Prašymas suaugusiesiems

 

Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.
Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.

Mes, ko gero, vis dar nesame gerai suvokę, kad Kalėdos paženklintos vaiko viešpatyste. Tomis dienomis jau kone du tūkstančius metų žvelgiame į Šventosios šeimos paveikslą, kurio viduryje lyg Žemės ašis švyti kūdikio kūnelis – prakartėlėje ar ant kelių motinai, kurios veidas spinduliuoja tokiu švelnumu ir meile, lyg sūpuotų pačią saulę, gyvybės pradėjėją. Ir tada negali nesusimąstyti apie vaikus, apie jų pasaulį, jų užburtuosius sapnus, iš kurių kada nors pabus, kad atsidurtų rūsčioje tikrovėje.

Pamenu vieną savo vaikystės nutikimą. Tai buvo baigiantis balandžiui. Žolei dar stigo šilimos, bet purvo jau buvo į valias. Kvepėjo jis lietumi, žolių šaknimis, buvo vėsus ir minklus, prilipdavo prie padų ir atlipdavo, teikdamas nepakartojamą pojūtį. Visi mūsų žaidimai sukosi apie purvą. Kartą priėmėme į žaidimą ir mergaites. Neva mes pargrįžtame iš tolimos kelionės, o jos pasitinka su pyragais, ką tik iškeptais iš purvo. Net ir dabar juntu ano įsivaizduoto pyrago skonį – kerintį iliuzijos skonį ir pavasarinio purvo kvapą sumišai su tikro Kalėdų pyrago kvapu. Įsitraukę į žaidimą nepastebėjome kažkokio vaikino, tik išgirdome jį šaukiant: „Kokie čia pyragai? Kvailiai, čia paprasčiausias purvas!“ Pamenu, kaip susigėdome ir nebegalėjome žaisti toliau. Gėdos jausmas pynėsi su nepelnyta nuoskauda, kokią patiria ir suaugusieji, kai be jokios priežasties juos kas nors įskaudina.

Ir dabar neretai prisimenu šį nutikimą, tarsi girdėdamas, kaip suaugusieji šaukia vaikams: „Kvaileliai! Čia paprasčiausias purvas! Kaip jums ne gėda! Atsikvošėkite!“ Juk panašūs žodžiai tariami gana dažnai, kartais švelniau, kartais griežčiau. Ir be jokios pagarbos vaiko pasauliui, kuriame mes elgiamės tarsi užkariautojai: atiminėjame, pertvarkome, naikiname… O kokie mes kurti garsams, nejautrūs spalvoms! Kartais atrodo, kad suaugusieji jau gimė suaugę – taip menkai beatsimena save vaikystėje, taip mažai besupranta savo vaikus! Be paliovos jiems nurodinėja, įsakinėja, kala į galvas žinias apie vadinamąjį realų pasaulį, tai yra tokį, kokį patys mato savo praktiška ribota akimi.

Betgi šitaip atmetama visa visata žmogaus viduje, toji paslaptinga sritis, kur pusiausvyra svarbiau nei vienpusis žinių kaupimas, toji nepaprasta talpykla, kur iliuzija turi tokią pat vertę kaip ir tikrovės raiška; iliuzija netgi pirmesnė už tikrovę, atverianti kelią būsimam pažinimui ir to pažinimo džiaugsmui, nes pažinimas turėtų ateiti pamažu, o ne užgriūvant informacijai. Tačiau mes, bukagalviai, bijomės išmoningos iliuzijos nelyginant kokios ydos, bijomės savo vaikų vaizduotės ir viso to, ko nepamatysi plika akimi.

Labai jau įtartinas šis mūsų uolumas! Sakytum patys kažko bijotumės, sakytum patys dar neatsikratę savų iliuzijų ir šaukiame joms „ne!“ pasislėpę už savo vaikų nugarėlių. Arba, blogiau, esame tokie pavaldūs savo perdėm praktiškai epochai, kad visa tai darome nuoširdžiai – kaip kad rytais žadindami neišsimiegojusius vaikus ir nešdami juos į lopšelį ar vesdami į darželį. Lygiai taip, dar neatsikvošėjusius, anksčiau laiko įsitempiame į savo, suaugusiųjų, pasaulį, brukame jiems savo sampratas ir, nė kiek nesiskaitydami su savo pačių veikla, dovanojame savo įrankių, prietaisų kopijų. Vaikų žurnaluose mums kur kas svarbiau parūpinti blaivių patarimų arba elektrovežio brėžinių, nei taktiškai su vaiku susitarti, kad jo pasaulyje esama šio to stebuklingo. Mes niekaip nepajėgiame suprasti, kad nevalia anksčiau laiko atimti iš jo paslapties suvokimo ir laukimo kažko nepaprasto, šio nuostabaus klydinėjimų lauko, nes be viso to iš jo liks tik išsekęs robotas. Ir šitaip elgiamės visą jų vaikystę, nė kiek nesusimąstydami, kol vieną dieną pasijuntame užklupti penkiolikmečių ir suglumstame, kai jie šalinasi mūsų ir mėto iššūkius su apsimestiniu cinizmu, o vakarais tiesiogine ir perkeltine prasme vemia pažinimo vaisiais ir smenga tuštumon, nepripildyton to, ko nesugebėjome ar pamiršome jiems duoti.

Kas yra vaikas? Tai nuolatinis stebuklo buvimas, tai patiklus suvokimas savo jausmų pilnatvės, naujumo ir begalybės, tai gebėjimas tapatintis su visu kuo aplinkui, tai galia įžvelgti lazdyno lape beribį žalią skliautą ir tokių smulkmenų smulkmenėlių, kokių nemokėtų aprašyti joks botanikos vadovėlis; tai gebėjimas susilieti su to lapo esme, išsyk pajusti ir gruoblėtą paviršių, ir kartoką skonį, ir kvapą – ir visa tai lyg tarp kitko, vienu akimoju, be įtempto stebėjimo. Tai pasaulis, kuriame stebuklas yra įprastas reiškinys, natūraliausias dalykas, galimas visame kame, nes, jeigu galima taip pasakyti, mąstoma jausmais.

O dabar pažvelkime į savo viršenybės vaikams išvirkščiąją pusę. Kas yra senėjimas? Pasaulis darosi vis siauresnis ir pilkesnis, sakytum nuskursta ir vis mažiau bejaudina, kol vieną dieną atrandame, kad anas stebuklingas lazdynas – tik apsusęs augalas nederlingame žemės lopinėlyje. Jo lapas nieko nebyloja. Suima gailesys šiam augalui. Ir sau.

Mums vis sunkiau išsiveržti iš savojo „aš“ rėmų. Galinga įcentrinė jėga bruka į save patį. Sukaupi vis daugiau žinių apie įvairias detales, smulkmenas. Tik nuo to netampi laimingesnis.

Pažįsti vis daugiau muzikos kūrinių, bet vis rečiau sugebi dainuoti. Supraskime pagaliau, kad, palyginti su vaiko pasauliu, mūsų pranašumai tėra neatitaisomi trūkumai, kad jo silpnybės – tai jo pranašumai, deja, gležni ir lengvai pažeidžiami. Juk kaip tik tuomet, kai peržengiama vaikystės riba, susiduriama su įvairiausiomis nesėkmėmis, prarandamas poelgių nuoseklumas ir imama veikti apgraibomis, vienpusio žinių kaupimo kryptimi; kaip tik tuomet kažkas nenatūraliai nutrūksta ir lieka nesuformuota, sakytum prarasto vietoje atsiranda tuštuma, vėliau pripildoma atsitiktinių niekalų. Štai kodėl itin jautrūs suaugusieji, persmelkti keisto nerimo, nuolat sugrįžta į vaikystę trokšdami pagauti nors keletą prarastos muzikos garsų, nors plunksnelę turėtų sparnų; sugrįžta ne dėl sentimentalaus ilgesio, o kad suvoktų save ir savo gyvenimo prasmę.

Meldžiu, supraskite savo vaikus. Jie ne kvaileliai, kuriems vienintelė išeitis – tapti panašiems į jus, jie – kitas pasaulis. Savitas ir įstabus tarsi gyvenimas kitose planetose. Neturime jokio pagrindo žvelgti į tą pasaulį iš didžio. Tie maži kūriniai, taip lengvai peršoką nuo ašarų prie juoko ir nuo juoko prie ašarų, turi mums nepasiekiamą paslaptį.

Nedaužykime ir neardykime šito pasaulio, nesijuokime ir nesišaipykime iš savo vaikų. Nežadinkime, nebudinkime jų per anksti! Jų dar laukia ilgų ilgiausia rūsčios žmogaus lemties diena.

Iš rusų kalbos vertė Vytautė Žilinskaitė

­­­­­­­­­­­­­­­­­­

 

__________________________________

* Šio žurnalo numerio įvadas neįprastas. Tai mūsų visų gerbiamos ir mylimos rašytojos, IBBY Lietuvos skyriaus narės, ištikimos „Rubinaičio“ skaitytojos Vytautės Žilinskaitės dovana. Prieš porą dešimtmečių rašytoja aptiko šį tekstą, kuris įkrito jai į širdį ir įsiminė. Išvertusi atnešė jį į mūsų žurnalo redakciją. Tad, užuot samprotavę apie kokias nors vaikų knygų negeroves ar aktualijas, pateikiame Milano Rúfuso mintis – jautrias, amžinai svarbias, ypač tinkamas Kalėdų išvakarėse. Milanas Rúfusas (1928–2009) – slovakų poetas, eseistas, vaikų rašytojas, akademikas, ne sykį pristatytas Nobelio premijai. – Red.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)

 

 

Straipsniai

VILNIUS JAUNO ŽMOGAUS PASAULĖVAIZDYJE  (UNĖS KAUNAITĖS ROMANE SUDIE, RYTOJAU)
PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOS – SVARBI KNYGŲ RŪŠIS

„Alisos stebuklų šalyje“ 150-mečiui

TRIUŠIO URVU ŽEMYN
JOHNAS TENNIELIS – ŽMOGUS, NUPIEŠĘS ALISĄ
STEBUKLŲ ŠALIS, PILNA ŠVELNUMO: ROBERTO INGPENO ILIUSTRACIJOS

Mano vaikystės skaitymai

„MES GINAME VAIKUS, BET MUS GINA MŪSŲ VAIKYSTĖ“

Sukaktys

„GRAMATIKA TA... AR NE TA“, ARBA JONAS ŠUKYS IR PAŽINTINĖ VAIKŲ LITERATŪRA

Atidžiu žvilgsniu

Kviečiu į arbatos vakarėlį su knyga
Tradicinė, bet turininga knyga

Laiškai

Interviu su Šiaulių miesto Panelėmis skaitytojomis ir Ponaičiu skaitytoju

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai