėtų – sutrikęs stabtelėtų, pamėgintų pažaisti raidėmis ir atspėtų, kieno tai vardas.

Visas trečias naujojo vertimo skyrius, palyginti su senuoju, įgauna naujų spalvų: realiją caucus-race (angl. „politinės partijos narių susirinkimas kandidatams į rinkimus iškelti“) Grigas išvertė tiesiog „lenktynės „bėkim lėkim“, todėl tekstas prarado politinės pajuokos atspalvį. Vitkūnienės pasirinktos „politikų lenktynės“ vykusiai atskleidžia ašarų klane permirkusių gyvūnėlių beprasmio bėgiojimo ratu, kad išdžiūtų, ir kartais tuščių politikų diskusijų, kai taip ir nepasiekiama rezultato, bet bandoma užsidirbti politinių taškų, paralelę (neabejotina, kad ši Dodgsono užuomina aktuali ir šiandien). Tame pačiame skyriuje minimas ir kitas būdas išdžiūti – klausytis Pelės pasakojamos nepakenčiamai sausos senovės Anglijos istorijos, tokios nuobodžios, kad tai galėtų būti „labiausiai džiovinanti žinoma priemonė“ (VV, p. 36). Anglų kalbos žodis thing turi daug reikšmių – nuo neįvardyto objekto, materialaus daikto iki idėjos, problemos: vietoj vertėjos pasirinktos „priemonės“ čia galbūt vertėjo pažaisti lietuviško žodžio dalykas reikšmėmis – tai ir „materialus daiktas“ (taigi ir priemonė išsidžiovinti), ir „mokomasis dalykas“ (nuobodi istorijos pamoka arba perdėm sausas istorijos vadovėlis).

2000 m. leidimo viršelis
2000 m. leidimo viršelis

Ne veltui svarstydamas apie Alisos nuotykių Stebuklų šalyje vertimo į kitas kalbas galimybę Dodgsonas manė, kad knyga gali būti apskritai neišverčiama, – jos tekstas smaigstyte prismaigstytas loginių juokų, kalambūrų, anagramų, naujadarų, netikėtų minties posūkių, kitaip tariant, kitų kalbų priemonėmis sunkiai perteikiamo žaidimo žodžiais, ir vertėjas kartais yra priverstas rinktis – išlaikyti rišlų, nuoseklų pasakojimą ar keisti tekstą tam, kad būtų galima pajuokauti. Taip žaidžiama Alisos ir Miegapelės pokalbyje apie trijų sesučių gyvenimą sirupo šulinyje. Originale žaidžiama angliško žodžio draw reikšmėmis „semti“ ir „piešti“, tad mergaitės ir semia sirupą iš šulinio, ir mokosi piešti. Negalėdamas išversti kalabūro Grigas pakeičia originalo dialogą ir sukuria puikių naujų sąskambių: į Alisos klausimą „Ant ko jos piešė?“ Skrybėlius atrėžia: „Kur tu matei, kad kas nors pieštų ant kojos?“ (KG, p. 99). Šeštojo skyriaus Alisos ir Kunigaikštienės pokalbyje kalambūro pagrindu tampa homofonai axis („ašis“) ir axes („kirviai“). Grigas šį dialogą verčia štai taip: į Alisos teiginį, kad „žemė apsisuka apie savo ašį per dvidešimt keturias valandas. Ir taip paeiliui…“, Kunigaikštienė atsiliepia žodžiais: „Sakai, paeiliui… Nupjauk jai galvą peiliu“ (KG, p. 79). Vitkūnienė čia žodžiais žaidžia kiek kitaip, bet ne mažiau vykusiai: Alisa aiškina, kad „Žemei sukantis apie savo ašį prireikia dvidešimt keturių valandų kirsti…“, o Kunigaikštienė ją pertraukia sušukdama: „Sakai, kirsti?.. Nukirskite jai galvą!“ (VV, p. 84).

Čarlzo Robinzono iliustr.
Čarlzo Robinzono iliustr.

Devintame skyriuje Alisa (ir skaitytojai) klausosi liūdnojo Netikro Vėžlio prisiminimų apie mokyklą ir visus svarbius dalykus, kurių jam teko mokytis: „skabyti ir raškyti“, aritmetikos veiksmų „suimties, atmesties, darkybos ir dailybos“, „senovės ir naujausių amžių misterijos“ ir, žinoma, klasikinių kalbų – „jotynių ir kraikų“ (VV, p. 136–137). Šiose nostalgiškose Netikro Vėžlio kalbose mažajam skaitytojui tikrai bus smagu pasukus galvą atpažinti, kokių dalykų pamokos iš tikrųjų minimos. Vertėjas Grigas savo skaitytojams bando padėti šį galvosūkį spręsti pateikdamas užuominų – jis į tekstą sklandžiai įterpia aiškinamąją Alisos mintį: „Sako, kad jis [senas krabas. – A. Z.] dėstė lenktynes ir greitį („Lotynų ir graikų“, – pagalvojo Alisa)“ (KG, p. 130), kurios Dodgsono tekste nebuvo. Beje, šį būdą Grigas pasitelkia ne vienoje vietoje.

Vitkūnienė žodžiais žaidžia kiek santūriau ir mažiau negu Grigas, bet jai pavyko rasti išeitį dešimtame skyriuje, kur aprašoma, kuo jūrų gyventojai valosi batus: sausumoje batai blizginami batų tepalu (angl. blacking), o jūroje – šapalu (angl. whiting – tokia žuvis). Taigi originale žaidžiama žodžių šaknų priešprieša black – white (juoda – balta), o vertime – daliniais homofonais. Senajame vertime vietoj šio žodžių žaismo mėginta žodžių lydį ir lydi pagrindu kurti kalambūrą: į Netikro Vėžlio klausimą, ar yra mačiusi lydeką, Alisa atsako: „Mačiau! Aš visados džiaugiuosi, kai pietums lydį…“, o Vėžlys atitaria: „Na, jeigu lydeka tave dažnai lydi, be abejo, žinai, kaip ji atrodo“ (KG, p. 137). Nors dialogo pradžioje vertėjui pavyko, toliau dėl šio žodžių žaismo teko keisti gana daug originalo teksto, o galiausiai pasakojimas pritrūko sklandumo ir istorija ėmė trūkinėti (KG, p. 138–139).

Čarlzo Robinzono iliustr.
Čarlzo Robinzono iliustr.

Atskira plati tema – eiliuotų kūrinio dalių vertimas. Dauguma šių eilėraščių ir dainų – XIX a. anglų skaitytojams gerai girdėtų kūrinių parodijos, smagios ir keliančios juoką. Pvz., eilėraštis apie tingųjį krokodiliuką (VV, p. 26) – Isaaco Watso (1674–1748) pamokomųjų eilių apie darbščiąją bitelę parodija14, o absurdiškuoju „Tėve Viljamai“ parodijuojamas Roberto Southey’aus (1774–1843 ) didaktinis eilėraštis „Seno žmogaus paguoda“15. Tačiau ką daryti, jei vertimo skaitytojams parodijuojami kūriniai nežinomi? Ar jie ką nors supras? Ar jiems bus juokinga? Vertėjas gali pasirinkti iš keleto variantų: laikytis originalo ir bandyti eiles išversti kuo tiksliau; sukurti skaitytojui gerai žinomo eilėraščio parodiją; galiausiai, ypač jei nėra stilistiškai arba tematiškai artimo parodijuoti tinkamo kūrinio, – bandyti vietoj originalaus eilėraščio įterpti savo sukurtas komišką poveikį galinčias daryti eiles16.

F. W. Roth iliustr. liustr. iš kn. Lewis Carroll. „Alice im Wunderland“, Würzburg-Aumühle, 1922
F. W. Roth iliustr. liustr. iš kn. Lewis Carroll. „Alice im Wunderland“, Würzburg-Aumühle, 1922

Itin įdomus pavyzdys, liudijantis, koks daugialypis ir daugiareikšmis tekstas yra Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje ir kokių galvosūkių tenka spręsti vertėjams, yra garsiosios Jane Taylor (1783–1824) lopšinės „Žvaigždė“ parodija: „Twinkle twinkle little bat / How I wonder what you’re at.“ Spėjama, kad tai gali būti paslėpta aliuzija į Oksfordo matematikos profesorių Bartholomew Price’ą, kurį studentai esą pravardžiavę Šikšnosparniu (angl. The Bat – tai gali būti ir profesoriaus vardo trumpinys)17. XX a. šeštajame dešimtmetyje nei eilėraštis, nei daina (juolab aliuzija į Dodgsono kolegą) Lietuvoje tikriausiai nebuvo žinoma, todėl Grigas nutarė Skrybėliaus sakomą posmelį pakeisti vaikiška dainele: „Vai kur buvai, kiškel mano? / Malūne, ponul mano! / Taku, taku, talalaku, / Malūne, ponul mano!“ (KG, p. 95). Nors ji nė kiek neprimena Dodgsono parodijuojamo posmelio, snaudžiančios Miegapelės be perstojo kartojamas priedainis „taku, taku, talalaku“ tikrai panašus į laikrodžio tiksėjimą ir atitinka pokalbio temą – Skrybėlius pasakoja Alisai, kodėl susipyko su laiku. Deja, vėlesniuose vertimo leidimuose šis, regis, vykęs sprendimas kažkodėl buvo pakeistas. Grigas pabandė gana pažodiškai išversti eilėraštuką ir išnašoje paaiškinti, ką parodijuoja („Žibu žibu, pelėda, / Kur leki tartum akla? / Sau skraidai viršum namų / Kaip keptuvė – net baisu“18), bet šį kartą parodija neskamba.

1911 m. amerikietiškojo leidimo viršelis
1911 m. amerikietiškojo leidimo viršelis

Visai kitaip naujajame vertime atrodo Palčinskaitės ketureilis: „Šviesk, žėrėki, debesy. / Įdomu, kas tu esi.. / Šildyk dangų kaip karšta / Ant padėklo arbata“ (VV, p. 98). Šis posmelis – sklandžiai sueiliuota grakšti parodija, kurios linksmai absurdiškas karštos arbatos danguje motyvas siejasi su pagrindine skyriaus tema – beprotiška Skrybėliaus, Miegapelės ir Kiškio Papaikėlio arbatėle. Dar daugiau: šias eilutes net galima paniūniuoti pagal „Twinkle twinkle little star“ melodiją!

F. W. Roth iliustr. liustr. iš kn. Lewis Carroll. „Alice im Wunderland“, Würzburg-Aumühle, 1922
F. W. Roth iliustr. liustr. iš kn. Lewis Carroll. „Alice im Wunderland“, Würzburg-Aumühle, 1922

Nors sakoma, kad literatūros klasika nesensta, vis dėlto jos vertimus kartkarčiais reikia atnaujinti, nes kiekvienas jų yra savo meto požiūrio, galimybių ir normų rezultatas. Grigo ir Vitkūnienės vertimus skiria beveik šešiasdešimt metų – matyt, iš tiesų žymiojo Dodgsono kūrinio lietuviškam variantui buvo pats laikas atsinaujinti. Naujasis vertimas nepaveja senojo žaisminga kalba, pastangomis suartinti tai, kas svetima ir kas sava. Tačiau Vitkūnienei pavyksta užtaisyti teksto spragas, kurių natūraliai atsiranda tokią artimą vaiko ir suaugusiojo draugystės istoriją iškeliant iš saugaus tarp eilučių vos įskaitomų užuominų, tik jiems vieniems iš tiesų suprantamų pajuokavimų ir aliuzijų rezginio, ir pasklidusias pasakojimo gijas suvyti į glotnią pynę. Guviam šiuolaikiniam skaitytojui telieka būti atidžiam, kelti klausimus ir stebėti – ir stebėtis. Ir artėjant Kalėdoms dar kartą sugrįžti į svajingą vaikystės vasaros popietę…

 

Vėl pavirskime vaikais

Mes visi – ir aš, ir tu.

Nes vaikams geri laikai

Tęsias ištisus metus. (VV, p. 191)

_______________________________

1  Lewis Carroll, Alisa Stebuklų šalyje, vertė Vilija Vitkūnienė, Violeta Palčinskaitė, iliustravo Robert Ingpen, Vilnius: Nieko rimto, 2015, p. 24. (Toliau cituojant šį leidimą vartojama santrumpa VV ir nurodomas puslapis.)

2 Rankraštis saugomas Britų bibliotekoje. Jos interneto svetainėje adresu <http://www.bl.uk/onlinegallery/ttp/ alice/accessible/introduction.html> galima pavartyti skaitmeninę knygą.

3 Morton N. Cohen, „The Alice books: English classics“, in Alice in a World of Wonderlands, Vol. 1, New Castle, Delaware: Oak Knoll Press, 2015, p. 77–79 .

4 Edward Wakeling, „Translations of Alice during the lifetime of Lewis Carroll“, in Alice in a World of Wonderlands, Vol. 1, New Castle, Delaware: Oak Knoll Press, 2015, p. 80.

5 Ibid., p. 81.

6 Warren Weaver, Alice in Many Tongues, Martino Publishing, 2006, p. 53–54.

7 Alice in a World of Wonderlands, Vol. 1, New Castle, Delaware: Oak Knoll Press, 2015, p. 739–747.

8 Tarptautinės konferencijos, vykusios Niujorke 2015 m. spalio 7–8 d., pranešėjų informacija.

9 Luisas Kerolis, Alisa Stebuklų šalyje, vertė Kazys Grigas, iliustravo Čarlis Robinzonas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. (Toliau cituojant šį leidimą vartojama santrumpa KG ir nurodomas puslapis.)

10 Luisas Kerolis, Veidrodžio karalystėje, vertė Julija Lapienytė, iliustravo Džonas Tenielis, Vilnius: Vaga, 1965.

11 Alice in a World of Wonderlands, Vol. 3, New Castle, Delaware: Oak Knoll Press, 2015.

12 Lewis Carroll, Annotated Alice: the Definitive Edition, Introduction and notes by Martin Gardner, Illustrations by John Tenniel, New York / London: W. W. Norton & Company, 2000, p. 215.

13 Ibid., p. 243.

14 Ibid., p. 213.

15 Ibid., p. 226.

16 Warren Weaver, op. cit., p. 85–86.

17 Lewis Carroll, Annotated Alice: the Definitive Edition, p. 241.

18 Lewis Carroll, Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, vertė Kazys Grigas, Julija Lapienytė, Vilnius: Alma littera, 2000, p. 64.

F. W. Roth iliustr.
F. W. Roth iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)

 

Įžanginis

Prašymas suaugusiesiems

Straipsniai

VILNIUS JAUNO ŽMOGAUS PASAULĖVAIZDYJE  (UNĖS KAUNAITĖS ROMANE SUDIE, RYTOJAU)
PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOS – SVARBI KNYGŲ RŪŠIS

„Alisos stebuklų šalyje“ 150-mečiui

JOHNAS TENNIELIS – ŽMOGUS, NUPIEŠĘS ALISĄ
STEBUKLŲ ŠALIS, PILNA ŠVELNUMO: ROBERTO INGPENO ILIUSTRACIJOS

Sukaktys

„GRAMATIKA TA... AR NE TA“, ARBA JONAS ŠUKYS IR PAŽINTINĖ VAIKŲ LITERATŪRA

Mano vaikystės skaitymai

„MES GINAME VAIKUS, BET MUS GINA MŪSŲ VAIKYSTĖ“

Atidžiu žvilgsniu

Kviečiu į arbatos vakarėlį su knyga
Tradicinė, bet turininga knyga

Laiškai

Interviu su Šiaulių miesto Panelėmis skaitytojomis ir Ponaičiu skaitytoju

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai